tekstai.lt

Vainius Bakas. Po geltonu rudens antspaudu

Kiekvienas metų laikas, aplinkybės palieka savo įspaudus gyvenime – tai, ką vadiname lemtimi, likimu, Dievu ar tiesiog ypatingai susiklosčiusiais įvykiais. Ruduo – pats metas prisiminti jo antspaudu paženklintą poetą, mano kraštietį Vladą Šlaitą. Rugsėjo pabaigoje poeto gimtinėje Žemaitkiemyje (Ukmergės r.) visada minimas ir gražiai įprasminamas kūrėjo gimtadienis. Tai šventė, simboliškai vadinama „Šlaitinėmis“ – „Poezijos atlaidais Žemaitkiemyje“. Medžiai, tikrieji rudens pranašai, čia jau būna nugeltę, tarytum paauksuoti, dar 2007-aisiais sodinta kaštonų alėja kasmet stiebias aukštyn – dangop, Dievop... Įdomus reiškinys, vadinamas poezijos atlaidais, – tarsi patvirtinant tikėjimą jų galia atleisti, išganyti, išrišti. Aplankius V. Šlaito tėviškę, rudenėjančius Žemaitkiemio medžius, galima pajusti tas „išrišimo rankas“ – santykį su nežemiškos jėgos įkvėpta gamta. Tarsi iš vieno poeto eilėraščio: „Po kiekvienos nuodėmės / Aš ieškau intymaus ir suraminančio išpažinimo. / Aš išpažįstu savo nuodėmę laukams ir krūmams, / Kurie lyg rankos glamonėja mano smilkinius. / Anksčiau nei nuodėmę aš išpažįstu kunigui, / Ach, mano nuodėmę jau žino krūmai, / Ir švelnios šakos glamonėja mano smilkinius / Lyg išrišimo rankos.“ Šiuose žodžiuose žavi ypatingas poeto įsiklausymas į gamtą, čia atsiveria pats lietuviškiausias tapatybės liudijimas – mokėjimas pasitikėti ir tikėti tuo, kas gamtiška, tikra, kas savaime įduota prigimčiai.

Simboliška, bet beveik vienu metu teko priartėti prie Vlado Šlaito ir Pauliaus Širvio poetikos ir biografinių kontekstų, pajusti tarp kūrėjų įsiterpusius ženklus, nusidriekusias paralelių gijas. Pirmoji mano dėmesį patraukusi detalė – šiuodu dramatiško likimo kūrėjai pasaulį išvydo tais pačiais metais – 1920-ųjų rudenį. Abu priklausę paribiui, nepritapę ir nesutapę su minia, kitokie, galima sakyti, nestudijavę nei literatūros, nei filosofijos, ankstyvame amžiuje patyrę artimųjų netektį, kariavę „ne savo karą“ – vienas Vakarų fronte, o kitas – Rytų. Iš pirmo žvilgsnio buvę dviejų skirtingų, kraštutinių konfrontuojančių ideologijų atstovais, bet eilėmis išpažinę tas pačias vertybes, visada pakylančias aukščiau ideologijos, pažiūrų, antilaikiškas, antiistoriškas – meilė, draugystė, lemtis, maištas, tikėjimas poezijos žodžiu, kurio šaknys yra kuriančio žmogaus būtyje, tautos dirvoje.

Vlado Šlaito, kaip ir Pauliaus Širvio, kūrėjo mitas – pilnas kažko tamsaus, vedančio į destrukciją, nyksmą. Tačiau kuo tirštesnė tamsa, tuo ryškesni, skaidresni yra nušvitimai, sąmonės blyksniai. Kūrybos našta lenkia prie žemės, bet prilenktasis stipriausiai junta jos gilų alsavimą.

Šiuodu geltonu rudens antspaudu paženklinti kūrėjai atsidūrė ar, kaip galėtume pasakyti, įvairių aplinkybių buvo nustumti į savotišką kultūrinį paribį. V. Šlaito tekstai turėjo stoti į kovą su laiku ir atstumu – poetas gyveno ir rašė emigracijoje, Lietuvos kultūriniame akiratyje sovietmečiu pasirodė kuklia, ideologiškai iškupiūruota, ne viso poetinio branduolio poezijos rinktine – „Be gimto medžio“. Į nepriklausomą Lietuvą V. Šlaitas realiai niekad nesugrįžo, nors Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla šį simbolinį grįžimą įprasmino rinktinėje „Saulė ant šaligatvio“ (1997). P. Širvio kūrybos akademinė recepcija taip pat ilgą laiką buvo uždaras, paribyje kirbantis klausimas. Atrodė, kad P. Širvys tegali būti skaitomas, deklamuojamas, dainuojamas, bet ne analizuojamas, ne šifruojamas. Toje vietoje žiojėjo spraga. Marcelijus Martinaitis vis sakydavęs neįsivaizduojąs monografijos apie Širvį, nes aprašyti tokią skaidrią, tokią pirmapradę poeziją tiesiog neįmanoma, ji negali ir nenori paklusti jokiai terminologijai. Matyt, reikėjo laiko ir tam skirto žmogaus. Ir nutiko tai, kas turbūt geriausia galėjo nutikti – poetas Valdemaras Kukulas ryžosi parašyti išsamią, P. Širvio kūrybos vertą studiją. Tikriausiai niekas geriau ir negali pajusti kūrėjo, esančio tarp sutemų ir nušvitimų, iš esmės apžvelgti visuminį kūrybos klodą, kaip tik kitas kūrėjas, gebantis pasinerti į visas dvasios būsenas – jos tamsą, aušras, brėkštančią kūrybos šviesą.

