Recenzijos, anotacijos
Dainius Dirgėla. Stebėto jo užrašai. – Vilnius: Naujas vardas, 2013. http://www.naujasvardas.lt
Dainiaus Dirgėlos knyga „Stebėto jo užrašai“ netikėta ne tik dėl to, kad autorius ją išleido po beveik aštuoniolikos metų pertraukos (pirmoji knyga – „Pavojingi žaidimai“, 1995 m.), bet įdomi ir savo egzistavimo virtualybėje forma (elektroninių knygų leidykla „Naujas vardas“). Pasirinktas neįprastas, lietuvių literatūroje dar neišpopuliarėjęs poezijos sklaidos būdas. Šis virtualus poezijos pateikimas šiek tiek komplikuoja skaitymą, juo labiau recenzijos rašymą – negali pažvelgti į knygos turinį (jo paprasčiausiai nėra) ar pasitikslinti puslapio (jie nepažymėti). Tad ką galima pasakyti apie eilėraščių rinkinį, kurio niekada nematei ir neturėjai rankose, bet žinai, kad toks yra, maža to, jis įtrauktas į Metų knygos rinkimus.
Pirmiausia užkliūva nevienaprasmis knygos pavadinimas – kieno tai užrašai? Ir stebėtojo (daiktavardis), fiksuojančio įvykius, ir stebėto (dalyvis), kuris buvo stebimas. Tokia žaidimo nuotaika ryškėja ir daugelyje eilėraščių. Autorius dažnai pateikia ir aktualizuoja kelias vieno žodžio reikšmes. Implikuojama savita subjekto nuostata pasaulio atžvilgiu – tik stebiu, tyrinėju, stebiuosi („gyveni ir stebi / stebi ir fiksuoji // fiksuoji ir mėgini / pažvelgti giliau“). Vadinasi, pasirenkama distancija, leidžianti įvairius įvykius ir reiškinius vertinti iš neįprasto žiūros taško, pamatyti juos kitoje šviesoje. Subjektas dažnai tyrinėja buitinį gyvenimo lygmenį, užrašai atsiranda iš įdėmaus kasdienybės stebėjimo, absurdiškumo akcentavimo, monotonijos refleksijos. Eilėraščio atsiradimą inspiruoja kalbos galios, kūrybos apmąstymas, draugų diskusija, gyvenimo efemeriškumo patyrimas.
Kaip jau minėta, eilėraščiai prisodrinti buities elementų, konkrečių kasdienybės ir Vilniaus detalių. Tačiau D. Dirgėlos tekstuose vaizduojama kasdienybė nelieka plokščia, ją gaivina ironijos arterija, kuri praskaidrina nuotaiką, sukelia šypsnį ar priverčia susimąstyti. Taip fiksuojamas pasaulio vaizdas įgauna tūrį, atsiranda paradoksas. Eilėraštis kuriamas sugretinant du skirtingus planus, dvi nelygiavertes situacijas. Pavyzdžiui, apie mirtį kalbama ne tiesiogiai, o prisitraukiant buitinių situacijų kontekstą: policininko sustabdytą vairuotoją („kai sustabdo mirtis / jai nereikia parodyti / vairuotojo pažymėjimo / tech. apžiūros talono“; „kai sustabdo mirtis / ji net neprašo išlipti / galima likti sėdėti / pačia keisčiausia poza“), prenumeratos nutraukimą („prenumeruoti gyvenimą / iki gyvos galvos už visus / kiek turi ir už svetimus // vieną rytą radus / tuščią pašto dėžutę susiprasti / prenumeratos galiojimo laiko / kažkas nebenori pratęsti“).
Gyvenimo absurdiškumas ir trumpumas mirties akivaizdoje – viena dažniausių temų, į kurią pažvelgiama žaismingai. Šis žaismingumas aktualizuojamas kalbant tarsi puse lūpų, šiek tiek koketuojant su skaitytoju, kai, viena vertus, pateikiama ir plėtojama buitinė istorija, kita vertus, leidžiama suprasti, kad buities sluoksnis pasirenkamas kaip pretekstas kalbėti apie esmingesnius dalykus, šiuo atveju – apie mirties pajautą. Tokį buities klodo įtraukimą būtų galima įvardyti kaip svarbiausią D. Dirgėlos poetikos bruožą.
