Accessibility Tools

Recenzijos, anotacijos

 

Elena Karnauskaitė. Ievos laiškai iš Galudienių miesto. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 176 p.

 

Eleną Karnauskaitę lietuvių skaitytojai iki šiol žinojo kaip poetę, išleidusią penkis eilėraščių rinkinius. „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ – pirmasis bandymas išplaukti į naujus žanrinius vandenis, prie ko, manytume, prieita natūraliai, lyrikoje vis dažniau apgyvendinant vieną ar kitą prozinio teksto ypatybę. Literatūrologė Brigita Speičytė, recenzuodama rinkinį „Iš smilčių“, rašo: „Elenos Karnauskaitės poezijos kalbančioji gyvai primena skandinavų moterų prozos veikėjas – atšiaurias, nejaukias ir neprijaukinamas moteris, suaugusias su šiaurės pajūrio peizažais, nepalenkiamai išgyvenančias savo nepalankias lemtis.“ Su smulkiąja proza autorės eilėse siejasi ir siužetinės nuotrupos, pasakojimų fragmentai, kurie išplėtoti puikiai sugultų į esė ar novelę. Galiausiai taip ir nutiko: „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ – trisdešimt trumpų esė, trisdešimt personažės Ievos pasipasakojimų apie kasdienybę, ją supančius žmones, keliones, darbus ir savasties paieškas gyvenimo sūkuryje.

Ryškesnių skirtumų tarp poetinių tekstų ir šios esė knygos taip pat netenka ilgai ieškoti. Bene aiškiausiai pastebimas nuotaikų pasikeitimas. Minėtoje B. Speičytės recenzijoje konstatuojama, kad E. Karnauskaitės eilėraščiuose „sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, pasižyminti kalbos nepatikimumu ir pasaulio uždarumu, sukelianti <...> „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą“. „Ievos laiškų“ pasaulis kitoks, jame gyvena susitaikęs ir prisitaikęs žmogus. Jis yra įžvalgus, kritiškai vertina aplinkos reiškinius, bet yra neveiklus, neturi nei noro, nei tikslo eiti sunkesniu keliu ir ką nors keisti. „Tai yra smagi knyga. Ji skirta pasijuokti, paskaityti laisvalaikiu – kad ir pliaže. Nepretenduoju į didelius filosofinius apibendrinimus“, – interviu „Palangos tiltui“ sako rašytoja. Taigi pasvarstykime, į ką pretenduoja ši esė knyga, koks autorės sumanymas.

Pirmojo laiško pavadinimas – „Diagnozė – pasaulio krašto sindromas“ – tarsi išduoda visų kitų laiškų genezę: juos rašanti Ieva serga keista pasaulio krašto liga, kurią sukelia jos gyvenamoji vieta – atokus Galudienių miestas. Taip įdomiai čia vadinama Palanga – erdvė, į kurią atvyksta nusibaigti „seni poetinio pasaulio bizonai“ (p. 7), o nuolatos joje gyvenančius ištinka ta paslaptingoji liga. Neaišku, ar terapinės priemonės – įvairiausio pobūdžio kelionės – yra veiksmingos (greičiausiai jų poveikis trumpalaikis, nes tos gydomosios kelionės niekada nesibaigia), tačiau kitokio gydymosi būdo veikėja tiesiog nežino. Tad visi jos laiškai fiksuoja ilgą, neskausmingą, bet įkyrų, taip pat ganėtinai žaismingą „gydymosi“ procesą: bandymus pagyventi su menininkais Vokietijos mieste Arenšope, draugų lankymą Ispanijos provincijoje Huerkalyje- Overuose, pabėgimus iš pajūrio į literatūrinius sostinės renginius, Poezijos pavasario gabenimą į Dubliną, naktinę kelionę traukiniu į Lisaboną ir kt.

Ganėtinai keista, kad šiems gydymosi aprašymams pasirinkta laiško forma. Tiesą sakant, knygos tekstai net ir neprimena laiškų. Tokį statusą jiems suteikia pati autorė knygos pavadinime bei pirmajame jos skyriuje – laiške, nurodančiame diagnozę. Jame kalbantysis asmuo susikuria ir vaidmenį: „Pasivadinau Ieva, kad galėčiau grįžti į pačią pradžią, į pačias šaknis, „prisiminti“, kaip ten buvo su obuolių ar kažkokių kitokių vaisių ragavimu, ir pradėti viską iš naujo, su nauju vardu susikurti naują gyvenimo istoriją“ (p. 8). Taip pasakotoja siekia prabilti visų moterų vardu, bando kalbėti apie visoms joms bendrus dalykus, taigi visoms visų laikų moterims siunčia laiškus apie jas pačias. Tačiau laiškai atskleidžia pernelyg konkrečias patirtis, minimi tikri vietovardžiai ir pavardės, todėl universaliais jų laikyti nepavyksta. Kadangi tekstai vadinami laiškais, įvardijamas ir jų adresatas – neaiškus, necharakterizuotas, išgalvotas asmuo Abe. Bet su pristatymu to asmens egzistavimas ir baigiasi: toliau jis neminimas, ir apskritai knygoje nerandama jokių dialogiškumo apraiškų. Šios esė yra ne tiek laiškai, kiek veikėjos pokalbiai su savimi, jos dienoraščio fragmentai, spontaniški pasisakymai be aiškesnės komunikacinės funkcijos. Tuo labiau kad vadinamieji laiškai ir reikalingi kaip savigydos priemonė, kaip savo unikalaus kelio ieškojimas.

