tekstai.lt

Birutė Mackonytė. Laiškai iš jūros. Ir ne tik

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

 

Vitas Žvirdauskas (1929–1985) yra pateikiamų prisiminimų herojus. Poetas ir prozininkas. Studijavo universitete, dirbo žvejybos laivyne, kino studijoje, „Nemuno“, „Valstiečių laikraščio“ redakcijose. Gyvas būdamas spėjo išleisti tik apysaką „Vandenyno druska“, paremtą darbo jūroje patirtimi. Po mirties pasirodė eilėraščių rinkiniai „Vakaro žaros“ (1992), „Ežerai skandina saulę“ (1997) ir prozos knyga „Šeštasis keleivis“ (1993). Pastaroji – rašytojo kūrybos viršūnė.


 

Kai ryžtiesi rašyti atsiminimus, iškyla klausimas: kiek atvirumo gali sau leisti? Šių užrašų skaitytojams iš anksto prisipažįstu: aš savo atvirumą ribosiu.

Negaliu būti objektyvi, nes ir šiandien nežinau visų savo gyvenimo posūkių motyvų. Vadinamųjų kelio vingių mano gyvenime buvo per daug.

Ar 1969 metų pradžioje man staiga kilusį norą susipažinti su Vitu Žvirdausku lėmė tik „Vagos“ išleista jo apysaka „Vandenyno druska“ ir ten itin ryškus šio vyro autoportretas? Žinojau, kad maždaug prieš pusmetį tragiškai žuvo jo žmona, tai gal mane paskatino Vito našlystė? Knygoje jis šaukte šaukėsi giminingos sielos, o užmegzti ryšį – rasti dingstį – buvo paprasta. Abu dirbome populiariuose žurnaluose. Apie tą „dingstį“ Vitas užsimena savo pirmajame laiške iš Klaipėdos, kai nenuvykau susitikti, nors žadėjau.

 

Drauge Birute,

O vis dėlto reikėjo atvažiuoti. Labai gera retkarčiais pabūti toli nuo kasdienių rūpesčių. Savotiška šventė. Švenčių mūsų gyvenime labai nedaug. Laukiau ir galvojau... Dabar iki galo švęsiu vienas. Vaikštau gatvėmis (truputį šaltoka). Dangus aukštai ir mėlynas. Marios garuoja. Ūkčioja laivai. Ir jie vieniši, kaip žmonės.

Mano supratimu, Jūs išsigandote savo staigaus pažado. Be reikalo. Rašote – „neapvilkite, nepasijuokite...“

Dabar aš prašau – nepasijuokite iš manęs...

Tokią medžiagą galėjau parašyti ir Kaune sėdėdamas. Šaldytuvų bazės kadrų skyriuje kalbėjausi su plaukiojusia. Ryt, atrodo, pasišnekėsiu dar su viena. Bus tikra ir nuoširdu. Parašęs 24 d. atvešiu į Vilnių.

Bandysiu, bet iki šiol maža vilties išpildyti kitą pažadą. Tas Jonelis, turėjęs pažįstamų „Interklube“, gyvena Nidoje. Pabandysiu tą konjakėlį išgriebti kitais keliais.

Iki pasimatymo.

Šnervėse tirpsta druskos, žuvų ir trosų kvapai... Siaučia gripas.

69.II.14 Vitas

 

Aš jam siūliau parašyti apybraižą apie moterį tolimojo plaukiojimo laive. Tokią, kuri užima atsakingą postą ir tvirtai jaučiasi tiek ant siūbuojančio denio, tiek žvėriškai išalkusių vyrų apsuptyje su savo moteriškumu. Buvau apie tai prisiklausiusi iš savo pusseserės Aušros, kuri dirbo gydytoja žvejybos laivyne daug metų. Atsisveikino su vandenynu, kai ištekėjo už klasikinio, žavaus jūrų vilko; iki šiol tebėra jo žmona.

Apybraižos Vitas taip ir neparašė, abu greitai pamiršome tą susitarimą, kaip ir deficitinį konjakėlį iš mirtingiesiems anuo metu nepasiekiamo „Interklubo“. Laiškuose atsirado kitos temos. Gal veikė pavasaris. Vitas guodėsi:

 

Birute!

Nežinau, ar buvai Klaipėdoj. Aš negalėjau – turėjau eiti į karą. Matyt, kad dviem mažiems žmogiukams Likimas nenori leisti susitikti. Atidėkim ateičiai. Atrodo, neužilgo grįšiu. Gal prieš šventes. Paskambinsiu.

Man labai reikia gero, artimo Žmogaus. Vienatvė – čiulpianti pelkė. Sunku išbristi, jei neturi į ką įsitverti. Kur šiaudas, už kurio galėčiau?..

Kaliningradas gražus didelis miestas (buvo). Tvyro tušti mirties plotai. Griuvėsių kalvelės apaugo žole, medukais. Prie katedros griaučių, po trikampiu akmeniu guli Kantas. Akmuo slegia neišsakytas mintis...

Galiu pasigirti – gavau butą. Gaila – gyvenau tik dvi dienas. Užrakintas. Tuščias.

Parašyk man ką nors. Į redakciją. Nežinau, kada paleis. Laiškai slenka lėtokai. Galim apsilenkti.

Iki pasikalbėjimo

Iki pasimatymo

69.IV.21 Vitas

 

Po poros savaičių iš ten pat, t. y. iš karinės stovyklos prie Kaliningrado, atėjo naujas laiškas, kuriame jau buvo bendros ateities nuojauta…

 

...Nei į meilę, nei į laimę gyvenime jau nepretenduoju. Į draugystę – taip. Tai kodėl nekalbėt atvirai – viskas taip paprasta...

Nežinau, kas pro tave bangavo savo nuotaikomis. Žinau viena – žmogus ne ka muoliukas. Spardyt negalima. Tikėk – aš nebanguosiu. Jeigu užsimezga draugystė – ji turi šaknis ir pamatus...

Savo bute atrodau liūdnai. Vaikštau iš kambario į kambarį pusnuogis, ir tiek. Draugų tarpe toks pat – senas. Redakcijoj – pavargęs. Su moterimis? – velnias žino. Turbūt su kiekviena kitoks. Čia gali tik jos pasakyti. Vienai gali būti geras, kitai blogas. Nedaug jų mano gyvenime, Birutėle, tikrai nedaug...

Iki – Vitas

69.V.5

 

Šitaip, pakankamai banaliai užsimezgė mudviejų, kaip dabar sakoma, faktinė santuoka. Ji truko apie penkerius metus ir baigėsi be audringų išsiskyrimo scenų, tyliai, paprastai, iš lėto, bendriems draugams ir pažįstamiems beveik nepastebint.

Baigiantis tam penkmečiui buvo dar viena tokia popietė, kai abiem pasivaideno galimybė pratęsti per kartu nugyventus metus įsitvirtinusį ryšį. Jau senokai laikėmės savo atskirų „būstų“. Praleidęs porą savaičių psichoneurologinėje ligoninėje ir iš jos išėjęs Vitas panoro iš karto su manim pasimatyti. Sėdėjome „Vaivoje“, tada dar Gorkio gatvėje, netoli jo namų. Ne tik mačiau, bet ir skausmingai jaučiau jo depresyvią būseną. Visada toks būdavo pirmomis valandomis ir dienomis, kai, pasibaigus nervų ir jausmų medicininei terapijai, atsidurdavo tarp vadinamųjų sveikųjų. „Man neramu, bijau žmonių“, – pasakė. Žinojau, kad tai laikina, kad gąsdinanti nykuma su savo šmėklomis po valandos kitos, gal po nakties – ištirps, pasitrauks. Vis dėlto ėmiau dvejoti. Jeigu pasiūlyčiau: „Einam kartu... namo“, padėčiau jam pereiti iš tos negandingos būsenos į kasdienybę. Negalvojau, į kuriuos namus eitume. Kad Literatų gatvėje tuo metu jau tikriausiai šeimininkaudavo kita, man neatrodė svarbu.

Tačiau neištariau tų žodžių. Atsisveikinome, ir abiejų biografijos nuplaukė kiekviena sau tame pačiame mieste, tomis pačiomis gatvėmis.

Netrukus pajutau, kad Vitas visą laiką kažkur greta. Kaip nė vienas iš kitų, kurie man buvo daugiau ar mažiau artimi. Pamiršdavau jį ir tuoj pat vėl prisimindavau. Dar ilgai po jo mirties mane lydėjo beviltiška įkyri svajonė: kad jis būtų! Čia, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar dar kur nors. Galėčiau nematyti, nesusitikti, negirdėti jo balso, tik kad žinočiau esant šiame pasaulyje.

Jau po dutūkstantųjų, praėjus aštuoniolikai metų po Vito mirties, supratau, kad neturėsiu ramybės, kol neparašysiu apie tai, ką greta jo pergyvenau. Rašiau negalvodama, kam skirsiu ar atiduosiu savo atsiminimų pluoštelį.

2005-ųjų rugpjūtį radau tuos keliasdešimt puslapių užrašų archyve. Staiga suvokiau, kad tuoj pat, rugsėjo 9 dieną, sukanka lygiai dvidešimt metų nuo jo mirties. Matyt, viskas turėjo taip susiklostyti, kad šiai datai ir mano prisiminimams „Nemuno“ savaitraštis iš karto skyrė (su nuotraukomis) beveik pusę numerio.

...Ką slėpė jo stalčiai, žinojo tik artimieji ir keletas draugų „Nemune“, – rašiau publikacijos įžangoje. Pastarieji, praėjus septyneriems metams po Vito mirties, išleido rastus kūrinius rinktinėje „Šeštasis keleivis“. 1992 m. Vito jaunystės draugo J. Marcinkaus leidykloje „Eldija“ pasirodė poezijos knyga „Vakaro žaros“, dar po kelerių metų – „Ežerai skandina saulę“. Šiuos rankraščius išsaugojo Janina Mačerauskaitė – istorikė, ištikimoji Vito draugė, buvusi greta paskutiniuosius vienuolika jo gyvenimo metų, iki paskutinio atodūsio. Pirmą kartą mudvi pasimatėme per Vito laidotuves. Niekada iki tol nei buvome, nei jautėmės varžovės. Vito atminimas padėjo tapti bičiulėmis.

Prisiminimų apie penkerius su V. Žvirdausku pragyventus metus – nuo šešiasdešimt devintųjų pavasario iki septyniasdešimt ketvirtųjų rudens – nenorėjau palikti tik sau, nes tuo laikotarpiu datuota dauguma jo apsakymų ir viena apysaka. Iš pradžių ketinau paskelbti ir jo nuostabius laiškus iš jūros, nes tais metais buvo dar ne kartą išplaukęs, tačiau jie pernelyg asmeniški. „Nemune“ tada apsiskelbiau tuos laiškus atiduodanti Literatūros ir meno archyvui, bet vis delsiau atsisveikinti su mudviejų nepamirštamo ryšio liudijimais. Ilgokai jų neliečiau. (Nežvilgterėdavau ir į savo Vitui rašytus laiškus, kuriuos jis išsaugojo, o man atidavė Janina.) Kai neseniai paėmiau į rankas pirmuosius iš nedidelio pluošto, ant kurio Vitas pats kadaise užrašė „Laiškai iš Klaipėdos“, įsitikinau, kaip juos išskaidrino prabėgęs laikas.

1969 m. birželio pabaigoje iš Klaipėdos atėjo keli laiškai.

 

VI.25

Vakar buvau prie jūros. Rami ir atspindi dangų. Tik pačiame akiračio pakrašty, kaip muilo putos – debesėliai. Žmonių krante nedaug. Smėlis kaip sujauktas pilkas kilimas – pėdos, pėdos. Vanduo šaltas. Krantinis vėjas irgi vėsus.

Sėdėjau ilgai. Žiūrėjau į jūrą ir jutau, kad ji toliau negu tu. Tu man už ją reikalingesnė. Prabėgo kelios dienos – pasiilgau...

Ant mėlynos ramybės kažkas padėjo juodą taškelį. Saulei leidžiantis, iš jo išaugo laivas. Norėjau įžiūrėti, kaip jis plaukia. Stovėjo vietoje ir tik augo...

Ant kopų sustojo pora. Jeigu tai būtume mes. Ant šito žemės pakraščio. Ant dviejų pasaulių ribos. Į ten žmonės tik išeina ir grįžta, bet negyvena. O aš norėčiau gyventi ten – pasaulyje, kuriame niekas negyvena. Su tavim...

 

VI.26

Gyvenu pas savo kursiokę – Vladą. Valgau per dieną lėkštę sriubos. Ji išverda savo vyrui ir man. Dirbu direktoriaus * kabinete. (Dar nedirbu, tik pradedu.)

Kelias valandas klydinėjau po uostą. Gėriau tuos kvapus. Sutikau porą vyrų. Neprisimenu jų vardų – jie mano. Kalbėjom. Vakar grįžo. Tas taškelis, pavirtęs į laivą. „Ateik, – sako, – žmonių trūksta.“ Atsidusau. Norėčiau, bet kažko bijau. Gal palikti tave? Gyvenime esu daugiau praradęs, negu turėjęs. Daugiau prarasti nenoriu. Gal jau nebe tom akim žiūriu į pasaulį. Ir noriu, ir bijau. Pažiūrėsim...

