Accessibility Tools

Jolita Skablauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvoJolita Skablauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvoAtsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip čia atsidūrė. Prisiminė, kad, išėjusi iš sujauktų Renatos namų, nenorėjo grįžti pas save, žinojo, kad niekaip neužmigs. Buvo baisiai negera, klaiku; klaidžiojo viena po apylinkes, kol visai nusivarė nuo kojų. Jau temo. Staiga pajuto, kad yra nešama tolyn, bet ne vėjo. O paskui... betgi tai negalėjo būti sapnas. Ranka palietė karolius, jai padovanotus pabrolio. Pats užkabino ant kaklo. Iki tol šito žmogaus niekada nebuvo mačiusi.

Renata buvo geriausia jos draugė. Motinai mirus, porą savaičių gyveno pas ją. Apsikuduliavusi trūnėtais motinos drabužiais, tupėdavo prie krosnies, nes visąlaik drebėjo nuo šalčio. Renatos mama per prievartą ją maitino.
Renatos akys buvo alavo žalumo, didžiulės, o plaukai juodi, ilgiausi... Andrena didžiavosi, kad turi tokią gražią draugę. Šiai tariant žodžius, vokų prorėžiuose tyvuliuodavo mįslinga žalio atspalvio tamsa.
– Esi girdėjusi, kad patamsiais kuprinėja žebrokai su terbomis. Beldžiasi. Tu gi jų nebijai. Atidarysi duris, ir nieko – tik vėjas ir tamsa. Nekreipk dėmesio. Kas nežino tų čionykščių šposų. Mažai kas yra matęs, kaip iš tikrųjų jie atrodo.
– Aš nieko nebijau, – pasakė Renatos tėvams.
Jie labai gailėjosi Andrenos, betgi ši negalėjo visąlaik pas juos gyventi. Grįžo į motinos trobelę.
Dabar jai tiko jos vardas. Vakarais pelkių glūdumoje sklisdavo našlaitės verksmas. Pelėdos klyksmas sutemus, Andrenos rauda, liūgynų marmesys ir kiti nakties garsai susiliedavo į vieną gaudesį.
Silpnoje žvaigždynų šviesoje bandė ką nors įžvelgti. Mirksėjo senosios žvaigždės. Vienoje iš jų dabar gyvena motina. Ji mato Andreną. Tarsi girdi ją sakant: nenusimink, esi žvaigždžių globojama našlaitė.
Dar keliskart sukūkčiojusi, grįžo vidun. Jos laukė skurdutėliai seni baldai su virvenančiomis pjuvenų gijelėmis ir slopios sapno tvankybės. Virš įdubusios lovos kabėjo kilimas. Kadaise motina jame išsiuvinėjo senoviškus žvėris ir paukščius. Tas kilimas ir buvo pats didžiausias Andrenos turtas. Nakties šviesoje staiga atgydavo išsiuvinėti žvėrys ir paukščiai, storame audinyje palikę sidabrines pėdas, žvilgančiais dygsniais nušuoliuodavo į tamsą. Taip, seniai seniai į dangų čia stiebėsi nematytos gėlės ir krypuliavo sunkiasvoriai drontai. Ranka perbraukė šiurkštų audinį. Tik pamanykit.
Po motinos mirties kėpsojo nelyg sudžiūvęs vabzdelis: gyventi gi kažkaip reikėjo.
– Turim ištekėti arba mauti į Norvegiją, – pasakė Renata.
– Kad nesinori, – atsakė Andrena.
– Geriausia – gimdyti vaikus. O vyras tegu viskuo rūpinasi, – jai tariant šiuos žodžius, vokų prorėžiuose sutavaravo gili, žalia tamsa.
– Na, taip. Bet kas tokiam velnio užkabory mus ras.
Renata tik nusišypsojo ir nieko daugiau nepasakė.
Gal po mėnesio ji pakvietė Andreną į savo vestuves. Ši išsižiojo.
– O kas tavo išrinktasis?
– Mes vienas kitą pamatysim tik per vestuves. Ir tu su savo pabroliu tada susipažinsi.
– Tik senovėj jaunikis su nuotaka pirmąkart susitikdavo per vestuves.
– Visaip būna, – nusijuokė Renata.
Ji šokinėjo iš laimės.
Visa tai prisiminė dabar, gulėdama duobės dugne ir spoksodama į plaukiančius debesis. Kažkas palietė ranką. Andrena suriko. Tai buvo šmukštus driežas. Jis mikliai nėrė į savo valdas.
Už paskutinius skatikus turguje nusipirko suknelę. Reikėjo ir dovanos. Dirstelėjo į kilimą. Nesąmonė. Aš neturiu pinigų, nusiminė, Renata gerai žino, kokia esu vargšė. Nunešiu gėlių puokštę.
Visi nekantraudami laukė jaunikio su pabroliais. Apsigobusi baltu veliumu, Renata buvo panaši į milžinišką durnaropės žiedą. Jos alavo žalumo akys spindėjo.
– Jie vėluoja, – pasakė kažkas.
Sugirgsėjo pro šalį skrendančios laukinės žąsys, tolumoje ūkavo gilūs įlomiai, sklido kažkokie tolimi, monotoniški garsai.
– Nusibodo laukti, – niurzgė moterys.
Renata pirštais piktai draskė kietai supintą, lyg medinę kasą.
– Einu namo, – tarė vienas vyras.
– Dar palaukim, – keistu, suplonėjusiu balsu suriko Renata.
– O ką pasakys kunigas?
– Aš nebelauksiu, – atsakė kunigas. – Vestuvių nebus.
Visi aiktelėjo.
– Oi, vargšele, – sutirliavo viena moteris ir apkabino Renatą.
Persikreipusiu veidu toji žvelgė į bažnyčios duris, už kurių pradingo kunigas.
Andrena niekinamai nusišypsojo.
– Renata, tu viską išsigalvojai. Taip, taip. Tikra aktorė.
– Po velnio ženklu – čionai viskas, – jos žodžiai išėjo iš gerklės su dusliu švilpesiu, sutrūkčiojo dailios nosies šnervelės.
Vėjas paskleidė ant žolės virpuliuojančius šešėlius. Vanduo pavirto į šviesą. Stojo keista tyla, rodės, girdėjosi, kaip plaka širdis.
Baltą Renatos figūrą aplenkusi saulės šviesa dabar spalvino bažnyčios sieną.
Visi ėmė skirstytis. Renatos veidas tapo baltas baltas, tik švietė raudonai nudažytos lūpos. Pečiai nusviro. Iš rankų iškrito gėlės. Bet atlošė galvą, sučiaupusi lūpas, nudelbė visus neįprastai blizgančiomis akimis.
– Visus pinigus išleidau suknelei. Nežinau, ką dabar darysiu, – piktai sušnypštė Andrena. – Tau aš neatleisiu. Melagė.
Renata nesiklausė. Širdyje ji jau buvo suskilusi. Tačiau niekas šito nesuprato, juolab Andrena. Nuo draugės sklido apleistumo šaltis. Visi ją paliko, net motina.
– Mes neturim laiko čia stypsoti, – irzliai pasakė Renatos tėvas.
– O tu lauk. Gal kada ir pasirodys, na ir durnė, – metė motina ir, įsikibusi vyrui į parankę, nupliumpsėjo su juo namo.
Tik Andrena dar stovėjo kaip įbesta, apimta pykčio ir smalsumo. Saulei leidžiantis vandens paviršius žvilgėjo lyg paauksuota bronza.
Iš siaubo pasmiltusiomis akimis, tokia plona, kad, atrodė, tuoj perlūš, Renata kurį laiką tarsi plūduriavo, besvorė it skaidri vėjadulkė vėdrynų spalvos saulėlydžio šviesoje, o paskui, dusliai surikusi, ėmė bėgti. Vienąkart net pargriuvo, susipainiojusi savo vestuviniuose apdaruose.
– Kur leki? – suriko Andrena, bet Renata bėgo tolyn tolyn – ten, kur įkalinti senose žolėse vaitoja pasiklydę vėjai.
Andrena lėtai, koja už kojos grįžo į savo trobą. Jos nuotaika galutinai sugedo.
Niekada nebūtų pamaniusi, kad vieną šviesų birželio rytą ji atsibus ne lovoje, o duobės dugne. Į ją plūdo krištolo vaiskumo oras.
Tai buvo tik visų baisumų pradžia.
Renata dingo. Jos ilgai ieškojo, o paskui rado miške pasikorusią.
Priskynusi glėbį vilkdalgių, drebančia širdimi nusliūkino į šermenis. Ją graužė sąžinė, kad pavadino Renatą artiste, melage.
Po nuodinga žaluma putojančias pievas žirgliojo gandrai. Sklido žalias miškapelkių kvapas. Tankioje žolėje girdėjosi vandeninių vištelių ir didžiųjų kuolingų balsai. Kėblino vos vilkdama kojas, norėjo, kad niekada nepasiektų namų, kur guli negyva jos draugė.
Ją apėmė kažkoks saldžiai mistinis apsėdimas, mintys pynėsi, įsivaizdavo Renatą, kaip ji bėga ten ir padaro tai, kaip sėlino šiltos sutemos ir gaubė viską mėlynais šešėliais. Plaukianti šviesa pamažu virto prieblanda, o paskui – beakė, beribė naktis. Tirštėjančioje tamsoje aplink ją skraidė varnai, gerai žinodami, ką ji padarė. Išsipynę plaukai prisivėlę žvilgančių lapų, suknelė perplėšta...
Užsivėrė kemsynų tirštėsiai, paslėpdami nuo visų jos pėdas.
Už švendrynų lankų, ant aukštumos, stūksojo Renatos tėvų namas. Šit ir atėjo. Tas pilkas namas akyse jai trigubinosi. Čia užsibaigė mulvynės drieksmas.
