tekstai.lt

Požiūriai. Vytautas Čepas, Julius Keleras

„Metų“ anketa

 

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Ko­kiuose lietuvių autorių kuriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsi­spindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate ją ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kon­tekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

 

 

VYTAUTAS ČEPAS

 

1. Kiekvienas naujas istorinis laikotarpis turi skiriamuosius bruožus. Nėra išimtis ir dabartinis, prasidėjęs prieš ketvirtį amžiaus. Po nepriklausomybės atgavimo atsiradę socialiniai pokyčiai daugiau ar mažiau palietė kiekvieną. Juk nevaržomas žmonių judėjimas, minties, žodžio, religijos laisvė, laisvos rinkos atsiradimas, žmogaus teisės, visų lygių valdžių demokratiniai rinkimai smarkiai paveikė visuomenę, vertė ją perkainoti daugelį vertybių, orientuotis į vakarietišką reiškinių suvokimo būdą. Suprantama, ne viskas vyko sklandžiai, trokšdami tapti didesniais europiečiais už senųjų Europos valstybių gyventojus daug kur perlenkėme lazdą, vaizdžiai sakant, priskaldėme malkų. Skubėdami nuo savęs nusikrapštyti sovietinį greimą mes tik kopijavome senųjų demokratijų patirtį, perėmėme jų vertybes, gyvenimo būdą, net nebandydami rimtai viso to įvertinti. Pamažu mūsų sąmonę užpildė „vakarai“, dažniausiai vakarietiškas popsas, nepalikdamas vietos mūsų kultūrai, menui, tradicijoms. Šia prasme dabartiniai kokybiniai mūsų buities ir būties pasikeitimai greičiau yra naujos, tik jau savanoriškai įsileistos „okupacijos“ bruožai. Tačiau ar galima juos įvardyti kaip epochą? Vargu! Istorija daug kartų įrodė, kad epochos yra kuriamos, o ne kopijuojamos, juolab štampuojamos.

Vis dėlto klausimas labai įdomus – kiek rašytojas veikia epochą ir kiek epocha veikia jį? Be abejo, poveikis abipusis, tačiau įvairiais visuomenės raidos etapais – nevienodas. Prisiminkime kad ir mūsų „dainuojančią revoliuciją“, kurią sunku įsivaizduoti be Maironio, Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio posmų. Tas pats dabar vyksta Ukrainoje, kur vėl į tautos lūpas grįžo Taraso Ševčenkos eilės. Daug pavyzdžių ir iš ankstesnių laikų: Rouget de Lisle („Marselietės“ autorius) – Prancūzijoje, Sándoras Pet ӧ fi – Vengrijoje, Heinrichas Heine – Vokietijoje, Federico’as García Lorca – Ispanijoje, Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, Vladimiras Vysockis – Rusijoje...

Poezija kaip dinamitas turi sprogstamąją galią ir kuo to dinamito daugiau, tuo jo poveikis didesnis. Žmonėms socialinių sukrėtimų metais reikia aukštų emocijų, patoso, patriotinio užtaiso, stipraus ir viską apimančio vienybės jausmo. Dėl to ir Lietuvoje per visą Sąjūdžio laikotarpį visuomenės dėmesio daugiau susilaukė poetai. Jie davė tautai tai, ko tuo metu jai labiausiai reikėjo. Tačiau dabar galvoje kirba išdavikiškas klausimas – ar šiandienos poetai suteiktų tautai tai, ką kažkada suteikė jau anapilin išėję jų kolegos? Vargu! Manau, pernelyg nenutolsiu nuo tiesos sakydamas, kad anoji karta keitė epochą, o šitoji – pasidavė Vakarų kultūros vėjams. Paradoksalios idėjos, įmantrios išraiškos formos, sudėtingi kodai, pritrenkiantys simboliai rodo itin aukštą poetų intelektualinį lygį, gebėjimą iš paprastos kiemo žolės išspausti gaiviausias sultis, polinkį filosofuoti, tačiau visame šitame intelektualume slypi viena didelė bėda – nebėra skaitytojų! Poetai, sportiniais terminais kalbant, nubėgo toli į priekį, skaitytoją palikdami kažkur už nugaros. Vieni jų gaudydami orą dar pūškuoja iš paskos, kiti, praradę viltį pasivyti, jau išėjo iš trasos. Galbūt dėl to „kalti“ per gana trumpą laikotarpį vienas paskui kitą mus palikę Jonas Strielkūnas, Just. Marcinkevičius, Sigitas Geda, M. Martinaitis. Vaizdžiai tariant, poezijos medis liko be viršūnės, nors šakos tvirtos, laja tanki.

