Tėvynės varpai

 

Jonas Mikelinskas

1922.V.6–2015.I.25

 

Kai šventėme Jono Mikelinsko 90-metį, ieškojau kokios lakesnės frazės, apibūdinančios rašytojo asmenybės ir kūrybos esmę, bet visos atrodė dalinės, blankios: sąžinės riteris, vaidila, Don Kichotas, išminčius po laikrodžiu, išvermingas žemės keleivis (jam juokas nužygiuoti 20–30 km), moralinis švyturys sovietmečiu – nes ir kūryba, ir asmenine laikysena teigė etines vertybes. Literatūros džentelmenas. Visų žanrų meistras. Dievo palaima – gyventi taip ilgai, ir svarbiausia – išlikti kūrybingam. Literatūrai tarnauta daugiau nei pusšimtį metų, o juk debiutuota gana vėlai – pirmoji knyga „Senis po laikrodžiu“ (1960) pasirodė priartėjus prie keturiasdešimties. Parašytų knygų apimtys prilygsta piramidei ar kalnui, pakluso visi žanrai nuo miniatiūros iki epopėjos (novelės ir romanai, apysakos ir esė, straipsniai ir memuarai). Įvaldytas ir realistinis kodas, ir subtilus psichologizmas, ir aistringa publicistika. Novelių rinkinio „Žiupsnis smėlio“ (1965) aplanke rašė, kad jei kasdienybę suvokiam kaip pilkoką smėlį, tai jis ten ieškąs žibančių kristalų. Žibėjimo ir prieštaringo kibirkščiavimo daugiausia regėta konkretaus žmogaus viduje – rašytojas grąžino į mūsų prozą autonomišką žmogų, o ne socialinių santykių produktą. To meto prozos normatyvai reikalavo aktyviai veikiančių personažų, o J. Mikelinsko novelistikos esmę sudarė tyli savistaba, egzistencijos vienatviškumo pajauta. Grakščios formos novelės išsiskyrė dėmesiu asmens autonomijai, kasdienybės tėkmei ir meninės detalės funkcionalumu. Dar neįvertinti jo nuopelnai lietuvių vidinio monologo romanui, kai konfliktas kyla ir sprendžiasi veikėjo sąmonėje. Juk visi laurai buvo atiduoti tiems rašytojams, kurie vaizdavo klystantį ir atgailaujantį komunistą, o J. Mikelinsko mąslus herojus su savo vidine kančia stovėjo tik prieš Dievą ir savo paties sąžinę, ir jo vidinė kalba buvo daug autentiškesnė. Kaip ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, J. Mikelinskas – iš tų paskutiniųjų, baigusių dar tarpukario gimnaziją ir išlaikiusių aukštas vertybines nuostatas. Semtis jėgų iš savęs, iš savo tradicijų – tokia maksima vadovaujasi stiprieji.

XX a. 7–8 dešimtmečiais literatūros modernizavimas buvo susijęs ne tik su formos naujovėmis, bet ir su stiprėjančiu tiesos sakymu. Šiuo požiūriu ribinė J. Mikelinsko kūrybos kelyje buvo apysaka „Trys dienos, trys naktys“ (1968), sukomponuota kaip mokyklų inspektoriaus, vizituojančio chruščiovinio „atlydžio“ metų provinciją, užrašai. Rašytojas aukštų CK pareigūnų buvo apkaltintas tikrovės juodinimu (pirmą kartą sovietmečiu teigiamai pavaizduotas kunigas ir dar diskutuojantis filosofiniais klausimais, lentynoje laikantis Antano Maceinos tomelį), palydėtas bjauriu straipsniu oficioziniame „Tiesos“ laikraštyje, atleistas iš darbo, septyneriems metams suspenduotas jo knygų publikavimas. Moralus rašytojas amoralioje santvarkoje eina erškėčiuotu keliu. Pasitikdamas Nepriklausomybę rašytojas teigė paprastą, bet lietuviams nuolat opų dalyką: „Mes [lietuviai] savo tikslą pasieksime tik vienas kitą palaikydami, o ne pastumdami.“ Šį savo tolerancijos ir geranoriškumo užtaisą pats puikiai realizavo dirbdamas Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu (1963–1968). Kaip tik globojant J. Mikelinskui debiutavo būsimas literatūros žiedas, „tyliojo modernizmo“ (arba nesocrealizmo) rašytojų branduolys: Saulius Šaltenis, Bitė Vilimaitė, Leonidas Jacinevičius, Juozas Glinskis, Rimantas Šavelis, Bronius Radzevičius, Eugenijus Ignatavičius, Romualdas Granauskas, Petras ir Povilas Dirgėlos. Pastebėti talentą, palaiminti pirmas knygas buvo svarbu, nes koks ideologinis kirvis jo vietoj galėjo ir nukirsdinti. Toks autoritetas anuometinio režimo sąlygomis buvo grėsmingas, tad direktyvišku mostu nušalintas – J. Mikelinskui inkriminuojama, kad atsakymus jauniems rašytojams rašė „apolitiškai“ (išlikę liudijimai apie 1969 m. sausio 31 d. vykusį RS valdybos prezidiumo posėdį). Rašytojas viešai neatgailavo, pasitraukė į tėvų sodybą ir parašė geriausius savo autoanalitinės pakraipos kūrinius – apysakas „Laukinė obelis“, „Anonimas“, romaną „Genys yra margas“. Juose jaučiama egzistencializmo filosofijos įtaka, gilinimasis į personažų pasąmonės, intuicijos, pojūčių, vaizdinių, įkyrių psichinių būsenų pasaulį. J. Mikelinsko prozos subjektyvizmas sovietmečiu griovė unifikuoto, valdomo žmogaus sampratą, plėtė prozos galimybių ribas. Romanuose ir apysakose dominuoja intelektualus herojus, išgyvenantis stiprią vidinę koliziją, sprendžiantis moralinio apsisprendimo, laisvės ir būtinybės, kompromiso, garbės praradimo, savižudybės problemas, o sapnas pasirodo reikšmingas ne tik pranašinga galia, bet ir savo estetine funkcija. Slėpiniai, mįslės, santykių pinklės, okupacijos baisumai – vaizduodamas šiuos sovietmečiu ne itin toleruojamus dalykus, J. Mikelinskas dažnai buvo pirmeivis, kaip ir memuarinio autentiškumo persmelktame romane „Už horizonto – laisvė“ (1978), kuriame nuškicavo Reicho darbo tarnybos vaizdus.

