tekstai.lt

Brigita Speičytė. Trečiasis Šatrijos Raganos laikas

 

       Prieš 130 metų kovo 8-ąją Medingėnuose, žemaičių bajorų Šiukštų dvare, gimė būsimoji rašytoja, pedagogė, labdarė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Gimusi didžiausio XIX a. kultūrinio vakuumo metu po dar vienos politinių ir kultūrinių represijų bangos, brendo giliai pasitikėdama namų tradicija – bajorų dvare puoselėjamomis vertybėmis, kultūrine atmosfera, bendravimo stiliumi, laikysenomis. Apskritai pasitikėdama vieno, atskiro asmens galia, – vadinasi, ir priederme – kurti savo aplinką iš savęs, iš savo jėgų, tikėjimo, meilės. Griežti tėvo žodžiai apysakoje „Sename dvare“, inversiška frazė – jei žmogus ką nors privalo, vadinasi, gali. Kita vertus, iš motinos, Šiukštų giminės pusės, galėjo paveldėti maištingos, atkaklios kitoniškumo dvasios. Toje pat apysakoje mergaitė Irusia Kalnėnų dvaro salone žvelgia į savo prosenelių portretus: „Štai, kaip linksmai šypso gražusis juodaakis, aukštakaktis probočius, kuris man taip tinka! Kaip puikiai raudonuoja jo deimantinėmis sagomis užsegtas kuntušas!“ R. Mikšytės nuomone, čia rašoma apie M. Pečkauskaitės prosenelį Mikalojų Šiukštą (beveik vienmetį su D. Poška), kurį savo satyrinėje poemoje „Plungės–Telšių kontubernija“ yra paminėjęs S. Valiūnas – kaip neramaus žvilgsnio „narsiausią riterį“, „karo ministrą“. Vaizduotei būtų gana jau vien to prosenelio drabužio, sarmatiškai įžūlios jo prabangos– deimantinėmis sagomis užsagstyto raudono kuntušo. O kur dar apysakoje paminėta legenda apie „prabobutę anglę“, viską palikusią ir į nežinomą tolimą kraštą sekusią paskui tą „deimantais spindintį“ šaunuolį?

       Pasitikėjimas, meilė, šeimos vertybės, vaiko pasaulis, gyvenimo menas, raganystė ir aristokratija kaip kitoniško gyvenimo ilgesys – tokios temos pynėsi rašytojos gimimo jubiliejui skirtoje konferencijoje „Trečiasis Šatrijos Raganos laikas“, kurią Vilniaus paveikslų galerijoje surengė VU Lietuvių literatūros katedra ir Šatrijos Raganos bendrija. Konferencijos rengėjai nesiūlė kokios nors bendros išankstinės temos: renginio pavadinimas buvo „pasiskolintas“ iš naujų, galima sakyti, trečiųjų Šatrijos Raganos „Raštų“ I tomo (2006) įvadinio straipsnio (autoriai – V. Daujotytė ir G. Mikelaitis; „Raštų“ rengėjas – G. Mikelaitis). „Trečiasis Šatrijos Raganos laikas“ akcentuoja šių naujų „Raštų“ skaitymą, iškeliantį formas ir būdus, kuriais Šatrijos Ragana galėtų įsigyventi šiuolaikinėje, naujo šimtmečio lietuvių kultūroje. Laisvai prelegentų pasiūlytos temos, tikėtina, žymi aktualius takus, kuriais gali plėtotis šiuolaikinė Šatrijos Raganos kūrybos recepcija.

       Konferencija buvo kamerinio pobūdžio – akivaizdu, kad Šatrijos Ragana yra veikiau mylima ir mėgstama (nemylima ir nemėgstama), o ne analizuojama rašytoja. Pirmoji konferencijos pranešėja Viktorija Daujotytė („Literatūros teorija – iš literatūros teksto“), remdamasi Šatrijos Raganos ir Marcelio Prousto paralelėmis, kaip tik kalbėjo apie tokį skaitymą, kuris prasideda nuo pasitikėjimo skaitomu kūriniu, nuolankaus pasidavimo jam nesiginčijant, leidžiant įsirašyti į savo sąmonę. Iš tokio skaitymo, jo suformuotų įspūdžių turėtų rastis vėlesnė mąstymo distancija, teorinės minties laukas. Jei teorinio mąstymo nemaitina ir nekreipia savos literatūros skaitymo patirtis, jei nėra tarp tų dviejų mąstymo lygmenų – literatūros ir teorijos – organiškos dermės, literatūros mokslas, profesorės nuomone, ištuštėja, niekam nebeteikia džiaugsmo. Galbūt išties pasitikėjimo savos literatūros „senobine grože“ (anot A. Baranausko – „Kas jūsų grožei senobinei tiki?“) gilumas tiesiogiai lemia teorinio mąstymo autentiškumą ir originalumą. Savo minčiai paremti antroje pranešimo dalyje V. Daujotytė pasiūlė fenomenologinę apysakos „Sename dvare“ poetinės įžangos analizę. Ir įspūdingai tikslų apysakos epigrafo iš J. W. Goethe's „Fausto“ „Alles vergängliche ist nur ein Gleichnis“ vertimą – „Visa, kas pradingsta, yra dingstis“.

