Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

 

Autoportreto variacijos. Iš tolo

 

Ne moteris tenai,

O pareigos kareivis

Pilka uniforma,

Rekrūtas –

Ir dvidešimt pirmasis amžius

Nepanaikino

Šitos baudžiavos.

 

Ne moteris

Pilku veidu

Suskaičiuotas valandas

Kuprinėj nešas,

 

Į koją,

Vis į koją

Nuo pilko ryto

Iki pilko vakaro

Žygiuoja

 

Darnia greta

Su kitomis pilkom

Būtybėmis,

Bendrai pakrikštytomis –

 

 

Pareiga.

 

Litanijos skaitymas

Su kokiais ilgais

Lietumis ateini,

Rudenie.

 

Tai sėsiu

Prie stalo

Ir skaitysiu

Senovinę

Senelės maldaknygę

Misinginiais apkaustais –

Vienintelį palikimą, –

Litaniją

Apie „Dvasią Szvencziausią“,

Tykumą ir kantrybę,

 

Taip reikalingą,

Kai laukia

Ilga ilga kelionė

Pažliugusiu lapkričio keliu

 

Iki paskutinės metų kryžkelės,

Nuo kurios vėl iš naujo

Kopsim kiekvienas

Į savo kalnelį

Pagal „Szviesybę szirdies“.

 

 

Skubantysis

 

Kad bėga žmogelis,

Kad skuba,

Kad lekia

Vis į priekį, į priekį,

Paknopstom,

Nesustodamas,

Nesidairydamas

Ir nebesuvokdamas,

Kad jau seniai

Pats pro save

Prabėgęs yra.

 

 

Pusryčiai

 

Mano minutės

Susirenka

Prie pusryčių stalo,

Suraiko saldų ryto pyragą

Ir ištirpsta burnoj

Šventas priešaušrio laikas.

 

 

Buitie

 

Visagale buitie,

Pažiūrėk pro langą –

Net žiema traukiasi

Sunkiai, nenoriai, iš lėto,

Sliūkina lyg girtuoklio žmona,

Lopiniuotu rūbu prisidengusi.

O tu – nesibaigiantis smulkmenų rožinis,

Kasdienė malda papilkėjusi,

Nutolsti tik retkarčiais –

Kaip šį ramų Velykų rytmetį.

 

 

„Šita karta išeina...“

                               (Iš pokalbio su One Baliukone)

 

Ruduo. Ganyklos pakraštys.

Pėdsakai bandos.

Kur ne kur praeita žmogaus.

Kuokštai smilgų

Ir vienas kitas kreivas medis.

Kitų neliko. Nebėra.

Jie neištvėrė

Maurojimo, trypimo, stumdymosi...

Banda tatai ne vėjo šuoras šakose,

Berželi broli, –

Sakau anam kampe dar stovinčiam, –

Matyt, ne ten išdygome,

O gal pro mus

Tik šitaip laikas ėjo...

 

 

Žiemos peizažas mieste

 

Vienodas baltumas

Lyg sparnas

Sausio

Užklojo

Pilkuojantį miesto peizažą.

 

Styro

Belapės liepos,

Be šešėlio,

Beviltiškai nuogos,

 

Liūdnos

Gatvių mergelės.

 

Baltuoja tolimi stogai

Ir kalvos

Kaip debesys

Plaukia

Per drumzliną dangų,

 

Lyg į ateitį –

Į rūką

Panirdamos.

 

 

Išėjusiems

 

Jūs išeinat,

O mes

Vis rečiau ir rečiau

Jus beprisimenam,

Jūs tylit,

O mes vis mažiau ir mažiau

Apie jus bežinom,

Jūs niekada nesugrįžtat,

Tik kas nors iš mūsiškių

Vienas paskui kitą

Vis dažniau ir dažniau

Ateina pas jus.

 

 

Bus ruduo

 

                   Apauga

                   Žmogus reikalais

                   Kaip lapais –

Šlama, šnara, siūruoja

Tamsiausia laja.

 

Ir vis tikisi:

Štai štai ims kristi

Po vieną, po vieną...

 

Bet tada

Jau bus ruduo,

Įspys saulė

Pro išretėjusias šakas,

 

Tik ar besušildys

Aprembėjusią šerdį?

Bus vėlyvas ruduo...