Nuotr. iš asmeninio archyvo
Koncertas gyvenimui
neatskiriamos atsisakymo seserys
laikosi kartu
visuomet:
jos kėlėsi ir krito,
kėlėsi ir krito,
kartojo tai dar ir dar
daugiau, nei buvo prisakyta, daugiau,
nei pačios įsivaizdavo,
kad gali, bet –
vis tais pačiais kūnais skaisčiais,
valingais smakrais
nemirtingos mirtý,
nekaltybėj ištvirkusios, tarpstančios atsisakymuose.
po gelsvom suknelėm – randai
tvyksi
lyg amalas.
kol kitos svajojo, jos prakaitavo
veriančius blyksnius
tvankiose salėse.
jos neklausia,
kas bus už Tai
ar kas TAI yra,
prožektorių lempų akinamos
neįžiūri mūsų,
tarsi bulvių maišai
sudribusių kėdėse,
neįmanomų,
jos įsitempia,
nuryja gumulus,
gniaužtus gerklėse,
pamažu atsileidžia
jų pirštai
šąlantys
ir kai
dirigento lazdelė nei šmaikštis
suvirpa ore,
mirties nebelieka –
jos griežia gyvenimą
Odė statulai
Statula aptikta netikėtai yra nekaltybė
drovi ji kaip peilis –
jis blyksi tikėjimu
kad laukimas ir laiko randai – dėl tavęs
statula yra išdidumas
net drėkstančių akių apsuptyje
kai fontanas vienatvėje savo
almėdamas krenta atgal
į save, statula yra išmintis
prieš kurią
be skausmo atsiskiria skausmas ir tęžta lyg bintas
atmirkęs šiltame vandenyje
statula yra meilė
savęs nepažįstančio dievo –
akmuo jo galvoj
ir tu, mylimoji, net tu
neatsispindi jo akyse
Šaltis yra neįmanomas
mūsų požemis šalia katilinės:
šiltas ir šviesus,
visa baimė susitraukia į elektros lemputę,
siūbuojančią ant laido
palubėje.
nusigyvenome. nei drėgmės, nei šalčio,
tik sudygusios bulvės
ir skudurai – išaugti mano drabužiai,
drabužiai, kurių nebevilkės motina, nukleipti vyro batai,
vorai ir žiurknuodžiai
plastikinėje lėkštėje.
tegaliu apgailėti save:
kol gyva – nepatirsiu,
ką reiškia leistis po žemėmis,
nesužinosiu, kaip giliai šaltis gelia.
arčiausiai gal buvo mano ranka,
kai litriniame stiklainyje
juodą skystį teliūskavo –
net tris uogas
tarsi slidų triušį iš skrybėlės
vienu kartu ištraukiau į šviesą.
dėdamasi burnon paskutinę – trečiąją –
vis dar tikėjau – tuojau
sidabro varpeliais tamsa
užlies mano spurdančią sielą,
deja, ji buvo tokia pat, kaip kitos –
tuščiavidurė, kiek patežusi
Bijau, kad radau savo motiną
bijau
kad radau savo motiną
gyvą
duobės dugne
nebuvo šviesų nei angelėlių
tik aš
besiskleidžianti
lyg gremėzdiškas pumpuras – pati sau motina
savo pačios
saulės rezginyje
kuo toliau
tuo labiau
žinau, galiu nužudyti tėvą –
ir tą auksiniais dantimis
ir tą su katiliuku ir binokliu –
be skausmo greitai ir visiems laikams
tereikia prasižioti ir blizgučiai tikrai nebus prastesni
ir supokšės fejerverkai
kaip tada kaip visada bučiuojamės
ir jis tai žino
ir man to užtenka.
bet motina –
su ja viskas kitaip:
ji yra
daugiau negu aš
jai mirties paprastos
neužtenka