Biruti, nesulauksiu liepos 15-tos. Jeigu aš tau kas nors, atvažiuok anksčiau. Per Jonines neišsisukau – išgėriau. Daugiau – ne.

Dar nesideginau. Nugara lupasi.

Dėl dievo meilės – rašyk. Greit, greit.

Vitas

 

Ir dar du:

 

VI.27

Tu man nerašyk, Birutėle, – negausiu. Vėliausiai trečiadienį – liepos 2 – iš važiuoju į Kauną. Jei gali – penktadienio vakare atvažiuok. Lauksiu ir visą šeštadienį.

O dabar taip. Nenustebk – plaukiu į jūrą. Nebijau tavęs prarasti. Jeigu mes tikri – nepasimesim.

Sutvarkau Kaune dokumentus, su kai kuo pasišneku Vilniuje ir... tan pasaulin. Ten, kur neauga medžiai.

Ilgiau dabar būti Klaipėdoje nėra prasmės. Be to, nepatogu. Direktorius savo mažo kambariuko neužleido. Kabinetas tik vakare.

Aš tau dar parašysiu. Tu vietoj laiško atvežk į Kauną savo rankas.

Iki – Vitas

Nežinau, Birutėle, kas su manim. Ar aš pats save apgaudinėju ta jūra, ar mane kas stumia?

Ryt su „Žvejo“ redaktorium einu į kadrų skyrių. Imu anketas ir ketvirtadienį ryte kombinato mašina važiuoju Kaunan. Nežinau, ar pavyks, ar praeisiu komisijas, ar leis, ar galėsiu, bet noriu, noriu...

Neįsivaizduoji, kaip gerai jaučiuosi Klaipėdoje. Gal jūros artumas, vėjas, gal kad vaikštau blaivas, lyg prieškarinis šešiolikmetis. Dingo Kauno nuovargis ir mirštančiojo nuotaika. Pasitempęs – gyventi, dirbti, mylėti tave, mano drauge...

69.VI.30 T. Vitas

P. S. Už pusvalandžio plaukiu kateriu į reide stovintį buvusį savo laivą „T. Arktika“.

 

Kažkurią iš to paties birželio dienų pirmą kartą peržengiau jo naujo buto slenkstį. Alsią pavakarę Vitas oriai atrakino nuosavo būsto, kurio ilgai laukė, duris Centriniame bulvare, kurį tada vadino „centriniu purvynu“. Mačiau, kaip mėgaujasi teisėto šeimininko jausmu. Du dažais tebekvepiantys kambariai su langais į pietus buvo beveik tušti. Ant pirmojo, į kurį įžengiau, sienos, virš siauro gulto, tirpo rausvas saulėlydžio šviesos lopas. Įsivaizdavau, kaip saulės kvadratai šliaužia per dieną plikomis plokštumomis ir galop pasitraukia, neužkliuvę už žmogaus ar baldo. Tada ir įvyko mano akistata su viena jo gyvenimo moterų, pačia svarbiausia. Kol buvome su juo kartu – galvojau apie ją kaip apie varžovę. Niekada nesijaučiau tikra, kuri iš mudviejų nugalės.

...Antrajame kambaryje prie lango stovėjo rašomasis stalas, ant jo – šviestuvas juodu plastmasiniu gaubtu. Apsižvalgiau stebėdamasi, kodėl šioje patalpoje tamsiau. Visa galinė siena buvo tirštai nutepta juodais dažais. Viduryje portretas – išdidinta jaunos moters nuotrauka. Juoduose rėmuose baltame fone – skaistus veidelis didelėmis tamsiomis akimis. Pirmą kartą mačiau tokį netikėtą gedulo ženklą. Suprantama, žinojau, kad prieš metus Vito žmona puolė po garvežio ratais ir žuvo, palikdama kelių savaičių dukrelę. Laimutės žvilgsnyje iš tamsos nebuvo nieko mistiško. Stebėjo mane atvirai ir truputį smalsiai. Jau pirmą minutę susitaikiau su jos buvimu greta. Jaučiausi vyresnė ir stipresnė; ne už ją, tik už lemtį, kuri jai teko ir nužudė. Nors dar nesuvokiau, kokia iš tikrųjų buvo toji lemtis. Tik po daugelio metų ji man iki galo atsiskleidė Vito apysakoje „Namai be durų“.

Vitas ramiai laukė mano reakcijos. Nei norėjau, nei būčiau sugebėjusi pasakyti, ką galvoju. Į vazą įmerkiau atsineštą rožę. Kaip ir dera, raudoną. Paskui virtuvėje gėrėme kavą iš baltų puodelių. Jis šykščiais žodžiais pasakojo, kaip įvyko nelaimė. Priežastis – pogimdyvinė depresija, kurios nesugebėjo nuspėti psichiatras. Daugiau kalbėjome apie Raselę, kurią nuo gimimo augino uošviai.

Kuo toliau brendu į atsiminimus apie aną laiką, tuo labiau mane trikdo (ir trukdo) atsakomybė, pateikiant tų kelerių metų tikrovę.

Man, tikiuosi, padės ne tik Vito laiškai, bet ir mano dienoraščiai. Rašiau juos beveik visą gyvenimą, bene nuo šešiolikos metų. Ankstyviausieji, pradėti dar karo metais ir tęsti keletą metų po karo, dingo iš mano namų, t. y. iš buvusio tėvų buto, kur ilgokai gyvenau su valdžios įkeltais įnamiais.

Po to daug ilgų nykių metų nesiryždavau ko nors užrašinėti. Tačiau laikas bėgo, tapau žurnaliste ir vėl kilo nenumaldomas noras palikti šiokią tokią prašvilpiančių dienų žymę.

Įdėmiai skaitau šešiasdešimt devintųjų ir pirmųjų aštuntojo dešimtmečio metų savo dienoraščius.

Pirmiausia tai buvo nepertraukiamas, dažnai skausmingas dialogas su savim. „Dienoraštis man jau tapo savotišku būrimu iš kortų, – rašiau tų pačių 1969-ųjų liepos 20 d. – Dažnai tai, ką rašiau plunksną paleidusi, kaip popierinį laivelį, pasroviui – vėliau pasirodo besanti tikroji tiesa apie dabartį ir ateitį.“

Suprantama, kad pasiryžėliai disidentai, o ir tikrieji rezistentai, viską fiksavę, neretai sugebėdavo išsaugoti savo užrašus. Tačiau aš jau buvau patyrusi, kaip dingsta net banaliausi, beveik vaikiški užrašėliai. Mano tėvo dienoraščiai, rašyti 1941–1943 metais, kartu su jo rankraščiais ir laiškais dingę iš mūsų namų keturiasdešimt ketvirtųjų liepos mėnesį, iškart praėjus frontui, vėliau tapo įkalčiais baudžiamojoje byloje pagal garsųjį 58-ąjį straipsnį. Tėvo popieriai iki šiol guli Lietuvos ypatingajame archyve.

Sovietmečiu gyvenusių žmonių atmintyje laikas iš lėto negailestingai trina ano nesibaigiančio nykaus „realybės šou“ patyrimą. Vis platesni visuomenės sluoksniai jo išvis nebeįsivaizduoja.

Savaime kyla klausimas, iš kokių ir kieno liudijimų šiandien smalsus dvidešimtmetis ar trisdešimtmetis skaitytojas susidarys nuomonę apie praeito amžiaus šeštojo ar aštuntojo dešimtmečio realijas ir bendrą atmosferą. Kur jis gali rasti tiesą apie tai, kaip anuomet jautėsi paprastas „vidutinis“ individas: susitaikęs (t. y. priverstas susitaikyti) su realybe ir prie jos prisitaikęs: įgijęs specialybę, užsidirbantis duonai ir namų apyvokai, sulaukęs savo eilės butui, o kartais ir automobiliui.

Kadangi, kaip jau minėjau, gavau pamoką dar paauglystėje, savo dienoraščių neslapsčiau ir jokių gudrybių nesigriebiau tikrindama, ar niekas neskaitė. Tas pats nematomas cenzorius, kuris sekė ir košė per savo sietą spaudai skiriamus mano rašinius, drausmino viską, ką patikėdavau dienoraščiui namų kamputyje, stalinės lempos šviesos rate. Atnaujinau tuos beveik kasdienius užrašus septintojo dešimtmečio pradžioje; dalijausi čia tik tuo, kas buvo įdomu ir svarbu man vienai. Užtat dabar turiu savotišką asmeninės biografijos metraštį.

O 1969-ųjų vasarą svarbiausias buvo naujas vyras mano gyvenime. Naujas ir kitoks, niekuo nepanašus į visus kitus plunksnos brolius, beviltiškai nupilkėjusius „Tiesos ministerijos“ tarnyboje. Jis kvepėjo jūra, apie kurią taip nuostabiai ir paprastai, vyriškai rašė. Ir dar: dirbo „Nemuno“ žurnale, kuris anuomet vienintelis iš viešų periodinių leidinių žadino permainų nuojautą!

Liepos 10 dieną savo dienoraštyje rašiau:

...naktis, jau po dvyliktos... Šiandien galvojau, kad tik tada viskas tarp mudviejų bus tikra ir kažko verta, jeigu jis ir aš, vienas kitam padėdami, realizuosim save. Jeigu mūsų ryšys padės iškelti kiekviename tai, kas dar neiškelta... Tą pirmą vakarą pas mane apie tai kalbėjom ir svajojom.“

Pirmoji vasara su Vitu buvo kupina vis dar naujo atrasto džiaugsmo, abipusio švelnumo ir supratimo. Dalijomės vienas kito rūpesčiais, tikėjomės kartu įveikti visas problemas ir kliūtis. Labai greitai supratau, kad Vitas neįsivaizduoja savo gyvenimo be jūros. Pirmieji birželiui baigiantis iš Klaipėdos rašyti jo laiškai man tai galutinai patvirtino. O dar po savaitės kitos įsitikinau, kad nelauktų problemų ir kliūčių bus kuo toliau, tuo daugiau. Kodėl niekada iki tol nesusimąstydavau, kokie išbandymai tenka žmogui, sumaniusiam tapti jūreiviu? Nors puikiai žinojau, kiek išpūstų charakteristikų, atsiliepimų, rekomendacijų ir idiotiškiausių anketų tenka užpildyti, kad patektum į stropiai sergstimą bandą, t. y. užsienin vykstančią sovietinių turistų grupę, turinčią mažiausiai du neįvardytus vidaus stebėtojus. O čia – galimybė nors trumpam ištrūkti į pasaulį, kupiną pagundų, neišskiriant didžiausios – ten pasilikti. Nes jūra – neaprėpiama vandens ir vėjo stichija – savaime gimdo sunkiai numaldomą laisvės troškimą. Tuo akyliau būdavo stebimi ir tikrinami visi besiveržiantys į tą erdvę individai.

Tą patį vakarą, kai dienoraštyje svaičiojau apie mudviejų ateitį, Vitas Klaipėdoje rašė laišką apie realybę:

 

Nesiseka. Iš „Nemuno“ reikia partinės org. charakteristikos. Skambinau – laukiu, kada teiksis atsiųsti. Viskas dabar sustojo vietoje. Be to, jie visi čia pasimaišę švente. VII.13 – Žvejo diena.

Labai laukiu Tavęs... noriu su Tavimi pasišnekėti – rimtai ir tikrai. Laišką radau.

Nemanau, bet turbūt ta mano jūra užsitęs. Atrodo, atsistojau ant liepto galo. Jei nebūtų Tavęs...

Biruti, trečiadienį 18 val. sėdžiu „Pingvine“.

Į Kauną grįžti nenoriu.

Labai laukiu Vitas

69.VII.11

 

Kitaip ir negalėjo būti. Iki tol, prieš keletą metų, Vitas išplaukdavo ir triūsdavo žvejybos traleriuose kaip paprastas, niekam dar nespėjęs užkliūti vyriokas. Dabar atvyko tiesiai iš naujo „Nemuno“ žurnalo, kuris tam tikruose sluoksniuose daug kam kėlė įtarimą ne tik nuogų gražuolių meninėmis fotografijomis. Tuo labiau kad kiti su spauda susiję kandidatai į jūreivius siekdavo savo tikslų anuomet įprastais būdais, tvarkingai. Apie juos „Metų“ žurnalo 2005 m. liepos numeryje rašė klaipėdietis rašytojas Rimantas Černiauskas. Priminęs, kaip sovietų laikais „augindavo marinistus“ („sukimšdavo rašytojus į žvejybos laivus ir paleisdavo pusei metų šlifuoti tralerio denį po plačiausias pasaulio jūras“), jis klausė: „Tik kur šiandien pradingo marinistinė jų literatūra, naujos knygos ir patirtis? O gal jos nė nebuvo? Kokią patirtį įgysi per pusę metų nieko rimto nedirbdamas, tik stebėdamas įgulos darbą?“

Vis dėlto buvo ir tokių rašytojų, kurie plaukiojo be „spec. siuntimų“. Niekas Vito net nemėgino priimti į Lietuvos rašytojų sąjungą. Kodėl? To ir šiandien nežinau. Neprisimenu, kad jis pats būtų to siekęs. Niekada šios temos neliesdavome. Galbūt apie įšventinimą į oficialią rašytojų bendriją jam užsimindavo kuris nors iš tų, su kuriais Vitas nuolat bendravo ir neretai gerdavo. Ne vienas butelio draugas priklausė tuomečiam Vilniaus literatūriniam „Olimpui“, tačiau „Olimpo“ viršūnėse apie tokį Kauno rašytoją beveik nežinota arba nepageidauta žinoti.