Rūdžių šašais nuberti varteliai buvo atkelti, durys atlapos. Jų ertmėje – dugno tamsa. Andreną kvietė vis labiau artėjantis kitas pasaulis. Giliai įkvėpusi, nėrė į juodą raibuliuojantį orą. Žvaigždžių globojamai našlaitei nieko blogo negali atsitikti.
Primerkusi akis, pro nuleistas blakstienas žvilgtelėjo vidun ir jai pasivaideno, kad karstas guli ant storo kilimo, nuausto iš mažulyčių vandens lašelių, kad šen ir ten šliuksi šlapios samanos. Plačiai atsimerkusi, pamatė ant šermenų apdangalo stovintį karstą. Andrena priėjo arčiau. Renata gulėjo ryškaus kadmio geltonyje. Prie kojų padėjo vilkdalgius. Pasilenkė. Pūti pradėsiantis numėlęs lelijos žiedas, pamanė, Renatos sunertos rankos buvo mėlynos, nagai – kaip melsvos skeldinėlės. Vos smilko ilgos pakasynų žvakės, dūmai driekėsi pažemiui. Žvakių šviesoje veidas atrodė didingai gražus. Andrena dar arčiau pasilenkė. Pasivaideno, kad kūnas kvepia medžių sakais. Buvo apvilkta ta pačia vestuvine suknele, tik, aišku, – be veliumo.
– Sunkią energiją skleidžiantys akivarai, tariamų žebrokų bliūvonės mums visiems įvaro depresiją.
– Ko gero, jos išrinktasis buvo iš mūsų gimtojo liulyno, matyt, kaip ir ji, – žaliaakis.
Pasienyje kuždėjosi moterys.
– Ji buvo skaisti mergelė lyg iš viduramžių bestiariumų.
– Tai ko pasikorė? Ne, ne. Manau, kad laukėsi.
– Užsičiaupkit. Kaip jums ne gėda.
Visos nutilo. Rūkdamos blaksėjo žvakės.
Atėjo dar viena moteris. Padėjusi gėles prie karsto, ilgai stovėjo žiūrėdama į velionę. Paskui tūptelėjo ant suolo ir pasakė šalia sėdinčiai kaimynei:
– Mačiau kažkokį juodai apsirengusį poną, besiglaudžiantį prie lango.
– Bet langas gi uždengtas.
– Einu. Dar pažiūrėsiu.
Ji atsikėlė, susilenkusi nušliumpino prie durų.
Buvo jau vėlus pavakarys. Niekas daugiau nebeatėjo. Renatos motina vis pataisydavo gėles, o tėvo juodo kostiumo brizgeliai žvakių šviesoje tiesiog... tiesiog pasibaisėtini. Jie taip pat neturtingi, ką turėjo, viską atidavė savo gražuolei. Ak, kaip tragiška, kaip neteisinga viskas, mąstė, o paskui prisiminė, kad net nebuvo priėjusi prie jos tėvų, kaip negerai.
Andrena pakilo ir nedrąsiai prisiartino, jau prasižiojo, bet motina piktai pasakė:
– Sielos skausmo neviešiname. Tavo užuojauta nereikalinga. Laidotuvės rytoj, dvyliktą.
Linktelėjo jiems galva ir dar kartą pažvelgusi į Renatą išėjo lauk.
Kitą dieną vėl prisiskynė vilkdalgių, skubinosi į laidotuves. Ties skerskele pamatė tris juodus kumelius ir vežėčias. Keli vyrai į jas įkėlė karstą ir... nudardėjo, dar ilgai buvo girdėti ritmingas kanopų dunksėjimas.
Pavėlavau, juk sakė – dvylikta, betgi tiek dar nėra. Kažkas čia ne taip, pamanė, o kur kiti žmonės? Ir ji nuskubėjo į pilkąjį namą.
Rado vestuvininkus besiskeryčiojančius, aplinkui mėtėsi vainikai, žvakės. Langas iškultas. Kas čia darosi? Viena moteris paaiškino:
– Pasirodė jaunikis su pabroliais. Išdaužė langą, pro jį iškėlė karstą ir nusinešė.
– Pagrobė Renatą? – pašiurpo Andrena.
– Taip išeina. Nei vestuvės, nei laidotuvės.
Tėvai sėdėjo ant suoliuko priešais namą susikibę rankomis. Patys sakė, kad užuojauta jiems nereikalinga. Pajuto, kad svaigsta galva. Numetė ant žemės vilkdalgius, o kaip norėtų išsiverkti, gal palengvėtų, pagalvojo, bet neišsirito nė viena ašara, tik viskas ėmė pašėlusiu greičiu suptis, linko kojos, pykino, juk ne nuo surūgusio raisto, ne nuo snarglio žalumo paliūnės.
Jai taip apsisuko galva, kad nubrido ne prie savo trobelės, o priešinga kryptimi.
Diena baigėsi. Saulėlydis lyg karšti rubino blyksniai spigino į akis. Paskui stojo slėpinga prietema, giliai raudonas dangus pamažu blėso. Tamsus tvaikas kvaitino, kažkoks artėjantis šaltis gildė veidą. Staiga ją kažkas pakėlė nuo žemės ir ėmė nešti. Nepajuto, kaip suvapėjo:
– Jums pavedu savo sielą.
Andrena pamanė, kad yra mirusi ir angelas ją kelia aukštyn. Ji pakartojo:
– Jums pavedu savo sielą.
– Na ir puiku, – tiesiog ausyse išgirdo balsą.
Skrido neilgai. Į nosį mušė slogus dvėselienos kvapas.
Jos „angelas“ ėmė leistis. Ir tuoj jie šlumštelėjo į minkštų samanų paklotę.
Nakties šviesoje švituliavo balų veidrodynai. Vietovė buvo labai atoki. Niekas čia nekišdavo nosies. Ten, už užpelkėjusio įdubimo, bolavo akmenų krūsnis. Tamsybių srautas plūdo iš baugios lomos, kaip iš penkiolikto amžiaus. Duslus dunksėjimas sklido iš bedugnių balų. Andrena suprato, kad ji – gyva, o tas, kuris ją nešė, – joks angelas. Suvokusi, kad nemirė, tuoj nuliūdo: velnynė čia, pamanė, gamtovaizdžio su velnio balomis atšiaurumas jai atėmė žadą. Žmonės per amžius bijojo šios vietos – velnio sujaukto kraštovaizdžio.
– Kas tu toks? – paklausė savo nešėjo.
– Esu tavo pabrolys, – atsakė.
Jo labai ilgame, blyškiame veide plazdėjo sidabrinis atšvaitas.
– Iš čia aš esu kilusi.
– Ir aš, – prisipažino jis. – Juk iš balos tas gražumas tavo prigimimo.
Andrena pažvelgė į jį rūdingo raisto vandens spalvos akimis, tamsoje jų nesimatė, bet būtent tokios spalvos jos visada ir buvo, kaip kad Renatos – alijošiaus žalmės, ir šyptelėjo, nes visada draugei pavydėjo grožio.
– Be proto tave pamilau, – pasakė dusliu balsu pabrolys.
Ir staiga Andrena pasijuto nelyg deimantais nusagstyta pamazginė.
– O tavo draugas gi visai nemylėjo Renatos.
– Kodėl taip manai? – paklausė tas dolichocefalas.
– Dėl to Renata ir nusižudė, – ištarė sielvartingai.
– Neturėtum taip rūpintis šita mergiote. Dabar juos sutuoks mūsų bažnyčioje, tai tik tikėjimo klausimas.
– Jaunikis ne katalikas? – pertraukė jį Andrena.
Pabrolys nusijuokė.
– Mūsų kita religija, – vėl nusijuokė.
Andrena atsikvošėjo:
– Renatos nebėra, kam tos nesąmonės.
Jis nusikvatojo.
– Žiū, šventė jau prasideda.
– Kas čia taip dvokia?
– Vaišės, – atsakė dolichocefalas.
Andrena prisiminė, kad Renatos tėvas, apsiskaitęs žmogus, taip vadino lietuvių protėvius, taip pat ir žebrokus – dolichocefalais. Andrena gerai įsidėmėjo šį žodį. Tai tie, kurie turi labai ilgas galvas. Agurkagalviai.
Iš kažkur ataidėjo juokas nelyg tuščiame amfiteatre ir pasklido sieros kvapas. Matyt, juokėsi devynių daubų šmėklos, pamanė. Ir staiga Andrenai pasirodė, kad aplinkui plyti nežinoma kraupi vietovė su labai žemu dangumi, kaip sakė jos motina, tikra velnių veisykla – grėsminga vieta, apgaubta juodos aureolės.
Ak, koks aprūdijęs šios žemės pakraštys, pamanė ir panoro paliesti savo pabrolį. Jai pasirodė, kad ranka perėjo kiaurai kūną. Aš kliedžiu, pagalvojo. Pažvelgė į jo veidą. Jis atrodė šaltas, kaip antkapis.
– Aiman, tu ne žmogus, – sušnibždėjo.
– Bemaž esu žmogus, – jis nusišypsojo kaži kokia žuviška šypsena.
Tai nė kiek jos nepaguodė. Be proto mane myli, tai – tik žodžiai, tuščias garsas. Sakė, nelyg niekad nebuvo žmogus, o tik bemintis gražusis žinginys ilgu sidabriniu veidu, o gal aš ne taip supratau.
Pajuodusios kumelių nagos, kirminų gružlojama dvokianti maita gulėjo ant purpurinio aksomo, jis buvo užtiestas ant visų kelmų, stovėjo keistos formos ąsočiai su dvokiančiu vandeniu, likusiu nuo pamerktų, bet jau supuvusių lelijų.