Kita „Užrašuose“ vyraujanti tema, atsinešta ir iš pirmosios knygos, – žodžio galios apmąstymas. Subjektas suvokia save kaip gyvenantį ištisiniame žodžių sraute, kur „galima sėti žodžius kaip žolę / netaupant sėklų“. Į kūrybą žvelgiama tarsi į žaismingą dėlionę („išnarstyti kalbą / išrinkti konstrukcijas / išardyti žodžius // mėginti išsiaiškinti / kaip visa tai padaryta // perrinkti iš naujo žodžius / konstrukcijas sujungti savaip“), tačiau vis tiek tikima kalbos galybe, jos paveikumu: „kai šv. Įkvėpimo akimirką / poetui ima atrodyti / kad jis dabar valdo / kalbą // visaėdė kalba / pasigardžiuodama valgo / dar vieną poetą.“
Tekstai patraukia ne tik gebėjimu išryškinti paradoksalias situacijas, bet ir mokėjimu pasijuokti pačiam iš savęs, iš savo laiko. Išryškėja kritiko pozicija, tačiau kritikuojama ne ką nors teigiant ar neigiant, o pastebint vertybių neatitikimą. Socialiniam reiškiniui ieškomas žmogaus dvasinio gyvenimo atitikmuo, stengiamasi pamatyti tai, kas slypi po reiškinių paviršiumi. Tuomet išsipildymo akcijos tampa galimybe atgailauti už savo gyvenimo klaidas („gyvenimo – išsipildymo akcija: / trumposios atgailos žinutės kaina du / arba penki lt“), dėmesys nukrypsta į dabarties vartotojiškumą (eil. „europa irgi buvo“, „protokolas visiškai slaptai“). Eilėraštyje „parduotuvė su iškaba durpės“ derinamos dvi laiko plotmės – senelio („keistas atrodė senelis / matavęs žemę hektarais ir arais / prisidengęs nuo saulės delnu / kai žiūrėdavo į savo valako ribas“) ir paties subjekto („keistai atrodai pats / matuodamas žemę / kilogramais ir saujomis / kai ateini jos pirkti į parduotuvę / kaip duonos pieno mėsos / ar degtinės“). Ši sandūra išryškina paradoksą: „ir kas apskritai yra žemė / ar ji vis dar tebesisuka / ir kas yra žemės trauka / ir kiek kilogramų žemės / turėjo mano senelis / matuojant šiuolaikiniais / matavimo matais / ir kiek pagaliau ji kainuoja / po tiek piniginių reformų.“ Netiesioginis situacijų ar reiškinių palyginimas atveria kritikuotiną socialinio gyvenimo klodą.
Tačiau kritika nėra kūrybos dominantė, kadangi D. Dirgėla tekstus pateikia itin žaismingai. Žaismingos ne tik situacijos, bet ir kalbėjimo būdas. Eilėraščiuose sužaidžiama keliomis to paties žodžio reikšmėmis, mėgaujamasi žodžių konstravimu, panašiu jų skambėjimu (eil. „dzindzenbudizmas“, „(prasi)lošti“, „viešpats yra ne“). Dažnai pamąstymą ar vieną kitą įžvalgą inspiruoja kompiuterinės terminijos leksika: „bandai vaizdus atrakinti žodžiais / žodžius atrakinti vaizdais / tarytum Viešpaties visrakčiu rakini: / ir tai kas atsirakina išsaugai / kartais doc formatu kartais jpeg / kada nors mp3 ar avi formatu / kada nors formatas bus amen“ (eil. „apie visraktį“). Nuolat permąstomas žmogaus laikiškumas technologijų apsuptyje, jo pasirinkimo ribos:
kai Viešpats užtrenkia duris
ir aklinai užkala langus
bilas vartininkas plačiai atveria windows
enter, escape, ctrl alt delete, format c
visada lieka teisė rinktis
(iš)ėjimo scenarijų
Eilėraščių kalba buitinė, kasdieniška, daug šnekamosios kalbos elementų, anglicizmų („happy end“, „under construction“ ir pan.), jau minėtos kompiuterinės terminijos. Tačiau susidaro įspūdis, kad žaismė eilėraščiuose kyla ne iš kalbos originalumo, o iš situacijos pamatymo, intelektualaus jos reflektavimo. Šiuo požiūriu būtų galima sutikti su grupės „Svetimi“ „lyrikologu“ B. Bukeliu (galbūt su pačiu D. Dirgėla, kuris buvo šios grupės dalyvis), teigiančiu, kad D. Dirgėlos eilėraščiai skirti „aukštesnio nei vidutinio intelekto skaitytojui“. Dėl šių priežasčių protarpiais galima pajusti, kad artėjama prie grajauskiškojo pasaulio pamatymo, absurdiškų situacijų, ironijos išryškinimo. Deja, neišvengta poetinių klišių ar banalesnių apibendrinimų (pvz., „nieko nėra amžinesnio už laikiną“), pabodusių eilėraščio konstravimo elementų (eil. „svajoti, tikėti, tikėtis“), kokių galima išgirsti kasmetiniuose moksleivių kūrybos skaitymuose, ar neoriginalių, nuspėjamų sugretinimų (šiuo atveju – „retos didelės snaigės // didelės / viešpaties pleiskanos“). Poetui labiau pavyksta kurti eilėraščius-pasakojimus, kuriuose galima užčiuopti siužeto giją (eil. „neparašyta recenzija“, „pirmadienį paspausti mygtuką“, „tai buvo“ ir pan.).
