Baigiau Žurnalistikos institutą, dabar kremtu politikos mokslus. Gyvenu Žvėryne ir, kaip užkietėjusi senmergė, šeriu ir globoju visas kiemo kates. Jeigu norite įsigyti mielą kačiuką – kreipkitės į mane, padovanosiu. Visai nesenmergišku savo pomėgiu įvardyčiau Tailando boksą. Literatūroje esu naujokė eksperimentuotoja, bus matyt, kur tai nuves. Jeigu mane peiksite, bambėsite ir keiksnosite, prisiminkit – Tailando boksas...

 

Du apsakymai

 

Benzinas

 

Jis leidosi į rūsį benzino. Nors jau gerą mėnesį visur kulniuodavo pėsčias, šįsyk reikalas buvo rimtas – laidotuvės Šakiuose, iki kurių nuo sostinės, kaip žinoma, gabalas kelio. Močiutė Agota miršta, beje, jau trečią kartą ir, reikia tikėtis, šįsyk neprisikels. Pirmą kartą mirė būdama devyniasdešimt vienų, kai ramiai ir tvarkingai, kaip įprasta pirmadienio vakarą, virtuvėje raugė agurkus. Staiga, pasak gretimame name gyvenančios kaimynės, pasigirdo keistas garsas. „Anu, sėdėjau ant zeliko ir kojines adžiau, kai staiga išgirdau, kad Agotos namuos biskutį kažkas driokstelėjo“, – greitosios pagalbos seselei pasakojo ši. Bet kaimynės liudijimai nebaigusiai raugti agurkų senolei nepadėjo – Agotai sustojo širdis.

Tąsyk Jam pirmajam buvo pranešta apie močiutės mirtį. Anūkas išsyk prisiėmė giminišką atsakomybę: atsiprašė iš darbo, paskambino visiems giminaičiams ir Čikagoje gyvenantiems tėvams, išpirko vietą Kudirkos Naumiesčio kapinėse, parūpino degtinės butelį duobkasiui ir surado būrelį giedotojų, turėjusių prie karsto, apkaišyto kalijomis ir chrizantemomis, iš visų plaučių traukti: „Marija, Marija...“ Tačiau po visų paruošiamųjų darbų paaiškėjo, kad Agota kėlės. Ne trečią dieną, o antrą. Ji pramerkė akis, nuvijo perbalusią seselę ir pareikalavo parvežti atgal į namus. „Negrasiokit ir greičiau vežkit namo“, – įsakė senolė.

Po penkerių metų Agota užgeso antrąkart. Šį sykį žengimas dangun buvo mažiau romantiškas – anksti rytą ją dviračiu partrenkė pieno priduoti skubėjęs smulkusis ūkininkas. Senutė triukšmingai parvirto ant šaligatvio ir tiesiog mirė. Tąkart duobkasiui Jis pirko ne degtinės, bet alaus. Tačiau, nepraėjus nė parai, močiutė pati mynė dviratį ir Šakių gatvėse lenktyniavo su vaikėzais.

„Šis kartas buvo lemtingas“, – lėkdamas autostrada iš tikrai ką tik įvykusių laidotuvių, nusprendė Jis.

Įmynęs ištikimosios „Volvo“ greičio pedalą, galvojo ne apie atsisveikinimą su infarkto pribaigta močiute. Kad ir kaip keista, Jo smegenų žievės nekuteno nė viena gedulinga mintis. Jis mąstė apie akiniuotą lietuvių žurnalistą, kuris, anot tėvų, JAV televizijai gana laužyta anglų kalba ne per seniausiai kalbėjo: „Kad išsiskirtum, pirma reikia susituokti. Mes niekada nesituokėme. Mes buvome išprievartauti.“ Jis pritarė šiems žodžiams visa širdimi ir tyliai laukė perversmo.

Sustojęs prie namo, kurio koordinatės – 54.6887341 ir 25.2563102, išjungė variklį. Kieme dėjosi keisti dalykai: kaimynas tempė du bakus benzino, o jam iš paskos vingiavo ilgiausia gyventojų eilė. „Visiems reikia benzino, o jo nėra. Laukit, bjaurybės, laukit“, – piktdžiugiškai pagalvojo ir kreivai nusišiepė. Jis nebuvo geras žmogus. Šiais gūdžiais laikais žmonės, nors ir gyveno sunkiai, bet buvo vieningi: kaimynai benzinu dalijosi kaip duona. Visi buvo malonūs, draugiški ir supratingi. Tiesa, trūko ne tik benzino: jau kelias dienas nerodė televizija, o radijas, užuot transliavęs žinias, pasiutėliškai šnypštė.

Įžengęs į nedidelį savo butą, Jis sėdo prie stalo ir, atsivertęs sąsiuvinį, ėmė rašyti. Manė, kad Jo darbas – kurti eiles. Kaip ir dauguma eiliakalių, taip pat tikėjosi kada nors pelnyti bent Nacionalinę premiją. Tikėjosi. Tačiau dabar galvoje buvo tuščia kaip dykumoje, rodės, dulkių siurbliu kažkas išsiurbė visus neuronus ir paliko spengiančią tuštumą. Padėjo šalin plunksną ir, atsivertęs apdovanoto tautos poeto knygą, perskaitė:

Oi žeme! Tarp žvaigždynų klyksmas

Išdildo raukšlę juodą.