Pamažu rinkosi svečiai. Jie atsirasdavo lyg iš niekur. Patamsyje ėmė groti orkestras, buvo matyti tik griaučių apribai. Esu žvaigždžių globojama našlaitė ir toje prakeiktoje, baisioje vietoje negali nieko blogo man atsitikti, kartojo sau.
Svečių veidai buvo druskos baltumo. Visi vilkėjo juodais frakais. Ir vis nauji svečiai rasdavosi iš apgaulingų tolumų, iš balų, užsidėję skrybėles su kokardomis, linksmai klegėdami, linkčiojo vienas kitam. Kažkokie nežmogiai, agurkagalviai.
Ant juodo tripirščio arkliuko atjojo paskutinysis vestuvininkas. Baisiu raudoniu nusidažiusioje tamsoje drumsto baltumo skeletai grojo kaip pasiutę.
Pabrolys užkabino jai ant kaklo karolius.
– Mano dovana.
– O aš tau dovanos neturiu, – tarė apgailestaudama. – Ačiū.
– Nesvarbu.
Balos. Ir naktis. Vos juntamas vėjo dvelksmas. Psichodelinė muzika. Triukšmas. Kažkokios apeigos. Atnešamas karstas. Tai – ne žmonės.
Ji aiktelėjo.
– Susipažinkit.
Vienas agurkagalvis nusiėmė geležinę skrybėlę ir ištiesė ranką su pažaliavusiais riestais nagais.
– Neaprėpiamasis, – prisistatė.
Nuo jo sklido šaltas kaprūsio dvokas. Andrena paspaudė slidžią leteną.
– Žavi pavienė bitė. Mano pamergė, – paaiškino jos pabrolys.
– O jūs – kas tokie? – ji paklausė.
– Mes – iš pragarinių genties, – ir, žybčiodamas dantimis, nusijuokė.
– Nauji kapai nelyg kurmiarausiai kaulinyčioje, ar girdi? – kreipėsi į jos pabrolį.
– Atstok. Nebeprekiauju lavonų dujomis, – atsakė tas.
– Be reikalo.
– Nebesu tas Vienšniurkšlis, kurį pažinojot.
– Hm, – jo veide pasirodė gleimi šypsena.
Priešais Andreną šiurpuliavo baltas pabrolio veidas. Ją nutvilkdė erdvus ledinis jo akių juodumas. Pasuko ilgą, kaulėtą galvą, – numizmatiškas profilis, bet gerokai deformuotas, pamanė ji.
– Pasistiprink.
Padavė jai papuvusią kumelės nagą. It įgelta atšoko atgal. Įduboje juodavo skystis.
– Nebijok. Išgerk. Tai ne tai, apie ką tu galvoji.
Ji paėmė ir priglaudė prie lūpų. Gėrimas buvo tirštas, kartus, bet kvepėjo visai maloniai.
– Tai nuokanų trauktinė, – paaiškino.
– Turėčiau krist negyva.
– Joje yra ir daugiau komponentų, apie kuriuos jūsų pasaulis nieko neišmano.
Ji truktelėjo pečiais. Baimė pradingo. Apėmė svaigulys. Pasijuto be galo laiminga, kad dalyvauja tokioje, tokioje... nelyg didžiojoje liuciferininkų šventėje.
Iš tamsos kažkas ją gręžė įkaitintos geležies spalvos vyzdžiais, bet Andrena nekreipė dėmesio. Kažkuris pasilenkė prie jos ir pasakė:
– Esi vienintelė pamergė, o mūsų daug, ką darysi?
Jam iš burnos dvelktelėjo sudegusio degtuko kvapas.
– Ji – mano. Atsikabink, – piktai sviedė pabrolys.
– Atsiprašau, – atsakė tas mandagiai ir pasitraukė.
Staiga stojo tyla, o paskui – neapsakomų vaiduokliškų garsų intarpas ir vėl – tyla.
Iškilmingai buvo nuimtas karsto dangtis.
Pasklido saldžiai šleikštus, širdį pykinantis šviežio kapo kvapas. Ir visi tie dykrų, kapinių, griuvėsių, apleistų, tuščių namų, balų išperos apsupo karstą.
Aukštas siluetas, nuo galvos iki kojų susisupęs į purpurinį apsiaustą, pamojo Andrenai ir jos pabroliui, kad prieitų arčiau.
Ir jie nustypino prie pat karsto. Matė šiek tiek suplotus velionės kūno kontūrus. Iš juodų plaukų kyšojo baltos perlamutrinės ausų kriauklės. Įbedė į jas akis, stengėsi daugiau niekur kitur nežiūrėti. Paskui aukštoji figūra paliepė visiems atsitraukti.
Stojo šalta, šiurpą kelianti tyla. Tamsą nuplieskė fosforinis mėlynumas. Iš akmenų krūsnies pakilo dulkių verpetas, nors vėjas dabar net nedvelkė. Jame susiformavo ožiagalvio pavidalas.
Visi sustūgo. Orkestras skėlė pašėlusio tempo melodiją. Šokio žingsniu sukosi padarai, prie jų prisidėjo jos pabrolys ir apsamanojęs stabas iš liūno. Pasigirdo sausas traškesys, ir jiems iš po kojų pasipylė fosforinių kibirkščių kaskados.
Andrena sustingo iš siaubo. Jie ėmė šokinėti per karstą nelyg ožiai, paskui, atsistoję ant rankų, pradėjo akrobatiškai vartytis ore virš numirėlės, retkarčiais garsiai sustūgdami.
– Hou – jiii. Hou – hiiii. Hiiii...
Kada baigsis košmarų naktis? Kada pagaliau priplauks baisaus sapno krantą? Kas čia vyksta? O gal tai antgamtiškas ar koks pasmerktosios regėjimas?
– Bafometai! Bafometai!.. – aidėjo šūksniai.
Nušvito jokio šešėlio nemetantys medžiai už akmenų krūsnies ir vėl paniro į tamsą. Visi nuščiuvo. Sustiprėjo paraistės kvapai, sieros, gaišenos smarvė.
Jaunikis su pragaro atspaudu kaktoje pasilenkė virš Renatos ir storu, bet šaižiu balsu paliepė:
– Kelkis, – ir ištiesė ranką.
Netikėdama savo akimis pamatė, kaip mėlyni Renatos pirštai įsitvėrė į jaunikio ranką ir, visiems linksmai šūkčiojant, ji atsisėdo karste.
Negali būti, negali būti. Atrodė, sustos širdis, susigriebė už krūtinės, negali būti.
Jaunikis paleido Renatos ranką, pasilenkęs iškėlė ją iš karsto. Pastatė ant žemės ir pabučiavo. Renata ėmė žagsėti. Ji svyruliavo į visas puses. Paėmė ją už parankės. Šalia atsiradęs pabrolys taip pat stvėrė Andreną už parankės. Visi užvertė galvas į dangų. Dulsvoje šviesoje vibravo ir spindėjo netvarūs, besvoriai bažnyčių bokštai.
Svečiai nusiėmė geležines skrybėles. Druskos baltumo veidai išryškėjo naktyje.
Fantasmagoriškos tos velnio bažnyčios, vos taip pagalvojo, viena naktiniu debesiu nusileido ant žemės ir tuoj visus apgaubė savo sienomis, tarsi sustandėjęs rūkas.
Vestuvės įvyko. Aukštasis išblyškėlis juos sutuokė velnio bažnyčioje. Paprastučius žiedelius, nupintus iš žolių, užmovė vienas kitam ant pirštų. Visi suklaupė ir atbulomis ėmė kalbėti poterius.
Paskui dingo puošnus nakties debesis kartu su bažnyčia, o nuodingo rūko veliumai dar ilgai draikėsi.
Prasidėjo linksmoji dalis. Grojo orkestras. Svečiai gėrė dvokų skystį iš kumelių kanopų ir ževernojo pašvinkusią arklieną.
Jaunikis pasisodino Renatą ant kelių.
– Šiąnakt pragaišins jos sielą, – sušnibždėjo į ausį pabrolys.
Mažos ugnelės nelyg raistų klystžvakės spingsėjo aplinkui. Andrena pažvelgė į savo draugę ir suvirpėjo iš baimės. Jos balti vokai prasivėrė. Vos įžiūrimas šypsenos punktyras pasirodė veide, įdubo smilkiniai... Buvusio grožio – nė pėdsako, tik akys nepraradusios savo spalvos. Dideli vabalai rėpliojo vestuvinės suknelės apačia. Pirštu palietė vieną. Buvo šiurkštus, kietas. Gerai, kad tik vabalai, o ne kirminai... Purtantis pabrolio artumas, paslaptingas jo žavesys, sidabriškai balkšvas veidas, palinkęs virš jos, beprotiška muzika ir prasidėję šokiai nukreipė mintis nuo Renatos. Apsivijo jį lyg plačialapis pelėžirnis, lūpomis prisiglaudė prie jo lūpų, bet tuoj atšlijo. Jos buvo labai šaltos.
– O koks tavo vardas? – paklausė suglumusi.
– Koks tik tau patinka. Pati kabiniesi ant kaklo, – jo balsas buvo ledinis, kaip ir lūpos, – nors aš tave be proto myliu. Net nežinau kodėl, – jis susimąstė. Po geros pauzės pasakė: – Matyt, todėl, kad esi gimusi gegužės devynioliktąją.
– Iš kur žinai? – ji labai nustebo.
– Tu mano kalbanti gėlelė, išaugusi iš... – jo žodžius užgožė muzika.
Pro šalį skriejo svečiai, kulnimis skeldami kibirkštis.
– Varlėms, varlėms jie atiduos savo vestuvinius žiedus, eime.