Aš kantriai stebėdavau plunksnos brolių pabendravimus su būtinais kiekvieno dalyvio monologais. Vitas retai apie save prabildavo. Gal todėl ir buvo pageidaujamas prie taurelės, kad netrukdė žaliuoti kitiems. Klausydamasi jų neatsistebėdavau, kokie jie dideli ir svarbūs – kiekvienas savo akyse. Ne tik tuo, ką buvo nuveikę. Daug labiau tuo, kad yra pripažinti. Pripažinimas – tas žodis daugeliui anais laikais atrodė saldesnis už laisvę. Tada jis reiškė ne vien gerbėjų dėmesį ar perspektyvą patekti į šalies kultūros istoriją, bet ir galimybę spausdintis, vadinasi, ir pinigus. Honorarai – būtini ir laiku išmokami! – štai viena sovietmečio vertybių, verčianti ilgesingai atsidusti, prisiminus laikus, kurie, laimei, nebesugrįš.

Vitas nebuvo pripažintas, todėl pripažintieji žiūrėjo į jį su nuoširdžia užuojauta ir apgailestavimu, nesuvokdami, kad jų vertinimus negailestingai išduoda žvilgsniai, mimika ar netyčia, be piktos potekstės mestas žodelytis. Jaučiau, kaip smarkiai jį tai žeidžia. Neabejoju, kad ilgainiui tikėjosi taip pat sulaukti pripažinimo. Juk jautė savyje rašytojo galias. Sprogdino iš vidaus nerealizuoti sumanymai, pokario tragedijos, kurių liudininku ir, spėju, dalyviu jis buvo. Gal ir todėl Vitą taip traukė jūros tikrovė, kad spausdintas žodis apie realybę miške buvo žiauriai uždraustas. Už jį grėsė tas pats Sibiras, kaip XX amžiui auštant – už bet kokį spausdintą lietuvišką žodį.

Liepos 21 dieną Vitas rašė iš Klaipėdos:

 

Šiandien trečia diena be tavęs. Daug galvojau ir atvirai – mintys visokiausios. Čia tu arti, čia tavęs nepažįstu.

Keliskart gatvėje, atrodė, mačiau Laimutę. Jausmas – tarsi nieko nebūtų įvykę. Kažkoks nesusipratimas. Mergaitė išvažiavo ir gyvena kažkur man nežinomame mieste. Viskas praeis, susiklostys ir ji sugrįš. Nebus nei skausmingų metų, nei ilgesio... Nubusiu ryte – ji guli greta. Naktis baigsis.

Mano reikalai tempiasi, kaip guma. Charakteristika gera, bet reikia dviejų egzempliorių. Nepasakė iš karto. Gavau spec. blankeles tam tikslui. Be to, savo gėdai, nežinau brolio adreso. Žinau namą, bet... o anketoje netikslumų nesinori. Ryt antradienis – paskutinį kartą važiuoju Kaunan. Paskambinsiu. Sutvarkysiu reikalus, gal savaitgalį pabūsiu pas tave (jau noriu dirbti). Grįšiu į Klaipėdą, ir nejudu.

Oi Birute, Birute. Žemė – žmonių kapinės... Negėriau. Liūdna, bet gerai. Taip visada turėtų būti – truputį liūdna.

Labai noriu jūron. Man atrodo, pajusiu, ko niekada nebuvau pajutęs, kad vėl sugrįš pusiausvyra, kad sustiprėsiu.

Jei kartais negalėsiu paskambint anksčiau – vėliausiai ketvirtadienį.

Iki pasimatymo. Vitas

69.VII.21

 

Dar dešimt dienų – paskutinė liepos dekada – prašvilpė laukiant leidimo tapti eiliniu triumo darbininku. Visą tą laiką blaškėmės tarp Vilniaus ir Klaipėdos, ilgiau sustodami Kaune. Kartais atskirai, dažniau dviese. Plėtėsi mano pažintys su „Nemuno“ vyrais bei su kitais šaunios Kauno bohemos liūtais. Kiekvienas iš jų buvo (ne todėl, kad man toks atrodė – ne! Iš tikrųjų buvo) ryški figūra. Jeigu čia skirčiau porą sakinių bet kuriam – tarkime, Algimantui Mikutai, Mykolui Karčiauskui, Robertui Keturakiui, Juozui Marcinkui ar jau anapus išėjusiam dailininkui Algiui Martinaičiui – net paviršutiniška užuomina išsivyniotų į vaizdingų epizodų virtinę. Gal todėl jie man padarė tokį stiprų įspūdį, kad Vilniuje tuo metu bendraudavau tik su spaudos ir radijo žurnalistais, na, dar ir su įvairių rangų funkcionieriais. Iš jų mano dienoraščiuose, o ir atminty, išskyrus keletą, liko tik pilkoki siluetai. Galima mane už tai kaltinti puikybe, tuštybe ir panašiomis nuodėmėmis, neprieštarausiu. Lėmė tai, su kuo anuos savo bendradarbius lyginu. Jau šeštojo dešimtmečio vidury iš tremties vienas po kito grįžo mano tėvo draugai ir bendraminčiai. Kaip vaikystėje, taip ir dabar, prabėgus gerai dešimčiai metų, klausydavausi, apie ką šnekasi prie kavos puodelio Alfonsas Keliuotis, Albinas Žukauskas, buvęs diplomatas Jonas Čečeta arba išvengęs Sibiro (bet ne paniekinimo) žurnalistas ir muziejininkas Vincas Žilėnas. Su jais nenorom lygindavau ne tik kolegas, bet ir „valdžios vyrus“, savo interviu herojus... Tik po keleto metų, pradėjusi dirbti „Literatūros ir meno“ savaitraštyje, jau galėjau įsižiūrėti į daugelį Lietuvos rašytojų: kaip jie klimpsta ir kaip gelbėjasi sovietinės tvarkos dumble.

Su vienu iš jų, poetu Paulium Širviu, susidūriau gerokai anksčiau Klaipėdoje – t. y. ten, kur niekas jam netrukdė jaustis laisvam. Netyčia susitikę saulėtą tos pačios 1969-ųjų vasaros vidudienį sėdėjome ant suolelio su juo ir Vitu prie įėjimo į senąjį uostamiesčio parką. Neprisimenu, gal valgėm ledus. Vyno tąsyk negėrėme. Jau mokėjau mintinai keletą Pauliaus eilių, bet ne todėl džiaugiausi proga pabūti greta jo, vilkinčio nepakeičiama „telniaška“. Man Paulius buvo tas ypatingas poezijos pasaulio žmogus, kuris kaip ir Vitas sunkiai dirbo žvejybos laivuose. Kaip jis tapo jūreiviu, sužinojau tik perskaičiusi Stasio Lipskio knygą „Spindėjo beržas tolumoj“ – sakmę apie Paulių Širvį. Anuomet refrižeratoriuje „Pranas Zibertas“ pirmuoju kapitono padėjėju dirbęs rašytojas Ignas Pikturna pasakoja: „Susitiko mane gatvėje prie Centrinio pašto Eduardas Mieželaitis, tuometis Rašytojų sąjungos pirmininkas, ir sako: „Galėtum tu, Ignai, ir Paulių pasiimti į jūrą. Bus laiku pavalgęs, pasaulio pamatys, parašys ką nauja...“

Rašytojų sąjunga, kaip toliau rašoma knygoje, išdavė rekomendaciją, kad P. Širvys siunčiamas į jūrą „įsisavinti naujos tematikos savo kūrybai“. Beveik trejus metus (1967–1969) Paulius plaukiojo jūroje. Iš pradžių transportiniame refrižeratoriuje „Štormas“, vėliau – plaukiojančioje bazėje „Naujoji žemė“...

Kad Pauliaus plaukiojimas nebuvo turistinio pobūdžio, liudija taip pat I. Pikturna: „Kiekvienam jūreiviui, tokiam kaip Paulius Širvys, reikėdavo pakelti, panešėti, paridenti, perduoti iš rankų į rankas, vienu žodžiu, palaikyti savo delnuose bent po tūkstantį kilogramų per pamainą.“

Bet tą dieną, sėdėdama tarp dviejų neeilinių matrosų , nesidomėjau jų šnekomis apie patyrimą jūroje. Pauliaus žvilgsniuose vis pagaudavau tą patį savotišką smalsumą, su kuriuo mane iš pradžių stebėdavo Vito „chebrantai“. Prie to smalsumo gal prisidėdavo ir pavydo trupinėlis, kad štai nestabilios psichikos draugelis su savim tamposi nebjaurią ir nekvailą bobą, kuri neslepia, jog yra jam labai neabejinga.

Po kelių mėnesių, kai Vitas jau buvo grįžęs iš reiso plaukiojančioje bazėje „Kapsukas“, man teko susipažinti su „Štormo“ kapitonu Jonu Ulke. Jis prisipažino, kad buvo nustebęs, kai sužinojo, jog tarp paprastų matrosų lieja prakaitą garsus poetas Paulius Širvys. Neprisimenu, kodėl tas aukštas laivyno pareigūnas draugiškai bendravo su Vitu, nuo ko prasidėjo jų pažintis. Gal Vitas susilaukė jo dėmesio kaip žurnalistas. Kartą ar du svečiavomės Ulkės šeimoje. Toji viešnagė, beje, paliko skaudų pėdsaką mudviejų su Vitu santykiuose. Buvau rūsčiai pamokyta už lengvabūdišką elgseną. Bet apie tai – vėlesnių Vito laiškų komentaruose.

O rugpjūčio pradžioje atėjo džiugus laiškas. Ir rašiklis buvo raudonas...

 

B.

Jau nebežinau kelintą kartą skaitau Tavo laišką. Staiga pajuntu, kad tu mano gyvenime stovi abiem kojom... Išsiimu, paskaitau... vėl išsiimu. Jaučiu tave visai šalia...

Vakar – ketvirtadienį VII.31 – pusę keturių buvau Klaipėdoj. Šį rytą atidaviau dokumentus. Kaip į plaukiojusį, pažiūrėjo labai nuolaidžiai. Kursuose mėnesį būti nereiks. Išlaikysiu tik saugumo techniką. Netikėtai įteikė medicininę knygelę. Vos nepapuoliau į komisiją šiandien. Nespėjau. Šią procedūrą atliksiu pirmadienį (laikyk špygą kišenėj). Pirmadienį po pietų jau žinosiu rezultatus. Būk antradienį vakare apie 18–19 val. namie – skambinsiu.

Dėl manęs, Birutėle, būk rami ir leisk, kad aš būčiau. Jeigu viskas bus gerai, nereiks labai ilgai laukti – apie VIII.15 turėčiau būti jūroje. Gaila, kad būsi Maskvoj ir negalėsim atsisveikinti. Bet tų išsiskyrimų ir susitikimų dar bus daug.

O jeigu kas nors, jei reikės laukti – tik šią savaitę pabūsiu Klaipėdoj... Apie VIII.11 atmausiu Kaunan, o 13, jeigu tikrai tada grįši, pasitiksiu Vilniuje.

Būtų gerai, Biruti, jei tu kokį trečiadienį nusileistum Klaipėdoj. Laiške visko neparašysi. Per laišką nepabučiuosi...

Laimingai, Biručiuk!

Būk gera ir aš būsiu geras.

Vitas

 

Tikriausiai paskui laišką į Vilnių atvažiavo ir Vitas, nes mano dienoraštyje rugpjūčio 3 dieną yra toks tekstas:

Pradėti rašyti „Paskutinieji 20 metų“... Valandų valandom galvoju apie mus abu stengdamasi pagauti – kas ten, mano viduje, toje gelmėje, kur ateitis? Nevalia taip giliai skverbtis, o aš visą gyvenimą skverbiausi, lėkiau, bėgau į ateitį – ir gal kaip tik tai buvo gerai?“

Mintis kartu rašyti savotišką mūsų bendro gyvenimo kroniką kilo Vitui. Tą pavasarį man sukako keturiasdešimt vieni, Vitas rudenį turėjo švęsti keturiasdešimtmetį. Jis troško planuoti savo laiką, nubrėždamas jam ribas, tarsi tokiu apynasriu būtų įstengęs suvaldyti nesuvaldomą, alinantį gyvenimo būdą. O man ateitis visada buvo beribė, neaprėpiama erdvė – tik kartais nujaučiama, tarsi viesulo gūsis iš už horizonto. Pragyvenusi beveik antra tiek, ne sykį turėjau progos įsitikinti, kad ateities nežinomybė mus iš tiesų neretai iš ten pašaukia mūsų protui nesuvokiamais ir neįrodomais būdais.

