Accessibility Tools

Benedikto Januševičiaus nuotr.Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

Beatričė

 

Kalės vaikai jie iš būdos išlindo ir riejasi dėl

kaulo urgzdami nuskyniau tau mieloji

hiacintą nes niekad netikėjai manimi gražioji

beatriče lyg netyčia užklydau čia ir noriu ne

mamos o iš skeveldrų vėl atkurt bažnyčią iš

duženų širdies ir vienumos in corpore dar

ofisą įsteigti kur prašymus patenkinti gali

viešai kad nebedrįstum presai teigti jog tu

mane tik protarpiais myli nuo vieno

apsirūkymo lig kito nuo adatos lig adrijos

krantų o dantė juk tas pats juk nepakito tiktai

esi anachronizmas tu

 

 

Traukinys

 

Štai tau bilietas į vieną pusę nebijok

važiuosime kartu tarė man vergilijus garbusis

senas spekuliantas bilietų beatričė visada

vėluoja nevėluoja tik viena mirtis skaisčios

lūpos josios kai meluoja jai priklauso

gelžkelio stotis į vagoną sėsk apglėbk

šachidę veidą atidenki po čadra smėlius

pamatysi piramidę miestą mirusį kurio nėra

apkabink ją meiliai jausk trotilą tai gražiausia

tavo valanda ir dėkok kad ji karštai pamilo ir

nuveš į šalį niekada ačiū tau garbusis

sumokėjau sumokėjau pinigus visus

traukinys iš vietos pajudėjo viešpatie brangus

priimki mus

 

 

Atgal pažvelgus

 

Maniau sukelsiu aš ažiotažą ir nekatra šlovė

mane minės bet liaupsių ir katučių buvo

maža net ir iš nekatrosios giminės kartoju

orientacijos teisingos buvau kaip ne visa

mana karta bet išsiskyrė mūsų kelio vingiai ir

tapo ji taipogi prarasta neverta buvo arti ir

akėti ir sėti grūdą atūžė šalna ir žuvo derlius

o turėjau spėti nurinkti jį nors siautė dargana

man visko negana prie kelio galo

piligrimystė tapo tremtimi kaip sako ko

norėjo tą ir gavo subjektas pavadintas

manimi bet mąstančiam objektyviau negaila

tos nužygiuoto kelio atkarpos taip švaistės

peiliai meiliai pėrė kailį negrįžus po nakties

ranka mamos teisingai pėrė nes širdies

dėžutėj lig šiol gyvena šventas veidas jos

tikrai ji niekada neleis man žūti ten ant

bevardės laiko aukštumos

 

 

Lemtingas

 

Ir nieko nėr blogiau kai laivas skęsta net neišplaukęs iš gimtų krantų miniu čia kapitoną draugą kęstą aplenkęs žiurkes bėga pirma jų flotilijos vadai visi pastėrę šlovė anokia čia ir pareiga pasterizuotą pieną vien tik geria o junga sako meilė tai jėga numuškit junkeriai tą meseršmitą kur stiuardesė mylima žana tualete bučiuoja draugą kitą sunitą su ilga ilga barzda šachido diržas judesių nevaržo bučiuoja draugei žanai papukus ir junga greitai persėda į baržą o kapitonas grįžta pas vaikus ne pederastas koks ne koks agrastas o paprasčiausias tėvas vaikmylys neskęsta žiurkės oi dar kaip neskęsta kai sprogsta danguje toks pagalys

 

 

Banditas

 

Isterišku tonu valstybės kaukia ir laksto

proklamacijos velniop einu plėšt banko

užsidėjęs kaukę kad peršokęs per griovį

tarčiau op opiumatas geras pesimiste rankas

aukštyn ir pinigus davaj į maišą kas nedirba

tas neklysta sudeginti jau tiltai upės kvai į

praeitį o juk dantistas doras ir dar artileristas

aš buvau bet išmetė mane kadais iš choro ir

griežtas aš visuomenei tapau individualistas

mizantropas ir nekentėjas visame kame kai

kulkoms švilpiant vidury europos su

milijonais ant pečių maiše sprunku su

teroristais aš į terra incognita kur kulkos

nepalies ten nusipirksiu pilį ir panterą ir dar

esterą tolimos šalies

 

 

Nežinomoji

 

Ne laikas buvo kreiptis į būrėją žabangas

paspęstas aiškiaregių aš apėjau nes taip širdis

norėjo todėl tave taip aiškiai aš regiu suknelė

vakarinė skrybėlaitė vualis juodas ligi pat

pečių neklausiu ar esi tu dar mergaitė bet

raganos kerėjimais tikiu la femme fatale esi

tu mano ego ir stalas šitas dar ne šermenų

lagaminus du balto švenčių sniego tau

atnešiau mieloji dovanų klausau kaip šiugžda

juodas krepdešinas krepšinio mačas šėlsta

ekrane klausykis kaip širdis mana kankinas

ar verkiantį kada matei mane už nugaros tau

gniūžtę aš užkišiu balčiausio sniego tik tu

netylėk kalbėk ir bėk į krūmus šuoliais kiškio

pasauliui apie mano smurtą rėk aš suprantu

kad poelgis šis keistas kad tai akivaizdžiai

nelegalu bet tai vienintelis ir tikras vaistas

pasauly kuris pagrįstas melu žinot ar tu tikrai

nežinomoji kai tirpsta sniegas tartum pinigai

trumpikės tavo taip apsiseilioja kad meilę

lėmę laksto guzikai

 

 

Mandolina

 

Baltų snieguolių plastiką gamina įkaušę

plastilino fabrikai ir taip graudina mano

mandoliną dėkoju tau kad plastiška buvai

mažyte mano gerą surogatą vinilinai ir pjovei

ištisai todėl dabar kai nieko nesimato išlindo

iš plaukų tau pataisai tu sruogą pataisyk taip

kad žvilgėtų ir biseris ir sąžinė gryna kaip

ledas tepk slides anot poeto kol nenutilo dar

mandolina

 

 

Vyras viską gali

 

Durneli eik tu naktį pas karvelį takais kačių ir

žvirblių ant stogų štai moteris jos vyras viską

gali tik aš patenkinti jos negaliu gal tu

durneli imsi ir galėsi padėti jai ant stogo šiuo

metu ką gali moteris nakties pavėsy gali žinot

durneli vienas tu nes jeigu josios vyras viską

gali taip kaip negali tie arba anie manyk tau

ne visi namie durneli tik moteris ant stogo

tau namie

 

 

Advokatas

 

Monetą įkišau aš į štibletą pro patikros

detektorius žengiau ir jerichono triūbos bei

kornetai užstaugė už jefreitorių garsiau

išspyrė patikra mane iš batų bet advokato

pareikalavau esu tikrai nekaltas dievas mato

kad su nikolaške emigravau bet vinigretą iš

manęs padarė burokų ne naminį su silke į

požemį neaptiktą radarų įgrūdo paskutiniame

rate spiralės betgi perdega spiralės lempučių

kontraceptinės sunkiau ir būdamas labai

žemos moralės spiralės viršininką padariau

nugaidindamas tuo pačiu jo pačią ir išvadinęs

ją spirocheta tad advokatas net pasakė ačiū

taip džiugino jį mano moneta