Jie pakilo ir leidosi šokti kartu su visais. Tamsoje žybčiojo nėriniuoti rankogaliai, tarsi būtų nunerti iš stiklo.
Neregėtos vestuvės, pagalvojo, oi neregėtos.
Palikęs Andreną, staiga išlėkė aukštai virš jos galvos it balerūnas. Nuo besvorių jo sukinių, nuo beprotiškų šuolių jai apsvaigo galva.
Pagaliau nusileido ant žemės ir jie vėl šoko apsikabinę, kol nustojo griežti orkestras.
– Esi puikesnė už tą gėlę, – sušnibždėjo į ausį.
Andrena patenkinta nusišypsojo.
Visi prasiskyrė, praleisdami jaunavedžius. Jie žengė link karsto. Pakėlęs ant rankų Renatą, jaunikis paguldė ją į karstą. Užgrojo švelni, graudi muzika. Jaunikis pamažu nusivilko fraką ir nusviedė jį ant žemės, paskui peteliškę... Ji suposi pakibusi ant stagaro. Žvilgančius smailanosius batus suglaudęs pastatė netoli karsto, nusitraukė puskojines, nusimovė glaudes, liko nuogas, visas išvagotas juodų gyslų. Atsargiai įlipo į karstą ir atsigulė ant Renatos. Klajojanti ugnelė netyčia įkrito pas juos. Priėjo keli agurkagalviai ir užvožė dangtį, paskui nuvilko karstą į dar juodesnę tamsą. Vėl užgrojo orkestras, dabar – pašėlusiai, kažkokią kvaitinančią melodiją. Pasirodė moteriško pavidalo pamėklės. Svečiai puolė bučiuotis, glamonėtis, suvirto ant samanų, vienas nuo kito plėšė drabužius...
Pabrolio akys spindėjo patamsyje it nuodingas gyvsidabris. Jie stovėjo apsikabinę, nė nekrusteldami. Andrena laukė, kada ją pargriaus ant žemės. Bet to nenutiko.
– Bijau tave išgąsdinti, – jis sumurmėjo.
– Bėgčiau namo, – tyliai pasakė.
– Niekur tu nepabėgsi, – nusijuokė. – Nė nebandyk.
Per jo petį Andrena pamatė horizonte blyškią šviesą.
– Mergaitė jau bežievė... ujujujuuujuuu, – ėmė kriūkti svečiai.
– Ką tai reiškia?
Jis kažką numykė, o paskui nenoriai paaiškino:
– Nudyrė nuo tavo draugės odą ir pats ją užsitempė ant savęs. Žiūrėk.
Paskubomis apsitaisęs savo drabužiais, prie visų atliuoksėjo jaunikis. Andrenai pasirodė, kad mato vyriškai apsirengusią Renatą. Ilgi, juodi plaukai plaikstėsi į šalis, net buvo matyti dvi perlamutrinės ausų kriauklelės.
– Jii – hou, hou. Jii, jiii... – pergalingai staugė, iškėlęs į dangų rankas, ir jo žalios akys iš džiaugsmo žiburiavo.
– Ponai, ponai, jau laikas. Balius baigėsi, – kažkas rimtai pasakė.
Iš begalinės tolumos, iš už horizonto sklindanti šviesa ryškėjo ir artėjo.
Svečiai susitvarkė drabužius, užsidėjo skybėles, pabrolys dvokiomis lūpomis pabučiavo jai ranką.
– Dar susitiksim.
Ir staiga visi nudulko tolyn, krūtinėmis skrosdami vėsų brėkšmos orą.
Pasigirdo gaidžių choras.
O ji kažkaip atsidūrė čia, duobės dugne. Ir dabar į akis plieskė saulės šviesa. Reikia ropštis aukštyn, pagalvojo. Oplia.
Išlipus iš duobės, medžiai, žolė jai pasirodė ypač žali, o jos trobelė – it paauksuota. Praėjusi naktis priminė kadaise skaitytą pasaką: o kaip ten buvo baisu, juoda ir baisu, nei žvaigždės, nei mėnulis neapšvietė išėjimo, o tik švintantis rytas išskalavo baubus, dabar ir saulė – daug šviesesnė. Taip. Bet karoliai... Juos nusiėmė ir įdėmiai apžiūrėjo. Čiagi – suverti gyvatės kauliukai. Nueis pas Renatos tėvus ir papasakos apie praeitą naktelę. Bet ar kas ja patikės? Taigi. Vis dėlto ten nupėslino, bet rado duris užkabintas iš vidaus. Jos nenorėjo įsileisti. Ir gerai. Tesižino. Renata buvo pernelyg graži, kad Andrena ilgai jos gedėtų.
Vaiduoklius praryja ryto šviesa, ji vis dar mąstė apie tą naktį, – nusrūva galaktikos ir nelaimės. O gal tai kokia visaregystė, o ne haliucinacijos, kas ten žino. Ir pasistengė kuo greičiau visa tai užmiršti. Tuoj atbraškės žiema ir ką tu čia patriūbysi. Kaip gyveno su motina, taip gyvens dabar viena.
Skynė uogas ir virė jas su laukinių bičių medumi, kasė įvairiausias šaknis, rinko grybus, nuėmė didžiulį pupų ir pupelių derlių ir taip toliau.
Laisvalaikiu pasisiuvo sijoną iš sudžiovintų žuvų uodegų. Dėl smagumo. Jis nuostabiai atrodė. Andrena šoko kaip tikra indėnė, ir saulės šviesoje mirguliavo žuvų odelės. Pasivaideno, kad kažkas stebeilijasi į ją iš tankumyno. Gal šernas ar briedis. Juto sunkų žvilgsnį. Išsibaugštinusi tarsi žuvis samanų paviršiumi lengvai nuslydo arčiau savo trobelės. Link jos driekėsi vos įžiūrimas apsamanojęs takelis, abipus jo žaliavo žolė – lanksti, smaragdinė, kaip ir antrame amžiuje prieš mūsų erą, tik po ją dabar jau nebebraidė drontai. Sulig Andrenos eigastimi bangavo sijonas su besimainančiais odelių atspalviais.
Senų, apsibarzdojusių medžių drevėse kuitėsi pelėdos – naktiniai sargai – jos ūbaudavo tamsoje. Žolės tarsi gyvačių choras tyliai traukė ilgesio himnus.
– Štiššš, štiššš.
Ir paukštžuviai, auksuojančiu pūku padengtomis galvomis, žvynais raibuliuodami, nėrė į klampias, raukšlėtas pelkes.
Jai rodydavosi, kad naktimis po langu ūkia juodasis čemerys. Atsikėlusi paglostydavo jo lapus, ir švelni augalo galia prikeldavo seniai išblukusius prisiminimus.
Dar visai maža matė, kaip pelkėje nuleisdavo inkarą skraidantis laivas, arba kokia apipelijusi buvo pabaisos nugara, ant kurios vienąkart netyčia užlipo, kaip sudvisusio, pašvinkusio lietaus vandens plėvelėje pasirodė to ožiagalvio atvaizdas iš akmenų krūsnies ir mirktelėjo jai viena akimi. Ir daug keisčiausių dalykų regėjo, ir dabar, pirštais liesdama juodąjį čemerį, išvydo nuogą savo motiną, kurią per liemenį apkabinęs gauruota ranka į tankumynus tempėsi kažkoks vyras, turbūt jos tėvas.
Andrenai patiko gūduriuoti silpnoje žvaigždynų šviesoje. Kartais tvyrodavo tikra sapno atmosfera su Šiaurės pašvaiste, karaliaudavo sidabriniai, niekur neregėti, perlų spalvos debesys, pro kuriuos persišviesdavo tolimosios žvaigždės.
Bet pats baisiausias prisiminimas... juodasis čemerys čia niekuo dėtas, visą gyvenimą, dieną ir naktį, ją persekios tas vaizdas...
Andrena turėjo sesutę, vardu Valerija. Ji buvo ką tik gimusi, neįtikėtinai mažytė. Vidury dienos, kai motina, dar gerai nesustiprėjusi po gimdymo, prie šulinio skalbė palutes, o Andrena už trobelės žaidė žolėje, pritykino senė Kliaupasė ir pagrobė Valeriją. Jos abi matė, kaip ji liuoksėjo per kemsynus, prie savęs spausdama kažką baltą. Motina tuoj pajuto, kad nešasi jos kūdikį. Ji puolė senei iš paskos. Ir Andrena kiek įkabindama nuskuodė, norėdama pasivyti motiną.
Senė it žiurkė šmurkštelėjo į savo landą. Motina norėjo išlaužti duris, bet tuoj bejėgė susmuko ant žemės. Kai Andrena bandė ją pakelti, parodė pirštu į vienintelį langelį ir liepė dukrai lipti jai ant nugaros, pasiekus langelį išdaužti stiklą ir lįsti vidun. „Gal tau pavyks atimti iš raganos sesutę“, – pasakė motina.
Nespėjo išdaužti stiklo, nes tai, ką pamatė, pakirto kojas, ir Andrena nulėkė žemyn. Ilgai gulėjo be sąmonės. Kai motina ją atgaivino, kurį laiką negalėjo ištarti nė žodžio, o paskui pradėjo vemti. Motina ją purtė it skudurinę lėlę. „Sakyk, sakyk, ką jai padarė?“ Rėkė ir vis purtė, net trankė į rąstų sieną.
Andrena pro langelį išvydo, kaip senė, padėjusi mažytę ant sukrypusio stalo, nuvyniojusi palutes, ilgais, pajuodusiais nagais perplėšė jai pilvą ir ištraukė žarnas. Numetė jas kažkur į kampą, o paskui skuduru ėmė šluostytis rankas. Ir tada Andrena nualpo.