Kad kažkas negerai, rodo visos tautos švente kažkada buvęs Poezijos pavasaris. Ne, jis nenublanko, neištižo, netapo popsu. Lygis yra, bet klausytojų kasmet mažėja, kartais pačių poetų renginiuose būna daugiau, nei kad susirenka norinčiųjų juos išgirsti.

Tas pats ir su knygų leidyba. Kelių šimtų egzempliorių tiražu net gerų poetų išleistos knygos dulka knygynų ir bibliotekų lentynose, kol nurašomos arba nukainojamos ir parduodamos už centus.

Galima kaltinti emigraciją, sunkų ir sudėtingą gyvenimą, aukštas knygų kainas, vertybių perkainavimą, pigaus popso antplūdį ar dar ką nors, bet juk ir kaltinant reikia galvoti, ką toliau daryti. Poetai visais laikais vedė žmones į priekį, rodė jiems kelią ir žmonės ėjo. O ar eitų dabar? Be abejo, eitų, jei tik kas parodytų kur. Deja, tas rodymas toks įmantrus ir sudėtingas, kad žmonės neberanda ne tik kelio, bet ir takelio. Todėl ir išvada labai paprasta – norėdami paveikti epochą, privalome turėti arba, kaip anksčiau sakydavo, užsiauginti skaitytoją, jei jis išnyks, bet koks rašymas ir kelio rodymas bus beprasmis.

Socialinių perversmų metais proza su poezija negali lygintis, tačiau, pasibaigus chaosui ir įsivyravus rimčiai, prozos akcijos išauga. Nors vis dar sunkiai išlendame iš sovietinio šešėlio, bet tai vargu ar gali būti didelis minusas. Tas mūsų gyvenimo periodas buvo kupinas tokių įvykių, klaikiausių perversijų ir nesąmonių, kad net turėdamas lakią fantaziją nieko absurdiškesnio nesugalvosi. Be viso kito, praėjusio amžiaus pabaigoje į šį pasaulį atėjusiai kartai knygų apie aną tikrovę skaitymas yra puikus būdas susipažinti su realybe, kurios gniaužtų pajusti jiems nebuvo lemta. Tačiau jei pavartysime bibliotekų knygų populiarumo reitingus, pamatysime, kad lietuvių autorių proza yra labai toli nuo pirmųjų vietų. Dominuoja verstinė literatūra: sentimentalios meilės istorijos, ezoterinė rašliava, vampyrų gyvenimai, savaime suprantama – detektyvai ir nuotykiai. Skaitomos ir istorinės, tiksliau – romantizuotos istorijos knygos, kurių autorius, pasitelkęs kokią istorinę asmenybę, sukurpia visai patrauklų skaitalą.

Lietuvių rašytojų romanai yra tikrai aukšto meninio lygio, deja, visoje toje knygų gausybėje jų kūryba ištirpsta kaip cukraus šaukštas ežere. Kai nėra literatūrinio šurmulio, reklamos, profesionalios vadybos, aršios ir negailestingos kritikos, diskusijų, kada apie knygą sužinoma tik tada, kai ji pasirodo knygynuose, vargu ar gali būti kitaip. Šiuo požiūriu lietuvių rašytojų visuomeninis vaidmuo yra minimalus, kaip ir jų reikšmė, įtakojant socialinius, moralinius procesus arba formuojant tautos mentalitetą.

Tai lemia daug priežasčių, beveik visiškai nepriklausančių nuo pačių rašytojų. Visų pirma turiu galvoje, kad rašymas kaip amatas, kaip būdas užsidirbti gyvenimui yra jau seniai išnykusi realybė. Dabar rašytojas, norėdamas pramisti ir dar pasirūpinti šeima, yra priverstas lakstyti per kelis darbus ir tik laisvalaikiu sėsti prie rašomojo stalo. Net parašius gerą romaną ir radus rėmėją, honoraras toks menkas, kad apie jį kalbėti tiesiog nepadoru. Lietuvoje iš rašymo nepragyvensi, bet garantuotai nusigyvensi! Ir tai yra apverktiniausias dalykas jau vien todėl, kad dienos šviesą retai išvysta literatūra, kuri turėtų palaikyti tautos dvasią, telkti žmones į bendruomenę, traukti juos iš purvo ir apkiautimo.

