Recenzijos, anotacijos
Aidas Marčėnas. Sakiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 307 p.
Aidas Marčėnas išleido naujo žanro knygą – poetinius kasdienybės dienoraščius. Tokia vadinamoji non-fiction literatūra pas mus gal ir nėra visai įprasta (dažniausiai poetai, tarkim, Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas, – suka romanų link, dienoraščių nerašo), tačiau pasaulyje toks negrožinės literatūros žanras, kaip liudija pokalbis su Anna ir Alexu Halberstadtais („Literatūra ir menas“, 2013 m. rugsėjo 13 d., Nr. 33, p. 10), darosi vis populiaresnis. Įsimintinu literatūriniu įvykiu mūsų kultūroje tapo Irenos Aleksaitės išversti trys Witoldo Gombrowiciaus dienoraščių tomai. Yra tokia tikimybė, kad W. Gombrowicziaus dienoraščiai galėjo įtakoti ir vadinamosios „Šiaurės Atėnų“ eseistinės mokyklos tapsmą. Lygiavertišku kūrybai literatūros faktu laikomas ir Franzo Kafkos dienoraštis bei jo „Laiškas tėvui“. Kuo didesnis nuotolis nuo dienoraščio rašymo datos, tuo didesnė jo kultūrinė vertė. Žinoma, tik tuomet, kai jį rašo pripažintas kūrėjas. Net ir tada, kai autorių ištinka kūrybinė krizė (kaip žaismingai savo knygoje užsimena A. Marčėnas – „meno pauzė“). Net tada, kai jis nebegali rašyti nieko, vien tik dienoraštį. Muzikinė poetinė kalbos klausa gali menininką ir išduoti, pasitraukti, bet mąstymas lieka. Lieka ir sunkiai žodžiais nusakoma jautri kasdienybės įvykių poetinė pagava. Kaip teigia jau kitas, irgi mąstantis poetas: „Žiaurus poeto žvilgsnis mato viską.“
Mato gal net per daug – netgi tai, ko gal nereikėtų matyti. Arba pamačius būtų galima leisti įžvalgai slysti tolyn, kad ji nuskęstų atsitiktinių įvykių sūkury, netapdama literatūriniu įvykiu. Ypač kai tos įžvalgos paliečia kitus – kokia prasmė joms patapti skaudžiais akmenimis, metamais į kitų žmonių daržą? Tačiau A. Marčėnas savo įžvalgas vertina, užrašo, suregistruoja, kataloguoja – tarsi koks Vladimiras Nabokovas sugautus drugius. Todėl įžvalgų, kaip ir drugių, pasitaiko įvairiausių: genialių ir tikslių; tikslių, bet negenialių; genialių, bet žiaurių, todėl netikslių (nes kito žmogaus negalima sutraukti į vieną formulę); netikslių ir negenialių, t. y. vidutiniškų (primenančių pletkus arba nelabai rafinuotą žaidimą, pvz., su kito žmogaus pavarde). Nelygu, nuo kurios vietos knygą pradėsi skaityti. Pradėjus skaityti nuo pat pradžių, knyga pasitinka tokia egzistencine įkrova, kad kyla įtarimas, ar tai ne pati geriausia A. Marčėno knyga? Kai perskaitai iki galo, pradedi abejoti – ar ne per daug joje tų vadinamųjų pletkų? Tačiau, pažvelgus iš distancijos, atsitiktinės nuobiros nusėda į dugną ir išryškėja pamatiniai šios knygos pjūviai.