Viena kitą apsikabinusios, jos svirduliuodamos grįžo namo. Motina atgulė. Ir jau nebeatsigavo. Jos sveikata vis silpnėjo ir silpnėjo.
Andrena persibraukė rankomis per veidą, bet negalėjo verkti, tai buvo blogai, kai žliumbdavo, atrodydavo, kad motina iš savo žvaigždės ją mato, švelniai ramina, ir tada jai labai palengvėdavo.
Visą žiemą prakiurksojo prie krosnies, žiūrėdama į ugnį. Kartais matydavo rūkuotas liepsnas, ne visai raudonas, o kartais – baltas, mėlynas, net juodas. Esu toli toli nuo žmonių gulintis daiktas, – mąstė, žiurksodama į ugnį. Anksčiau per sniegą pas ją atklampodavo Renata, atnešdavo ko nors skanaus, o dabar, jei net susirgtų, niekas jos neaplankytų, nieko, o nieko neprisišauktų. Ne. To nebus. Ko jai sirgti? Serga tik išlepėliai arba ką nors labai baisaus patyrę, pavyzdžiui, jos mama arba... Renatos tėvai. Andrena buvo juos užmiršus, gal jų jau gyvų nebėra, gal numirė iš sielvarto.
Naktį kartais išeidavo iš trobelės ir, užvertusi galvą, gėrėdavosi paukštinių žvaigždynų žiemiška šviesa.
Baigėsi malkos, bet Andrena jau užuodė tirpstančio sniego kvapą, lengvą aitraus durpyno dvelksmą, net drėgme kvepiantys šešėliai trobos kampuose bylojo apie žiemos pabaigą. Už langelių matė pilkus ir sidabrinius atspalvius.
Pasiėmusi kirvį, kiusnodavo į mišką. Namo parsitempdavo medžpalaikių, stagarų; jos rankos būdavo sugrubusios ir raudonos.
Nuo stogo jau melodingai dzingseno lašai. Trumpam paliko atlapas duris. Tamsi priemenė užsibaigė verpetuojančia, akinančia kovo pradžios šviesa. Ji turėjo užsimerkti.
Lauke ramiai slūgsojo išjuodęs sniegas.
O balandžio pradžioje iškrito paskutinės didžiulės snaigės. Aukštai danguje sučivuravo vyturiai. Vienatve aprūdijusios akys plačiai atsimerkė nuo staiga pakitusių kraštovaizdžio spalvų.
Paskui balsvuose rūkuose žydinčios ievos kūrė sapniškos vietovės įspūdį. Žydėjo gražieji žalčialunkiai, baltavo žinginiai, kaip riebi nuodinga varškė, išdrabstyta ant vandens. Kraugeriško grožio saulašarė kėlė aukštyn spygliuotus žiobtus. Greit Andrenai sueis aštuoniolika. Nemanė esanti nei jauna, nei sena. Jautė nepertraukiamą ryšį su paslaptingomis gamtos jėgomis. Mėgavosi ramybe, tarytum jau būtų viskuo persisotinusi; amžinas nekintantis jos veidas šiai vietai suteikė savotišką sustingusio laiko pojūtį. Ji netroško būti išrauta iš šios žemės ir kur nors nusviesta. Praeitis, dabartis, ateitis ėjo išvien – viskas neatsiejama nuo šio kraštovaizdžio, tą ji tvirtai žinojo.
Iš kerčių padvelkė anyžiais, į jas susikūprinę pamažu sulindo prabočių šešėliai, o paskui nakties apsiaustas užklojo žemę šimtais juodžiausių žvėrių kailių.
Kažkas tris kartus patuzgeno į duris. Andrena nekreipė dėmesio. Jei atidarysiu, pamatysiu tik gegužės nakties tuštumą, pamanė.
Kitą naktį beldimas pasikartojo.
Trečią naktį Andrena neiškentė ir atsklendė duris. Už jų kažkas stovėjo.
– Užeikit, – pakvietė vidun.
Gal didelio akmens šešėlis įlindo į pirkią. Du blyksintys taškai. Akys.
Iš pradžių jai pasirodė juodas ir šaltas, kaip nežinia kieno šešėlis, nelyg juodasis astralas.
Visas iki kulnų buvo įsisupęs į juodą apsiaustą. „Šešėlis“ jai nusilenkė. Kai atsitiesė, pamatė jo veidą. Tai buvo pabrolys, tas, kursai dovanojo gyvatės kauliukų vėrinį. Ilgaveidis, sidabriškai pilkšvais paakiais. Iškėlė aukštyn pirštą, tarytum baltutėlę cigaretę, ilgu, lenktu nagu.
– O juk sakiau, kad pasimatysim. Nelaukei manęs?
Kartojasi tie sekinantys vaizdai, balsai, – ji išsigando: o jei šizofrenija...
– Klausyk, bet ar viskas tau gerai? Ko išvertei akis? Gi ne pirmąkart matomės. Ir nepakvietei manęs į gimtadienį, tu nelabai mandagi.
– Į gimtadienį?
– Tai gal užmiršai savo gimtadienį?
– Taigi, kad užmiršau. Atėjai man priminti? – ji atgavo žadą. – Niekad nešvenčiu gimtadienių.
– Dabar tu suaugusi.
Numetė ant grindų apsiaustą ir klestelėjo šalia Andrenos ant lovos. Ji stengėsi sėdėti tiesiai ir nedrebėti. Atmainyta tikrovė, pagalvojo. Jo kvėpavimas kilsnojo jos plaukų sruogą. Nuo jo sklido nuodingas žavesys.
– O kur tu gyveni?
– Tai – slapta, gūdi buveinė, į kurią tavęs nepasikviesiu, – paaiškino giliai alsuodamas.
– Taip ir maniau.
– Džiaugiuosi, kad tau patiko mano dovana, – jis pirštais perbraukė per karolius. Andrena su jais net miegodavo. Gyvenime niekad nebuvo gavusi dovanų. Ant kairės rankos jis užmovė apyrankę: – Gimtadienio proga, – pasakė ir apkabino.
Andrena ėmė drebėti.
– Na, ko tu?
– Nulupsi nuo manęs odą.
– Bet tu gi nesiruoši kartis? – rimtai paklausė ir paglostė jos ranką.
– Ne.
– Būtent. Tad nereikia manęs bijoti. Kaip čia karšta, – jis nusivilko marškinius. – Po galais, tu visa šlapia. Reikia išdžiovinti tavo suknelę.
Nuėmė jai nuo kaklo karolius, numovė apyrankę ir padėjo ant stalo, tada nuvilko suknelę. Išdriekė ją ant kėdės.
– Koookia tu šlapia, – sušnibždėjo ir ilgu šiurkščiu liežuviu nuliežė jai kaklą, paskui įkišo į burną. Andrena vos neužduso. Tada puolė kaip vilkas laižyti jos kūną.
Mėnesiena pro langelį brovėsi vidun. Hipnotizuojanti vyzdžių juodybė traukė kaip magnetas.
– Noriu, kad žinotum, kaip aš atrodau, – sušnibždėjo ir, atsidūręs šviesos juostoje, parodė jai didingą savo vyriškumo šaknį.
– Esi bauginanti gamtos jėga, – suvapėjo.
Kimiai nusijuokė. Jo veidą dengė skysta mėnesienos grienelė.
Violetiniu ištvirkusiu liežuviu nuplakė Andreną nuo galvos iki kojų.
– Paleisk, – ji bandė priešintis. Tvinksėjo smilkiniai, ir baisiai daužėsi širdis.
– Nė nemanau, – atrėžė ir lyg rimbu ėmė dar skaudžiau ją pliekti.
Ji raitėsi ir šaukė. Žalsvas paliegęs mėnulis abejingai spoksojo pro langelį.
Išėjo prieš aušrą. Nutykino iš paskos, žiūrėjo, kaip žingsniuoja užpelkėjusių pievų paviršiumi – lėtai, bet kažkaip gracingai dėliodamas pėdas. Mėnulis dar švietė tiesiai į akivarus.
Pro debesis jau sunkėsi blyški šviesa. Burnoje liko parūdijusio vandens skonis, perštėjo visą kūną, oda degė.
Graudžioje mėnulio šviesoje augalai atrodė raupsuoti, kerėpliški. Į ją žvelgė žolynai ištįsusiais šlapiais veidais. Virš pievų susitvenkusios tirštos ūkanos kvepėjo kerpėmis ir šungrybiais.
Ties nakties ir ryto sandūra tolumoje pasigirdo gaidžių giedojimas. Girdėjo užrūdijusį senų medžių gergždesį, tolių toliais su miglomis sklido kažkoks plonytis, nerealus garsas, ir įkyriai žvangsėjo jos apyrankė, kai basomis šliūrino atgal per kemsynus. Nuūžusi dangumi, staiga tyliai spragtelėjo ir virš miško pradingo šaltoji ugnis.
Rudai žaliomis plūdenomis aptrauktas mėnulis pamažu blanko.
Andrena įslinko į trobą. Atsigėrusi vandens, atsigulė į lovą. Skaudėjo visą kūną ir negalėjo užmigti.
Švito. Žiūrėjo į kilimą. Įsivaizdavo save žaidžiančią su juodais šunvilkiais, su vienaragiais ožiais, arkliais, su drontais, su devyniaragiais elniais... ir užmigo.
Pabudo jau į pavakarę. Na ir miegojau, pagalvojo. Pažvelgė į senovišką varinį veidrodį, kabantį ant sienos, ir labai išsigando. Veide, taip pat ir visame kūne, išvirto gumbai, panašūs į nutekėjusius žvakės gurulius. Tai – nuo jo liežuvio. Kas dabar bus? Gal ji mirs?
Vėl atsigulė į lovą ir, sunėrusi rankas ant krūtinės, spoksojo į aprūkusias lubas.