Jau minėjau visokios menkavertės rašliavos bumą, kuriam taip ir nesimato galo. Paskutiniuoju metu prie jos šliejasi ir kitos rūšies niekalas, kurį mūsų iki panagių politizuota visuomenė itin vertina. Tokios tendencijos jau seniai stebimos užsienyje, kur ypač mėgstami visokie žymių veikėjų, dažniausiai politikų, jų žmonų, meilužių ar nusikaltėlių prisiminimai. Paskutinis pavyzdys – buvusios Prancūzijos pirmosios damos Valérie Trierweiler knyga apie jos santykius su prezidentu François Hollande’u, akimirksniu dingusi nuo knygynų lentynų. Apskritai čia nieko blogo lyg ir nėra, išskyrus tai, kad toje literatūroje nėra... literatūros. Politizuotam skaitytojui jos ir nereikia, jam svarbu sensacija, kiek tuose tekstuose iškaršta valdžia, „išdurninti“ politikai. Tokios knygos, formuojančios prastą skonį, ir yra skaitomiausios. Tą gerai iliustruoja dvi paskutinės Vytauto Petkevičiaus knygos „Durnių laivas“ ir „Durniškės“, o tokių „rašytojų“ kaip Henriko Daktaro ir Neringos Venckienės išleistos knygos jau seniai yra tapusios bibliografinėmis retenybėmis.

Ir taip yra tikrai ne dėl to, kad mūsų autorių knygos būtų neįdomios, prastai parašytos arba menkos meninės vertės. Nieko panašaus! Herkaus Kunčiaus, Sigito Parulskio, Alvydo Šlepiko romanai atitinka paties aukščiausio lygio standartus. Neužmirškime ir jau anapilin išėjusių Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Jurgos Ivanauskaitės romanų. Beje, moterų rašytojų pulkas atrodo kaip niekada įspūdingai – Laura Sintija Černiauskaitė, Vanda Juknaitė, Giedra Radvilavičiūtė, Kristina Sabaliauskaitė, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė, Danutė Kalinauskaitė, Dalia Jazukevičiūtė ir kitos. Jos įnešė į mūsų literatūrą kitą pajautą, iš esmės naują pasaulio matymą, ne tradiciškai verksmingą, užglostytą, sentimentalų, su galingu kančios užtaisu, kaimo svirtimis prie namų, baigiančiais žole apeiti takeliais. Savita kalba parašyti tekstai sukuria keistą aurą, jos tvirtai sukala originalius siužetus, nesibodi net vyrams sunkiai įkandamų temų.

Todėl lieka tik apgailestauti, kad literatūra mūsų valstybėje yra lyg trečiasis nebylys brolis, kuriam prie Europos Sąjungos vaišėmis nukloto stalo nėra deramos vietos.

2. Nebijodamas apsijuokti sakau, kad cenzūra yra labai geras dalykas. Be jos veša beprasmybės, prieštaringumas, novatoriškumas vardan novatoriškumo, savivaliavimas, lėkštumas, t. y. penkios Konfucijaus išvardytos didžiausios literatūros nuodėmės. Yra ir kitų blogybių, kurios, jei cenzūra snaudžia, veržiasi lauk lyg vanduo per kraštus iš perpildytos užtvankos. Tai ir tuščiažodžiavimas, pataikavimas, savimeilė, saiko nebuvimas, moralinių pamatų griovimas. Jei nebūtų cenzūros, pasaulis virstų chaosu, dingtų riba tarp gėrio ir blogio, būtų aukštinamas amoralumas ir žeminamas moralumas, o žiaurumui, melui, abejingumui būtų statomi paminklai.

Kartą dalyvavau diskusijoje, kur vienas buvęs sovietinis funkcionierius, beje, dabar sėkmingai rašantis kritinius straipsnius, įrodinėjo, kad anais laikais uždraustų temų apskritai nebuvo. Galėjai rašyti apie religiją, buržuazinį gyvenimo būdą, žmogaus teises, trumpai sakant, apie viską, o cenzūra buvo tik tam, kad nenuklystum į lankas. Į mano repliką, kad rašyti galėjai, bet jei apie religiją – tai tik kaip apie opiumą liaudžiai, apie gyvenimą už sienos – tai tik kaip apie baisią nelaimę ir nesibaigiantį vargą, apie žmogaus teises – kaip jos trypiamos ten ir puoselėjamos čia, funkcionierius sureagavo: „Kas dabar neleidžia teisingai ir gražiai rašyti apie tai? Rašote apie religiją, o skaitome apie kunigų pedofiliją, rašote apie žmogaus teises, o skaitome apie homoseksualų eitynes, rašote apie politiką, o galiausiai skaitome apie sutrikusios psichikos žmones. Ar jums tai tikrai yra svarbiausi ir esminiai religijos, žmogaus teisių, politikos aspektai, ar tikrai ten nėra nieko teigiamo, nieko sektino? Tada tiesos rašyti neleido sovietinė cenzūra, o kas tai daryti trukdo dabar?“