Vertindami D. Dirgėlos eilėraščiuose kuriamą pasaulį, neišvengiamai prisimename postmodernistines nuostatas. Jo tekstuose nuosekliai išlaikoma įvairiopo požiūrio galimybė, keliami klausimai, tačiau nepateikiamas nė vienas atsakymas, nes atsakymai gali būti visokie („gal ir taip, gal ir ne“). Pasaulis įdėmiai stebimas, bet viskas priklauso nuo žiūrėjimo kampo, nes „dabar gyveni ir stebi / matai ką matai / arba tai / ką nori labai pamatyti“. Suskamba kritikos gaidelės, tačiau kritika nėra nukreipta į ką nors konkrečiai. Postmodernistiškai laisva ir kūrybos samprata:
ką turėčiau įrodyti jeigu
žodžiai vienodai priklauso
visiems
ir kiekvieno valia su jais žaisti
kaip nori
(eil. „sėdim rūkom virtuvėje geriam“)
Ši postmoderni įvairių požiūrių ir galimybių teigimo nuostata skaitytoją įtraukia į nuotaikingą chaotišką žaidimą: suteikiama galimybė rinktis įvairius požiūrio kampus, nes, viena vertus, „esi virusas / jo [Viešpaties – F. R.] sukurtoj tobuloj sistemoj“, kita vertus, turi galią užimti Dievo vietą ir dekonstruoti pasaulio sukūrimo mitą: „sekmadienį baigus karpyti / žemę ir dangų visus / jų pagražinimus / ilgai žiūrėti anapus / pro iškirptą didelę juodą / visatos skylę / ir ilsėtis ilsėtis / pirmadienį eiti pirkti klijų.“ Pagaliau leista apskritai suabejoti kokios nors hierarchijos egzistavimu: „jis / galbūt kūrėjas / gal jo kūrinys.“
Tad ką dar, perfrazuojant autorių, būtų galima pasakyti apie žodžių dėliones pagal D. Dirgėlos valią?
Autorius, nestokodamas žaismės ir ironijos, nuosekliai išlaiko poetinės kalbos ypatybes, pradėtas „Pavojinguose žaidimuose“. Galbūt naujoje knygoje randasi grynesnė mintis, skaidresnė frazė, ryškesnė pauzė, įveikiamas metaforų perteklius, bet teminė ašis lieka tokia pat: gvildenamas kūrybos klausimas, žvilgsnis krypsta į gyvenimo absurdą, taip pat į Dievą ir žmogų, netekusį sakralumo matmens. Savaime suprantama, kad tai, kas pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje skambėjo maištingai ir netradiciškai, šiandien nuostabos nesukelia, tai atsispindi ir knygų pavadinimuose: nuo „Pavojingų žaidimų“, nuo tradicijai oponuojančios laikysenos linkstama link laisvos refleksijos, įspūdžių bei asociacijų fiksavimo „Stebėto jo užrašuose“.
Galima pasidžiaugti, kad poezija plečia savo skaitytojų auditoriją persikeldama į kitas, dar ne itin išbandytas erdves – į elektronines skaitykles, išmaniųjų telefonų bei kompiuterių ekranus, ir kad ši poezija, nestokodama žaismės ir ironijos, stebėtojams bei pastebėtiesiems įtikinamai byloja šių dienų buities ir būties tiesą.