To „metraščio“ mudu, atrodo, neparašėme nė sakinio. Tačiau Vitas pirmuosius keletą metų, nuo septyniasdešimtųjų vidurio, kai grįžo iš jūros ir apsigyveno Vilniuje, kūrė gana nuosekliai ir produktyviai. Tai liudija stipriausių trumpų apsakymų datos vienintelėje jo kūrybos rinktinėje, kurią 1993 metais išleido nemuniečiai: septyniasdešimtieji–septyniasdešimt tretieji metai. Nežinau, ar tuo laikotarpiu būdama arti aš jam labiau padėjau, ar trukdžiau. Ir nebesužinosiu.

Jau apysakoje „Vandenyno druska“, kurią perskaičiusi panūdau pažinti į kitus nepanašų rašytoją, man atsiskleidė jo ryškus ir sykiu be galo santūrus braižas; keisto išankstinio liūdesio persmelktas pasaulis, kažkuo panašus į Džeko Londono jūros prozos pasaulį, tačiau egzistuojantis čia pat, Lietuvoje. Vėliau, kai imdavau į rankas jo naują rankraštį, mane kas kartą nustebindavo gebėjimas piešti žmones, įvykius, jausmų ir nuotaikų kreives lengvai, taupių žodžių akordais. Iš visų mūsų rašytojų tai priminė Jurgį Savickį. Ir čia tarsi nerūpestingai, punktyrais vos nužymėtas vaizdas lieka atminty ryškus ir sodrus. Dar šiandien nenorom šypteliu, „Vandenyno druskoje“ atsivertusi 117 puslapį, kuriame atostogų parvykęs jūreivis vienu kirčiu įvertina gimtąjį miestą: „Nutuko Kaunas.“ Ar kas nors paneigtų iki šiol nesenstančią laikinajai sostinei skirtą diagnozę?

Skubri ir veržli pasakojimo tėkmė anuomet labai skyrėsi nuo įprastos, tąsios lietuviškos prozos, kartais akivaizdžiai kuriamos vien tam, kad būtų dar kartą parodyti mūsų kalbos lobiai. Brisdamas per tokių kūrinių verbalinius labirintus, neretai pasigendi įdomesnio charakterio, situacijos ar intrigos. (Be abejonės, sovietmečiu gyvenimo tiesa buvo uždrausta ir mene, ir moksle, tad save gerbiantiems literatams beliko kalbos grožis.) Užtat V. Žvirdausko prozai niekada netrūko nei druskos, nei kraujo. Jis rašė, kaip šiandien sakytume, kietai – apie tikrus dalykus.

Bene per pirmą mudviejų vyno gėrimą „Literatų svetainėje“ man pasakė: „Jūroje ir žmonės, ir jausmai tikri.“ Ir prisipažino: „Aš neleidžiu sau pasimylėti su moteriške, jeigu jos vyras išplaukęs...“ Šyptelėjau iš naujo pažįstamo „patirties“, bet neilgai trukus suvokiau, kad ši jo nuostata – iš savotiško tikrų, normalių vyrų garbės kodekso. Nors buvau jau keturiasdešimtmetė, iki tol ne itin daug tokių teko sutikti. Paskutiniaisiais karo metais tapau beglobe našlaite. Karui vos pasibaigus, studijuodama pirmame Vilniaus universiteto kurse, vieno iš savo dėdžių, atkaklaus komunisto, paveikta, įstojau į komjaunimą. Dėl šių dviejų priežasčių man ilgam užsitrenkė padorių namų – net ir buvusių tėvų draugų – durys. (Padorių – be šešėlio ironijos.) Negaliu jų kaltinti. Tokie buvo laikai, kiekvienas drebėjo tik dėl savo ir savo palikuonių egzistencijos. O aš blaškiausi nuo vieno iki kito „nuotykio“. Kad nenuklydau per toli, privalau būti dėkinga angelui sargui ir iš tėvo paveldėtam polinkiui rašyti.

Pokariu subrendo ir Vitas. Šį bei tą apie jo jaunyste greitakalbe pažeria klaipėdietis poetas ir verslininkas Juozas Marcinkus (miręs 2004 m.) tomelyje „Menu juos“. Kažkuriuo metu, tikriausiai dar prieš mokymąsi kartu su J. Marcinkumi Kauno 4-ojoje darbo (vakarinėje) mokykloje, V. Žvirdauskas dirbo kilnojamojo kino mechaniku, važinėjo po Lietuvos kaimus. Be abejonės, tada sukaupti įspūdžiai po poros dešimtmečių padiktavo jam, gimusiam ir augusiam dideliame mieste, stulbinančius savo tragiška tiesa pokario kaimo vaizdus.

Apie save Vitas man nedaug pasakojo. Šiandien suvokiu, kad labiau troško prisiminti šviesesnius paauglystės ar jaunystės epizodus. Tragiškieji prasiverždavo retkarčiais, kai dvasinė krizė pasidarydavo nepakeliama. Tačiau kas kartą, kai tapdavau tokio epizodo liudininke, tikėjau: nevalia pernelyg įsijausti, susitapatinti net su paties artimiausio žmogaus skausmu. Jį reikia gesinti savo vidine ramybe. Laikydavausi šios nuostatos ir tada, kai jo neviltis virsdavo siautuliu, dažniausiai girtu. Tomis valandomis matydavau tik trumpam iš vėžių ištrenktą giliai protaujantį žmogų su nuostabia kūrybine potencija. Palaukdavau, kol siautulys praeis ir gyvensime toliau.

Žinojau, kad prieš kelerius metus jis mėgino nusižudyti. Išgelbėjo medikai. Ant kairės rankos riešo, kur pirštų galais apčiuopiame kraujo tvinksnius, liko ryškūs perpjautos venos randai. Tačiau viena yra kasdien matyti pėdsaką, kuris suteikia žmogaus įvaizdžiui nors ir bauginančių, užtat romantiškų spalvų; visai kas kita – stebėti nevilties priepuolius iš arti.

Tęsėsi mūsų bendras gyvenimas. Spalio pradžioje Vitas liko Klaipėdoje laukti, kol gaus leidimą plaukti į tolesnį reisą dideliu žvejybos laivu. Išvakarėse sėdėjome kartu su Romualdu Granausku „Pingvino“ kavinutėje. Ledai, kava, „Pliska“... Mažytė ir man pati mieliausia iš visų uostamiesčio užeigėlių (jos nebėra) traukė jaukia, intymia atmosfera; tada, prieš keturis dešimtmečius, tokias vieteles Lietuvoje galėjai suskaičiuoti ant rankų pirštų. Gal tai buvo ir jaunos žavios barmenės Angelės nuopelnas. Granauską tąsyk mačiau pirmą kartą. Negalėjau žinoti, kad tas čigoniško gymio gauročius taps vienu talentingiausių Lietuvos rašytojų.

Kitos dienos popietę išvažiavau į Vilnių. Kelionė traukiniu kažkodėl atrodė kankinamai ilga. Paskutinį pusvalandį vagonai vos vilkosi, o keistas nerimas stiprėjo. Vos įžengiau pro namų duris, telefonas jau plyšavo užmiesčio signalais. Keldama ragelį žinojau, ką išgirsiu. Kodėl pabėgau, kai jam sunku? Kodėl esu kurčia artimiausio žmogaus skausmui? Nieko nėra greta, o kraujas laša... kapsi... Pažadėjusi atskristi ryt ryte, išgirdau, kad gali būti per vėlu.

Katedros laikrodis išmušė devintą valandą vakaro. Lėktuvo bilietas į Klaipėdą tuo metu kainavo devynis su puse rublio. Kišenėje tiek neturėjau. Paskambinau draugui – vieninteliam, kuriam retsykiais išpažindavau savo nuodėmes ir sulaukdavau paguodos. Ir šį kartą nepasidomėjo, kodėl vėlyvą vakarą man staiga prireikė penkiolikos rublių... Gavau.

Iki ryto, iki tol, kol lėktuvas nutūpė Palangos oro uoste, ir dar valandą, kol atrakinau švaručio, šviesaus mums palikto butuko duris, stengiausi negalvoti, ką ten rasiu. Durys lengvai atsidarė. Užuodžiau tik ką užplikytos kavos ir rūkytos žuvies kvapus. Mano gyvenimo laikrodis vėl pradėjo tiksėti. Vokiška švara tviskančioje virtuvėje už stalo sėdėjo Vitas ir kaip nusikaltęs spitrino žydras akis. Buvo išblyškęs, blaivas ir susirūpinęs, nes ištuštino mūsų prieglobsčio šeimininkės indaujoje aptiktą butelį „Pliskos“. Apie tai, kad vakar mėgino pasitraukti iš gyvenimo, nenorėjo prisiminti. Rankos sulenkime liko įpjovimo žymė, tačiau negili. Nei tąsyk, nei vėliau, kai panašios krizės pasikartodavo, bet ne taip pavojingai, jų niekada neaptarinėjome. Elgėmės tarsi nieko nebūtų įvykę net ir tada, kai vieną naktį buvo sudaužytas juodoje sienoje kabojęs portretas.

Po pietų išsiruošėme į miestą. Manto gatvėje nepiktas vėjas gainiojo gausiai krintančius lapus. „Pingvine“ išgėrėm kavos. Angelė mus suprato, pardavė naują, lygiai tokį patį „Pliskos“ butelį be Klaipėdos restoranų ir kavinių tresto antspaudo. Tvarkingoje indaujoje ir anksčiau nebuvo nė dulkelės, taigi neliko pėdsako, kad čia kažkas šeimininkavo.

Ir vėl kelionė traukiniu atgal į Vilnių, šįkart ramesnė: audra praėjo, nutolo, gal ne taip greitai pasikartos... Netrukus pašto dėžutėje radau laišką, kurį Vitas rašė ir išsiuntė spalio aštuntą – t. y. tą dieną, kurios vakare šaukėsi pagalbos.

 

Tu dar važiuoji į Šiaulius. Dar pusantros valandos. Su kažkuo kalbies. Nepažįstamam, praeinančiam atiduodi savęs dalelytę. Blizga akutės. Nepyk, bet dabar aš tave įsivaizduoju tokią. Nenorėčiau tokios – įrodyk. Šiuo požiūriu tu kažkuo primeni Dabulskį. Jis man daug pasakojęs. Vyrukas kitaip negali. Ar eina, ar važiuoja, – būtinai turi užkalbint, susipažint – žodžių srautu išlieti save, o gal ir daugiau... Bet gana. Gerai vakar pasakei – neanalizuokim. Gyvenkim, Biruti, tikrai gyvenkim. Susikaupk ir dirbk. Išliek save ne vienam, bet visiems. Parodyk save ne vienam – visiems iš karto... Netampykime viens kito už ploniausių gyslelių. – Šitoks mūsų pasaulis. Kaip elementas. Vienas protonas, vienas elektronas. Paprasčiausias, drauge sudėtingiausias. Neišskaidomas, nedalomas, tik... susprogdinamas...

Vėl pasijutau jūreivis. Atsižymėjau – nieko nesakė. „Ateikit poryt“, – mirktelėjo. „Ačiū.“ Uoste sutikau porą pažįstamų iš senosios „Arktikos“. Toji laukia „Kapsuko“. Žodžiu, jis tikrai neužilgo bus. Smagiau, kuomet keli vyrai pažįstami... Vakar vakare grįžo namo „161“. Šnektelėjau su vyrais – miela. Buvo prie Saaremo salos. Slėpėsi nuo audros, grybavo. Pardavę butelius, gėrė alų. Truputį pasigailėjau, kad ir aš neplaukiau. Bet tiek to. Mudu pabuvom ir to niekas iš mūsų neatims. O mums reikia būti, būti – pajusti tvirtybę ir tikrumą.

Sėduos dirbti. Kai tu važiuosi į Vilnių – išsiųsiu.

Iki pasimatymo, mano vieninteli elektrone. Neišsikrauk. Tavo protonas saugo krūvį.

Bučiukas V.

69.X.8

dabar 13.10 val.

 

Aleksas Dabulskis, ir šiandien žavus kaip jaunystėje, gal labai nenustebs, kad taip keistai buvau su juo kadaise palyginta. O pats laiškas šiek tiek paaiškina, kokie prieštaringi jausmai jautriai asmenybei sukelia nerimą, apmaudą, neviltį.

Su kiekvienu laišku iš „Kapsuko“ ar telegrama mano šviesios nuojautos stiprėjo. Pirmųjų priepuolių įspūdis neišblėso, tačiau nebegąsdino. Per praėjusios vasaros ir rudens mėnesius prisiragavau džiaugsmo, kokį patiria du žmonės, patikėję, kad yra vienas kitam skirti, ir didžiai nustebę, kad likimas juos taip stebuklingai suvedė... Ar ateityje laukiantis nusivylimas labai jau didelė kaina už pilnatvės jausmą, kurį jie vienas kitam suteikia? Vėlyvą rudenį savo dienoraštyje parašiau: „Aš tavęs nemyliu. Bet yra kažkas stipriau. Tu – mano pasaulio tęsinys... Todėl aš taip skubėjau tada į Klaipėdą – ne taip, kaip skubama pas mylimą žmogų, kuris pateko į pavojų – bet taip, kaip bėgama ieškoti pagalbos nuo pavojaus, kuris gresia tau pačiam... Kažkas grėsė man pačiai.“

Ir Vito laiškai iš jūros kartais būdavo tarsi dienoraštis. „Kapsukas“ nereguliariai galėdavo atiduoti siuntas praplaukiantiems laivams. Vieną tokį tęstinį laišką, rašytą lapkričio pabaigoje ir pirmomis gruodžio dienomis, gavau tik mėnesiui įpusėjus. Panašiai Vitą pasiekdavo ir mano siųsti...