Simbolišku ženklu tampa ir studijos pabaigoje, laužtiniuose skliaustuose įrašytas žodis Nebaigta. Tai ir priminimas, kad tekstai yra kuriami ir niekada nebus baigti, kad kūrybos galios – neišsemiamos, vis pasipildančios, kad vienų rašomą gyvenimo sakinį kaip užduotį turi pratęsti kiti, kad po menamo taško sakinio gale išauga kitas, naujas sakinys... Džiugu, kad tas sakinys, atrodo, yra tęsiamas įvairiais būdais, savitomis formomis. Gera žinoti, kad kariaujančiame, susiskaldžiusiame pasaulyje dar gyvena tekstų ir knygų žmonės, biurokratinės visuomenės aparate – nors ir nustumti į tolimas gretas, vis dar gyvuoja prikritusių lapų spardytojai, kaštonų rinkėjai, knygų leidėjai ir rašytojai. Gera žinoti, kad kaip ir kasmet pilnas poetų autobusas rieda į Druskininkų rudenį, po savo ratais traiškydamas žalius spygliuotus kaštonų kevalus, lyg J. Derrida ežiukus greitkelyje. Norisi tikėti, kad ir Poetinio Druskininkų rudens jotvingis Gintaras Bleizgys, ir jaunasis jotvingis Aivaras Veiknys paliks savąjį spaudą, savąją pėdą šiuolaikinės poezijos laukuose. Ir ne tik jie – visi, kurie veikia šiame laike, bando būti atsvara sutemoms, švaria gyvenimo druska.

Spalio pradžioje gavau žinutę iš vienkiemyje gyvenančio bičiulio, kuris prisiminė, kaip lygiai prieš aštuonerius metus mes kartu su amžinatilsį Stasiu Stacevičiumi susitikome Poetiniame Druskininkų rudenyje. Yra žmonių, kurie fiksuoja laiką, iki smulkmenų prisimena ir išsaugo akimirkas. Taip, laikas mus suveda ir išblaško. Tikriausiai taip ir turi būti. Viskas išsiblaško, bet visa lieka atmintyje. Atmintis – mūzų motina. Mūsų motina. Ją išsaugoti, paliudyti labai svarbu. Vėlinių laikas – prasmingas metas dar sykį prisiminti išėjusius, kada anapusybė ir šiapusybė tampa labai arti viena kitos. Prisiminti ne tik išėjusius žmones, bet ir išėjusias knygas, iš lūpų išskridusias žodžių virtines. Savitu rudens kvapu dvelkia knygos, kvapas, įsigėręs į eilėraščius, ir atvirkščiai – eilėraščiai skleidžia kvapus – V. Šlaito obuoliai krituoliai, P. Širvio žydinčios obelys rūžavos rūžavos, rūkais užsirūkęs ruduo. Kad galėtų gyvuoti ir liudyti, kad suprastų kultūros ženklus, kiekviena atmintis turi būti empatiška, turi suvokti kitą, bandyti įspėti už kvapo glūdintį pasaulį, išlukštenti iš paviršiaus kevalo branduolį. Visa persmelkiantis kvapo potyris – mėginimas atspėti, kas kvepia – veikiausiai ir yra bandymas įminti gyvenimo, būties mįslę, kasdienybėje užuosti nepaprastumą, pasaką. Henriko Radausko eilutės taip pat kviečia ieškoti to stebuklingo kvapo: „Įspėk, kas kvepia ? Neįspėjai.“

Bandžiau leistis tuo keliu, ir visos aplankiusios rudens, šalto ir tolimo dvelksmo, šilto ir artimo ilgesio nuojautos susilipdė į eilėraštį:

 

Naktis, skaičiavusi sapnų avis,

mėnulį suapvalins savo naudai,

turi akis – regėsi, kaip prašvis,

turi pirštus, kad rodytum, kur skauda.

 

Ir lūpas mėlynas turi – papūsk,

ir vėjo gūsį, tvyrantį panosėj.

Jo kvapas kartais primena kapus,

tačiau kodėl, išsyk nesužinosi.

 

Toks būna kvapas chrizantemų, kai,

apkarpęs kotus, pamerki į vazą.

Retai beateini, beaplankai,

nes daug darbų, o laiko vis per maža,

 

todėl naktis ir vėl tave skaičiuos,

o tau atrodys, kad skaičiuoji tu jos

grašius, pabirusius ties dangumi delčios.

Įspėk, kas kvepia. Neįspėjai. Tujos...

 

Įspėk, kas eina ten patylomis,

kieno šitie pilki šešėliai sėlina,

kažkas lyg nori pakuždėti su mumis,

įspėk, kas kužda. Neįspėjai – Vėlinės...

 

metai_2014_11.png