       Dalia Čiočytė pranešime „Santykis kaip erdvėlaikio transcendavimo galimybė Šatrijos Raganos kūriniuose“ aptarė novelėse „Dėl ko tavęs čia nėra?“, „Ant Uetlibergo“, „Mėlynoji mergelė“ skleidžiamą meilės sampratą, jos psichologinius, kultūrinius ir teologinius aspektus. Šatrijos Raganos pasaulėvaizdį naujai nušvietė prelegentės mintys, kad tarpasmeninis ryšys rašytojos kūryboje „motyvuojamas ne stygiaus, poreikio, o aristokratiško vidinės prabangos siekio“, kad personažų bendravimas, „turintis erotinę dominantę, įgauna ir krikščioniškosios agapės bruožų“, primena viduramžišką „damos kultą“. Prelegentė išryškino rašytojos sukurtus žmonių santykių aukštojo stiliaus bruožus. Šiai stilistikai būdinga tai, kad dviejų žmonių tarpusavio ryšys „gali būti toji plotmė, kurioje patiriamas „nesuteptumas“ (transcendencijos metonimija)“, ir kad mylėti ir būti ištikimam Šatrijos Raganos literatūriniame pasaulyje (ir turbūt ne tik jame) „reiškia nugalėti laiką, laikiškumą, praeinamumą“.

       Bene mažiausiai tirtą Šatrijos Raganos kūrybos sritį aptarė Kęstutis Urba pranešime „Ar Šatrijos Ragana – vaikų rašytoja?“ Nors Šatrijos Raganos sąsajos, kaip teigė prelegentas, su vaikų literatūra yra konkrečios ir akivaizdžios, ši autorė itin retai suvokiama ar analizuojama kaip vaikų rašytoja. Pranešime buvo išryškintas Šatrijos Raganos, kaip vaikų rašytojos, novatoriškumas – kūriniuose vaikams nutolta nuo didaktinės literatūros schemos (apysaka „Vincas Stonis“), sėkmingai vaizduojami vaiko išgyvenimai („Į šviesą“), pirmą kartą lietuvių literatūroje „ryškinamas ne apibendrintas vaikystės fenomenas, bet demonstruojamas vaiko psichologinis individualumas“ („Vaikai“). Prelegentas ypač pabrėžė, kad tuo metu, kai lietuvių vaikų literatūrą sudarė „poelementoriniai skaitiniai“ ar „vadovėlinė literatūra“, pirmiausia skirta skaitymo technikai ugdyti, Šatrijos Ragana sąmoningai orientavosi į skaitytoją-paauglį, kūrė paauglių literatūrą dar tada, kai toks terminas nebuvo vartojamas. Daugiausia dėmesio pranešime skirta apsakymui „Irkos tragedija“ – jame, prelegento teigimu, lietuvių literatūra pirmą kartą taip priartėjo prie mažo vaiko sielos. Apsakymas išsiskiria ir tuo, kad „daugiausia išorinį pasaulį pristatančiai, nuotykius arba kovą su socialiniais nepritekliais vaizduojančiai to meto lietuvių vaikų literatūrai išsiskyrusios šeimos tema buvo svetima, netgi tabu“. Net ir pasaulinėje vaikų literatūroje ši tema „dominuojančiu problematikos branduoliu“ tapo tik aštuntame dešimtmetyje. Pranešimas baigtas išvada: „Trečiuoju savo laiku Šatrijos Ragana gali būti visai ryškiai matoma kaip jaunesniųjų paauglių rašytoja.“

       Gediminas Mikelaitis aptarė Marijos Pečkauskaitės „gyvenimo meno paradoksus“. Prelegentas pirmiausia nubrėžė kontrastingą foną M. Pečkauskaitės „gyvenimo filosofijai“ išryškinti – palietė XX a. antros pusės teoriškai suformuluotą gyvenimo meno filosofijos – ars vitae – sampratą, kuri aktualizuoja epikūriečių, stoikų, sofistų filosofines bei etines nuostatas. Tokios nereliginės „egzistencinės estetikos“ centre – „geidžianti būtybė“, kuriai gražu yra tai, kas teikia džiaugsmą: „Tai pilnutinio gyvenimo formavimas atsižvelgiant į patiriamų gyvenimo malonumų pilnatvę.“ Šatrijos Ragana, ne kartą įvardyta kaip „gyvenimo menininkė“, pabrėždavusi, kad gyvenimas – tai ne kokia nors „laimės duodamoji įstaiga“. Anot G. Mikelaičio, savąjį ars vitae ji grindė sielos ugdymo, valios stiprinimo, mokėjimo „laiminti lygiai skausmą ir džiaugsmą“ principais, išaugusiais iš krikščioniškos pasaulėjautos. Drauge prelegentas atskleidė, kad pedagogine mintimi „sustyguotas gyvenimo menas“ rašytojos kūryboje ir jos pačios gyvenime reiškėsi paradoksaliai – apėmė ir netikėtus sprendimus, ir poliariškas emocijas, ir nenumatytus dvasinio tobulėjimo aplinkkelius. Ši „sustyguotos teorijos“ ir paradoksalios praktikos dermė ir įtikina Šatrijos Raganos kaip „gyvenimo menininkės“ galia.