Vėliau prisipažinau sau, kad funkcionierius daug kur buvo teisus. Perkeltine prasme kalbėjome apie cenzorių, tačiau ne apie aną, sovietinį, sėdintį už didžiulio ąžuolinio stalo ir savo geležiniais pirštais glamžantį kiekvieną parašytą sakinį, kiekvieną atspausdintą puslapį, bet apie nedidelį, mielą homunkulą, tūnantį kažkur smegenyse ir stropiai verčiantį mintis į grakščius ir teisingus sakinius. Tai vidinė cenzūra, arba vidinis cenzorius, be kurio kruopštaus ir sunkaus darbo visa literatūra pavirstų į bjauriai dvokiantį liūną. Tas homunkulas yra moralinis nusiteikimas, nuostata neperžengti tam tikros ribos, už kurios prasideda nebevaldomi procesai, dažniausiai pasibaigiantys visiška rezignacija.

Išorinį cenzorių pakeitus vidiniu lyg ir nebeliko problemos: rašyk ką nori, rašyk kaip nori, jausk gyvenimo ritmą, nepadlaižiauk, neveidmainiauk! Tačiau tiesmukas, bukas rašymas, kada aplinkui trykšta vien neapykantos, pykčio ir paniekos purslai, kada veši tik vieno mano „tiesa“, nėra tai, ką derėtų mėgdžioti arba rodyti kaip pavyzdį. Žmonių ar visuomenės ydų viešinimas, jų išjuokimas, įvairių tabu klibinimas, moralinių ir etinių problemų revizavimas, pasišaipymas iš visuomenės „dievukų“ nėra paprastas dalykas. Aišku, negalvoju, kad apie tai nevalia rašyti. Atvirkščiai – privalu, negana to – būtina! Juk rodydamas mūsų gyvenimo ydas, jo netobulumą, absurdiškumą, pašiepdamas kvailumą, šventeiviškumą, godumą, tingumą, tuščiagarbystę, savinieką, pasipūtimą, pasileidimą, nuolankumą etc., rašytojas vykdo savo misiją.

Štai čia, kai nėra išorinės cenzūros, ir iškyla konteksto klausimas. Lietuvių literatūroje kontekstas visada aplošdavo cenzūrą. Sovietiniai cenzoriai krapštė pakaušius, skaitydami „Kukučio balades“, bet kaip uždrausi naiviam, kvailam žmogeliui, įspraustam į realaus ir mitinio laiko matmenis, kalbėti kvailystes? Juk jis dėl to ir kvailas, kad pasaulį mato kitokį nei visa „tarybinė liaudis“. Kontekstas į kampą spausdavo cenzorius, bet rašytojui tai buvo vienintelis būdas pasakyti, ką galvoji, o cenzūrai, nors ir nenoriai, priežastis užsimerkti, apsimesti, kad viskas lyg ir atitinka partijos liniją. Kontekstas tiek anksčiau, tiek dabar suteikia galimybę visuomenei pažvelgti į save iš išvirkščiosios, juokingosios, šešėlinės pusės, iš tos, kuri kasdieniame gyvenime dėl įvairių kompleksų, klaidingų įsitikinimų, nenuovokumo ar paprasto kvailumo lieka už suvokiamų įvykių lauko.