Gilles’is Deleuze’as, rašydamas apie vaizdinį-laiką kinematografe, persako Andrejų Tarkovskį, teigusį, kad svarbiausia yra tai, kaip laikas įteka į planą, t. y. „davlenije vremeni vnutri plana“ („la pression du temps dans le plan“, žr.: Deleuze G. Cinéma 2. l’Image-temps. – Paris: Les éditions de minuit, 1985. – P. 60.). A. Marčėno „Sakinius“ galima pamatyti ir kaip vizualųjį vyksmą – sąmonės kinematografą, kurio pagrindinis veikėjas yra laikas. Autorius – tik Hermis, t. y. tarpininkas tarp savo sąmonės turinio, kasdienybės konteksto ir laiko. Laikas įteka į mūsų „sąmonės planą“ per daugybę landų. Tačiau pamatinis laiko kanalas yra mirtis. Mirties įsisąmoninimas atlydi A. Marčėno lyrinį herojų nuo pat jo ankstyvosios poezijos. „Sakiniai“ taip pat pasitinka tokia, atrodytų, paprasta gaida: „Treji metai, kai numirė tėvas.“ Tačiau kitas sakinys jau „įtekina laiką“ ne tik į poetinį, bet ir į reflektyvųjį planą: „Siaubas labiau ne dėl to, kad tėvas mirė ir pasaulis, niekam to nežinant, pasibaigė, o labiau dėl to, jog nuo naujojo pasaulio pradžios abejingai praėjo treji metai“ (p. 11). Laiko abejingumas – viena aštriausių egzistencinių įgriuvų. „Dūzgiančią mirties avilių tylą – štai ką kontempliuoti vertėtų“ – kitoje vietoje blyksteli apibendrinimas.
A. Marčėno „Sakinius“ galima skaityti ir kaip kultūrinių netekčių metraštį. Autorius kaip asmeninę netektį aptaria ne tik tėvo mirtį. „Numirė Juozas Aputis“ (p. 15), „Numirė Jonas Strielkūnas“ (p. 58), „Numirė Audrius Raguotis“ (p. 72), „Numirė Valerija Karalienė“ (p. 75), „Numirė Majos mama“ (p. 76), „Numirė Algis Uždavinys“ (p. 78), „Numirė dėdė Pranas“ (p. 82), „Numirė Vanda Zaborskaitė“ (p. 140), „Numirė Almantas Grikevičius“ (p. 141), „Numirė Liudviko tėvas“ (p. 156), „Numirė Justinas Marcinkevičius“ (p. 164), „Numirė Rūta Staliliūnaitė“ (p. 192) ir t. t. – tarsi artėjantys amžinybės žingsniai ataidi atskirų fragmentų trumpi pavadinimai. Tačiau šiame rūsčiame fone girdisi ir tylus poeto kikenimas, ironiškas žaidimas: „O jeigu numirsiu ir numiręs nepamatysiu pasaulio pabaigos?“ (p. 157).
Niekas mums negali paaiškinti, kodėl turime mirti. Bet dar žiauriau, kad niekas negali atsakyti į klausimą, kodėl, po galais, turime senti. „Pastebėjau, kad daugelis žmonių iš praeities manęs nebeatpažįsta.“ „Nepažinau, per Sauliuko laidotuves ištarė net Džimas, artimiausias klasės draugas, su kuriuo matėmės vos prieš metus“ (p. 14). „Nusibodo be atsako linksėti, pavyzdžiui, Antano Maceinos vaikaičiui ant Žirmūnų tilto, Rasai Paukštytei prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos, popchoro vadovui iš paralelinio kurso konservatorijoje, kuris dar prieš metus sveikinosi pirmas. Nebeatpažįsta, ir mat juos galai. Tik glumina įspūdis. Lyg jie eitų kiaurai mane“ (p. 45). Neatpažįsta kiti – tuščia jo: gal prie jų tiesiog artėja Alzheimerio šmėkla. Džiaugtis reikia bent tuo, kad dar patys sugebame kitus atpažinti. „Baseine susiraukšlėjusioje senutėje atpažinau mergaitę iš paralelinės klasės“, „žiauriu poeto žvilgsniu“ konstatuoja poetas. Ką ženklina tie susiraukšlėję moterų kūnai, kuriais kažkada taip žavėtasi? Autorius nedramatizuoja: „Linksma ar liūdna? Nei taip, nei anaip, tiesiog taip yra.“ Sakytume, per besiraukšlėjančius kūnus laikas visu aštrumu įplaukia į skaudžiai ryškų mūsų sąmonės planą. Jei taip nenutiktų, žmogiškasis egocentrizmas mums, ko gero, leistų manyti, kad esame pajėgūs valdyti laiką. Tačiau senstantys kūnai kartu su visu estetinio pasaulio žlugimu paliudija laiko visagalybę, o kartu – ir realybės primatą. Esame tiktai tai, kas esame. Laikas įteka į sąmonės planą ne tik per praradimus, bet ir per atradimus. Pasirodo, laiko kaip ir nėra, yra tik akimirkos, kurios gali nepaklusti likiminiam priežastingumui. Taip teigia autorius, įsižiūrėdamas į seno kroato veidą: „Teirautis žmogaus amžiaus – beprasmiška. Jis, amžius, kinta kas akimirką. Kaip, beje, ir žmogus. Ir nebūtinai viena, neišvengiama kryptimi“ (p. 190). Poetas pripažįsta, kad kroatas už jį, objektyviai žiūrint, yra kiek jaunesnis. Tai jau beveik dzenas.
