tekstai.lt

Henrikas Algis Čigriejus. Vis jau kur nors kas nors. Eilėraščiai

 Kazio Strolios nuotr.
Kazio Strolios nuotr.

 

 

Į pavasarį

Juk tyčia stumiuos taip iš lėto
Į pavasarį, kurgi daugiau, jei paklausi,
Ilgas kelias, smagu man svarstyt, kur keliauju,
O, kiek ligi ten man dar laiko.

 

Marios.

 

Kelias per lapkritį tam, kas išmano,
Tai visas gražumas, tai visas gražumas,
Beje, vien tik tam, kas patenkintas mena
Miglą ir dūmus.

 

Bet kas bus, kai galiausiai prieisiu,
O juk prieisiu – kur dėsiuos –
Tik sutraškės man rytiniai ledokšniai,
Tik pašvytuos man gavėnios gaisas.

 

O pavasaris, mielas ir margas,
Tik purpt iš po kojų – jis vis dėlto paukštis,
Greituolis išgąsdint, greituolis nulėkti
Žmogelį su burna pražiota
Palikti.

 


*

 

Na, šitie dabar kur su lopetom šiaušia?
Gal pinigai kur dega?
O gal ir duobės savo broliui
Ar pusbroliui kasti ant kelio?

 

Ak, duobes kasti tai mokam –
Mielas, garbingas tai darbas,
Galima būtų tiesiog pasakyti:
Pasigėrėjimo vertas.

 

Juk patys paskiau ir įvirstam,
Patys šiaip taip išsikapstom
Ir pamatom tada, ir pamatom,
Koks pasiutum gražus mūsų kraštas.

 

 

*

Atsidūsta žmogus, sprogsta ledas
Jam giliai širdyje, o toliausiai nuaidi
Atminty ilgesys – keista keista,
Ar nebus tik jau metas išeiti?

 

Nepasiimant nieko – jau vynas
Išgertas. Jau duona suvalgyta, nepasiimsi
Net ir lazdos, net lazdos šermukšninės,
Tad kuo nuo velnių atsiginsi?

 

O tų kaip šunų. Kaip šunų. Neturėjai
Su jais reikalų? Kur jau čia neturėsi,
Šioj žemėj gal paukščiai tebuvo šventieji,
Apgiedoję vien šviesą ir tiesą.

 

Vargonėliai

Užgula, būdavo, jis fisharmoniją seną,
Prieš tai kuo plačiausiai atvėręs langus –
Ir atsiduria obelys tartum bažnyčioj,
Ir vaikas baltoj obely, ir baltoji ožkytė.

 

Darželis ir daržas, keliukas pro pirtį,
Per pirtį tėvynėn parskridęs vėl gandras,
Nagi jau vasara taria burtažodį šventą,
Priekurtis ausį pakreipia ir tik palinguoja galvą.


O užplūsta toks didelis pažadas tiems, kas nenori,
Kad viskas taip eitų, nueitų, praeitų.

 

Ožkytė tos muzikos gal nesupranta,
Bet muzikų čia jai suprast ir nereikia.

 

Gegužės 31 vakaras

O pavasario liko tik valandos šešios,
Laikrodį ir kalendorių turi? Pažiūrėki.
Juokai čia menki, ir tie patys
Vos ne pro ašaras. Ir ne vietoj.

 

Nuo upės miglelė tokia vakarinė, vos dvelkia
Blykštanti jau alyva, tyla paukščiai,
Kaip sakiau – gegužės jau tik valandos šešios,
Ir trumpos, ir trapios.

 

O aš kažkodėl dar prisiminiau Povilą – senį dailidę,
Statė mums pirtį tada ir mėgo
Prisišveisti kaip reikiant – mėsos gerą bryzą
Dar druska apiberdavo taip, kad tik šokdavo žiežirbos baltos
Jam nuo dantų, o žiūrėdama mūsų močiutė
Norėdavo net žegnotis – – –

 

Štai šių metų pavasario liko tik valandos šešios,
Miglelė šilta atvingiuoja nuo upės,
O aš va prisiminiau Povilą – senį dailidę,
Kuo jis su savo druska šičia dėtas?

 

Kuo jis čia dėtas,
Pavasariui baigiantis
Senis tas kietas.

 

Mėnulis ir zuikis eina sargybą

 

Kad nieko blogo neatsitiktų
Ir dobilienai, ir upei, ir snaudžiančiai bandai,
Kad nieko blogo elementoriui,
Močiutės maldaknygei, astrai palangėj;

 

Vieškelio žvyrkely iš miestelio
Parkrypuojančiam posmagiam Jonui
Ir žemėpačiams – jų gal dar esti –
Vos per šiaudą peržergiančiam seniui;

 

Klykiančio džiaugsmo nešiotojui gandrui,
Kam nors apvestam apie kertę,
Garbė jam, sulauks jis
Giedro rudenio – pusgalvių turto;

 

Kad nieko dygiajam erškėčiui,
Nieko nieko anai sodybai,
Kurios nebėra, pilnas mėnuo pašviečia,
O zuikis eina sargybą*.

 

 

*Zuikis nemoka nei šaukti, nei durti,

Bet moka pirtelę prie miško pakurti.

 

 

Tiems

 

Tiems, kuriems net ir rudenį vėlų
Užkukuoja gegutės,
Nepavydėk – – –

 

Neturi jie turtų per daug,
Ir labai nesijuok:
Už tave durnesni
Iš tiesų jie nė kiek.

 

Gandras parugėje

 

Jau bąla rugiai, parugėj baltas gandras,
Vienas, visiškai vienas, rimtai dairinėjas,
Ieško gandrės, kurios nebėra.
                        Ir kurios nebebus jau niekad?
Parugėj baltas gandras toks vienas.

 

Kai vienas esi, tai gali pamąstyti,
Daug visko į galvą tau gali ateiti,
Kai ką pripliusuoti gali, o kai ką ir atimti –
Rodos, gražiai gyventa – – –

 

Bet visko ir būta – mūs dienos nelygios,
Prieš lemtį esi juk bejėgis,
Žiūrėk, ar nebūsi kai kam iš aukštybių
Netyčiom ant pakaušio uždrėbęs?

 

Parugėj baltas gandras, palšieji teatrai –
Rugpjūčio rūkai – greit jau kelsis iš klonių
Ir pabrauks per akis, o nerasi
Pasišokinėjančio žodžio.

 

Vėjuotas metas

Žinau aš, kad vėjui patinka
Išpurtyti obelis vasarų soduos,
Po obelim obuolėlių,
Žiūrėk, jau kaip gruodo.

 

Bet jam ypač gražu, kai užmato,
Kokį poetą, atseit didžiūną,
Tupintį draug su kuosom
Liepos ar tuopos viršūnėj.

 

Kaip tau smagu, bičiuli,
Kiek iš aukščiau dairytis –

 

Iš pradžių tu be vieno šulo,
O paskiau ir iš medžio iškritęs.

 

 

Paskutinė vaga

 

O gale paskutinės vagos – akmenėlis,
Ir tik virst mano plunksnos žagrelė į šalį...
Tik virst ir nulūžo... Dar to tik betrūko?
Minties kumelaitė sustojo,
Pakėlė tik galvą į debesynus
Ir pageltusius savo dantis debesynams parodė.

 

Nėr ko čia rodyti – juokas po laiko:
Medus su pipirais arba su svogūnais...
Kai toliuose skamba tik skamba „Gerai temperuotas klavyras",
Džiaugias linksmos praeinančios dienos.

 

metai_2014_05_06_.png