Jau minėtas M. Martinaičio Kukutis, Rimanto Černiausko Gustas, brolių Dirgėlų Teodoras Milkus, jei kalbėti be jokių užuolankų, yra paprasčiausi kvailiai, apgyvendinti neva protingų ir dorų visuomenės narių pasaulyje, kur elgiasi pagal savo kvailumo ir neprisitaikymo lygį. Tačiau kiekvienas, bent kiek mąstantis, ir tada, ir dabar suvokia, kad toks elgesys, kalbėjimo būdas, pasaulio matymas ir jo aiškinimas liejasi iš jų ypač jautraus santykio su pasauliu, iš visuomenės netobulumo, abejingumo, nenoro keistis ir keisti. Ir čia, tiesą sakant, nėra nieko naujo. Prisiminkime Miguelio Cervanteso hidalgą Don Kichotą, François Rabelais milžinus Gargantiua ir Pantagriuelį, Augusto Gottfriedo Bürgerio baroną Miunhauzeną, nuo optimizmo nepataisomai apkiautusį Voltero Panglosą ir kitus gerokai kvanktelėjusius, o kartais ir visai „nušokusius nuo proto“, kurių lūpomis į pasaulį iki šiol srūva keista žmonijos išmintis. Jei visa tai, ką tie keistuoliai byloja, jų gimdytojai būtų įspraudę į kokių nors karalių, politikų ar šiaip moralės metrų lūpas, vargu ar tokia literatūra būtų pasiekusi mūsų laikus. Greičiausiai kaip nuobodžios didaktikos ir mentorystės pavyzdžiai dulkėtų kur nors archyvuose.

Iš visų dabartinių lietuvių rašytojų Juozas Erlickas, be abejo, yra didžiausias konteksto meistras. Savo herojais pasirinkdamas nepataisomus kvailius, juokdarius, valkatas, girtuoklius, elgetas, jų lūpomis išsako opiausias visuomenės ir valstybės bėdas, žmonių mulkinimą, jų neprisitaikymą, negebėjimą iš anos sovietinės erdvės peršokti į šiuolaikinę.

Tačiau ne tik autoriui patogūs, o skaitytojo akimis žiūrint mieli personažai leidžia „apžaisti“ problemą, t. y. sakyti tai, ko lyg ir nesakai, tačiau kas žmonių sąmonėje netrunka sukurti vaizdinių, kurie asocijuojasi su konkrečiomis moralinėmis, socialinėmis, psichologinėmis ir kitomis visuomenės bėdomis.

Kontekstą sukuria ir kiti gerai žinomi instrumentai. Visų pirma ironija. Čia nagrinėjama problema yra lyg ir neliečiama, jai priešpastatoma kita, iš pirmo žvilgsnio neturinti nieko bendra su tuo, kas norėta pasakyti. Tačiau ta priešpastatyta problema taip iškedenama ir išnarstoma, kad net nykiausiam protui tampa aiškus nagrinėjamo klausimo absurdas.

Neretai padeda hiperbolizavimas, kada perdedama tiek, kad personažas arba aprašomas įvykis „išauga“ iki neįtikėtinų gabaritų. Tai skaitytojui leidžia, aišku, jei nepersistengiama, per humoro prizmę pažvelgti į esmę, suprasti, ką tikrai rašytojas norėjo pasakyti.

Sarkazmas, kaip bitė geliantis konteksto kūrimo būdas, – kada ten, kur reikia, įberiama tiek druskos, pipirų ir kitų aitrių prieskonių, kad sunku suprasti, ar čia pykstama, ar juokaujama, ar kalbama rimtai. Tačiau taip sumodeliuojama situacija, kuri skaitytojo dėmesį nukreipia į objektą, apie kurį lyg ir nekalbama.

Paprastas būdas sukurti deramą kontekstą yra palyginimas, kada lyginami du ar keli nelygiaverčiai dalykai. Taip išryškinamos norimos detalės, charakterio bruožai, elgesio motyvai, tuo pat metu subtiliai užmaskuojant tai, ką iš tiesų norėta pasakyti.

Jei lygindamas gali naudoti homogeniškus, bet nelygiaverčius dalykus, tai taikant kontrasto principą priešpastatomi visiškai priešingi reiškiniai: gėris ir blogis, optimizmas ir pesimizmas... Taip lyg netyčia išryškėja personažo charakterio bruožai, ydos ar elgesio motyvai, apie kuriuos tiesiogiai neužsimenama nė puse lūpų.

Paminėtinas ir utriravimas, kada kas nors tyčia taip iškreipiama, perdedama, kada viskas apipinama įmantriausiomis arabeskomis, išskirtinai manieringu kalbėjimu, jog nereikia didelio proto suvokti, kad yra priešingai, o tai, kas nutylima, ir yra didžiausia vertybė, tai, ką rašytojas iš tiesų ir norėjo pasakyti.

Kokius konteksto konstravimo būdus naudoti, priklauso nuo daugelio priežasčių. Paprastai pasirenkami keli labiausiai atitinkantys rašytojo gyvenimo patirtį, rašymo stilių, kuriamus charakterius, keliamus tikslus. Kontekstas visada gelbėjo rašytojus nuo cenzorių, „ura-patriotų“, ideologinių pamišėlių, šiaip puskvailių, tad vargu bau ar galima jį vertinti tik kaip kokį blogį.