Duok mėlyną žibutę pirmą:

Tegu apšvies likimą.

Nenorėdamas toliau skaityti nykaus eilėraščio, metė knygą šalin, palydėdamas ją skambiu keiksmu. Paskui pakėlė ją nuo grindų ir, įsiutęs kaip į sėklides įžnybtas jautis, sviedė lietuvių poeto kūdikį į rusenantį židinį. „Dek ir pleškėk, bjaurybe, – piktai trynė delnus. – Neimsiu pavyzdžio iš nevykėlio, rašančio apie žibutes!“

Jis tikrai nebuvo geras žmogus – šiais sunkiais laikais šykštėjo benzino ir nesidalijo juo su kaimynais, nevaišino draugo cigarete, pavydėjo talentingiems, apdovanotiems sėkme ir tiems, kurių keliai pataikė ten, kur reikia.

Po nevykusio bandymo sukurti šedevrą Jis pravėrė pietų pusėje esantį langą, godžiai suplėšė cigaretę ir išėjo iš namų. Kaimynai lauke vis dar dalijosi benzinu: ūsuotasis dėdė, visų trokštamo kuro savininkas, stovėjo parimęs prie pušies ir priminė kunigą prie altoriaus, o šalimais tarytum gyvatė vinguriavo ilgiausia žmonių eilė. Namo gyventojai į ūsuotąjį žvelgė su viltimi akyse ir kiekvienas žingsnis jo link prilygo komunijos artėjimui per mišias po ilgų, nuodėmingų gyvenimo metų.

Tyliai pasidžiaugęs, kad turi benzino, o jie ne, Jis sėdo į „Volvo“ ir pasuko raktelį. Automobilis dusliai kosėdamas užsikūrė. Visų kaimynų akys sužiuro į Jį. Dabar Jis buvo dėmesio centre, bet kaimynai žvelgė piktai ir su panieka. „Pavydėkit, ubagai, ir laukit eilėje, o aš lekiu pasivažinėti“, – pagalvojo Jis, dar spėjęs nugirsti piktos ir įtartinai garbanotos moteriškės žodžius: „Blokada“, „Rusai“ ir „Tik pamanykit“.

Įmynęs pedalą, lėkė tuščiomis sostinės gatvėmis. Nebuvo kuro – nebuvo ir automobilių, todėl dauguma sėdo ant dviračių arba laukė, kol kas nors paveš. Dažniausiai ir paveždavo – šiais gūdžiais laikais žmonės, nors ir gyveno sunkiai, bet buvo vieningi. Jis ištrūko iš miesto ir vingiuotu keliu lėkė pamiške. Mintyse sukosi daugybė gražių dalykų, nes betiksliai pasivažinėjimai dažniausiai Jį įkvėpdavo kurti.

Pokšt! – į galvą šovė geniali mintis, galinti virsti literatūros šedevru. Paukšt! – šovė antroji. Jis pajuto malonią, pilvą kutenančią šilumą, padidino greitį ir užsirūkė – šitaip kvepėjo pilnatvė. Šmaukšt! Pykšt! Triokšt! Pūkšt! – ant kelio išbėgusi stirna šoko ant automobilio, su visais stiklais įvirto į saloną ir Jis, prispaustas žvėries, kurį Vakaruose vadina Bembiu, dideliu greičiu įskriejo į tvenkinį.

– Rašai šūdą kaip Römerio universiteto profesorius! – suriko Ieva, trinktelėjusi stiklinę į stalą. – Informacinis karas, ekonominė blokada – ką dar galima apie tai parašyti?!

– Nesikišk ten, kur nieko nesupranti, – nepakėlęs akių nuo kompiuterio ekrano, piktai sumurmėjo Jis. „Geriau nieko jai nesakysiu, palauksiu, kol nuleis garą“, – pagalvojo žinodamas, kaip dažniausiai pasibaigia jųdviejų ginčai.

– Vadinasi, aš nieko nesuprantu? Dantį duodu, kad ir čia cituosi tą perdylą: „Kad išsiskirtum, pirma reikia susituokti. Mes niekada nesituokėme. Mes buvome išprievartauti.“ Įdomu, kas jį išprievartavo reklamuoti Visagino atominę, a?!

– Patylėk! Neturi tiek kompetencijos, kad dėtum į šuns dienas patyrusį žurnalistą! – Jis jautė, kad kantrybė po truputį senka. – Suauk pagaliau!

Paskutinį sakinį ištarė ne be reikalo: jauna, didybės manijos ir maksimalizmo apsėsta dvidešimtmetė neturi teisės ginčytis su Juo, dvidešimt penkerių gyvenimo užgrūdintu magistrantu. Tačiau Ieva nebuvo iš tų, kurios taip lengvai nusileidžia – konfliktiškas jos temperamentas įveldavo į karštas diskusijas ir ginčus. Labiausiai ji, kaip ir dauguma moterų, mėgo diskutuoti apie tai, ko neišmano arba nesupranta. Nubraukusi nuo kaktos plaukų sruogą ir grėsmingai išsproginusi akis ji tęsė:

– Kaip manai, kiek seniokui suplojo, kad reklamuotų atominę? Kas turi būti diedo galvoj, kad šitiek metų dirbęs žurnalistu ir užsitarnavęs pagarbą jis vienu pirstelėjimu – PAUKŠT! – viską sudirbtų?! O tu jį cituoji!