 

Miela Biruti,

Radiogramą gavau XI.20. Laišką – XI/27. Tu išsiuntei 12 d. Keliavo 15 dienų. Vaikeli mano, kas bebūtų ir kaip – žinok vieną: tu mano tolimesnis likimas. Tik aš labai norėčiau, kad tai būtų geras likimas. Užtenka to, kas buvo gyvenime. Norisi ramybės, pasitikėjimo, tvirtumo...

Aš tau rašau kas dieną. Kartais pripaistau kvailysčių, bet tegu liejasi tai, kas liejasi.

Tu sakai – Šiaurės jūra rami. Šiaurės platumų jūreiviai keikia dvi jūras – Baltijos ir Šiaurės. Jeigu pirmoji uždara ir dideliems laivams jos bangos per trumpos, tai į Šiaurės jūrą vėjai atlekia iš Atlanto platybių. Jei kelias dienas dirbam, tai dvi ar tris knapsome nosimi prieš bangas. O šiandien pučia 12 balų. Tokios audros ir aš nebuvau matęs. Anksčiau nuo jų bėgdavom į fiordus, dabar sutinkam atviroje jūroje. Matei mano laivą – didelis, ar ne? Užlieja denį. Užpila vairinės langus, o jie 14 m aukštyje. Kapitonas ir miega šalia budinčių. Gerai, kad vakar atvežė laiškus...

Nežaidžiu, Biruti, to žaidimo – „jauti ar ne?“ Viskas turi ateiti savaime ir bus taip, kaip turi būti. Mes nei sulėtinsim, nei pagreitinsim. Be reikalo tau 5-ą ar 6-ą buvo neramu. Viskas tvarkoj. O mane plėšė XI.25. Atsiverčiu žalią knygutę ir skaitau: „...bet ir čia kartais pasiekia tuštuma. Juk aš kaip ištryptas laukas... ar tu supranti mane? Ar tu tas pirmas grūdelis, iš kurio sužaliuos pieva?.. Kas man šiandieną? Kas tau? Ką tu veiki? Baisiai mane kažkas plėšo...“ Paskui praėjo.

Nežinau, kada tau išsiųsiu šitą laišką. Gal greit nurims ir kas nors plauks krantan, o gal prirašysiu ilgus puslapius.

Grįžom iš budėjimo. Pusė pirmos (Vilniuje pusė keturių). Tu jau miegi. Saugok save man, mano likime. Velniškai noriu greičiau sugrįžti. Gal neverta mudviem šitaip kankintis. Kiek čia beliko. Kam šita savanoriška ištremtis. Sakai – reikia ir man, ir tau. Man galbūt, o tau kam? Nesuprantu, turėsi paaiškinti...

Einu gulti. Labanaktis.

XI.29

Netyčia pastebėjau – Kepas ir... Žinai, kas neša į stalą ir tvarko miegamąjį. Matyt, visų kapitonų judesiai vienodi. Prieš akis Ulkė. Pirmą akimirką toks karštas noras skelti antausius ir tau, ir jam. Tau už tą išsigalvotą neliečiamumą. Yra toks, tik ne šioj srity, Biruti. Čia žmogus ne tik paliečiamas – patiesiamas po kojom. Jis kaklą glostė ne tau – M. B. – moteriai, kurią galima pasiguldyti. Jam skelčiau už tą dieviškumo, nevaržomos galybės jausmą... Paskui pagalvojau – velniop. Aš turiu būti neliečiamas...

Atleisk, kad šitaip. Dabar norėčiau išbraukti, bet tiek to. Tokie dalykai greit praeina – yra svarbesnių.

Šiandieną jūra dar siaučia. Vienu metu ji buvo žalia žalia lyg kalvota pieva. Iš kur?

 

Šioje vietoje privalau kai ką paaiškinti. Ar pasiaiškinti, kaip raudodama aiškinausi Vitui? Kapitonas Juozas Ulkė čia niekuo dėtas. Na, gal šiek tiek... Atmosfera jo namų svetainėje, kai bendravome ten keturiese: kapitonas, jo žmona ir mudu su Vitu, buvo stipriai paveikta tauriųjų gėrimų. Markių, deja, neįsidėmėjau, kaip tos „Pliskos“ „Pingvine“. Sėdėjau atsirėmusi į sofos atkaltę greta kapitono. Draugiškai apglėbęs mano pečius jis ranka lengvai glostė kaklą. Aš, kvailelė, nekreipiau į tai dėmesio. Šiaip jau tokia tingios katės laikysena galėtų būti paslėptas signalas vyriškai rankai. Taip ir suprato situaciją tiek Vitas, tiek šaunioji Ulkienė. Tik vėliau, išblaivėjusi, aš įsisąmoninau, kaip žiauriai mane įpainiojo ankstyvoje jaunystėje išsiugdytas požiūris į tai, ką šiandien vadiname priekabiavimu. Buvau seniai įpratusi banalų gnybtelėjimą ar paplekšnojimą vertinti atlaidžiai; mano savigarbos tai nėmaž nepaliesdavo. Kiek per vėlai supratau, kad savo elgesiu pastebimai skyriausi nuo daugelio bendraamžių. Šios, jeigu nepadoriu kibinimu ir nesipiktindavo, tai bent demonstruodavo orų pasipiktinimą.

Nereikėjo to intarpo? Tegu lieka.

Gana apie nūdieną. Grįžtu į savo prarastą laiką, kuris liko Vito laiškuose ir mano užrašuose. Jau kitą dieną, lapkričio 30-tą, pamiršęs, kad vakar mane koneveikė, jis rašė:

 

Sekmadienis, Biruti. Ką tu veiki? Po dviejų dienų jūra nurimo. Krauna kranai ir krauna žuvelę. Nepyk, kad vakar prirašiau kvailysčių. Pati žinai, kai savyje nenešioji – būna lengviau. Sunku man šiandieną. Jaučiu didžiulį nuovargį. Atrodo, būčiau su tavim – taip nebūtų. Pagal šios dienos nuotaiką – nenoriu daugiau jūros. Užtenka platybių. Jau reikia ramaus kampo. Net dirbti nesinori. Atrodo, įpusėjau „Laivai ir žmonės“. Krapščiaus prie „Nusikaltėlių laivo“. Turiu medžiagą vienai apybraižai. Pradėjau tokį keistą apsakymuką – „Ąžuoliukas“. O šiandieną nieko nenoriu. Greičiau namo. Pas tave... Už kelių dienų atplauks bazė „S. Nėris“. Gal atveš mums laiškus. Ar gausiu? Gal paims mūsų.

Kažkodėl nebematau jūros. O gal aš jos niekada nemačiau – tik įsivaizdavau. Kaip vaikas – „mama, noriu namo“.

 

Dar po trijų dienų:

 

Šiandien nuo mūsų borto nuplauks statinė. Traleris ją sugaus ir keturias paras puškens namo. Siunčiu ir tau. Su Naujais dar nesveikinu, manau, iki tol parašysiu. Ryt mėnuo, kai mudu nebesimatom. Kartais tave pamirštu, kartais stumiu, o dažniau – velniškai pasiilgstu.

Tos kelios dienos man buvo labai sunkios. Dabar žinau, kad mano gyvenime užeina akli periodai – tada ir šunų tramdymas, ir naktinės senamiesčio gatvės. Tokiais tarpais galiu negyventi. Kaip didžiuliai akivarai atsiveria juoduma ir viskas nugarma. Nežinau, iš kur ateina tie periodai, ko jie iš manęs nori ir ką reiškia. Nežinau net jų dažnumo – žinau, kad yra.

Ryt ar poryt paliekam Šetlandų salas, plaukiam arčiau namų, prie Norvegijos pakrančių, netoli Skagerako. Iki šiol ėmėm ir šaldėme menkę. (Jų būna oho, didelių!) Dabar tvarkysim silkutę. Kad tik jos būtų. Porą dienų pagulėjus ramiai, jūra šią popietę (dabar Vilniuje 15.30 val.) pradeda dūsaut.

Čia nebuvo šalta, +8, +11. Ten, atrodo, truputį atvės.

Atrodo, kad imsiuos darbo. Dirbk ir tu, Biruti, kad susitikę turėtume ką parodyti kits kitam. Man atrodo, tai mūsų bendro gyvenimo ir supratimo pagrindas. Visa kita – drabužiai, kuriuos galima keisti. Aišku, kiekvienam norisi, kad drabužiai, tegu padėvėti – būtų švarūs.

Jeigu tau bus sunku – susirask pietvakarinę Norvegijos pakrantę, Skageraką. (Valio Vidui, kad tau įteikė tą gražią Atlanto priemonę.) Tose platumose klajoja Solveigos dvasia. Žinok, kad ir man nelengva. Aš vienišesnis negu tu. Tavo draugai gyvena Vilniuje. O aš niekur jų neturiu. Ir kai pagalvoju apie vieną ar kitą – visai vis tiek, ar jie buvo, ar ne. Tik žinau, kad daugiau jų nebus – jokių.

Iki susitikimo.

Laimingai, Biruti. Lauk, kaip aš laukiu tos dienos, kada paprastai, lyg ryte nubudę, pažiūrėsim viens į kitą. Rašyk. Jūroje gauti laišką, kaip Žemėje palikimą. Žinai, kad yra, kad tu rūpi.

Ir kitu paštu parašysiu dar. Prižiūrėk mūsų Kauną.

69.XII.3 Vitas

 

Dėl įgimto uždaro būdo Vitas ypač brangino vyrišką draugystę. Draugų jam reikėjo gal dar labiau nei kitiems. Jų būta jaunystėje, tačiau jaunystė baigėsi, o laikas, kad ir kaip banaliai skamba, kartais ardo tvirčiausius ryšius ir laužo priesaikas. Todėl tokia liūdna gaida laiško žodžiuose apie draugus. Jis dažnai prisimindavo anksti mirusį Anzelmą Lileikį, kurio aš nepažinojau. Smuikininkas Jonas Žukas su šeima iškeitė Vilnių į nuostabią seną sodybą Anykščių rajono miškuose, netoli Šventosios. Atsisakęs muzikos tapo ūkininku. Minėtasis Juozas Marcinkus liko Klaipėdoje. Tuo metu, kai Vitas grįžęs iš jūros ruošėsi įsikurti Vilniuje, dailininkas Ričardas Vaitiekūnas dirbo ką tik psichiatrų apleistame Pažaislio vienuolyno ansamblyje.

...Šešiasdešimt devintieji ėjo į pabaigą. Aš laukdavau laiškų iš jūros, Vitas – manųjų.

 

Biruti,

rašau tau trečią – iš tavęs tegavau vieną. Ar jie nepasiekia Šiaurės jūros, ar tu nerašai...

Šiandien laiminga diena! Ryte – radiograma. Vakare – laiškas. Kažkodėl, rašai, trečias. Kur dingo antras? Kodėl mes taip nepasitikim viens kitu – ir aš pripaisčiau, ir tu kai kur... Sakai, važiuosi pas seną žmogų. Pasitart? Aš, Biruti, senas.

Kažkodėl manęs visai nedomina kranto naujienos. Kas kur perėjo, kas atsitiko, kas išeina. Mane domina – ko tu nerašai, sakai, negalima. Mane domini tik tu.

Nežinau, kada šitas tave pasieks – kilo idėja. „Jūros medicinos istorija“. Jei gali – parink arba bent sužinok, kur galima rasti medžiagos apie tai. Literatūrine – novelių forma.

Man sunkiau be tavęs, nes aš čia vienas. Ryt bandysiu siųst radiogramą.

Staiga per radiją pranešė – kas nori išsiųsti – skubiai atiduot. VŽT-21. Plaukia namo.

Lauk, vaike, lauk. Atrodo, apie I.15.

Viskas, atrodo, gerai, tik nostalgija didesnė už vandenyną.

Laikas būti drauge ir gyventi tam, kam gimėm.

Iki, vaikuti mano.

Pak, pak – Vitas.

 

Kai Vito laiškai užtrukdavo, aš jam rašydavau apie savo nerimą ir prašydavau nuraminti nors telegrama. Gavau tokią prieš pat Kalėdas:

 

Polučil, otpravil tri pisma deržis moj čelovek ja tože vsio na svoich mestach, tolko nastalgija.“

 

Sąžiningas telegrafistas teksto apačioje prirašė: „nastalgija – tak napisano.“

O mano nerimui buvo pagrindo, nes po Naujųjų, plaukiojimui užsitęsus, Vito laiškuose atsirado užuominų apie grįžtančius košmarus:

 

...Prieš kurį laiką vėl buvau toj savo duobėj. Tebesu, bet, atrodo, besikapstąs paviršiun. Kas tai? Liga ar prigimtis?.. Tada rašiau, kad nenoriu nieko. Jei laivas skęstų – nesigelbė?iau, bet... norai kaip ?vintanti ?iemos diena ? i? l?to, i? l?to...