Trečias kanalas, kuriuo laikas gali įplaukti į sąmonę, yra silpstančios kūrybinės galios. „Kai nesantys vartai poezijon atsivėrę, tavo gyvenimas ir pasaulis sutampa – tada nieko nereikia ieškoti, viskas yra. Kai tie vartai užsitrenkia, pasaulis netenka ir paslapties, ir paprasto aiškumo. Tik užsitrenkiančių vartų aidas retsykiais skimbteli sakiny“ (p. 155). Tačiau šios atsivėrusios tylos meditacija vertinga ir nuodugni: „Poezijoje išlieku aristokratas. Gyvenu iš paveldėto turto. Pats nieko sukurti nesugebu“ (p. 223), ironizuoja autorius. Kita vertus, krizinė patirtis – neįkainojamas poeto lobynas: „Štai jau veik metai, kaip išgyvenu kūrybinę, o tai reiškia – ir dvasinę, krizę. Tik šį sykį be didelių kančių, siaubų ir beprasmybių. Mat šie sakiniai keičia eilėraščius, kaip narkomanui euforijos nesukeliantis metadonas heroiną“ (p. 148). Autorius nepervertina savųjų įžvalgų: „Aš? Aš nerašau. Rašinėju. Savo nemalonumui“ (p. 48).
W. Gombrowiczius minėtame dienoraštyje skundžiasi: „Vėl viena moteris (nes dažniausiai tai būna moterys; bet šitoji – moteris priešė, kuri su manim kovoja) priekaištauja man dėl egoizmo. Rašo: „jūs, pone, man neatrodote ekscentriškas, o tik egocentriškas. Tai tėra paprasčiausia vystymosi fazė (vide Ryron, Wilde, Gide) – iš kurios vieni pereina į kitą fazę, kuri gali būti dar dramatiškesnė, o kiti niekur nepereina, pasilieka savajame ego“ (Gombrowicz W. Dienoraštis 1953–1956, I. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 223). Nenustebčiau, jei kas A. Marčėnui po „Sakinių“ pasirodymo parašytų panašų laišką, ir nebūtinai tai turėtų būti moteris. W. Gombrowiczius piktinasi, – nelaikyti savęs savimi gali tiktai beprotis.
A. Marčėnas nesipiktina, o tiesiog pats (kaip ana pasipiktinusi moteriškė) apmąsto galimą dienoraščio kaip žanro produkuojamą egocentrizmą. Skaito Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščius, pripažįsta ne tik šio autoriaus, bet ir savo puikybę. Ar galima dienoraščio autorių kaltinti puikybės nuodėme? Šis klausimas veda prie gilesnio dienoraščio kaip žanro fenomeno prasmės ir vertės suvokimo. Puikybės vaizdas suponuojamas paviešinant tai, kas yra ir turėtų likti privatu. Kai visas nuodėmingas, nes žmogiškas, privatumo žavesys tampa viešas, atsiranda įtampa, kuri gimdo visą tokio žanro prasmę ir vidinį nervą.
Aidas Marčėnas konstatuoja ir klausia savęs: „Iš privatumo ir viešumo įtampų sukuriamas veidrodis, kuriame, be kilnių dalykų, visų pirma įžvelgiu savo paties, reflektuojamo reflektuotojo, pretenzingos savivertės megalomanišką skurdą. Kaip, jei kada nors bus paviešinti, atrodys šie sakiniai?“ Iš tikrųjų: kaip? Klausimą šioje vietoje peradresuojame skaitytojui.