tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. In memoriam. Bitė išskrido ir nebegrįš (Bitė Vilimaitė)

Regimanto Tamošaičio nuotr.
Regimanto Tamošaičio nuotr.

1943.II.16 – 2014.X.11

Mažos novelės didi meistrė paliko mus spalio 11-ąją ir atgulė Karveliškių kapinėse po beržais šalia sūnaus Igno ir motinos. Bitė apysakoje „Rojaus obuoliukai“ rašė: „Mirtis ir gyvybė, juoda ir balta sesuo, visada seka žmogų.“ Juodoji sesuo prisigretina lemtingai ir tik vieną kartą.

Nuo 1966 metų išleidusi šešias labai plonas knygutes, Bitė neišdildomai įsirašė į mūsų literatūros istoriją. Visa jos kūryba suaugusiems telpa vienoje knygoje „Papartynų saulė“ – šimtas keturiasdešimt penkios trumputės novelės, dar trejetas leidinių vaikams, keli pabiri tekstai periodikoje. Tuo skalsiu kūrybos kraičiu primena Joną Biliūną, kuris taip pat parašė mažai, o reiškia tiek daug. Vienas buvo psichologinės novelistikos kertinis akmuo XX a. pradžioje, kita – pabaigoje. Bitė debiutavo su ryškia savo karta – Saulius Šaltenis, Judita Vaičiūnaitė, Vladas Šimkus, Leonidas Jacinevičius, Rimantas Šavelis, Petras Dirgėla ir kiti XX a. 7-tojo dešimtmečio kūrėjai ieškojo naujoviškesnio kalbėjimo būdo. Novelė visose literatūrose yra tas poligonas, kuriame išbandomos naujovės, paskui jos pereina į romanus, tik Bitė liko ištikima mažajam žanrui. Ir jos vaikiškoji apysaka „Rojaus obuoliukai“, ir „Mergaitės romanas“ suskaidyti trumpais noveliško pobūdžio skyriais.

Bitė sukūrė unikalų novelės modelį, sunertą iš kasdieniško gyvenimo smulkmenų: iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų dialogo frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio, t. y. iš prozai netipiškos efemeriškos materijos. Daugelyje kūrinėlių visai nieko nevyksta. Kas pasakyta – skalsu, o kas nutylėta– giliau, esmiškiau. Tuos skaitytojui paliktus iššifruoti nutylėjimus vadino baltomis dėmėmis (šis principas įtvirtinamas jau knygoje „Baltos dėmės“, 1969). Beveik paradoksalu – nors ji nebuvo realistė, bet jos kūryboje atsiskleidė absoliuti gyvenimo autentika. Ji sugebėjo parodyti, kad kasdienybę klostančios smulkmenos kaupia milžinišką psichinės energijos dalį. Subtilaus bendravimo erdvėje nuolat tvyro neištarti klausimai, nutylėti atsakymai, o byloja gestai, žvilgsniai, drabužių spalvos ir klostės, meteorologiniai reiškiniai, supančių daiktų tirštuma, rafinuotos ar prasčiokiškos – nelygu charakteristikos poreikis – detalės. Vaizduodama mūsų klasikų Žemaitės, Povilo Višinskio ir Šatrijos Raganos santykius, ji nukėlė rašytojus nuo pjedestalo, rėmėsi to meto gyvenamos aplinkos mažmožiais, kalbėsena, sumaniai stilizuodama atkūrė XX a. pradžios buitinę ir kultūrinę terpę.

Sovietmečiu jos kamerinė novelė buvo tikra priešstata tada madingiems didiems statybų-gamybų, plačių užmojų romanams, gražbyliavimui ir tuščiakalbystei. Bitė atsigręžė į kasdienybę ir atliko precizišką jos vivisekciją. Matė paprastą žmogų ir jo aplinką, subtiliai kūrė žmonių santykių niuansus, vėlgi – be jokių sąmonės srautų ar išplėtotų komentarų – tik per lakoniškas, taiklias detales. Iš jos metaforiškų detalių galima būtų rašyti vadovėlį – tiek čia išradingumo, įvairumo. Jos palyginimai vizualūs ir poetiški, taip ir norisi cituoti atminty įstrigusius vaizdinius: „jazminai kaip šlapios katės glaustėsi prie palangių“, „mašina kaip kavos pupelė“, „katinas tupėjo ant stalo kaip antras alaus ąsotis“. Svarbiausia, kad šie tropai ne tik kuria nuotaiką, bet ir produkuoja socialines, psichologines charakteristikas. Mikrostruktūros meistrė sukūrė savo poetinę mokyklą, kuri it pradžiamokslis pasitarnavo ne vienai lietuvių prozininkei ar eseistei. Prasmingo turinio ir lakoniškos formos kūrinėliai ne tik paveikė lietuvių prozos pasakojimą; jie labai parankūs analizuoti mokykloje, o mokyklinės programos laiduoja rašytojui gyvastingą funkcionavimą.

