Kai devynerius metus Jurbarke rezidavęs tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“ savo dešimtmetį pernai atšventė jau Biržų pilyje, Biržų merė, buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena Varzienė išlydėdama nuogąstavo: „Neaišku, ar jūs grįšite, ar negrįšite.“ Forumas grįžo. Renginys „Šiaurės vasara. Kūrinys ir jo kalba 2014“ vėl įvyko prižiūrimas garbiųjų reformatų Radvilų dvasių. Maža to. Miesto viešbutis kažkodėl sugalvojo atsisakyti priimti gyventi. Tačiau muziejus „Sėla“ atvėrė naują arsenalo salę, kur senovės alsavimas puikiai dera su modernia technika. Galima rodyti filmus, skaidres – ką tik nori. Lietuvos pakraštys Biržai tampa vis ryškesniu literatūros vietų tašku. Biržų laikraščio redakcijoje kažkada dirbo Jonas Strielkūnas, šalia ežero Rinkuškių kapinėse ilsisi rašytojos Jurgos Ivanauskaitės protėviai, čia augo jos močiutė Halina Nastopkaitė-Korsakienė. O ant labai aukšto ir akivaizdžiai nepatogaus postamento užsodintas Julius Janonis iš toli ilgesingai stebėjo praeinančius literatūros forumo dalyvius. Du vietiniai poetai – Alis Balbierius ir iš gretimo Pasvalio atvykęs Vladas Braziūnas prisiima „paparacių“ vaidmenį – fotografuoja, filmuoja, perkelia forumą į „Facebooko“ erdvę. Aidas Marčėnas skaito naują albų ciklą – padėkas-dedikacijas savo širdies damoms – Vienatvei, Teisybei, Draugystei ir t. t. Kas negirdėjo, gali pasiklausyti internetinėje erdvėje.

Rolandas Rastauskas praėjusiais metais dejavo, kad tie Biržai kažkaip per toli. Tačiau šiais metais grįžo ir paskaitė-suvaidino Samuelį Beckettą taip įtaigiai, kad Giedra Radvilavičiūtė apibendrindama konstatavo, jog šis performansas nebūtų padaręs gėdos ir Niujorko „pogrindžiui“ (andergraundui). Vinilinės Kęstučio Navako vedamos diskotekos kaip visada sulaukė gyvybingiausių dalyvių dėmesio. Kadangi joje entuziastingai dalyvavo ir labai simpatiška K. Donelaičio vertėja į ispanų kalbą Carmen Caro Dugo, kitą rytą sužinojome, kad trypėme ir pagal ispanų liaudies kalėdines dainas.

Visuose kultūros renginiuose įsimena kažkokios užkulisinės frazės ir tai, kas kelia nuotaiką, paskatina juoktis. Smagu buvo, kai Laima Kreivytė, forume skaičiusi eilėraščius, pranešimą ir vedusi seminarą, pasakė, kad sau primena zuikį iš „multiko“, dainavusį: „Sam tancuju i poju, sam biliety prodaju.“ Kai šių eilučių autorė skaitė pranešimą apie Antoniną Artaud – niekas nesijuokė. Bet kai Jurga Klapatauskaitė skaitė apie kulinarinius „blogus“, buvo smagu. Labai įsiminė giedra ukrainiečių rašytojo Andrejaus Kurkovo veido išraiška. Visada prajuokina G. Radvilavičiūtė. Ir ne tik pranešimais. Kai ji skaitė baltarusių rašytojo Algerdo Bacherevičiaus novelę taip, tarsi skaitytų savąją – salė leipo juokais. Rašytojas, beje, buvęs pankų muzikinės grupės narys, – labai geras. O kai Jaroslavas Melnikas skaitė savo siurrealistines miniatiūras, iš pradžių sutrikusi salė vėliau taip pat prapliupo juokais, tik gal jau dėl kitų priežasčių. Tai juokas kaip tam tikra Georges’o Bataille’aus ekstazė – erdvėje išnyksta protas ir bet kokia kalbos sistema, todėl juokas lieka vienintele reagavimo priemone.

Pokalbiai apie kalbos raiškos galimybes akivaizdžiai praplėtė kalbos suvokimo lauką. Laura Laurušaitė atskleidė, kaip per literatūrą galima tirti tam tikrus socialinius pokyčius – pavyzdžiui, emigracijos problemą. Daug dėmesio buvo skiriama vertimo problemoms (Carmen Caro Dugo, Paulina Pukytė, Kornelijus Platelis, Laimantas Jonušys). Renata Šerelytė siekė aptikti vyriško bei moteriško kalbėjimo ir rašymo skirtį, o šių eilučių autorė – normalios ir šizofreniškos kalbos takoskyrą. J. Melnikas per kalbą demaskavo vidinį fašizmą, o G. Radvilavičiūtė – banalaus mąstymo ir žurnalistinio servilizmo klišes. Jos pranešimas sugrąžino orumą referendumo dėl žemės įkvėpėjams ir organizatoriams. Gebėti kalbėti savo balsu, diskutuoti, abejoti, nesutikti, nesitapatinti su jokiomis populiariomis vyraujančiomis nuomonėmis, su palankia šiandienos konjunktūra, nepamiršti, kad kalba ir literatūra neatsiejamos ne tik nuo bendro kultūros proceso, bet ir nuo kritinio mąstymo – toks visų iki šiol vykusių „Šiaurės vasaros“ forumų vidinis motto . Tai interdisciplininis forumas – literatūra čia perpinama su teatru, muzikine raiška, kinu, daile, skulptūra, filosofija. Jis labai atviras. Labai vertinamas ir branginamas kiekvienas atvykęs pasiklau syti. Nesvarbu, kad miesto viešbutukas streikuoja. Jau vėsoka, žinoma, bet juk dar galima kur nors pasistatyti ir palapines. O jei ką – kreiptis į forumo organizatorę Rūtą Elijošaitytę. Ji vis tiek ką nors patars ar sugalvos.

Jūratė Baranova