Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.

 


 

I. Kelyje

 

Tie nykūs permerkti laukai – tai jųjų balsas.

Ugnelė krūpčioja. Lyg pasibeldė. Svetimieji

nedrįsta guolio prisiliesti –

su prieblanda prisėlinusi baimė devyngalvė

aštrius kaplius galanda priemenėj.

 

Ar dar toli? Greičiau, greičiau! Bet baidosi arklys –

tai tu, į kupstą susitraukęs, tūnai lietuje,

dūdelę gluosnio glausdamas prie lūpų, mirusia

kalba ji šneka… Lyg nejudėtume iš vietos –

tie permerkti laukai, po maro.

 

 

II. Nakvynė

 

Jie stovi už lango, jie seka tavo

triūsą ir šneką. Nes ko gi dairytumeis

lyg įsibrovusi, ko gi kūdikis verktų.

Šaltiniai išdžiūva vos burnai prisilietus,

ir kietajai rankai laukai nepaklūsta.

Namai šie – ar tavo? Jie laukia už durų.

Nuo svetimos kalbos jie išmirę.

 

 

III. Bitlai. Žemuogių pievelė

 

Kryžiais žydi karalystė. Šiąnakt

budi šunys ir sargyba. Šiąnakt. Trys karaliai,

trys karaliai – karas, maras, badas, šiąnakt. Dreba

žemė, o ant žemės verkia dievas, dievas rauda,

ir gitaros, ir gitaros, ir gitaros viršum žemės

tarsi šauksmas mano: mama!

– Kur eini?

– Į žemuogių pievelę.

 

 

IV. Ilgaplaukiai Rotušės aikštėje

 

Ir tu, vėjuotų karčių vėliavom, už juos,

išnykusius ar išnaikintus,

dėvėsi purpurą, o pelenų –

nebesurinksi išbarstytų tyruose.

 

Ir neatpirksi pasmerktųjų giminės –

tauras paskutinis kris

po kojų atėjūno, kiečiai

vešės karališkojo miesto vidury.

 

 

V. Paprūsė

 

Kaulus kantriuosius laužo

vežimo ratas –

bćlta bćlta o bćlta,

ant viešo kelio bćlta.

 

Tu nebylioji žole sausuole,

paukšti bebalsi žolės viršūnėj,

argi tai mūsų,

argi tai mano.

 

mū-sų

ma-no