3. Rašymas nelietuviškai nėra didelė naujiena. Dar sovietmečiu buvo pradėta kalbėti, kad norint išplaukti į platesnius vandenis reikia rašyti rusiškai. Dabar štai – angliškai!

Pasaulinėje literatūroje, o ir pačioje Lietuvoje rasime nemažai rašytojų, kurie rašė ne savo gimtąja kalba. Ryškiausias to pavyzdys – lietuvių ir žydų rašytojas Grigorijus Kanovičius, rašantis rusiškai. Žydai Icchokas Meras ir Markas Zingeris kūrė lietuviškai, taip pat žydas Romainas Gary – prancūziškai, lenkas Josephas Conradas (Korzeniowskis) – angliškai, Sibire gimęs ir užaugęs Andrei Makine – prancūziškai, lietuvis Jurgis Baltrušaitis – rusiškai, visa plejada airių rašytojų Nobelio premijos laureatų dėl suprantamų priežasčių rašė angliškai. Beje, Jeanui Paule’iui Sartre’ui viešint Lietuvoje, jį lydėjęs Vilniaus universiteto profesorius Romanas Plečkaitis pasiguodė, kad lietuvių literatūra labai menkai žinoma pasauliui. J. P. Sartre’as sureagavo savotiškai, pradėjo profesoriui pasakoti apie airių literatūrą. Kontekstas didelių komentarų nereikalauja!

Tokių pavyzdžių nesunku būtų surinkti ir daugiau, tačiau reikia pripažinti, kad rašymas ne gimtąja kalba vis dėlto yra išimtys, atsiradusios dėl neordinarinių sąlygų, dažniausiai karų, revoliucijų, migracijos ir, be abejo, vidinių rašytojo problemų – keisto troškimo būti svetimšaliu savo paties namuose.

Tiesą pasakius, man sunku įsivaizduoti, kaip čia gimęs, lietuviškoje šeimoje augęs, Lietuvoje mokslus baigęs, lietuviškoje aplinkoje gyvenantis rašytojas ar rašytoja staiga pradėtų rašyti angliškai. Suprantamas rašančio žmogaus noras išgarsėti, gauti prestižines premijas, pagaliau iš savo amato užsidirbti pragyvenimui, bet juk reikia suprasti ir tai, kad net tobulas svetimos kalbos mokėjimas, juolab negyvenant tos kalbos vartojimo areale, neatstos gimtosios kalbos teikiamų galimybių. Jos formuojasi ankstyvoje vaikystėje, kada vaikas pradeda pažinti daiktus, motinos padedamas juos įvardija, vėliau sudėlioja į sakinius, klausosi, kaip šneka suaugę, kol pamažu pats išmoksta pasakoti paprastas istorijas. Taip susiformuoja kalbos jausmas, kurio neįmanoma pakeisti niekuo kitu, juolab dirbtinai sumodeliuoti.

Atmintyje įstrigo interviu su tada dar sovietinėje Lietuvoje viešėjusiu rašytoju Eduardu Cinzu. Kalbėta buvo apie neseniai į Vakarus pasitraukusį rašytoją Saulių Tomą Kondrotą, kuris kažkokiame susiėjime pareiškęs, kad nuo šiol rašysiąs angliškai. E. Cinzas sureagavo maždaug taip (cituoju iš atminties): „Durniau Dievo, ką tu parašysi svetima kalba? Aš jau keturis dešimtmečius gyvenu prancūzakalbėje aplinkoje, bet rašyti ne gimtąja kalba neišeina.“

Gana taiklus pastebėjimas, labai aiškiai pasakantis, kad mokėjimas dėlioti svetimos kalbos žodžius į sakinius toli gražu nėra literatūra.