Jis pakilo ir nuėjo prie pietų pusėje esančio lango – norėjo patikrinti, ar pilnatis, tačiau mėnulio nesimatė. Tuo tarpu raudonio išmušta Ieva isteriškai vyniojosi šaliką ir avėsi batus. Kai būdavo įpykusi, jai kaktoje iššokdavo stambi gysla. Tada rodydavos, kad bet kurią akimirką ji virs vilkolakiu ir stūgaudama išlėks kieman. Šis kartas nebuvo išimtis: gysla tvinksėjo ir atrodė, kad tuoj sprogs.

– Važiuoju pas Eglę, gaidy! – pravėrusi buto duris, rėkė ji. – Ir nemanyk, kad grįšiu! Užsikrušk su tuo savo darbu!

– Nepliurpk vėjų! Kur tu važiuosi – juk ką tik išmaukei dvi taures vyno!

– Ne tavo reikalas, patrauk rankas! – spiegė kaip delfinas.

Vis dėlto nepavyko sulaikyti – iš tvirto glėbio Ieva kaip ungurys išslydo ir tekina nubildėjo laiptais. Jis išgirdo, kaip trinktelėjo laiptinės durys, ir pamatė, kaip po stipraus smūgio nukrito atsilupusio tinko gabalas, pažerdamas saują baltų dulkių. Pasigirdo variklio garsas. „Šūdas, gyvatė nukarosino mano „Volvo“, – įširdo Jis. Šiais gūdžiais laikais vairavimas ir automobilio turėjimas tapo prabanga, kurią sau leisti gali ne kiekvienas. To priežastis – pasiutėliškai brangus benzinas. Išradingi, bet nepatriotiški ir apie šalies BVP per daug nesvarstantys žmonės rasdavo būdų, kaip jo įsigyti už įžūliai žemą kainą, tačiau Jis buvo ne iš tų. Gyveno taupiai ir už vairo sėsdavo tik tada, kai iš tikrųjų reikėjo nusigauti kur nors toliau. Jis tikėjo, kad esama padėtis kada nors pasikeis ir visa širdimi tyliai laukė perversmo.

Išėjęs parūkyti prie namo, kurio koordinatės – 54.6887341 ir 25.2563102, įsitikino, kad „Volvo“ iš tikrųjų nudžiautas. „Ne taip ir blogai, – pagalvojo. – Vadinasi, grįš.“ Lauke buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip gailiai spragsi jo traukiama cigaretė. Stingdančiame nakties šaltyje tiršti dūmai vyniojosi neįtikėtinomis formomis: iš pradžių trikampiais, paskui kvadratais, vėliau – šešiakampiais. Patrynęs pavargusias akis, Jis išpūtė dar daugiau dūmų. Šįsyk išsiskaidė į daugybę plonų ir išsišakojusių gijų, kurios akimirksniu išsiraitė ore taip, kad priminė išsikerojusį medį su daugybe liaunų šakų. Staiga kažkur netoliese pasigirdo urzgimas. Skubiai užgesinęs cigaretę, pamatė dvi geltonas iš tamsos Jį stebinčias akis. Bandė pajudėti, bet išgąstis surakino kojas. Geltonos akys artėjo ir Jis galėjo prisiekti visais dievais, kad viena mirktelėjo.

Pajutęs, kad iš siaubo kepenys su inkstais pasikeitė vietomis, Jis kone įgriuvo į laiptinę ir puolė prie savo durų. Įšokęs į butą užsirakino ir, bandydamas atgauti kvapą, prisiglaudė prie sienos. Din dilin! – skambtelėjo durų skambutis. Akimirką Jis dar stovėjo sustingęs, bet tuoj pliaukštelėjo delnu per kaktą ir atidarė duris. Už jų stovėjo senučiukė kaimynė, gyvenanti vienu aukštu žemiau. Senutė vilkėjo ilgais, iškrakmolintais naktiniais, ant galvos ryšėjo geltoną skarelę, buvo įsispyrusi į numintas šlepetes.

– Vaikyti, jūs labai triukšmaujate, – prašneko spigiu balsu. Iš bedantės burnos, kad ir kaip būtų keista, dvokė benzinu. – Mes, širdininkai, negalime ramiai miegoti, nes iš jūsų buto visą naktį girdisi šauksmai ir trenksmai. Jeigu nenurimsite, būūūūūsime priversti iškvieeeesti poooolicijąąąąą.

Buvo aišku kaip dieną, kad paskutiniai senutės ištarti žodžiai nuskambėjo visiškai kitaip – kuo toliau, tuo jos balsas darėsi žemesnis, o kalbėjimo tempas lėtesnis. Priminė užsikirtusią plokštelę.