Romanas „Juodųjų eglių šalis“ yra iš tų nedaugelio lietuvių kūrinių „į stalčių“, nes knygos pavidalu pasirodė tik po 25 m. nuo parašymo (1988); jame buvo atviriau traktuojamas pokario pasipriešinimas sovietinei okupacijai, įspūdingai kuriama baimės ir nerimo pritvinkusi atmosfera, kvestionuojama oficiozinė trečio kelio negalimumo samprata (tarnaudamas stribams ir partizanams malūnininkas klesti).

Pastaraisiais dešimtmečiais J. Mikelinskas reiškėsi kaip aistringas publicistas, nevengiąs polemiškų klausimų ir aiškios pozicijos. 2002 metais kaip tik už publicistikos knygas „Ave, libertas!“ (2001), „Žmogaus esmė“ (2001) ir „Žmogus ir jo legenda“ (2002) pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, už romaną apie Bronių Krivicką „Nors nešvietė laimėjimo viltis“ (1994) – fondo „Į laisvę“ apdovanojimą. Publicistinis akiratis kaip reta platus – politikos, moralės, vertybių pasirinkimo klausimai svarstomi nuolat, straipsniai pasižymi argumentacija ir drąsiu savo nuomonės deklaravimu, nebijoma autoritetų, reaguojama į kiekvieną viešumoje pareikštą mintį, kuri bent šiek tiek disonuoja su nepriklausomybės siekiais, diskutuojama su pasaulio politikais ir filosofais, besikėsinančiais į tautinės tapatybės vientisumą, siūloma kritiškai vertinti visus iš užsienių ateinančius patarimus, nes jie dažnai diktuojami pragmatinių interesų. Knygoje „Žmogus ir jo legenda“ iškyla dar vienu amplua – kaip kultūros portretistas ir literatūros kritikas, raiškiai prisimena ir aprašo savo pažintis su Broniumi Krivicku, Jonu Avyžiumi, Broniumi Radzevičiumi, Leonidu Jacinevičiumi. Kad nemėgsta žmonių su aureolėm, „gyvų legendų“, parodo jo ironizuojantis rašinys apie bendravimą su Juozu Miltiniu, kuris žadėjo statyti J. Mikelinsko pjesę „Ramybės sala“, bet pabūgo. Abiejų intelektualiniai ginčai dėl prancūzų kultūros korifėjų perteikti be galo šmaikščiai. Smagioje autobiografinės eseistikos knygoje „Dinozauro ausyje“ (2009) vaizdžiai nupieštas visas rašytojo kūrybinis kelias, o šiųmetėje knygų mugėje bus pristatyta paskutinė paties parengta knyga „Temidė ir Niurnbergo sindromas“.

Daug kam J. Mikelinskas buvo pirmiausia Mokytojas, ir, žinoma, ne todėl, kad daug rašė apie mokyklos realijas, nes ilgokai dirbo mokyklų inspektoriumi ar iš tiesų mokė (Henriką Čigriejų Saločiuose). J. Mikelinskas baigė Vilniaus universitete prancūzų kalbą ir literatūrą, ir prancūzų filosofai bei romanistai davė daug sugestijų jo paties kūrybai. Mano mama mokytoja žavėjosi romanu „Vandens nešėja“ (1964) ir su mokiniais įnirtingai analizavo romaną „O laikrodis eina“ (1966) apie jaunuomenės problemas; į mūsų namus senamiestyje J. Mikelinskas užsukdavo pasikalbėti su tėvu apie egzistencializmą, o aš ištempus ausis klausydavau, nes tuos dalykus girdėjau pirmą kartą. Kiek teko bendrauti – skleidė šviesą, erudiciją, išmintį, toleranciją, darną. Rašytojas recenzavo mano pirmą kritikos knygelę – supratingai ir geranoriškai, iš kelių pasirodžiusių recenzijų ši buvo pati giliausia. 1978-aisiais rašiau J. Mikelinskui laišką: „Jaunas žmogus į žilą žmogų turi kreiptis ir klausti, iš kur tas ima išminties, santūrumo, pasitikėjimo savimi ir svarbiausia – pastovios jėgos gyventi.“

Atsakymo ieškosim rašytojo paliktuose tomuose.