       Brigita Speičytė pranešime „Moteriškasis Šatrijos Raganos pozityvizmas“ aptarė rašytojos kūrybos ir asmeninės laikysenos ryšius su XIX a. Lietuvoje kurta realizmo literatūra (E. Orzeszkowa) ir bajoriškąja pozityvizmo ideologija. Išryškinta moteriškajam Lietuvos pozityvizmui bendra „girių civilizacijos“ samprata, pagal kurią moters „civilizuojanti veikla“ apima pirmiausia gyvenimo palaikymą nuošalėse, užkampiuose, paribiuose, motinystės elgsenos (asmeninio dalyvavimo, empatijos, gebančios prijaukinti „Kitą“) perkėlimą į bendruomenės viešumą, pabrėžtinai neideologizuojančią, neteoretizuojančią, bet liudijančią laikyseną, buvimą „visiškai nepritaikoma“. „Girių civilizacijos“ moteriškasis tipažas, pasirodantis tiek Šatrijos Raganos, tiek E. Orzeszkowos kūryboje, įvardytinas kaip psichologinis Artemidės (lietuvių mitologijoje – Laimės-Raganos) tipas, papildantis vyriškąją asmens savimonės modernėjimo literatūrinių ir kultūrinių modelių plejadą (kaip apoloniškoji, dionisiškoji, prometėjiškoji savivoka).

       Konferenciją užbaigė Rita Tūtlytė, aptardama rašytojos recepciją modernizmo literatūroje – „Šatrijos Raganos „Sename dvare“ – Alfonso Nykos-Niliūno pasaulėjautos sandas“. Baigiamasis pranešimas grakščiu judesiu atsigręžė į pirmąjį – A. Nyka-Niliūnas ir yra tasai „prustiškasis“ Šatrijos Raganos skaitytojas, kuriam, anot prelegentės, „rūpi ne kritikos rašymas, o pats skaitymas, įsibuvimas skaitomų kūrinių pasaulyje, skaityto pasaulio supynimas su savuoju“. Pagrindinis Šatrijos Raganos kūrinys aptartas kaip tokio skaitymo keliu tapęs „sistemiška“ A. Nykos-Niliūno pasaulio dalimi. Dviejų rašytojų artuma aptarta ryškinant pasaulėjautos, asmeninių vertybių, estetinės raiškos, topikos bendras linijas. Šios artumos „slaptas pagrindas“ įvardytas kaip abiem kūrėjams svarbi, jų kūryboje besiskleidžianti „intuityvioji savistaba ir sąmoninga saviugda“. Tai kūriniuose iškyla ir klausimais: Šatrijos Raganos moterų – „kodėl ir kaip“, nukreiptu į „esmės atvėrimo būdą, pasitikint esme“; A. Nykos-Niliūno kalbančiojo – „kas tai yra“, nukreiptu „į pačios daiktų, reiškinių esmės tyrimą“. Kita kūrėjų pasaulėjautos artimoji gija – Šatrijos Raganos harmonizacijos pastanga, A. Nykos-Niliūno – „harmonijos pajauta, daiktų atsivėrimai“, būdingi ankstyvajai kūrybai ir to laikotarpio dienoraščiams. Abu rašytojus sieja ir namų vertės suvokimas, motinos paveikslo svarba. Baigdama prelegentė pabrėžė, kad Šatrijos Raganą su A. Nyka-Niliūnu sieja ne kūrybos parafrazės, o laikysenos bendrumas, maitinamas artimos „buvimo pajautos“: „<…> su primityviomis gyvenimo formomis ir išlavintu skoniu; namų pasaulio hermetika ir kultūriniu akiračiu; egzistencine vienatve ir stipriu susisaistymu su aplinka bei asmeniniais įsipareigojimais; būties trapumo pajauta ir amžinybės klausimu“.

       Konferencijos pranešimuose neabejotinai buvo paliudyta pastanga esmingai permąstyti Šatrijos Raganos palikimą, – kiekvienas jų savaip atnaujino ir pagilino ligšiolinį literatūrologinį rašytojos supratimą. Tačiau gal svarbiausia – ir simboliška, – kad be išankstinės režisūros konferenciją įrėmino skaitymo akcentas. Skaitymo, kuriam gal reiktų paieškoti atskiro termino, iškeltino šalia struktūralistų aktualizuoto vadinamojo „atidaus skaitymo“ (close reading) koncepto. „Nuolankus skaitymas“? „Įsigyvenantis skaitymas“? Bet tai jau kitos konferencijos tema.