– Jeigu nenurimsite, būūūūūūsime priversti iškvieeeesti pooooolicijąąąą. – Jis pamatė, kad po senutės skarele kažkas sujudėjo – atrodė, kad mažas, iš galvos išdygęs pirščiukas beldžiasi į geltoną šilką ir mėgina ištrūkti. Moteriškė ištiesė glebias, senatvės dėmių išmargintas rankas ir lėtai peržengė slenkstį.

– Jeigu nenurimsite, būūūūūūsime priversti iškvieeeesti pooooolicijąąąą. – Iš pravertos bedantės burnos išlindo neįtikėtino ilgumo gleivėtas, geltonas liežuvis ir apsivyniojo aplink Jo kaklą. Springdamas iš šleikštulio, Jis dar spėjo pamatyti, kaip iš senutės akiduobės iššoka prie spyruoklės pritvirtinta akis. Kaire ranka, kuri dar nebuvo supančiota gleivėto čiuptuvo, Jis iš visų jėgų įžnybo sau į koją.

AUČ! – suriko ir pakėlė galvą. Pramerkęs akis, išvydo stalą, ant kurio gulėjo tuščia Ievos vyno taurė. Ant kilimo voliojosi šūsnis lapų, o ant sofos švietė nešiojamasis kompiuteris, kurio ekrane mirgėjo neišsaugotas darbas. Išpiltas šalto prakaito, Jis tyliai nuėjo į miegamąjį. Susivyniojusi į antklodę kaip vikšras, lovoje snaudė Ieva. Išgirdusi žingsnius, pramerkė vieną akį ir pusiau pro miegus sumurmėjo: „Eik miegot, durniau. Pusę nakties prarėkavom – metas pailsėti.“ Atsidusęs iš palengvėjimo, Jis grįžo prie darbų.

Sėdęs rašyti, netrukus išgirdo keistą šnaresį už buto durų. Nuėjęs patikrinti pamatė, kad kažkas po jomis ką tik pakišo raštelį. Jis pasilenkė, drebančiomis rankomis pakėlė popieriaus skiautę ir perskaitė: „Jeigu nenurimsite, būsime priversti iškviesti policiją.“

„Kad išsiskirtum, pirma reikia susituokti. Mes niekada nesituokėme. Mes buvome išprievartauti.“ Vaizdo projekcija keistai mirgėjo, o šiuos žodžius ištarusio vyro siluetas po truputį nyko. „Velnias, matyt, brokas“, – Jis pasipiktinęs sumurmėjo ir paspaudė mygtuką OFF. Susirado prieš dvidešimt metų išleistą istorijos vadovėlį ir, atsivertęs reikiamą puslapį, perskaitė tuos pačius žodžius. „Hmm, keisti laikai buvo“, – pagalvojo.

Jis gyveno name, kurio koordinatės – 54.6887341 ir 25.2563102. Trečiame aukšte. Gyveno vienas, nors kadaise turėjo žmoną, kuri vieną dieną susikrovė daiktus, šoko į savo elektromobilį ir pro sukąstus dantis iškošė: „Daugiau nebegaliu. Skrebenk tuos savo istorinius romanus į sveikatą, bet man jau gana. Noriu normalaus gyvenimo.“ Po šių žodžių daugiau niekada jos nematė. Ir neieškojo – guodė save mintimi, kad būna ir blogiau. Akiniuotas vyras, kalbėjęs apie išprievartavimą, tapo istorija, kurią Jis norėjo aprašyti ne vadovėliniu stiliumi, bet pagardindamas savo fantazija.

Priėjęs prie pietų pusėje esančio lango, nužvelgė priešais stovinčio namo vitriną. Anapus jos ant grindų sėdėjo maža mergaitė, smalsiai stebinti projekciją. Praplikęs, ūsuotas ir kostiumu pasipuošęs vyras trepsėjo koja ir įsakmiai kartojo: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“ Šių žodžių, žinoma, Jis negirdėjo, tačiau mokėjo juos atmintinai, nes ir pačiam ne sykį teko matyti šią revoliucijos vado gyvenimą iliustruojančią projekciją, skirtą mokyklinio amžiaus vaikams. Norint sukurpti gerą istorinį romaną, reikia domėtis visais šaltiniais, net ir pačiais paprasčiausiais.

Staiga kambaryje pasigirdo pažįstama melodija, Lady Gagos daina „Poker Face“. Kaip istorinių romanų kūrėjas, Jis vertino ir suprato klasikinę muziką. Skambino Pranas – geras draugas, taip pat rašytojas. Įsijungęs projekciją, Jis išvydo bičiulio siluetą. Jo nustebusiame veide švietė plati šypsena, o akys žibėjo kaip lazerinio dantų šepetėlio lemputės, kai įjungi plombavimo režimą.

– Seni, nepatikėsi, ką radau savo namo rūsyje! – šūktelėjo taip, kad net projekcijos spalvos išsiliejo. Pranas pasilenkė ir atkišo baltą, plastikinį, didelį baką. – Čia benzinas, žmogau! Įsivaizduoji? Benzinas!

Buvo sunku patikėti – tokio dalyko kaip benzinas šis pasaulis nematė jau nuo 2027-ųjų. Kaip tam nelemtam žiurkpalaikiui nusišypsojo šitokia laimė? Juk už vieną litrą benzino galima įsigyti tris naujausius „Volvo“ elektromobilius! Pajutęs, kaip visą kūną užlieja milžiniška jaudulio banga, Jis paspaudė mygtuką OFF ir laimingojo Prano projekcija blykčiodama užgeso. „Tegul mano, kad nutrūko ryšys“, – pasiteisino.