Taip. Ji mirs. Jis tuoj ateis ir nudirs odą. Kaip baisu.
Gulėjo lyg stabo ištikta.
Štai – ir pilnatis. Dabar žėri danguje lyg stebuklingas apvalus jūros gyvis, nė ženklo – to vakarykščio žalzgano paliegėlio.
Tuk tuk tuk.
Tris kartus patuzgeno į duris.
Buvo pamiršusi užšauti sklendę. Ji pašoko. Durys atsidarė. Andrena suspigo.
– Tylėk, – pasakė smailagalvis.
– Nesiartink prie manęs.
Tačiau jis priėjo ir švelniai paglostė jos šviesius lyg plėnys, dūminius plaukus.
– Na, ko rėki? Ko rėki?
– Ką tu man padarei?
– Maniau, kad tu – nuodingoji kurpelė ir kad mano liežuvis nudžius, bet esi gražesnė už šią gėlę. Tai aš bjaurus, mano seilės kaip Cerberio, nebijok, iki vestuvių užgis.
– Nenoriu jokių vestuvių, – ji ėmė rėkti. – Užtenka. Prisižiūrėjau. Vargšė Renata.
– Tu ne vargšė. Tavo draugė buvo kvaila. Ji taip troško vestuvių, tad jos noras buvo išpildytas, – ir dolichocefalas nusijuokė. – Man tiksi ir be vestuvių. Ateisiu rytoj ir atnešiu vaistų. Nenusimink.
Pamojavęs balta ranka, nužirgliojo prie durų.
Priėjusi prie langelio, matė jo šuolius mėnesienoje, begalinius sukinius ir girdėjo juoką, net šiurpas ją nukratė. Pirštais palietė gumburiuotą veido odą, šit kaip, pamanė, tai jo nuodai sudarkė mane, o kad esu gimusi gegužės devynioliktąją – mėlynosios kurpelės dieną, visiškai nieko nereiškia, koks kvailys. Andrena pravirko, ko anksčiau jai niekaip nepavykdavo padaryti. Tai man geruoju nesibaigs. Ji verkė ir verkė. Užburko nosis, paraudo vokai, dabar atrodė bjauresnė už rupūžę. Atsigulė į lovą ir, įbedusi akis į kilimą, pradėjo migdytis.
Kitą dieną oras buvo šiltas, tąsus lyg tepalas. Stiprios, svaiginančios smalingosios medžiagos nustelbė kitus aromatus. Pusiaudienis irgi buvo labai šiltas, ūkanotas, į pavakarę pakilo vėjas.
Andrena jautėsi kaip saulės sugraužta gėlė.
Praūžė vėjas su žaibų šviesomis. Medžių guotai, rodės, kybo ore, tvyrojo korėtas priešlietinis prietėmis. Trūko oro. Skaudėjo išvešėjusią egzemą, kaklas buvo šaltas ir rumbuotas. Griausmai sudrebino akivarus. Andrena spoksojo į ilgai ilgiausiai dangumi slenkantį žaibą. Staiga pamatė jį. Skvernojo per lalėjančius liūgynus, kažką pasikišęs po pažasčia.
Pasipylė lietus.
Akinantis žaibas vijosi jį iki pat durų. Andrena jas atidarė. Juos skyrė lietaus siena.
– Na ir sušlapau, – pasakė, žengdamas per slenkstį. – Laukei manęs?
Ji linktelėjo galva. Padėjo ant stalo skrynutę su aukso apkalais ir nusivilko apsiaustą. Pakabino jį ant vinies sienoje.
– Neslėpsiu nuo tavęs, turi žinoti, kad šioje skrynutėje yra kadais iš durpyno ištrauktos mumijos dulkės perpus su prieskoniais. Kiekvieną rytą užgersi jas šaltinio vandeniu. Maitinsies kaip ilgaūsė apsiuva. Keturiasdešimt dienų nieko daugiau nevalgysi ir negersi. Tavo organizmas pasikeis. Po keturiasdešimties parų nebegalėsi prisiartinti prie žmonių, nes užuosi jų mėsas, jų kraują, vidurių smarvę, visų išskyrų dvoką ir nuo to tave supykins, – pasakė. Jo akyse staiga dingo vyzdžiai.
– Baisu.
– Privalėsi išvalyti savo vidų. Tapsi švari, skaisti ir tada man tiksi, – jo balsas buvo ledinis. Ugnies kirminėliai raitėsi rainelėse, o vėl atsiradę juodi vyzdžiai hipnotizavo.
– Neištversiu.
– Privalai.
Baisūs juodų dalelių verpetai sukasi aplink jo akis, tokie – šaižių juodulių sūkuriai. Andrena gailiai sušnirpštė:
– Gerai, ak, gerai.
– Kiekvieną rytą po šaukštelį miltelių. Užsigersi juos šaltinio vandeniu. Daugiau nieko. Nieko. Girdi? Pakartok.
– Kiekvieną rytą šaukštelį miltelių užsigersiu šaltinio vandeniu.
Ant pečių pajuto jo šaltas rankas.
– Puiku, – staiga jas atitraukė. – Jau geriau dabar prie tavęs nesiliesiu. Keturiasdešimt dienų kaipmat pralėks. Nesi dviširdė. Tūkstantmečių tūkstantmečius gyvenu čionai...
– Tu baisiai senas.
Jis nusijuokė.
– Gyvenau, kai virš žemės dar nebuvo mėnulio.
Audra liovėsi. Ore tvyrojo drėgmė. Padangėmis lėtai plaukė pasakiško grožio vaizdai. Andrena užsimerkė, bijodama netyčia pamatyti kokių nors bažnyčių bokštus.
Pravėrė vokus. Vandeniu kvepiantys šešėliai pirkioje virto tamsa. Stiklu sliuogė šlapias lapas. Lietus liovėsi. Už langelio atsivėrė šlapia, juoda erdvė. Vandens, oro vizijos buvo jau praplaukusios. Į Andreną žiūrėjo dolichocefalas. Aplink jo akis dabar raibuliavo oro ratilai, o avietinės spalvos gyslelėmis išraižyti baltymai atrodė tarsi supleišėję.
– Po keturiasdešimties dienų ateisiu pas tave griovos dugne prasmegusiu urvu, – tarė ir keistas šiepulys sudarkė jo veidą. – Nė nebandyk manęs neklausyti. Keturiasdešimt dienų – milteliai ir šaltinio vanduo.
Pagrasinęs baltu pirštu, žengė prie durų.
Jį prarijo tamsa. Sugėrė jo žingsnius.
Andrena atsigulė į lovą. Įbedė akis į kilimą.
Ilgai badaujant, laikas ir erdvė išsikreipė. Pačioje vidurvasario šerdyje Andrena tiesiog tirpte tirpo. Oda tapo tokia perregima, jog pro ją persišvietė netoliese esantys daiktai, medžių lapai... Ji keitė spalvą kaip vandens lelijos žiedas – patamsėdavo arba pašviesėdavo. Pakito jos slėpingosios vidinės erdvės. Ją gaubės suslūgęs senovinis laikas.
Su katorgininko ištverme kasryt užgerdavo šaukštelį miltelių, nieko daugiau. Ir jau smirdėjo kaip iškamša, o pati užuosdavo dvokiančias piktadarių vėles, girdėjo marmesius, net giedojimą, sklindantį iš akivarų. Regėjo nematomajame pasaulyje gyvenančius grobuoniškus sutvėrimus ir kitokias būtybes, staiga susidvejinančias mįslingas figūras, nežmogius.
Kamavo ir kamavo tie sekinantys neregimo pasaulio vaizdai, garsai, kvapai.
Praėjus beveik mėnesiui, jau susitaikė su nauja savo būsena. Tapo lengva kaip pūkas. Atrodė, papūs vėjas, ir nuskris virš pievų.
Ir šit, lygiai po keturiasdešimties dienų pasirodė jis.
Leidosi saulė, raudonai geltona šviesa užliedama padangę. Stovėjo priešais jį nudelbusi akis, dvelkianti mira ir prieskoniais, maudžiančiai nereali, tokia besvorė, veik jau neberyškių kontūrų būtybė.
Jis sušnibždėjo:
– Didžiuojuosi tavimi. Atrodai lyg šventoji.
Ją sekė nematomo pasaulio juodžiai, paskui save vilkdami tamsmėlynius šešėlius.
– Būsiu nuolanki, paprasta nelyg žolė, – ištarė švelniai. Plėnūnių tyloje tiesiog sutirpo jos pasakyti žodžiai.
– Mano svajonių trobelė, kur gyvena gražioji apsiuva, – sumurmėjo jis.
Laukinis akių spindesys išdavė jo susijaudinimą, iš jų retkarčiais dingdavo vyzdžiai. Raudona šviesa susikoncentravo tiesiai virš jo galvos.
Andrena pasilenkė ir permatomomis rankomis paglostė žemą kerokšlį. Šviesūs plaukai uždengė krūtinę. O kai atsitiesė, jo jau niekur nebebuvo, aplinkui tik siūbavo protaujantys augalai nemirtingomis sielomis.
Tą naktį ramiai miegojo, bet išgąsdino vaiduokliškas ryto pilkumas ir besiblaškančios asfodelijos, o tik vėliau pamatė jose besirangantį gyvatpaukštį; tai buvo kažkoks ženklas, matyt, blogas. Toli toli, ten, iš kur ateina tas juodas šešėlis, – be garso krutėjo jos lūpos, – tavasis likimas, niekur nepabėgsi; ir tyliai iš jos juokėsi vėjas, atlėkęs nuo akmenyno, šiaušė balzganus plaukus, supo kmynų žiedų skėčius priešais balas, kur andai puotavo vestuvininkai.