Knyga-įvykis buvo Bitės novelės „Užpustytas traukinys“ (1996), beveik nepralenkta mažosios prozos knyga po Nepriklausomybės atgavimo, simptomiškai užčiuopusi naujas agresyvėjančio pasaulio būsenas, pasirodžiusi bent dešimtmečiu anksčiau už visuomenėje vėliau aktyviai svarstytas pedofilijos, kriminalų, beglobių vaikų temas. Bitė jas išpranašavo. Taip prognozuoti ateitį – retas, kone stebuklingas literatūros gebėjimas, duotas tik talentingiesiems. Bitės proza – vienas iš stiprių žmogiškumo bastionų. Ji pilna atjautos – vargstančiai moteriai, o ypač vaikams ir senukams, kurių psichologiją ir būtį gerai pažino. Regis, ir ji pati rašymu gynėsi, gydėsi nuo persekiojančio amžinosios našlaitystės jausmo. „Mergaitės romano“ dedikacijoje yra man brūkštelėjusi: „Viskas praeina, tik nepraeina vaikystės kančios. 2005, Žolinės.“ Bitės tėvas, veterinaras, turėjęs Švedijos diplomą, emigravo 1944 m., palikęs žmoną su trimis mažais vaikais. Tėvo stoka formavo vieną stipresnių jos prozos linijų – išardytos šeimos, nuskriausto vaiko ir patikimo ryšio, saugos trūkumo (rinkinys „Tėvo vardas“, 1987). „Rojaus obuoliukų“ našlys veterinaras, gyvenantis su aštuonmete Elze (juodu apsistoja sodyboje, kur yra rojaus obelis), – švelni, tik žodžiais įsikūnijusi nebūto, bet trokštamo vizija. „Mergaitės romano“ Elzę ištinka baisiausia trauma, kai miršta tėvas, bet romano finale iš nebūties atsklidęs tėvo balsas priverčia ją gyventi. Rašytoja turėjo pakelti visų artimųjų mirtis – jai artimo brolio, sūnaus.

Bitė yra gavusi prestižinių premijų – Nacionalinę kultūros ir meno (2003), Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto už kūrybiškiausią metų knygą, Antano Vaičiulaičio už geriausią „Metuose“ paskelbtą novelę. Iš jos laikysenos nelabai galėjai suprasti, kiek tie oficialūs pripažinimai jai rūpėjo. Buvo ne viešumos žmogus, nedalyvavo sambūriuose, nepalaikė ryšių su rašytojų bendruomene, įžvelgdama čia snobizmo ir susireikšminimo (novelė „Pieno klubas“ – piktokas rašančiųjų brolijos šaržas). Drąsiai sakomi negailestingi verdiktai išretino aplink ją žmonių. Kurso draugai ją vadino „širše“ (iš komjaunimo ir universiteto buvo išmesta už to meto nemotyvuotus nusižengimus). Kaip liudija jos bendraamžiai, toks išorinis atšiaurumas buvo tik savigynos forma. Bet jei Bitė „prisileisdavo“ arčiau, su ja buvo malonu bendrauti, galėjai be paliovos stebėtis jos nestandartinėmis reakcijomis į bet ką. Kartą pasiguodžiau, kad mano mama jaučiasi vieniša. „Bet juk ji turi savo sapnus“, – entuziastingai paprieštaravo Bitė. Iš tiesų ji buvo dėmesinga, labai smalsi, atidi mažmožiams ir drauge – labai kritiška. Kartais atrodydavo, kad net nederamai smalsi – bet taip čiulpė gyvenimo medžiagą savo kūrybai. Nenuostabu, kad Bitės buvo vengiama ar prisibijoma. Kaip staigmeną patyriau jos dosnumą: kai sužinojo, kad kolekcionuoju mažąją keramiką, gavau iš jos dovanų mažulytį žalsvą fajanso arbatinuką. Bitė mėgo ir vertino santykių ir daiktų aristokratizmą, kokybę, bet jos aplinkoje to stigo. Autobiografinių patirčių herojė mergaitė Elzė staliuką marmuriniu paviršiumi godoja kaip šeimos narį. Bitė žavėjosi gražiais daiktais, plačiais mostais: yra pakiliai pasakojusi apie kažkokį nomenklatūrinį veikėją, kuris vežė juodu limuzinu ir prašmatniai vaišino; ne tik naktižiedžių kvapas buvo toji prarasta ar neišsipildžiusi prabanga, nieko bendra neturinti „su skurdu ir vargais. Tai nekėlė pavydo, tik pasigėrėjimą ir skausmingą ilgesį“ (novelė „Dovana sau“).

Buvo susirūpinusi visuomenės būkle, sielojosi, kad Lietuva neliktų be globos ir atjautos, kuri „kaip skraistė apgaubia silpnuosius, sušvelnina gyvenimo kirčius“. Ne veltui savo paskutinį spausdintą rašinį pavadino „Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?“, perfrazuodama A. Vaičiulaitį. Klaustukas čia koduoja pozityvių dalykų lūkestį, o ypač viltinga yra žinia, kad Bitė paliko parašytą naują knygą, kuri, pasiremiant jos palyginimu, mums dar – „kaip nepraplėšta telegrama“.

Išskrido bitė, bet liko jos tekstų nektaras.

 

metai_2014_11.png