Iš tikrųjų Jo galvoje brendo kraupus planas. Bet kuriam kvailiui buvo aišku, kad lašas benzino šiais laikais gali atnešti didelius turtus, o Jam, kaip istorinių romanų rašytojui, toks antikvarinis radinys pasitarnaus ne tik finansiškai, bet ir dvasiškai. Jau įsivaizdavo, kaip ant stalo pastato baltąjį baką, nužvelgia jį rimtu žvilgsniu ir sėda rašyti. Nebereikėtų žiūrėti nuobodžių istorinių projekcijų. Nereikėtų nertis iš kailio, norint pasisemti nors kiek įkvėpimo. Įkvėpimas – Prano rankose.

Jis tyliai laukė vidurnakčio. Atėjus lemiamai valandai, sėdo į elektromobilį ir pajudėjo Prano namų link. Kadangi buvo artimiausias jo draugas, prie laiptinės durų esanti skenavimo įranga Jo duomenis buvo įtraukusi į sistemą. Susikūprinęs kaip Kvazimodas, lėtai lipo laiptais į viršų. Priglaudęs akį prie elektroninės, kairėje pusėje esančios spynos, Jis pateko vidun. Namuose buvo tylu – Pranas jau miegojo.

Įsliūkinęs į svetainę, išvydo garbingiausioje vietoje stovintį baką. Po juo buvo patiesta bambukinė servetėlė – tokiomis prekiavo dar A. Butkevičiaus laikais. Kambaryje tvyrojo svaiginantis ir magiškas benzino kvapas.

Išsitraukęs lazerinį snukiaskaldį, tiesa, ne patį moderniausią, nutykino į Prano miegamąjį. Bičiulis miegojo neramiai ir, čepsėdamas per miegus, apsivertė ant šono. Jis žengė lovos link. Girgžt! – girgžtelėjo metalinių grindų plokštė ir draugas pabudo.

– Ką čia darai?! – lyg nuplikytas iš lovos šoko Pranas, kai išvydo lazerinį snukiaskaldį, kuriame degė geltona lemputė, žyminti, kad režimas „Skelk snukį per pusę“ yra parengtas. Sutrikęs Jis numetė snukiaskaldį ant žemės ir ėmė kūkčioti.

– Kas nutiko, drauguži? Kam šitas?.. – nieko nesuprato iš miegų nubudęs Pranas.

– B-b-benzinas, viskas d-d-dėl jo, – springdamas ašaromis, mekeno Jis. Suklupęs ant grindų, pradėjo graudžiai raudoti. Sutrikęs Pranas gūžčiojo pečiais ir nežinojo, ką daryti. Nei čia dabar guosi užpuoliką, nei ką. Galiausiai bičiulis atsikrenkštė, brūkštelėjo per plaukus ir tarė: „Galėjai tiesiog paprašyti, būčiau pasidalijęs.“

Tiesa, prieš griebdamasis snukiaskaldžio, Jis apie tai pagalvojo, bet viršų paėmė tas prakeiktas godumas – norėjo, kad visas benzinas atitektų tik Jam. Ir kaip galėjo šauti tokia nelemta mintis? Nejau iš tikrųjų dėl to dvokiančio skysčio būtų ryžęsis paspausti žalią snukiaskaldžio mygtuką? Apsikabinęs Praną, raudojo kaip vaikas, kuris sužinojo, kad nėra Kalėdų Senelio.

– Liaukis, – pašnibždomis guodė draugą Pranas ir, kyštelėjęs liežuvį, karštai įsisiurbė Jam į lūpas. – Pamatysi, ateis geresni laikai.

Taip jie ir gyveno – visa širdimi tyliai laukdami perversmo.

 

Invazija

 

– Kelkitės! Vade Tamsuoli! Kelkitės! – jis atmerkė akis. Pakėlęs galvą nuo šiurkščios drobinės pagalvės, išvydo Pruncijų. Susivėlęs vienmarškinis berniukas atrodė išsigandęs. Pastatęs žibintą ant stalo, jis ėmė bejėgiškai skeryčiotis – tarsi bandytų paaiškinti kažką labai svarbaus, bet trūktų žodžių. Kelis kartus atsikrenkštęs, jis išbėrė:

– Mus pasiekė baisi žinia, vade! Pildosi burtininkės pranašystė! Kol jūs miegojote, sustojo Amžinasis Ratas!

– Ką čia tauški, vaike? – dar ne iki galo suprasdamas, kas vyksta, paklausė Tamsuolis. – Amžinasis Ratas negali sustoti, o ta nukaršusi kvaiša nuo seno įnikusi pranašauti įvairiausio plauko nesąmones.