čiau, bet... norai kaip švintanti žiemos diena – iš lėto, iš lėto...

Kažkurią dieną praskrido mirties angelas. Ir vėjas sukaukė, kaip šuva. Buvo ramu. Praskrido...

Tau bus labai sunku su manim.

 

Kapsuko“ reisas dar tęsėsi visą sausį. Tik vasario pradžioje, beveik kartu su pačiu Vitu, atkeliavo paskutinis laiškas iš jūros, kuriame jis mėgino paaiškinti jūreivio nostalgiją.

 

I.30

Ilgai laukus, dar palauk...“

Nežinau, į kokį voką kišiu. Nesusipratai atsiųsti, Biruti.

Daugiau jau turbūt nebereiks. Vėl mus iškrauna, ir vėl mes būsim. Kiek – ir dangus nežino...

Kaip toli dabar lapkričio ketvirta. Kokie mes? Kokie susitiksim?

Tu niekada nesuprasi jūreivio nostalgijos. Ne vynas, net ne aplinka. Paprasčiau – žemės vaizdai. Akys ilgisi. Ir tavęs. Bendravimo su tavimi. Jeigu neklystu, bet, atrodo, – ne. O pagaliau, velniai žino – žodžiais nenusakysi.

Tos radiogramos turbūt sumovė tave. Aš nekaltas. Ryte ruošėmės namo. Vakare... Suprask dabar mano nuotaiką, ir, matyt, ji tokia bus tą visą likusį laiką. Na, bet sugrįšiu – nieks neiškrapštys. Seniai jau čia nebedirbu. Nesirašo. Pikta. O medžiagos, gyvos ir aštrios – daug. Krante.

Kartais atrodo, kad man sugrįžus bus lapkričio penkta. Kad mes nesimatėme tik vieną labai ilgą naktį. O kartais – kad būsim toli. Tau daug lengviau – tu savo aplinkoj, tarp senų draugų. Mataisi, susitinki. O aš...

Jau šiemet gavau du tavo mažus laiškus, rašytus sausio pradžioj. Tau iš viso parašiau keturis (o gal penkis?). Vokai. Niekas čia jų neturi.

Man labai sunku. Vėl, tarsi duobėj. Matyt, pradedu išsekti negrįžtamai. Tu laikykis, nes aš – už tavęs, mano šiaude. O gal pyktis suteikia tvirtumo? Tokiu atveju turėčiau būti tvirtas... Labai sunku nežinoti – kada baigsis viena ir prasidės kita.

Ir aš tau kurį laiką nenorėjau rašyti. Dabar noriu, bet, patikėk, nežinau ką. Atrodo, kas aišku man – ir tu žinai...

Stovi prie mūsų „Plaja chiron“. Iškraunam savo triumus. Jei bus ramu ir žuvies, gal neilgai. Bet vargu ar žiemą jūra tylės. Tada – mėnuo, o gal ir daugiau.

Einu ieškoti voko...

Radau be ženklo – ką padarysi.

Gal ir gerai, kad pasiliekam. Ilgiau namie pabūsiu. O gal ir visai. Turbūt prikeliavom. Noriu tylos ir susikaupimo. Į save. Reikia iš ten ką nors ištraukti...

Jeigu rašysi, gavus laišką, kažin ar gaučiau. Tikiu – tu dabar rašai. O aš – trumpom radiogramom. Laikykis, mano žmogau, mums reikia – ne kalbėt, ne aiškinti – gyventi. Juk liepto galas netoli...

Vežu krūvą kriauklių ir kriauklelių. Jei bus, ir dar pririnksiu. Visą lagaminą...

...Nerizikuosiu antrą kartą tavęs apgauti. Sek „Žveją“. Paskambinsiu iš Klaipėdos. O gal, jeigu tiksliai žinosiu – atsiųsiu „žaibą“. Neužilgo einu budėti. Krausimės kelias dienas. Parašysiu dar...

I.31

Rašau jau gulėdamas. Tik pasikeičiau. Tu jau miegi. Gavau padorų voką. Diena prabėgo, stovint vietoj. Ramu. Šiandien man truputį geriau. Vakarop gavau tavo radiogramą. Reiškia, nevažiavai Klaipėdon. Labai šito bijojau. Žinau, ką reiškia nusivilt. Jeigu bus viskas tvarkoj, užtruksim ne daugiau penkiolikos dienų. Bet kada jūra būna rami žiemą? Netikiu. Žodžiu – vasario gale, o gal ir kovo pradžioj.

Žinai, aš pasitaisiau. Pilvukas. Pergyvenu. Manau, pabuvęs krante iškratysiu tą mėšlą.

Tarpais labai skauda šoną. Inkstai. Čia jie nieko negali. Geriu tokius vaistelius. Sugrįžus, matyt, reiks gydytis.

Labanaktis, Birute. Ryt, atrodo, baigsim krautis. Atiduodam ne viską, tik tūkstantį tonų.

II.1

Tai, Biruti, lauk manęs. Būk tvirta. Aš irgi tvirtas.

Net įlankoj jau pučia devyni. Laivai neužilgo skirsis. „Plaja chiron“ ne šiandien, gal už penkių dienų plauks uostan, bet kitų kelių nėra.

Grįšiu, pabūsim ilgiau.

Bučiuoju – Vitas

 

Pagaliau atsidūrus krante, ant kietos žemės, jam labiau nei bet kada reikėjo senų draugų. Jie nepamiršo ir nenutolo, liko ištikimi, džiaugėsi sulaukę ir šventė susitikimus kaip buvo įpratę. O švęsdami, t. y. gerdami, daugelis savaime nuklysdavo į savo problemas, savo skausmą. Juk tai buvo kūrybos žmonės, kaip ir Vitas, ypatingos vidinės sandaros asmenybės, kiekvienas įsitvirtinęs susikurtame „dramblio kaulo bokšte“.

Maldamasi tarp jų, greta Vito, klausiausi šnekų, kartais tiek pat giliamintiškų, kiek beprotiškų. Vis aiškiau mačiau, kad ypatingos nostalgijos, kuri jį slėgė, toji draugija nei apmaldys, nei palengvins. Po šių susitikimų Vitas pasijusdavo dar vienišesnis, tapdavo dar niūresnis.

Jau po poros savaičių, vasario 18 d. savo dienoraštyje rašiau:

Vitas užmigo kietai po naujo prisiminimų priepuolio, išsikankinęs.

 

...Sėdžiu Kauno virtuvėje, valgau obuolį, obuolys skanus. Akių obuoliai įkaitę nuo verkimo.

...Aš gyvas – tuose namuose, kurie turėjo būti jos. Toks ir yra skirtumas tarp mudviejų, kad ji mirusi, išbaigta, pilna, visa – tuo, kad jos nebėra. O aš esu – su savo silpnumu, ašaromis, juoku ir begale bereikalingų žodžių.

 

Manau, kad nebuvau išimtis tarp panašaus likimo menininkų draugių. Jų netrūko įvairiais laikais, tik nedaugelis pačios pasakojosi. Jeigu kūrybingi „latrai“ (ar latraujantys genijai) patenka į istoriją, jų, taip pat žmonų, meilužių, draugių – laikinųjų ir nuolatinių – vaidmenį išblusinėja biografai. Jie autoritetingai nusprendžia, kiek tų moterų ištikimybėje ar net pasiaukojime būta tikro jausmo, vadinasi – meilės; kiek bohemiško lengvabūdiškumo ar, tarkime, išskaičiavimo: tapti kūrybos produktų paveldėtoja. (Pastarųjų pavyzdžių, be abejonės, pasitaiko ir Lietuvoje.)

Aš manau, kad beatodairišką prisirišimą prie atgrasaus būdo menininko dažnokai lemia paprastas motyvas. Greta esanti moteris (kartais, savaime suprantama, ir vyras greta moters ar kito vyro) geriau už visus kitus jaučia savo sutuoktinio ar „sugyventinio“ kūrybines galias ir perspektyvą. Tokia buvo mano ryšio su Vitu „paslaptis“. Ne meilė ar aistra, dėl kurios, artimųjų nuomone, buvau „pametusi galvą“, tik – nuo pirmųjų dienų – tvirčiausias tikėjimas jo talentu. Kartais į galvą ateina net mistika dvelkiančios mintys. Gal kokia neįvardijama jėga mane prie jo pririšo kaip tik tada, kai jam labiausiai reikėjo būtybės, kuri be pasipriešinimo ir be jokių teisių sutiktų su juo dalytis chaotišką ir laikiną buvimą kartu.

Ar kada pavyks grąžinti skaitytojams ir mūsų literatūros istorijai „kitokį rašytoją“? Iki šiol nepraradau vilties. Tam ir rašau šiuos atsiminimus. Be kita ko – apie ypatingą V. Žvirdausko apsakymų ciklą. Rinktinės „Šeštasis keleivis“ pabaigos žodyje A. Mikuta paminėjo sunkumus, rengiant šią knygą: „<...> jokių knygos projektų, apmatų ar bent vienokio ar kitokios kūrinių sąrašo autoriaus archyve nerasta. Nepavyko tiksliai atstatyti ir jo ne kartą minėto ciklo „Pokario pasakos“. Tikriausiai šiam ciklui priklausė apsakymai, dedami pirmame knygos skyriuje, bet ar tokia tvarka jie sudėti, ar čia visi – nežinia.“

Kiek prisimenu – beveik visi parašyti per kelerius pirmuosius aštuntojo dešimtmečio metus. Šiam ciklui gal reikėtų priskirti dar keletą („Medinis dievas“, „Pelkių skonis“, „Imperatorius“, „Didysis tvanas“). „Pokario pasakomis“ Vitas juos pavadino paveiktas trumputės Marcelijaus Martinaičio replikos, kurią pats Marcelijus, manau, senų seniausiai buvo pamiršęs.

Sėdėjome vieną vakarą keliese mano butelyje Giedraičių gatvėje ir gėrėme raudoną vyną. Buvo turbūt septyniasdešimt pirmieji, ruduo ar jau žiema, nes stalelį apšvietė toršero lemputės. Kas atsivedė Martinaitį, neprisimenu, tačiau Vitas labai jo laukė. Kadangi nesitikėjo pripažinimo, – spėju, kad vylėsi jo sulaukti tik tolimoj ateity, – troško išgirsti nors žinomo rašytojo vertinimą.

Senkant vynui butelyje Marcelijus pagaliau ištarė nuosprendį: „Apsakymai? Pasakos, ir tiek.“ Žodžiai nuskambėjo draugiškai ir sykiu – neatšaukiamai.

Niekas neprieštaravo, tik kelioms ilgoms sekundėms pakibo nejauki tyla. Kodėl būtent pasakos, bandžiau atspėti pati sau. Gal šitam autoritetui atrodo nepriimtina skubri, kapota, lyg paviršutiniška kiekvienos istorijos tėkmė, neatitinkanti tragiškos įvykių atmosferos? Pasakos? Vadinasi, V. Žvirdausko kuriamas žiaurus pasaulis – iš fantazijos ar tautosakos srities? Negalėjau su tuo susitaikyti, vis dėlto tylėjau. Stipriai veikė M. Martinaičio asmenybė ir pagarba jo poezijai.

...Visiems išsiskirsčius, įsivyravo įprasta tyla. Atidariusi langelį išgirdau katedros laikrodį – vieną po kito dvylika dūžių. Vitas parėjo naktį, kai jau miegojau. Po savaitės ar dviejų naujos novelės pirmojo lapo kairiajame kampe pamačiau rubriką „Pokario pasakos“. Tokia tad yra vieno ciklo „mįslė“.

Tikrų mįslių ar, teisingiau, baltų dėmių man Vito biografijoje liko iki šiol. Niekada nesistengiau klausinėti apie praeitį – nei jo paties, nei kitų. Kai ką nujausdavau ir atkurdavau vaizduotėje iš autentika dvelkiančių rankraščių arba iš gyvenimiško patyrimo nuotrupų, jeigu kokia ypatingesnė situacija, o dažniau emocija sužadindavo Vito atvirumą. Taip jis prisiminė vieną kitą savo pirmosios, neilgai trukusios santuokos epizodą; buvo vedęs žinomo Kauno advokato Toliušio dukterį. Tačiau tose reminiscencijose šiai buvo skirta mažiau dėmesio nei jos tėvui – spalvingam laikinosios sostinės metą menančiam teisininkui.

Rašančių vilniečių ir kauniečių – žurnalistų, taip pat ir Rašytojų sąjungos narių ratas septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje buvo palyginti nedidelis. Beveik visi vienas apie kitą žinojome. Vitą taip pat pasiekdavo tikrų ar pramanytų mano ankstesnių emocinių ryšių atgarsiai. Tuo labiau kai jis 1971 metų rudenį persikėlė į Vilnių ir mudviejų (kaip dabar oficialiai įvardijama) nepalaiminta sąjunga tapo visiems žinoma. Į kai kurias iš tų užuominų ar net atvirų replikų Vitas reaguodavo gana skausmingai. Tačiau situaciją „normino“ užsimezgęs paprastas ir šiltas jo bendravimas su mano tėvu ir pamote Helena.