Aišku, geriau būtų, jei tie ambicingi rašytojai, kurie grasina rašysią angliškai, o gal taip jau ir daro – rašytų lietuviškai. Dar geriau, jei tuos jų parašytus, be abejo, genialius romanus išverstų į svetimas kalbas, ko padaryti nė vienas rašytojas dabar neįstengia ir vargu ar kada nors įstengs. Tad angliškai skaitančių žmonių pasauliui mes taip ir liksime neatrasta žemė. Tiesa, 2014 metais Didžiosios Britanijos leidykla „Dedalus“ anglų kalba išleido „Lietuvių prozos antologiją“. Išversta devyniolikos rašytojų kūrybos nuo Jono Biliūno ir Vinco Krėvės iki Jaroslavo Melniko ir Danutės Kalinauskaitės. Atspausdinti dviejų romanų – J. Kunčino „Tūlos“ ir S. Parulskio „Murmančios sienos“ – skyriai bei Balio Sruogos „Dievų miško“ du skyriai. Deja, tai ir viskas! Tik susipažinimui, tik priminimui, kad kažkur dar kvėpuoja tauta, rašanti seniausia Europos kalba. Ir taip bus visada, kol nebus sukurta valstybinė lietuvių literatūros sklaidos strategija. Nors daug metų trinuosi įvairaus lygio politinės ir vykdomosios valdžios struktūrose, apie tai net puse lūpų kalbėti niekas nesiteikia.

Na, o gintis nuo rašančių angliškai tikrai nereikia. Tegul rašo, jei tik kas nors iš to rašymo išeina. Geriau palinkėkime, kad jų kūryba, parašyta angliškai, atrodytų puikiai ne tik kitakalbiams, bet ir patiems anglams.

 

 

JULIUS KELERAS

 

1. Nieko nenustebinsiu deklaruodamas, kad rašytojas dabartinėje epochoje ir dabartinėje Lietuvoje (valstybės pavadinimą galima keisti beveik į bet kurį kitą) yra žymiai mažiau reikalingas nei santechnikas ar elektrikas. Čiabuviai žmonės, neslėpkime, juk dažniausiai skaito „Žmones“ ar kitokius gražiai blizgančius žurnalus bei lengvai įperkamus laikraščius, kur rašytojo plunksna retai teįsiskverbia, o jei aplinkybės ir būtų palankios, sutiktas toks keliais tušiniais ginkluotas tipas vargu ar jums pataisys sugedusią plūdę klozeto bakelyje ar išmuštą elektros „kamštį“... Funkcionalių, reikalingų, pageidautinų profesijų sąrašą galima būtų tęsti: advokatas, medikas, vadybininkas... Kažkada, kai dar gyvenau JAV, dažnai girdėdavau: šiame krašte lengviau įstoti į Harvardą, nei tapti elektriku. Esą šis vakare nusiprausia, persirengia – ir restorane ar viešoje vietoje niekaip neatskirsi nuo Harvardo profesoriaus ar bent jau nuo pienburnio tenykščio studento, nebent kas sukeltų itin intelektualią diskusiją. Mūsų krašte turbūt kitaip – pasistengus galima tapti ir elektriku, ir santechniku (tiesa, nemanau, kad tapusieji vakarais šlaistosi po restoranus ar kitokias viešas vietas), nors elektrikas, ypač nagingas ir pareigingas, savo įtakos zonoje visada bus populiaresnis už rašytoją. Netgi tautinių bestselerių autorių. Tiesiog žmonėms jo nuolat reikia: jie nuolat ką nors remontuoja, perka ar keičia būstus, kur knygoms (geriausiu atveju) centrinėje, matomiausioje buto dalyje paliekama kokia viena įstiklinta lentyna ir ten dažniausiai gali pamatyti „500 gražiausių pasaulio vietų“ ar kokią šeimos ūkiui pritaikytą, tiesa, retokai atsiverčiamą enciklopediją. Knygos, tegu ir dekoracijoms skirtos, su eilėm išrikiuotų „Raštų“, „serijų“ tomais pasiliko anoje, jau neprišaukiamoje epochoje, kurioje visko trūko, tačiau alkio kultūrai ir knygoms tikrai ne. Apie tai liudytų ir mano puikiai prisimenami literatūros vakarai, kur nelengva būdavo įžengti studijų metais. Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos... Ar reikia dėl to virkauti? Žinoma, kad ne. Liberalizmo dujų prisikvėpavusi epocha turi savo logiką, nors laikas, nepaisant visų technologinių patogumų, manding vis tiek yra keistas: du tūkstančiai egzempliorių yra kone didžiausias knygų tiražas, o poezijos knygų tiražo vidurkis – vos penki šimtai. Sunku tuo patikėti, atrodo, Lietuvoje išnyko žmonės, liko tik bankai, mašinos, NT agentūros, „hesburgeriai“ ir nežinia kur nulėkusios svajonės ir vizijos. Ir, žinoma, pigūs žurnalai su TV programom ir pokalbiais su žydrųjų ekranų žmonėmis, turbūt ir nakvojančiais tose studijose.