Po šių žodžių jis tingiai išsiropštė iš lovos ir ėmė dairytis savo drobinio apsiausto. Ilgai ieškoti nereikėjo: Pruncijus visada pasirūpindavo vado drobėmis ir vyžomis, nes toks jo darbas – jis buvo vyriausiojo bangių genties vado tarnas, kurį dar visai mažytį prie Baltijos kranto rado gintarus rinkusi Tamsuolio žmona. „Vargšas žvejų vaikas. Greičiausiai tėvus pasiglemžė jūra“, – pagalvojo ji ir pasiūlė vyrui berniuką pasilikti. Šis, kiek ūgtelėjęs, uoliai darbavosi ne tik prie tinklų, puodų ir drabužių, bet buvo ir ištvermingas karys: jei į bangių teritoriją atklysdavo koks pasiklydęs žvejys ar įkaušęs medkirtys, Pruncijus pirmas su kalaviju rankose šokdavo įvesti tvarkos. „Et, gera turėti ištikimų žmonių“, – pagalvojo Tamsuolis ir išėjo laukan apsidairyti.

Smėlėtame jūros krante keturiomis eilėmis rikiavosi iš dumblėtų jūros akmenų suręstos bangių trobos, kurių stogai buvo dengti šiaudais, Kopos aikštėje smilko didelis laužas, prie kurio sėdėjo trys įkaušę žvejai, o juodose Baltijos bangose skendo kaip niekad ryški pilnatis.

Į žvaigždes užsispoksojusį vadą stebėjo už trobos kampo pasislėpusi burtininkė. Norėdama atkreipti dėmesį, ji kelis kartus atsikrenkštė.

– Eik paskui mane ir viską pamatysi savo akimis, Tamsuoli, – sušnabždėjo senė, kuri vienintelė iš visos bangių genties į jį kreipėsi nesakydama žodžio „vade“. Tamsuolis paklusniai pasuko iš paskos Didžiųjų Nasrų link.

Didieji Nasrai buvo bangių genties pasididžiavimas – šioje vietoje vasaros metu bangos pakildavo iki dvidešimties metrų aukščio ir duždamos primindavo milžiniškus pabaisos nasrus. Čia, prie Didžiųjų Nasrų, stovėjo Amžinasis Ratas. Tai buvo dvidešimties didžiausių bangų aukščio nuolatos besisukantis mechanizmas, pagamintas iš šimtamečio ąžuolo. Ratą sudarė daugybė narelių, išraižytų nė vienam bangiui neįskaitomais rašmenimis. Žmonės kalba, kad jį čia atgabeno kadaise Baltija keliavę dievai, kuriuos užklupo baisi audra, todėl jiems teko išsilaipinti dabartinėje bangių teritorijoje. Šis Ratas mena jau ne vieną bangių genties kartą ir jo amžinas sukimasis primena iškeliavusias vėles ir nenutrūkstantį gyvybės ir mirties ciklą.

– Pažiūrėk, – drebančiu pirštu rodydama į Ratą, tarė burtininkė. Ant ąžuolinių narelių krentanti mėnesiena patvirtino: įrenginys nesisuko. Sutrikęs Tamsuolis negalėjo patikėti savo akimis ir, stvėręs moterį už pakarpos, suriko:

– Paaiškink, kas vyksta! Ko pribūrei? – giliai širdyje jis nujautė, kad senė čia niekuo dėta – jokia gyva būtybė ir net aukščiausia magija negalėjo sustabdyti Amžinojo Rato. Jis puikiai prisimena tą dieną, kai burtininkė išpranašavo, kad kai Ratas sustos, bangių genčiai ateis galas.

„Tą naktį Ratas sustos, o pilnatis bus tokia didelė, jog atrodys, kad gali paskęsti jūroje, – užverstomis akimis tąsyk prie laužo nesavu balsu kalbėjo ji. Kai senolė pranašaudavo, jos balsas, kaip ir įprasta burtininkėms, smarkiai pasikeisdavo. – Tą naktį, kai pilnatis susilies su Baltija, mūsų krante išsilaipins siaubingi padarai – driežažmogiai, kuriuos atves jų Karalienė.“

Tokia pranašyste, žinoma, niekas netikėjo: driežažmogių akyse nebuvo regėjęs nė vienas žvejys, o šie siaubūnai egzistavo tik pasakose, kurias bangiai prieš miegą sekdavo vaikams. Tačiau sustojęs Amžinasis Ratas bylojo visai ką kita – greičiausiai šiuose žodžiuose būta tiesos. Tamsuolis pažvelgė į jūrą – pilnatis, rodės, tuoj įkris į juodas Baltijos bangas. Bangių vadas pajuto, kaip jo kūnu pasišokinėdamas mažais žingsneliais perbėgo nerimas. Jis išsigandęs, tarsi maldaudamas patarimo, pažvelgė į burtininkę, bet ši tylėjo ir tuščiu žvilgsniu spoksojo į sustojusį Ratą.

Staiga ąžuoliniai Rato nareliai suspindo akinamai žalia, žėrinčia šviesa. Tamsuolis ir burtininkė sutrikę stebėjo neeilinį reginį: Ratas ėmė suktis pasiutusiu greičiu, kaip niekada nėra sukęsis anksčiau, o nuo greičio mediniai nareliai susiliejo į žėrintį, žalią apskritimą, kuriame ryškėjo keistas siluetas. Po kelių akimirkų Ratas vėl sustojo, o prieš Tamsuolio ir senosios burtininkės akis išdygo aukšta, moteriško stoto būtybė. Jos banguoti plaukai siekė pečius, o kiaurai veriančios žalios akys apakino bangių vadą ir šalia jo stovinčią senę taip, kad juodu net nepastebėjo, jog ši būtybė ne žmogus – ji turėjo ilgą driežo uodegą.