Apleistos vietovės esiniai, vos girdimas nugrimzdusiųjų marmesys ir sutemos akyse: niekada, o niekada neištrūks iš velnynės, kur ilsisi ramybėje, amžiams miega sudvisęs vanduo, bet štai į veidą padvelkė šaltinio vėsa. Andrena apsišlakstė vandeniu ir atsigavo. Pasirodė saulė, bemat išsisklaidė rūkanos ir liovėsi liūdnai marmėjusios skurdutėlės pelkių nuogrimzdos.
Ant apvalaus rodžersijos lapo tupėjo kūmutė. Geltonkaklė pelė šmurkštelėjo į žolę. Paglosčiusi juodąjį čemerį, įėjo į trobelę. Atsisėdo ant lovos ir sudėjusi rankas ėmė laukti vakaro. Iš motinos kilimo į ją pašaipiai žiūrėjo senovės paukščiai ir žvėrys.
Ir atslinko krauju įmirkęs vakaras. Andrena pradėjo drebėti. Durys pačios atsidarė. Raudona šviesa užliejo trobą. Jis atsirado tartum iš oro.
– Tu pavedei man sielą, o kūną pamiršai, – nusijuokė, – koks nuošalus, negyvenamas tas tavo kūnas, tarsi gyvatės išnara prie akmenų krūsnies.
– Esu mumija, – atsakė ji. – Mumija, supranti.
– O ne, tik mumijos kvapas. Netrukus jis dings. Gersi svaigias sultis iš velnio rago, cha, ir niekada nebepovinėsi tarp žmonių.
Ir buvo kaip žalias kapas naktis toji dviese. Galop jis prapuolė. Virš pirkios užgeso netvarus dangaus ugnies švytėjimas.
Andrenos kūnas pajuodo it nutrenktas žaibo. Iki pat ūkanoto pusiaudienio leisgyvė gulėjo lovoje. Jautėsi atsidūrusi kitame pasaulyje, niekuo nepanašiame į šį. Viskas pasikeitė.
Tolių pilkuma migdė, tik vakarop spįstelėjo saulė. Spinduliai perskrodė tamsą, šviesos pluošte šiušėjo pašėlusiai mirgančios dulkės, sklido neįprastas sieros kvapas, kažkoks paslaptingas spinduliavimas iš tamsiausios kertės.
Ir prasidėjo alinančios, dusinančios naktys kartu su juo. Degino ją dešimties saulių karščiu. Jo pulsas prisiderino prie jos širdies plakimo.
Paskui jį pasiglemždavo prietema.
Tarkim, kad miros ir prieskonių aromatas, šiek tiek sumišęs su sieros kvapu, jau nuolat it šleifas vilkosi paskui ją, kur tik eidavo.
– Paprasto žmogaus gyvenimas pralekia septynmyliais žingsniais, – kartą pasakė, ir jo veidą iškreipė negražus šypsnys.
O tavo? Norėjo paklausti, bet prisiminė, kad jis yra senesnis net už mėnulį.
Vasara pamažu gelto. Išsilydęs šėtono pavidalas jau glūdėjo josios kūne. Gražiai suapvalėjusi, niekuo nebeprimenanti ankstyvesnės šmėklakūnės, nebedvelkianti jokiais prieskoniais, tarsi susidvejinusi, su šiurkščia akivaro tamsa akyse krypuodavo po pirkią.
Jo elgesys kartais būdavo atsainus arba laukinis, kartais savyje jis slėpdavo pyktį, o tada akyse pranykdavo vyzdžiai, iš jo gyslų akimoju dingdavo pragariškas karštis, jomis jau tekėdavo vėsus žuviškas kraujas. Ir ją tuoj nupurtydavo žvarbis.
– Bambule, bambuliausia, – rėkaudavo.
Per ilgus tūkstantmečius jis ištobulino savo gudrybes, – mąstė, turėtų gimti labai protingas vaikas.
Deja, jai plyšus, išsirito juodais plaukais apžėlęs kūdikis. Patsai tėvelis dantimis nukando virkštelę ir išsinešė naujagimį, neleidęs Andrenai net prisiliesti prie sūnaus.
Iš siaubo ji nualpo.
Atsipeikėjo smarkiai purtoma.
– Raganai atidavei mano vaiką, – sukliegė ir bandė nagais perplėšti jam veidą.
– Ne raganai atidaviau, o akivarui. Na, viskas bus gerai, – kalbėjo pakeltu balsu. – Žinai ką, nusiramink. Prašau.
Nuo jo dvelkė dumblu ir pašvinkusiu vandeniu.
– Jis ten gyvens. Akivaras jį maitins savo syvais.
Rūgšti, judanti skruzdėlyno tamsa susitvenkė jos akyse, bejėgė krito atgal į lovą.
– Bus tų vaikų, – pasakė ir įspraudė bučinį į jos pabalusias lūpas.
Dabar kas metai pagimdydavo po kūdikį. Ir visus jis išsinešdavo. Naujagimiai būdavo apžėlę šiurkščiais plaukais, panašūs į vilkiukus.
– Noriu ramiai išnykti nebūtyje, tyliai, be agonijos, kam man gimdyti kažkokius žvėriūkščius?
Po tokių jos žodžių stojo keista, neįprasta tyla.
– Kitaip tavo grožis būtų tuščias, betikslis, – po kiek laiko iškošė pro dantis.
– Nesąmonė.
– Mūsų vaikai taps visaverčiais akivarų gyventojais, žiūrėk, kokie vikrūs, – jis privedė Andreną prie langelio. – Čiagi mūsų vilčialapai. Ar matai, kaip linksmai vyresnieji striksi medžių šakomis, o jaunėliai dar lindi pačiame dugne.
– Oi. Negali būti,– sulemeno. – Eime pas juos.
– Nekvailiok. Jie mūsų nepažįsta. Tuoj pasislėps akivaruose.
– Vaje, – nuliūdo Andrena. – Na kodėl mes negalim turėti normalaus vaiko?
Sunkūs, nukarę, gimdyvės kraujo prisigėrę tvarsčiai vilkosi asla.
– Gulkis į lovą, – paliepė, tačiau Andrena jo neklausė, su baime ir nerimu žiūrėjo į po medžius besikarstančius savo vaikus.
Paėmė ją ant rankų ir nunešė į lovą.
– Nurimk. Jokia ragana nepasieks mūsų vaikų. Tau reikia dar kelias dienas pagulėti.
Raudonyje gimstantys vilkeliai... – karčiai mąstė. Esu krosnis. Krosnis.
Kaip visada, nukreipė akis į kilimą ant sienos. Išsiuvinėti žvėrys ir paukščiai žiūrėjo į ją su gailesčiu; ir iš juodo sapno atplaukė jos vaikai, pavirtę vilkiukais.
Ji dar gėrė iš velnio rago šviesias praėjusios jaunystės sultis. Vilčialapai liuoksėjo medžių viršūnėmis, negalėjo į juos žiūrėti be graudulio. Vilkeliai...
Kitais metais pagimdė dar vieną glitų, plaukais apžėlusį kūdikėlį.
– Še, še, na ir pasprink.
– Žinau, kad tau patiktų kergtis su jaučiais, – tyčiodamasis pasakė, ir juoda šviesa susitelkė tiesiai virš jo galvos.
Artėjo žiema. Jis atnešė šiltas lokenas vargšei grytelninkei. Andrena vėl laukėsi. Seniai praėjo tie laikai, kai nerūpestinga žuvasijonė šoko saulės šviesoje.
Balta šerkšno marlė dengė pievas, paskui krintančio sniego šiugždesys maloniai kutendavo klausą. Už langelio spingsojo balkšva viduržiemio saulė.
Andrena sėdėdavo lovoje, ant pilvo sudėjusi rankas. Neaiškiai jautė, kad tai bus paskutinis jos gimdymas. Anie visi yra bevardžiai vilčialapai, o šis bus Pilypas, ir pradėjo su juo kalbėtis. Kuo labiau augo pilvas, tuo aiškiau girdėdavo sūnaus atsakymus. Jis neatims iš manęs Pilypo, aš pati jį maitinsiu, o ne akivaras, tai – mano sūnus. „Aš tave labai myliu, mamyte“, – atsakydavo balsas iš pilvo.
Pilypas gimė per jos gimtadienį. Jo tada nebuvo. Andrena pati nukirpo virkštelę. Kūdikis buvo raudonas, glitus, be plaukų, tik pakaušyje kyšojo plona ataugėlė, panaši į vaisiaus kotelį. Kokia aš laiminga, pasakė sau ir priglaudė prie krūtinės sūnų.
Ryto šviesa atrodė kieta ir materiali it ledas. Kūdikis pravėrė burną, pilną mažyčių, aštrių kaip adatos dantelių. Ir pasigirdo keli nesuprantami žodžiai. Andrena nustėro, o paskui saldžiu žvilgsniu ėmė glamonėti jo veidelį. Pilypas jai nusišypsojo.
Staiga atsidarė durys. Pasirodė jis.
– Pavėlavau. Taip dar nėra buvę. Aha. Ką aš matau. Plikšis. O kas jam – ant pakaušio? Turbūt antena? – ir nusišiepė. – Duokš. Pažiūrėsiu.
– Ne.
Andrena prispaudė prie savęs kūdikį.
– Na jau. Na jau. Nieko blogo jam nepadarysiu. Nebijok.
– Visus išmetei, bet šito negausi.
– Ak, tu mano pavasario gėlele, juk vakar jis gimė. Ir koks čia sutapimas?
– Tau Pilypo neatiduosiu.
– Bet aš gi jo tėvas. Žiūrėk. Pilypai, ei, Pilypai, pas mane – greičiau.