metai 2015 sausio-virselis
metai 2015 sausio-virselis

Šiuolaikinis pasaulis pirmiausia yra žmonių pasaulis, tad žmogiškosios problemos ir ryšiai ne ką tepakito nuo Homero laikų. Meilė ir mirtis tebevaldo pasaulį. Įtampų ir krizių aplinkoje (o kas pasakė, kad graikų polių laikais buvo lengva gyventi?) visada atsiranda pusgalvių, naudojančių galios svertus. Visada atsiranda gyvių, kuriems gyvenimas pats savaime arba nemielas, arba tiek mielas, kad sudrumsti jį kitiems tampa didžių didžiausia palaima. Kas kita, nes tai pateisinama, jei tai atliekama kūrybos instrumentais – romanais, tapyba ar muzika. Šiuolaikinis pasaulis atsispindi visuose geruose kūriniuose, kur susilieja individualus išgyvenimas ir modernaus, kintančio laiko vagonų stuksėjimas. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, Jurgio Kunčino „Tūla“, Antano Ramono, Broniaus Radzevičiaus proza, man regis, geriausiai atspindėjo šiuolaikėjančio žmogaus savijautą ir pasaulį, o naujosios, ištobulėjusios medijos, būdamos tik priemonėmis, čia nedaug ką galėjo ir tebegali pakeisti. Rašytojas, tiksliau jo kūryba, dabar dažnusyk privalomąja tvarka reikalingesnis studentams ir akademiniam pasauliui, o neprivalomąja – tiems ištikimiems Lietuvos bibliotekų, ypač mažuose provincijos miesteliuose, lankytojams, tiesiog sudėvintiems skaitomą knygą tarp pirštų. Rašytojas, pasak Victoro Hugo, tai pasaulis, įkalintas asmenyje, tačiau šiame beprotiškame išoriniame pasaulyje laikas retai teskiriamas kitam pasauliui atverti, atkalinti, suvokti. Apie tai, manding, be komentarų liudija ir knygų tiražai, ir lankytojų stokojantys knygynai. Tragedijos čia nematau. Pasaulis tiesiog toks.

2. Cenzūros nebeliko, tačiau kur, tarkim, jaunas autorius gali paskelbti savo debiutinius eksperimentinius apsakymus ar eilėraščius? Vos keliuose leidiniuose, jei tekstai pasirodys tinkami redaktorių skoniui. O jei ne? Pamenu istoriją, kiek analogišką, iš kitos sferos. Mano klasės draugas, nuo penkiolikos metų mokęsis sanskritą ir užkrėtęs grupelę kitų klasės draugų rusų sidabro amžiaus poezija bei kitais tikrai aštuoniolikmečiams dar per ankstyvais kultūros vaisiais, stodamas į universitetą parašė rašinį XVII a. lietuvių kalba. Nesunku atspėti, kad komisija nesupratusi atmetė jį kaip nevykusį eksperimentą ir jaunas žmogus, intelektu jau tada pranokęs ne vien studentišką akademinį vidurkį, prarado galimybę studijuoti, tačiau ir mokymo įstaiga, dabar sėkmingai ir neslepiamai tapusi paslaugų teikėja, tuomet, prieš trisdešimt metų, prarado jo talentą.

Cenzūra galioja ir vykdo savąjį teisingumą įvairiomis raiškomis – skoniais, požiūriais, nuostatom. Turbūt kitaip ir negali būti. Cenzorius yra amžinas kaip ir literatūra, kaip rašytojas, net jei totalitarinė sistema yra nugalėta, vilkimės, amžiams ir mažamoksliai partijos aktyvistai nereglamentuoja kultūros proceso. Cenzoriai dabar yra visur ir niekur, tad kam jų dar papildomai dairytis? Tegul jie apžaidžia patys save. O jei rimtai, bet kuris žmogus, redaguojantis tavo tekstus ir tavo gyvenimą, neišvengiamai yra ir tavo cenzorius. Ir jokiu būdu nebūtinai jis yra tavo kūrinio Mirties angelas. Galgi net priešingai – jo dėka tavo kūrinys ar gyvenimas pakils aukštyn kaip karvelių būrys iš Rotušės aikštės.

3. Tegul lietuvių autoriai, gebantys rašyti ir kitom kalbom, rašo visais įmanomais būdais, jeigu tik iš to kas nors doro išeina. Valstybė turėtų labiau remti bibliotekas, valdžia – mažiau užsiimti populizmu, o daugiau kultūros rėmimu ir skatinimu, tuomet jokios svetimkalbės grėsmės čia ir nekils.