Skaitant pirmąsias esė ima atrodyti, kad jų adresatas – potencialus konkrečių vietovių turistas: jis vis informuojamas apie keltų išvykimo laiką, važiavimo kryptis perkėloje, kavos skonį ir kainą kelto bare, Arenšopo galerijų darbo laiką ne sezono metu ir apie begalę kitų atvykėliui svarbių dalykų: „Jeigu keliauji be mašinos, teks važiuoti traukiniu iki Ribnico-Damgarteno Vesto, po to autobusu iki Arenšopo – Mitte stotelės. <...> Patartina turėti šiek tiek grynųjų, nes atsikrapščius į patį Arenšopą bankomatų neteko matyti. <...> Dviračio nuoma – keturi eurai už dieną“ (p. 35–36). Tačiau kaip turisto vadovas šie tekstai negalėtų tikti – informacija pateikiama remiantis tik subjektyviais rašančiosios Ievos poreikiais (adresatas nesuprastų, kodėl žinotini niuansai apie vieną mažą miestelį pateikiami itin detaliai, o apie kur kas didesnį miestą pažymima tik tai, jog jis turi „fantastišką daiktą Marijos bažnyčioje (Marienkirche), pastatytą 1472“, p. 38).

Vėliau ima aiškėti, kad laiškų tikslas tikrai ne informacinis, jie neskirti nei turistui, nei jokiam kitam išgalvotam adresatui. Kelionių aprašinėjimas – savasties paieškos, kurios būdingos kiekvienam žmogui, kiekvienai „Ievai“, bandančiai pro akropolinį paviršių skverbtis gilesnių tiesų link. Kiekvienąsyk tai tik bandymas, nes nuo realybės atsiriboti nėra lengva. Knygos herojė nuolat blaškosi tarp savęs kaip atitolusios nuo tikrovės, kritiškai į šiandienį pramogų ir pirkinių pasaulį žvelgiančios būtybės („Tos merginos „vertybinių popierių biržoje“ galioja kiti, ne kalbiniai, savųjų atpažinimo ženklai, pavyzdžiui, silikoninės krūtys arba savaitgalis su kokiu krepšininku ir po to detalus „weekendo“ eksplikavimas visuose geltonuojančiuose tiek tradicinės, tiek internetinės spaudos puslapėliuose“, p. 56) ir savęs kaip neabejotinos tos tikrovės dalies („Nespėjam, nes pakeliui į tą nuostabią parduotuvę yra dar keletas nuostabių parduotuvių. Ir ant visų jų vitrinų – sales, sales, sales!“, p. 164). Iš tikrųjų tai tipiška šiandienio žmogaus būklė: dvejopa savimonė, tikrovės neigimas ir teigimas vienu metu.

Ievos laiškuose ypač daug įvairiausios socialinės kritikos – nuo politikos iki kultūros, nuo vartotojiškos gyvensenos iki intelektualinio gyvenimo. Akmenys svaidomi ir į blondinių kultūros daržą ir į VU Filologijos fakulteto gėlyną. Veikėjos ironiškas ir kandus žodis nutaikytas į daugelį Lietuvos kultūros, o ypač literatūros pasaulio asmenybių – visų, su kuriais yra susijusi filologijos studijas baigusi, Poezijos pavasaryje dalyvaujanti ir Lietuvos rašytojų sąjungai priklausanti Ieva. Todėl kyla abejonė, ar laiškų Ieva bent kuo skiriasi nuo ją sukūrusios Elenos Karnauskaitės? Susidaro įspūdis, kad dėl praeities nuoskaudų ar kažkokio lietuviško pavydo kaimynui bandoma suvesti sąskaitas su konkrečiais asmenimis. Tik kaimynas šiuo atveju ne šiaip kaimynas, o bendražygis, kuriam labiau pasisekė kelyje į literatūrines aukštumas: „Aš rašiau eilėraščius, važiuodavau į respublikinius filologų konkursus ir nė kiek neabejojau tiesomis, kurios sklido iš pripažintų poetų arba pranašų, ką ten pranašų, sakykim tiesiai, šventųjų lūpų. Pats švenčiausias atrodė Kukulas, nesvarbu, kad paskui pasigerdavo, o pasigėręs pamesdavo eilėraščius, skirtus „Nemunui“ ar kokiai kitai evangelijai“ (p. 79). Bet talento kritika, kylanti iš asmeniškumų, atsisuka prieš patį kritiką.