– K-k-kas tu? – persigandęs pasiteiravo Tamsuolis. Senoji burtininkė nualpusi tysojo smėlyje. Keistoji būtybė paslaptingai nusišypsojo ir tarė:

– Atėjau pasiimti to, kas man priklauso.

– Daktare, apie ką čia kalbate? Invazija ir driežai? – vyriausiojo ligoninės psichoterapeuto nesuprato jau gerą pusvalandį mėginanti su juo susikalbėti gydytoja. Ji atkreipė dėmesį, kad daktaras kurį laiką nenuleidžia akių nuo žiurkėno, bėgančio plastmasiniame rate.

– Pruncijau, ar aš jau miręs? Kur esu?

– Daktare, aš ne Pruncijus, o Emilija Prunskaitė – jūsų kolega. O jūs – vyriausiasis psichoterapeutas Jonas Giedraitis. Esate savo kabinete ir jūsų laukia pacientė.

– Kokia pacientė? – jau žvaliau pasiteiravo Giedraitis. Jis galėjo prisiekti visais šventaisiais, kad buvo mažumėlę užsnūdęs arba, paprasčiau sakant, kažkur paklydęs.

– Ta pati, – pažvalėjęs daktaro balsas Prunskaitės, rodos, nė kiek nesužavėjo. Piktai prunkštelėjusi, ji išėjo iš kabineto, palikusi Giedraitį vieną su ne visai giedromis mintimis.

Gydytoja seniai žinojo, kad vyriausiasis psichoterapeutas jos nemėgsta. Šis teiginys pateisino jo svaičiojimus apie kažkokią gentį, gyvenančią prie jūros ir kitas nesąmones, kurių vargšė Prunskaitė turėjo klausytis. Jau nuo pirmos dienos, kai ji buvo perkelta į šią ligoninę, kiti darbuotojai perspėjo, kad Jonas Giedraitis pasižymi labai savitu humoro jausmu. „Jis labai sarkastiškas žmogus, pacientai sako, kad gydytojas iš jų tyčiojasi, – tikino klizminėje dirbantis Juozas. – Bet, kita vertus, jis – geriausias Lietuvos psichoterapeutas.“

Šiandienės Giedraičio šnekos neatrodė sarkastiškos: tvirtai įsitikinęs, kad yra kažkokios genties vadas, jis pasakojo Prunskaitei apie neva neišvengiamai artėjančią driežų invaziją. Kurį laiką gydytoja šelmiškai kikeno, stengdamasi suprasti tą labai savitą humoro jausmą, tačiau vėliau jai pasidarė baugu. „Jis tikrai iš manęs tyčiojasi“, – pagalvojo ji ir išėjo pietauti. Ligoninės valgykloje ruošė skanius Kijevo kotletus.

Tuo tarpu Giedraitis tingiai taisėsi kaklaraištį ir, niūniuodamas „Gėlių valsą“, laukė pacientės. Netrukus į kabinetą įžengė mergina ir, patogiai įsitaisiusi ant sofos, klausiamai pažvelgė į gydytoją.

– Kaip matau, pasivaikščiojimai gryname ore išėjo į naudą, – įžūliai pamelavo jis. Perbalęs pacientės veidas ir juodi kaip šulinio dugnas paakiai liudijo, kad vien tik grynas oras šios merginos neišgelbės. – Ar dar sapnuoji keistus sapnus?

Ji tylėjo. Giedraitis pasitaisė ant nosies nusmukusius akinius ir nusprendė imtis seniai patikrinto metodo.

– Pasakyk man, – tarė jis ir padarė ilgą pauzę. – Ko iš manęs nori?

Mergina pakėlė akis ir pažvelgė į gydytoją tokiu žvilgsniu, kad jį nukrėtė šiurpas.

– Atėjau pasiimti to, kas man priklauso.

– Nejau manai, kad tėvai tą parduotuvytę leis valdyti mergaitei, kuri naktimis skambinėja ugniagesiams ir dievagojasi, kad radiatoriai jos kambaryje virto baltomis gyvatėmis? – Giedraitis nusižiovavo. – Nieko nebūna savaime. Siekiant tikslų reikia pasistengti ir iš peties padirbėti. Jei pavyktų šiek tiek susikaupti, manau, kad mažais žingsneliais priartėtume prie tavo tikslo ir po poros mėnesių jau stovėtum už prekystalio.

Ji tylėjo ir toliau dėbsojo į Giedraitį taip, tarsi žinotų daugiau nei jis. Prisėdęs ant sofos šalia merginos, jis įdėmiai pažvelgė jai į akis ir tarė:

– Dabar užsimerk ir įsivaizduok, kad esi ten, kur turėtum būti. Kokia tai vieta? – jis žinojo, kad klausimas rizikingas, gal net šiek tiek stačiokiškas. Vargu ar mergina atsakys, ir mažai tikėtina, kad ims atvirauti apie ją kankinančias problemas. Tačiau, kas keisčiausia, ji užsimerkė ir atsakė:

– Vasaros naktis, danguje šviečia pilnas mėnulis. Basa stoviu ant jūros kranto.

