tekstai.lt

Rosita Abromavičiūtė. Eilės rudeniškiems simptomams gydyti

b_200_239_16777215_0___images_iliustracijos_2015_Abromaviciute-Rosita-2014--_ITA-.jpg

Rosita Abromavičiūtė gimė 1992 metais Jonavoje, baigė Jonavos Senamiesčio gimnaziją. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja anglų ir lietuvių filologijas. Savo kūrybą, daugiausia prozą, publikavo „Pašvaistėje“, „Nemune“ ir kitur.

 

 

iš pradžių

 

tavi atodūsiai man seka pasaką prieš miegą,

šilti delnai paglosto nugarą – šiąnakt jauku,

galiu tylėti ar kalbėti – nesvarbu – vis viena lieka

nežymūs pirštų atspaudai, kai rytą nubundu.

ant stalo paliktas raštelis ir bandelės pusė,

kavos puodelis su vis dar kylančiu garu,

kai perskaitau – mieloji, greitai vėl čia būsiu –

sučiulba zylės užu lango, nors ir atšiauru.

tavuosius marškinius užsivelku atsargiai ir iš lėto,

jaučiu, priglunda jie it miglos prie žalių laukų,

pro praviras duris ant sienos krenta siluetas –

žadėjau pirkti pieno, bet nepaklausiau, ko gi nori tu?

 

 

*

 

juk daug kartų sakiau – netikėki į rudenio lietų,

į miglotus sapnus, kur ėriukai po vieną tipena,

tu stipriau užsimerk, kad blakstienos ne šitaip virpėtų,

šiandien bus jaukiau – motulė užkurs krosnį seną.

susiglausim it smilgos, kurios viena kitą palaiko,

ir nedrąsiai ištiesim kelius, o gal tiltus į būtį,

kai užmerksim akis ir ištirpsim kruopelėje laiko,

dabarty pasiliks tik sudrėkusios pirštinės džiūti.

 

lig pat ryto žibės languose mūs spingsulė mažytė,

o motulė rymos prie stalelio, tarsi dievas nuolat stebėtų,

apkamšysiu tave, vos šnibždėdama – pradeda lyti,

tu miegoki ramiai, šiandien rudenys,

šiandien bundam –

iš lėto.

 

 

po balas

 

Pravėrę duris į nežinomą kambarį stovime dviese,

Tarp šešėlių tarpelis it smilga, paskendus rūke,

Švelniai prilieti kaklą ir jis kaipmat išsitiesia,

Lyg stovėčiau basa ir skaičiuočiau, kiek trunka žiema.

 

Taip raminančiai sninga dulkėm prieš žvakę menkutę,

Tu suėmęs už rankos nieko neklausi, nes tylint jauku,

Tegu tirpsta žiema, neskubėk ir palauk dar truputį,

Kol sulauksim dar vieno vasario ant Vilniaus stogų.

 

O tada po balas –

Aš į rudenį,

Tu – į mane.

 

 

įaugęs

 

mano tėvas sakė – nepamiršk kaip girgžda langinės 

sugrįžtantys visada duoda menkutį ženklą 

dar kartą sutepti vyriai ir perdažyti rėmai 

išlieka tas pats vaizdinys atminties griovelyje 

dar jis minėjo laukus ir suartą dirvožemį 

pėdų įspaudus ir į rieškučias netelpančias sėklas 

jomis sudygai – sakė jis – rugių vandenimis plaukei 

ir gelbėjimosi rato nereikėjo kad išnirtum 

sapnuoti liepė dienomis raikytą duoną 

o naktį pagalvę iškedentą dėti užu lovos 

pailstantys nusipelno pogulio o tau budėti reikia 

nuolat kartojo tėvas ir taisydavosi akinius 

sulig pavasariu mačiau kaip auga beržai 

kartu sulą gėrėm ir inkilus kėlėm giedantiems 

o sugrįžę į trobą ištiesdavom kojas prie krosnies 

tik nebuvo pelenų ir grindys molinės šalo 

– – –

dabar nejauku kai tik vakaras budina sielą 

pagalvė ne tokia iškedenta kaip vakar

 

 

naktį

 

jau gerokai vėlu ir kuždu lėtą maldą į naktį,

tu alsuoji triskart dažniau, nei tai daro karaliai,

ir nelauki dar ryto, juk tuomet užmigti negali

nei princesės, nei princai gėlėmis išdabintoje salėje.

 

nedrįstu pajudėti, net šiek tiek droviuosi įkvėpti,

tik ramybėje – sakei – tu gali sapnuoti ryškiausiai

mudu geriančius karštą kakavą ir laikančius skėtį,

po kuriuo net ir didis valdovas kartkartėm rausta.

 

tad laikausi rimties ir girdžiu – nutyla jau paukščiai

ir princesės su princais nuvargusios lipa karieton,

jau gerokai vėlu, aš glaudžiuos prie tavęs šitaip baugščiai,

dar miegok, mylimasis, pabundam naktim tik per lietų.

 

 

kai vaikas buvau

 

Mano pievose šienas sudrėkęs

bastos avys, piemuo duoną riekias

ir rugpjūtis rugiagėles skinas

šiltu pienu nuliejęs merginą

 

oro gijų lopšy bitės supas

piemens rankose rudenio ūkas

dvi akiduobės kupinos mėlio

avims amžiną nemigą sėja

 

ties trapiu horizontu į upę

du maži vaikeliukai sutūpę

aš tik švyst akmenėlį į balą –

pieva dingsta ir kojos nušąla

 

 

vis netinka

 

man iš pradžių nesiseka,

mylimasis, nepyk

 

kad turėčiau tave

man dangus išrašė leidimą

be jokių antspaudų 

ar žymių 

 

nusirengusi stoviu 

sakai 

ši eilutė 

praradusi rimą

prisidengiu 

tik tai dalinai

o iš tikro geidžiu

 

kad jie dieną 

sapnuotų

o jos pabūtų 

nebylios

ir prigludus 

prie rytmečio 

naktis alsuotų 

lengviau

 

tu sakai

visos eilės rodos

elgias kaip zylės

žiemą lesa iš delno

o vasarą 

išskrenda sau

 

pataisyk, mielas mano, 

kažkas čia netinka

 

metai_2015_sausio-virselis.png