Tiesa, Ievą gelbsti dažnai labiau linksmas, draugiškai pašiepiantis nei piktas žodis kolegoms. Turbūt ne ką rečiau pasišaipoma ir iš savęs, pajuokiant polinkį iš snobizmo prisipirkti gerų knygų ar apsilankyti kokiame nors prestižiniame restorane. Gebėjimas pasijuokti iš savęs – sveikos refleksijos požymis. Kitaip nei E. Karnauskaitės poezijoje, šiose esė nėra egzistencinių klausimų naštos, slegiančio beprasmybės jausmo, nevilties nuotaikų. Nors Ieva prisipažįsta, kad laiškus rašo sirgdama dvasine Galudienių liga, tačiau pats jų rašymas jau yra aiškus vadavimasis iš negalios, tarsi įrodant sau pačiai, kad ir sunkioje būklėje įmanoma ne vien gailėti savęs, bet ir judėti pirmyn. Blaiviai suvokiant, kad realiame gyvenime daugelį aplinkybių pakeisti yra sunku ar bent jau labai sudėtinga, gydymasis vykdomas keičiant požiūrį. „Gyvenimo realybė yra paprasta, ir nors, anot mano mylimo Irvingo, gyvenimas rimtas, menas – žaidimas, ko nepraskaidrinus vieno kito gavėnios vakaro šiokiom tokiom atrakcijom“ (p. 72), – rašo Ieva. Iš tikrųjų visas herojės savivokos kelias vaizduojamas žaismingai: paprastas, neįmantrus, gyvas ir nuotaikingas rašymo stilius puikiai dera su neįpareigojančiais kelionių fragmentais, atsitiktinių bendrakeleivių pastabomis, pokalbių nuogirdų detalėmis.

Akimis bėgant per lengvai suvartojamus Ievos laiškus aiškėja, kad didesnės ar mažesnės šios veikėjos kelionės pradedamos grynai iš smagumo. Tik retkarčiais užkliūnant už laiškų pabaigose vis dažniau pasikartojančio posakio „negaliu grįžti namo“, tenka suklusti ir pripažinti, kad linksma yra tik tų kelionių pateikimo forma (skirta tiek adresatui, tiek sau pačiai), bet ne jų esmė. Ieva, gyvenimo įkalinta pasaulio krašte, nuolat bėga desperatiškai ieškodama laisvės, kurioje galėtų išsiskleisti, susitikti su savimi. Kelionės – puiki terpė neįpareigojančioms draugystėms, įvairiems potyriams ir elgsenoms, bet ar tokia laisvė padeda rasti daugiau savęs? Tikriausiai atvirkščiai. Juo labiau ilgėja Ievos aplankytų vietovių sąrašas, tuo rečiau begrįžtama namo.

Nebegrįžtama ne tik namo, bet ir prie savo gelmės, prie savo šaknų, ko siekti buvo užsibrėžta pirmajame laiške. Vis labiau ima atrodyti, kad kelionė veikėjai yra dingstis pabėgti nuo savęs – klausiančios, nerimaujančios, ieškančios – į anoniminį pasaulį, kuriame gali būti bet kuo. Tai, kas patiriama svetur, savastin nenusėda – lieka egzistuoti atminty tik kaip praeities fragmentas, kuris dabarčiai jau nieko negali duoti. Vengiama grįžti net prie teigiamų patirčių, į kurias būtų galima atsiremti („Išmokau niekada negrįžti į tas vietas, kur jaučiausi laiminga“, p. 124). O kai kur Ieva, pati suabejodama savo klajonių prasmingumu, cituoja draugo laišką: „<...> ką tu ten veiki, juk gyveni tokiame pat (suprask, Galudienių) mieste. Visos kelionės nuveda tave į tą pačią aplinką, nuo kurios bėgi...“ (p. 28). Nuolatinis bėgimas, nuolatinis poreikis ieškoti kažko neapibrėžto galiausiai sunaikina pačią ieškojimo prasmę, tokios kelionės neduoda jokio rezultato. Tai primena bėgimą ant treniruoklio takelio – bėgimą nenulipant nuo jo ir kartu suvokiant, kad niekur taip nenubėgsi, nes pasaulio krašto sindromą sąlygoja ne gyvenimas Palangoje, bet toks gyvenimas, kuriame nesiveria platesni horizontai, kuriame žmogus jaučiasi įspraustas į nuo jo nepriklausančius rėmus.

Ieva – šiandienos žmogus, kuriam reikia paragauti visko, kuris nemoka nesiblaškyti, negali įsikurti nuolatinėje vietoje, jis pakrikęs, lyg praradęs save. Tačiau kyla didelė abejonė, ar skaitytojas šiuose laiškuose atpažins save ir noriai į juos gilinsis? Kaip minėta, knygos autorė viename interviu teigia, kad šios esė skirtos laisvalaikiui, pliažiniam skaitymui. Bet kad jos atitiktų tokiam skaitymui tinkamiausią popliteratūrą, Elenos Karnauskaitės laiškų knygai trūksta intrigos, įdomių, išskirtinių istorijų ar kokio kitokio masalo, kuris sukeltų, Ievos žodžiais pasakius, cinkt pojūtį. Tačiau norisi tikėti, kad rasis tokių, kas tą cinkt pajus labiau nei aš. Arba tokių, kurie gyvena vienuose ar kituose pasaulio Galudieniuose ir be didelio vargo susitapatins su Ieva.