Daktaras sutriko – tokio atsakymo jis nesitikėjo. Pasikrapštęs pakaušį, pagalvojo apie kolektyvinę pasąmonę ir archetipus. Atsikrenkštęs uždavė kitą klausimą:

– Ką matai aplink?

– Vidutinio amžiaus vyrą, žiūrintį į mane išgąsčio perpildytu žvilgsniu, ir nualpusią, ant smėlio išsitiesusią senę, – po šių žodžių Giedraitis nutirpo. Jis dirstelėjo į merginą. Dabar ji buvo atsimerkusi ir, paslaptingai šypsodamasi, žvelgė tiesiai jam į akis. Daktarą išpylė šaltas prakaitas, jam atrodė, kad iš išgąsčio širdis iššoks iš krūtinės kaip seno laikrodžio gegutė. Bandydamas paslėpti nerimą, drebančiu balsu tyliai paklausė:

– Ar esi ką nors girdėjusi apie pranašystę ir Amžinąjį Ratą?

– Taip, – visiškai ramiai atsakė mergina. Ji sėdėjo ant sofos patogiai atlošusi galvą, jos krūtinė ramiai kilnojosi. Scena vyriausiojo ligoninės psichoterapeuto kabinete atrodė taip, tarsi ligonis būtų pats Giedraitis, kuris sėdėjo nustėręs ir žvelgė į pacientę tokiu žvilgsniu, lyg jai ant kaktos būtų išdegintas apverstas kryžius. – Ratą sustabdyti ir vėl priversti suktis galiu kada tik panorėjusi.

– Tikrai? – daktaras susidomėjo.

– Žinokite – ten aš esu visagalė, – šie merginos žodžiai nuskambėjo klastingai. Ji primerkė akis ir kreivai šyptelėjo. Pakėlusi galvą, patogiai įsitaisė ir tęsė:

– Daktare Giedraiti, ar tik jums pačiam nebus protas aptemęs? Jau sakiau, kad Ratas vėl gali pradėti suktis. Bet… Viskas turi savo kainą.

Nėra sudėtinga lakūną nuleisti ant žemės tiesiogine to žodžio prasme: orlaiviui netekus greičio, lėktuvo priekį reikia kilstelėti aukštyn. Tą galima padaryti vienu rankos judesiu, bet bėda ta, kad su lakūnu žūsi ir tu. Giedraitį apėmė nenugalima beviltiškumo būsena, jo galvoje kirbėjo daugybė klausimų, tačiau svarbiausia buvo viena: ši priešais sėdinti mergina čia, šiame kabinete, ant šitos sofos, negali padaryti nieko. Bet tik ant šitos sofos.

– Ir kokia ta kaina? – su gydytojui nebūdingu nekantrumu pasiteiravo jis.

– Noriu būti išrašyta iš ligoninės.

Giedraitis nuėjo prie spintelės – jam reikėjo pagalvoti, o galvoti geriausiai padeda viskis, kurį saugojo juodai dienai. Regis, ši diena kaip tik tokia: ant sofos sėdinti mergina yra jo pacientė, bet, net ir būdamas geriausias savo srities specialistas, tinkamai jos neįvertino.

Užpylęs gerklę trimis dideliais gurkšniais aitraus gėrimo, pajuto malonią šilumą. Kabinetas atrodė lygiai taip pat, kaip visada: ant didelio persiško kilimo viena priešais kitą stovėjo dvi odinės sofos, šalimais – milžiniška, lubas siekianti knygų lentyna. Jis atsirėmė į seną medinį rašomąjį stalą su devyniais stalčiais, išdrožinėtais driežų ornamentais. Anksčiau bankininkai viename iš tokių stalčių laikydavo revolverį, su kuriuo, reikalui prispyrus, galėjo ištaškyti sau smegenis. Giedraitis kartais pagalvodavo, kad norėtų būti anų laikų bankininkas. Tačiau revolverio neturėjo. Pagrindiniame stalčiuje laikė antspaudą ir prabangų rašiklį su išgraviruotu savo vardu.

Porą kartų atsidusęs, iš stalčiaus ištraukė Deimantės ligos istoriją. Dar kartą pasitaisęs akinius atidžiai ją peržvelgė ir, pasiėmęs prabangųjį rašiklį, kažką užrašė. Tada užantspaudavo.

– Gali eiti namo. Tu sveika, – tvirtai pasakė Giedraitis ir ištiesė merginai popierius. Ji nušvitusi pašoko nuo sofos ir porą kartų grakščiai apsisuko. Tada pribėgo prie daktaro ir, pakštelėjusi jam į skruostą, sušuko:

– Ačiū! Dar pasimatysime, vade Tamsuoli! Nebijokit – driežažmogiai bus gailestingi!

Geriausias savo srities specialistas giliai atsiduso, gurkštelėjo viskio ir įsistebeilijo į desperatiškai ratu bėgantį žiurkėną. „Amžinas beprasmybės ratas“, – pagalvojo jis ir klestelėjo į minkštą sofą.