Viskas taip sėkmingai susiklostė, kad mano santykiai su tėvu, 1956 metais grįžusiu iš Sibiro, po ilgai trukusios įtampos tuo metu pagaliau visiškai nuskaidrėjo (čia ne vieta mūsų šeimos dramai, kurios tikrosios priežastys paaiškėjo tik po tėvo, Rapolo Mackonio, mirties), grįžo prieš porą dešimtmečių prarasta šiluma. Prisimenu tą šviesų likimo posūkį todėl, kad ir dėl jo Vitas tapo labai gerbiamas, beveik mylimas visos giminės narys. Nesuskaičiuojamų, nuolatinių kavos gėrimų ir bendrų švenčių valandomis tie ryšiai vis stiprėjo. O Vitas čia susidūrė su ypatinga senųjų vilniečių bendravimo atmosfera.

Gimusiam ir augusiam Kaune, Vilnius jam tapo svajonių miestu nuo tada, kai 1960 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Studijų nebaigė, teko grįžti į gimtąjį miestą, išplaukti į jūrą, blaškytis, porą metų dirbti „Nemuno“ redakcijoje, vėl blaškytis... Tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsirado galimybė dviejų kambarių butą Centriniame bulvare iškeisti į tokį pat Lazdynuose, o dar po metų – į senamiestį! Tai, kad pateko į namo Nr. 5 Literatų gatvėje 6 butą, kuriame prieš pusantro šimto metų gyveno Adomas Mickevičius, buvo atsitiktinumas ar likimo pokštas? Kieme už senų vartų su marmuro lentomis buvo daug langų ir durų. Vos įsikraustę nenutuokėme, kur čia būtų galėjęs gyventi Lietuvą mylėjęs poetas. Tai išaiškėjo, kai Bulhako fotografijų albume atradome nuotrauką „Okno Mickiewiczowskie“. Prie to paties lango Vitas pastatė stilingą fotelį žemomis grakščiomis kojytėmis ir praskydusiu šilku apmušta atkalte, kurį ketino restauruoti. Labai mėgdavo jame sėdėti.

Parašiau „įsikraustę“, nes tada, antraisiais bendro gyvenimo metais, dar tikėjome, kad esame ir būsime kartu viename ar kitame iš mūsų butų. Neketinome jų jungti, nes „plotai“ buvo gana skirtingi ir tuo patrauklūs. Mano „Giedraičiai“, kaip juos paprastai vadindavome, turėjo beveik visus šiuolaikiško būsto (aštuntojo dešimtmečio Lietuvoje) privalumus. „Literatuose“ nebuvo nei telefono, nei centrinio šildymo ar vonios. Užtat dviejuose mažučiuose kambarėliuose (kadaise erdvoką patalpą pusiau dalijo plona siena), be mudviejų, glaudėsi draugiškos to būsto dvaselės. Jos leisdavo save pajusti labai atsargiai, naktimis virstelėdamos duris arba lėtais žingsneliais sugirgždindamos grindis. Pačios grindys tikrai turėjo daugiau nei šimtą metų, gal ir neperklotos nuo didžiojo dviejų tautų poeto laikų. Jų lentos buvo nuvaikščiotos tiesiogine to žodžio prasme. Nuobliuotų šakų vietose kietesnė mediena nepasidavė ją mindžiojusioms kojoms ir nusėjo kadaise lygų paviršių kauburėliais. Senutėlė atrodė ir krosnis, šildžiusi abu kambarius. Jau pirmąjį vakarą, kai Vitas ją pakūrė, dūmtraukyje kažkas ėmė melodingai keliais balsais niūniuoti lyg bežodę lopšinę, lyg atšylančių būtybių padėką. Vėliau vakarais ir naktimis dažnai klausydavomės tų garsų. Kas gi ten taip ūbavo, jei ne šitų namų dvasios?

Literatuose“ supratau ir tai, kad į ugnį jis žiūrėjo kaip tikras pagonių ainis. Kūrendamas senąją krosnį kalbėdavosi su pirmomis liepsnelėmis, tarsi jas padrąsindavo. Kai naktį pabudusi išgirsdavau lengvą atodūsį gretimame kambaryje, vėl ramiai užmigdavau. Bet privalau prisipažinti: jei Vitas kur nors išvažiuodavo, viena šioje pastogėje nesiryždavau miegoti. Persikeldavau į savo butelį Giedraičių gatvėje.

Visas gyvenimas, o gal ir Dvynių ženklas pavertė mane atkaklia realiste, gal net cinike. Visada stengiuosi šaltai reaguoti į tai, ką tenka patirti, taip pat ir į vadinamuosius mistinius reiškinius. Su jais susidūrusi nesvarstau apie šių dalykų prigimtį. Ir niekada tokiomis temomis nešneku. Mano manymu, vadinamu „sveiku protu“ nesuvokiamas paslaptis saugo demonai, neišmintinga juos rūstinti tuščiomis kalbomis, kurios, deja, tapo žiauriai madingos. Vitas laikėsi panašios nuomonės, dėl šito mes sutardavome.

Atskiri „lizdai“ buvo reikalingi abiem. Tai, kad galėjome dieną ar dvi nesimatyti, padėdavo mums atgauti pusiausvyrą po tylių ar audringų Vito nuklydimų, kurie buvo susiję su draugais, dažniau – naujais. Tie naujieji, taip pat su vardais, – buvo jau ne tokie artimi, kaip anie, laikinojoje sostinėje. Daugeliui jų alkoholis anaiptol netrukdė rašyti nuostabiausių eilėraščių, tapyti paveikslų ar kurti įsimintinų vaidmenų. Į amžiną klausimą, ar būtų nuveikę daugiau, jeigu periodiškai negirtautų, galėtų atsakyti tik kiekvieno jų asmeninis angelas sargas, niekas kitas. Iš pradžių, klausydamasi jų girtų sapaliojimų, stebėdavausi tokiu dvilypumu. Tačiau netrukus atsikračiau paskutinių vadinamojo miesčioniškumo prietarų – t. y. tam tikrų elgesio reikalavimų, kuriuos man skiepijo iki šešiolikos metų. Įsitikinau, kad tas pats Dievo apdovanotas menininkas, kuris įkaušęs apkulia fiziškai silpnesnį draugą, kitu metu pažeria tau po kojom savo sielos lobių krislus.

Dieve gink, neketinu apie juos pasakoti. Ne vienam jau skirtos solidžios monografijos. Tiesiog mano atmintyje liko itin ryškūs tų šaunių vyrų „portretai su taurele“ Pilies ir Literatų gatvių fone ir didį Poetą menančiuose trečio aukšto kambarėliuose. Bėgo metai, į Vito pastogę siauručiais laiptais kopdavo jau kita moteris, bet aš dar ilgai, susitikusi kurį nors iš ano laiko kompanijos ir paikai plepėdama, galvodavau, kad niekada neatleisiu šitam ir visiems kitiems už tai, kad gėrė su Vitu. Kad jį girdė. Tai, žinoma, buvo naivu. Nelogiška. Kvaila. Nors daugelis moterų, žmonų ir draugių mane supras. Nelengva įsisąmoninti, kad ne draugai išveda iš kelio mylimą vyrą. Alkoholis yra žmogaus išbandymas, tik tiek. Arba tu turi galią jį įveikti, arba ne.

Atsiminimus apie Vitą su keletu jo buvusių draugų galėčiau atgaivinti užeigoje, kur yra muziejinė krosnis, stovi pianinas, o tikrame židinyje traška tikros malkos. Visa bėda, kad į tokią vietą – Rašytojų sąjungos kavinę – Vitas neateidavo išgerti kavos ar vyno. Sąmoningai vengė šitų gražiausių Vilnius centre rūmų, nors pakankamai dažnai bendraudavo su tais, kurie čia jautėsi savi. Nežinau, ar jie suprato, kad taip elgtis jam patarė normali savimeilė. Jis buvo toks pat, kaip anie plunksnos darbininkai, taip pat stengėsi įvilkti į literatūrinę formą savąjį pasaulio ir Lietuvos įvaizdį, ir taip pat buvo vertinamas išmanančių literatūros dėsnius. Tačiau ideologinių kodeksų žinovai ir jų ginklanešiai, kurių žodis buvo lemiamas, laikė jį visiškai nepriimtinu to meto lietuvių literatūroje. Deja, anuomečių cenzorių šešėlis dengia Vito Žvirdausko kūrybą iki šiol, gal ir literatūros istorikų yra pamirštas dėl šykščios bibliografijos. Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių periodinėje spaudoje beveik nepasirodydavo jo grožinių kūrinių. Durys į Rašytojų sąjungą jam buvo uždarytos – taigi ir jos kronikoje neliko pėdsakų.

Subtilus ir dažnai skausmingas dalykas – mūsų santykiai su žmonėmis begalinėje situacijų įvairovėje. Sociologai, psichoanalitikai, psichoterapeutai vis kramto ir atrajoja šią temą. Palikime juos nuošaly, nes jų atrastas „nevisavertiškumo kompleksas“ toli gražu ne viską paaiškina. Panašioje padėtyje kaip Vitas sovietmečiu buvo atsidūrę šimtai talentingiausių Lietuvos žmonių – ir neištremtų į Sibirą, ir iš ten grįžusių „autsaiderių“. Kai kurie iš jų ilgokai negalėjo atsikratyti žeminančio patirtos neteisybės jausmo, iš esmės paradoksalaus, kurį jiems skiepijo ir ugdė sistemai lojali visuomenės dalis. Ar čia yra kas bendra su „nevisavertiškumu“? Ničnieko! Stipresnių asmenybių ta lyg ir prastesnio visuomenės nario žymė neslėgė, tačiau buvo neįmanoma jos nejausti. Mano tėvas Rapolas Mackonis, perėjęs nacių ir sovietų lagerius, savo atsiminimuose „Be ryto naktis“ taip pat prisipažįsta, kad vengė Rašytojų sąjungos buveinės ir ten esančios kavinės, nors šiaip buvo atkaklus kavinių lankytojas. Negaliu neprisiminti ir Juozo Keliuočio, grįžusio iš tremties, įspūdžių apie susitikimus su kolegomis literatais ir šių sutrikusias fizionomijas. Jis dalijosi šiais įspūdžiais su mano tėvu. Abu linksmai aptarinėjo nomenklatūrinio meno atstovų elgesį. Bepigu tamstoms šmaikštauti, galvodavau jų klausydamasi. Abu turite savo vietą Lietuvos kultūroje, laikini cenzoriai jūsų vardo neištrins. Į ką gi reikėjo atsiremti tokiems kaip Vitas Žvirdauskas, nerandantiems objektyvaus savo kūrybos vertintojo, tik abejingas politrukų kaukes?

Tik gimtajame Kaune netikėtai atsirado vieta, kur jis pasijuto tikrai savas tarp savų. Nuo 1967 m. balandžio, nuo pirmojo žurnalo „Nemunas“ numerio Vitas čia dirbo, ruošė reportažus, rašė jaunimui apie jaunimą, ypač studentus. Be kita ko, sumanė ir redagavo šmaikščią „Studentų enciklopediją“. 2007 m. pavasarį tam anuomet ypatingam periodiniam leidiniui, kuris jau vien atkakliai kvadratiniu viršeliu išsiskyrė iš visų kitų, pagal ūgį surikiuotų žurnalų, sukako keturiasdešimt metų. Perskaičiau beveik visas šiam jubiliejui skirtas publikacijas „Nemuno“ savaitraštyje ir kituose kultūros leidiniuose.

Suprantama, ieškojau tose publikacijose Žvirdausko pavardės. Jį, vieną pirmųjų nemuniečių, savo straipsnyje vienintelis ryškiai prisiminė Romualdas Rakauskas, garsus ir bene šviesiausias (visom prasmėm!) fotomenininkas. „V. Ž. redaguojamų studentiškų puslapių struktūra, – rašo jis straipsnyje „Pradžia – pabaiga – pradžia“, – tuomet atrodė gana originali ir gyva. Ši „Nemuno“ sala tapo atgaiva ištroškusiems lengvo humoro ir tikro jaunatviško šaunumo. O pats Vitas dažniausiai būdavo mąsliai niūrus, nuolat cigaretės dūmais apsivyniojęs... Jo makabriška svajonė – juodai išdažyti kambario sienas ir ant juodo stalo rašyti juodas knygas – daug byloja apie tuometį dvasinį siautulį...

Tuo metu pasirodžiusi Vito <...> apysaka „Vandenyno druska“ kritikų buvo pagirta. O jis toliau rašė apsakymus, kurių niekas nedrįso spausdinti, nes juose kaupėsi skaudūs mūsų pokario partizanų paveikslai.“

Galiu šį tą paliudyti tik apie vieną vėliau išspausdintą kūrinį: „Augustino Merkio gyvenimas“, kuris žadėjo išaugti iki nemažos apysakos, deja, taip ir liko nebaigtas.

Jo siužetą atvežiau iš traukinio Talinas–Vilnius, mėlyno, su žuvėdrų siluetais, vadinto „Čaika“. Vienoje kupė nuo Šiaulių iki Vilniaus su manim važiavo įspūdingos išvaizdos vyras, kokie stebina ir žavi galiūnų varžybose. Platūs pečiai, raumeninga krūtinė, įmitusio jautuko sprandas... Savotiškai dailūs veido bruožai atrodė iškalti iš akmens, rūstoki ir pilni ramybės, kurią turbūt suteikia fizinė jėga.

Įsišnekėjome, kaip ir dera traukinyje. Jis pasipasakojo savo likimą. Važiavo atgal – į Rytus, aplankęs tėviškę kažkur už Šiaulių. Buvo pritvinkęs nusivylimo ir apmaudo, kurį troško kažkam išlieti. Į Rusiją, tai yra į kalėjimą ir kasyklas, pateko prieš porą dešimtmečių, dar devyniolikmetis. Išgyveno, išėjo į laisvę, Kuzbase vedė vietinę. Apie praeitį kalbėjo šykščiai, daugiausia apie tai, ką rado tėviškėje. Brolis, pasirodo, jau surentęs erdvų namą, važinėja žiguliuku, augina trylika kiaulių. Sakinį apie trylika kiaulių šeriančią brolio šeimą stipruolis kartojo su panieką ir širdgėla: „Jie neturi poilsio, nepaskaito laikraščio, nešvenčia sekmadienių. Argi tai gyvenimas?“

Papasakojau apie pašnekesį traukinyje Vitui, nes įstrigo viena vyriškio frazė. Paklausiau, ar ten, šachtose, kam nors padėdavo malda. Galiūnas keletą sekundžių patylėjo ir ramiai, dalykiškai tarė: „Dievo ten nebuvo.“

Tie žodžiai man ilgai sugrįždavo kaip negailestingai tikslus žmogaus patyrimo apibendrinimas. O Vitui išsyk nubrėžė siužetą, kuriam jis, atrodo, buvo jau pakankamai pasiruošęs. Pagrindinis veikėjas greitai gavo vardą, pavardę ir smulkią biografiją. Kai perskaičiau keletą pirmųjų Augustino Merkio gyvenimo epizodų, mane sukrėtė ne tiek kasyklų pragaro vaizdai, kiek įtaigiai sukurtas pasmerktųjų egzistencijos siaubas.

Jo vaizduotė, pamaniau, pasiekė kraupiausios nevilties dugną. Taip tada galvojau... apie literatūrinę vaizduotę ... Ėjo septyniasdešimt pirmieji, kai toli gražu ne visi galėjo suvokti visą sovietų vykdomo teroro mastą. Daugelis bijojo – pripažinkime – bijojo apie tai ne tik kalbėti, bet ir galvoti... Dabar neabejoju, kad Vitas žinojo daug daugiau, nei pasakojo man ar kam kitam, nors nebuvo nei tremtas, nei kalintas. Tas žinojimas turbūt jį slėgė nuo jaunystės metų, kai važinėjo po kaimus, sukdamas sovietinio kino juostas – vieniems ir kitiems. Užsiminė kartą, kaip, rodant kino kroniką miško broliams ir besišypsant ekrane Stalinui, vienas iš partizanų pašokęs perrėžė peiliu ištemptą drobę. Šio epizodo jis neįdėjo į jokį apsakymą. Bet, pavyzdžiui, „Sekminių“ arba „Pilnaties“ siužetai šaukte šaukia, kad yra autentiški, išgyventi.

Anuomet buvau tiek naivi, kad nunešiau „Sekminių“ rankraštį savo jaunystės draugui Osvaldui Aleksai, kuris tuo metu dirbo „Švyturio“ redakcijoje. „Chrestomatinis gabalas, – atsiduso perskaitęs. – Bet juk pati supranti... Nespausdintinas.“ (Deja, šis „chrestomatinis gabalas“ dar nepateko į mūsų nūdienos chrestomatijas.)

Ar dėl to, kad nebuvo jokios vilties išspausdinti, Vitas, kruopščiai ir ilgai (1971–1976) dirbęs prie sakmės apie Augustiną Merkį, neužbaigė šio į apysaką žadėjusio išaugti rankraščio? Galiu tik paliudyti, kad antrą, neparašytą, dalį Vitas ketino skirti skaudžiam galiūno nusivylimui, po ketvirčio amžiaus (tiek jo protėviai tarnaudavo caro armijoje) išvydus, kokį gyvenimėlį išsiilgtoje tėvynėje stumia artimieji. Tai būtų gal pati pirmoji naujaisiais laikais grįžtančio tremtinio drama, prieš daugelį dešimtmečių skambėjusi ne viename lietuvių literatūros klasikų kūrinyje.

Viskas, ką parašęs Vitas tada duodavo paskaityti artimiems draugams ir man, atrodė besąlygiškai tikra, suprantama ir įtaigu. Lygiai taip pat aiškiai suvokdavome, kad tai negali būti išspausdinta. Pats jis ne blogiau už mus suprato, kad tikroviškai atkurti pokario epizodai Lietuvos kaime niekada neįveiks „Periodikos“ cenzorių akylumo. Tačiau anų metų patirtis, giliai įsirėžusi atminty, sprogdino jį iš vidaus ir vertė dalytis neištrinamų įspūdžių našta. Su kuo dalytis? Be abejonės, su tais, kuriems jie bus kada nors prieinami. Stipri viltinga ateities nuojauta palaikė Vitą kaip ir saujelę kitų, rašiusių sovietmečiu kitaip. Nors nepamenu, ar jis žinojo Michailo Bulgakovo žodžius, kad rankraščiai nedega.

Kai kurie iš tų, kurie anuomet susipažino su Vito Žvirdausko kūryba, buvo linkę ją priskirti pakrikusios psichikos paveiktai vaizduotei. Juk nematėme tada ekranuose šiandien mums įkyriai brukamų „siaubiakų“, pratinančių prie minties, kad Apokalipsės pasiuntiniai šuoliuoja čia pat, už kampo. Beje, didžioji dauguma tų griausmingų, kompiuteriu sulipdytų „košmarų“ kelia tik juoką, prisiminus to paties Augustino Merkio arba Ratulio iš apsakymo „Pelkių skonis“ nesibaigiantį nebylų siaubą. Užtat daugelyje „pokario pasakų“ atrandame tą pačią mirtininkų atmintį, kuria alsuoja visos koncentracijos stovyklų kalinių parašytos knygos. Nūdieniams nebrendyloms, kurių kraujyje adrenalinas kaupiasi tik drybsant priešais ekraną, patarčiau verčiau susipažinti su bet kurios totalitarinės valstybės mirties stovyklas ištvėrusių vergų liudijimais: nesvarbu – lenkų, žydų ar lietuvių. Jeigu šiai lektūrai trūksta laiko ar kantrybės, pakaktų apsilankyti Genocido aukų muziejuje ir įsitikinti, kokius realybės šou prieš pusę amžiaus stebėjo mūsų kaimo ir miestelių žmonės. Laimei, anų performansų vykdytojai paliko nenuginčijamus savo veiklos įrodymus: kino juostas, nuotraukas, garso įrašus, tardymų ir teismo farsų kruopščiausias medžiagas.

Sovietmetis tolsta laike, jo esminiai bruožai ir faktai išsitrina arba pakinta net pagyvenusių žmonių atmintyje. Vieni save balina, tvirtindami visada „dirbę Lietuvai“, kiti šiems sviedžia baisiausią kaltinimą išdavyste. O trisdešimtmečiai, kurie trokšta žinoti tiesą, kamantinėja mano kartos atstovus, kaip buvo iš tikrųjų.

Naujasis židinys“ yra išspausdinęs Jono Malinausko straipsnį apie įžymų Vilniaus lenką, rašytoją Juozapą Mackevičių, dėl kurio jo tautiečiai iki šiol ginčijasi: ar jis buvo patriotas, ar kolaborantas, o gal dar blogiau... Šiai nesibaigiančiai diskusijai skirto straipsnio autoriaus išvada glausta ir tiksli: būtina sąžiningai užversti praeitin nuėjusios istorijos puslapį. Bet savo mintį jis baigia liūdnai apibendrindamas ir mūsų, lietuvių, nūdieną: deja, sąžininga akistata su ką tik praėjusiais laikais taip ir neįvyko.

Aš stengiausi ne tiek sąžiningai užversti, kiek paliudyti tuos savo atminties puslapius, kurie yra skirti keleriems su Vitu pragyventiems metams. Ir taip pat sąžiningai atsakyti į klausimą: kodėl mes išsiskyrėme? 2005-ųjų rudenį, pirmame atsiminimų apie jį pluoštelyje, kuriuos išspausdino „Nemuno“ savaitraštis, prisipažinau, kad, būdama greta jo, pavargau. Dabar pasakysiu daugiau: ilgainiui ėmiau svajoti, beveik melsdavausi, kad kita moteris nuimtų nuo mano pečių atsakomybę už Vito likimą. Janina, suprantama, atsirado Literatų gatvės namo trečiame aukšte ne dėl mano maldų. Vitas nuo pirmųjų viltingų metų, be abejonės, irgi ėmė trokšti kitokios moters. Tokios, kurios nelydėtų praeities romanų, kaip dabar sakoma, „šleifai“.

Iki šiol džiaugiuosi, kad ilgus dešimtmečius, daugmaž nuo šešiasdešimtųjų iki dutūkstantųjų, nuosekliai rašiau dienoraštį. Jame, kaip minėjau, palyginti nedaug vietos skirta mano žurnalistiniam darbui – „Tarybinės moters“ žurnale, vėliau „Literatūros ir meno“ savaitraštyje. Užtat gana tiksliai fiksuotos nuolat besikeičiančios nuotaikos ir jų priežastys.

...Septyniasdešimtieji, septyniasdešimt pirmieji, antrieji ir tretieji metai... Ištisas audringai permainingas debesuotumas, priklausomai nuo to, ar Vitas blaivus, ar užgėrė, ar geria, ar atsipagiriojo ir rašo, ar vėl mane nudžiugino nauju apsakymu iš savo taip ir neišsemtos atminties dugno. Su šia nuolatine tema susipina reguliarios trumpos „ataskaitos“ apie smagią sekmadieninės kavos tradiciją, kurios iki šiol neminėjau. Netyčia įpratome, kad į mudviejų su Vitu „pastogę“ – mano butą Giedraičių gatvėje – sekmadienio vidudienį ateina gerti kavos tėtis ir dėdė Jonas, dailininkas, libretistas. Grįžęs iš kariuomenės, prisijungdavo sūnus Dovydas, retsykiais padalyvaudavo kas nors iš giminių ar bičiulių. Pasikeisdavome naujienomis, aptardavome asmenines ir visuomenines aktualijas, kartais smarkiai, bet nepiktai pasiginčydavome.

metai_2014_11.png

1972 metų sausio 14 dieną, paminėjusi eilinę sekmadienio kavą, rašiau:

Prieš porą dienų buvo manyje liūdesys, kurio tada neapibūdinau: gailestis – Tėtės, Jono, jų gyvenimo, kuris, nors žymiai turiningesnis už mano, – ritasi link tos ribos, kur išnyksta viskas – spalvos, šviesa ir šešėliai. Kaip sulaikyti? Juk žinau, kad kažkas lieka. Kas? Kaip sujungti su savim?“

Ar galėjau tada nujausti, nors susapnuoti, kad abu broliai – vyriausias ir jauniausias iš Dzūkijos Paąžuolės kaime augusių Mackevičiukų būrio patys apie save papasakos – po trisdešimties metų? Kad vieno ir kito autobiografiniai kūriniai gulės Lietuvos knygynuose? Tiesa, Rapolas Mackonis tada jau buvo savo atsiminimus parašęs, po Atgimimo man tereikėjo parengti juos leidybai. Jonas Mackonis savuosius baigė rašyti porą metų prieš mirtį, jau šiame tūkstantmetyje, o 2004 m. išleido jo sūnus, matematikos daktaras, profesorius Vygintas Mackevičius. Knygos pavadinimas „Boružės odisėjos“ (tokio norėjo autorius) šiek tiek mūsų naiviuosius skaitytojus trikdo ir neatskleidžia esmės. O juk ten gana plati sovietinių dešimtmečių Lietuvos kultūrinio gyvenimo panorama. Ne fasadinė ir nelabai panaši į kai kurių nomenklatūrinių „grandų“ memuarus.

Trečias iš nuolatinių mūsų sekmadieninės kavos dalyvių savo atsiminimų nepaliko. Tačiau tragiška šio rašytojo biografija glūdi išskaidyta kūryboje. Rašyta giliu sovietmečiu, ji bus ne tik suprantama, bet ir skausmingai artima daugeliui tų, kurie ieško nenudailintos tiesos apie bolševikinės okupacijos metą. Reikia tik paimti į rankas 1993 metais „Nemuno“ išleistą rinktinę „Šeštasis keleivis“.