Vaikelis išsilaisvino iš motinos gniaužtų ir stryktelėjo ant grindų.
– Eikš pas tėveli. Na, eikš. Eikš. Matai, – kreipėsi į Andreną, – jis jau moka vaikščioti.
Ir Pilypas nutapsėjo link jo, bet tuoj pribėgo Andrena ir pačiupo.
– Mama, – ištarė vaikas.
– Kalba. Tu girdėjai?
– Na ir kas čia tokio? – jis nusijuokė. – Rytoj... – bet nebaigė sakyti, tik mostelėjo ranka.
Andrena žiūrėjo į Pilypą; nieko gyvenime ji nebuvo dar taip mylėjusi.
– Dabar aš tau nebereikalingas.
Taip. Taip. Atsakė jam akimis. Džiaugčiausi, jei mane visam paliktum, tačiau tylėjo. Jis suprato. Žvilgsnis apsiniaukė. Akyse išnyko vyzdžiai.
– Niekur nedingsiu, – piktai iškošė ir prapuolė saldžiose gegužės vakaro sutemose.
Paguldžiusi vaiką, susmuko ant lovos. Norėjo verkti, tačiau nebuvo ašarų. O kaip tie gimdymai ją subjaurojo, kaip iškankino: pilvas nukaro, rankos ir kojos styro lyg šakaliai, iškrito keli dantys, nuslinko pusė plaukų. Tie pabaisėliai ir dabar lenda iš akivarų, strykčioja medžių šakomis, bet Pilypas... ir kas per ataugėlė jo pakaušyje? Nejau ir jis bus paaukotas? Pačiupt sūnų ir bėgti, bėgti, kiek tik kojos įkerta, kuo toliau nuo čia.
Atsibudo nuo triukšmo. Pilypas lakstė po pirkią. Jau nesistebėjo. Bandė jį sudrausminti. Ir staiga vaikas prabilo neįmenamais žodžiais. Jos sūnus kalbėjo senovine vampyrų kalba, simbolizuojančia pamirštą išmintį, bet to Andrena nežinojo. Ji išsigando. Tik vėliau vaiko tėvas jai paaiškino, kad tai – išnykusi lotynų, jo proproprotėvių kalba.
– Čionai – velnynė, – pagaliau pasakė suprantamus žodžius.
– Žinoma, – ji sulinksėjo galva.
– Man reikia didžiulio, na, paties didžiausio miesto. Kuo greičiau, tuo geriau.
O paskui vėl prabilo išnykusia senovine lotynų kalba, ir ji nieko nesuprato.
– Gerai, gerai, – glostė jo galvą, pirštais čiuopdama ataugėlę, kuri jai pasirodė pailgėjusi.
Paėmusi už rankos, išvedė vaiką iš trobelės.
Didelis žvynuotas paukštis gargždžiai barėsi, žiūrėdamas į juos. Medžių viršūnėmis liuoksėjo vilčialapai.
– Tavo broliai, – parodė į juos.
Niūri, niekinga grimasėlė iškreipė Pilypo veidą.
– Mam, o, kaip man tavęs gaila, – tyliai suniurnėjo.
Andrena žiūrėjo į vilčialapus, ir vėl pajuto jiems švelnų graudulį. Užpelkėjusios pievos, šaltinių vėsa, vieniši akmenys, jos vaikai – akivaruose, medžiuose, liūdnas rupūžių rypavimas, tingiai čia tekantis laikas, – jai patiko ši monotonija.
Motina su vaiku žingsniavo blyškiomis unksmėmis vos apsipumpuravusių uosių, pavasaris buvo vėlyvas kaip niekad, nuo žydinčių medžių plaukė balta, migdanti migla. Klajojantys augalėliai staiga išleido plienines ataugas.
– Tu gyvensi didžiuliame mieste, didesniame už visą mūsų šalį. Žinau. Esi genijus, kokio pasaulis dar nėra matęs. Bet reikia prašyt jo sutikimo. Mes abu prašysim. Jis nėra toks baisus, kaip atrodo. Maldausim.
– Tavęs jis niekur neišleis.
– Taip, – ji paglostė Pilypui galvą, – juk tu niekad nepamirši savo mamos, kad ir kur būtum.
– Niekada.
Seni, uoksėti gluosniai svarino žalsvas šakas į vandenį. Sužvilgo ondatros kailis ir dingo.
– Apsidairyk. Čia – tavoji gimtinė. Juk gražu, ar ne? – nesulaukusi jo atsakymo, tęsė: – Niekur nesu buvusi, dėl to nė kiek nesikremtu, o paskui tave seks milijonai. Tavo gyvenimas yra skirtas dideliam tikslui. Esi genijus. Tad bėk, nieko nelaukdamas. Augi tiesiog mano akyse.
Su begaline meile pažvelgė į Pilypą. Užlietas permatomomis pavasario spalvomis, jo veidas buvo mąslus, rimtas.
Jie grįžo atgal.
Prie trobelės žirgsojo jis. Andrena tvirčiau suspaudė sūnaus pirštus.
– Žinau, ką nutarėt, – pirmas prabilo. – Keliauk. Nereikalauju čia pasilikti. Niekada neužmiršk savo kilmės. Motina tave pagimdė, ji buvo tik indas, o visa kita...
– Užteks, – piktai pertraukė jį vaikas.
– Ė hė hė. Kad tave kur. Na ir nešk kudašių.
Jis demonstratyviai atsuko jiems nugarą.
Andrenai atlėgo širdis. Toks buvo tėvo „palaiminimas“. Ir nieko čia nepadarysi. Ji puolė kepti paplotėlių.
Nė nežvilgtelėjęs į sūnų, jis tiesiog ištirpo tamsioje vyšninėje saulėlydžio šviesoje.
It gumbas kunksojo lūšnelė, apšviesta paskutinių saulės spindulių, bet netrukus visas pasaulis nugrimzdo į tamsą.
Jie nemiegojo visą naktį. Sėdėjo vienas priešais kitą. Silpna, beprasmė jos viltis, kad štai sūnus ims ir persigalvos, blėso sulig kiekviena valanda. Sunkiasvoriai drontai ir viduramžių žvėrys liūdnai žvelgė į juos iš kilimo.
Andrena prisiminė motiną, kuri jau niekuo nebegalėjo jai padėti, nes naktis buvo bežvaigždė, žaliaakės Renatos puotą balose, paskui po savo kūną besiraitančią gyvatę-liežuvį, užpelkėjusių pievų kvapą, jo akių eketes, kai iš jos pilvo ištraukdavo glitų, plaukuotą gumulėlį ir išsinešdavo, taip, visa tai dėjosi už akmenyno, čia.
Juodo aksomo fone – kerinčiai liūdnas, pats brangiausias pasaulyje sūnaus siluetas, kurį turi paleisti nuo savęs; tamsoje blusčiojo jo akys – šaltos klystžvakės; apaučiau tavo kojas geležiniais velnio batais ir kaipmat atsidurtum tavęs laukiančiam mieste, deja, neturiu: jis kažkur juos paslėpė. Ji susiėmė rankomis galvą. Šviesavo naktyje balkšvi, peleniniai plaukai, jau persipynę su sidabrinėmis sruogomis.
Pilkų ryto debesų šviesoje jie stipriai susiglaudė. Nemačiom įkišo verbeną jam į kišenę.
Aušo. Iš akmenų krūsnies pasigirdo bliovimas. Kairę krūtinės pusę varstė skausmo dūriai. Iš jo burnos vėlei ėmė sklisti išnykusios kalbos žodžiai – it savotiški, slėpingi muzikiniai garsai, paskui iš susijaudinimo trūkčiojančiu balsu ištarė:
– Neliūdėk. Būsim kartu. Man tik reikia ten įsikurti, – ir jis sučiaupė lūpas, kad vėl nepasipiltų senovinių žodžių srautas. Buvo ilgagalvis, kaip ir jo tėvas. Dolichocefalas. Staiga jo veidas išbalo, persikreipė. – Iki.
Įdavė ryšulėlį su paplotėliais.
Pilypas atsigręžė. Ten, akivarų dugne, drybsojo klaikieji jo broliai, iki ausų įsirausę į dumblą, stovėjo motina trešančios pirkios fone, iš sielvarto sulinkusi, ir kažkur slėpėsi jojo tėvas. Pamojo ranka ir ryžtingai nužingsniavo tolyn. Į žingsnių taktą tabalavo ataugėlė, iš tolo panaši į ploną kaselę.
Andrena grįžo vidun ir susmuko ant lovos. Paleido Pilypą nesipriešindama, trokšdama jam vien tik gero, o gal jau niekada jo nebepamatys, negi liks bevardis niekam nežinomų kemsynų padaras, tegul keliauja, tegul. Ji užsidengė rankomis veidą, bet neverkė.
Lauke melsvavo vėjovirpos, pasislėpę nuokanose, ožiakojai gintarinėmis akimis su kvadratiniais vyzdžiais skleidė dvoką. Kartais jų bliūvonės ataidėdavo nuo akmenų krūsnies, lingavo vešlios vandenžolės, bet šis pasaulis – juk tarpinė zona, pamanė, ir jai pritardamas tyliai suūkė juodasis čemerys, nelyg sapne išvydo provėrą, tarytum juodą Leviatano burną, kuri skaniai čiulpsėdama įtraukė į save žebroko sugulovę, užsivėrė, švelniai nuleido žemyn; ir gulėjo ten vėsi, kvepianti kaip ajero šaknis – glotni mumija.
Andrenos pasąmonė siuntė jai tokį vaizdinį, tačiau pasistengė jį užmiršti, kaip ir piktosios jėgos vardą, kaip ir aną naktį balose, kaip ilgiausią pasninką, kai jos kūnas trenkė kamšalo smarve; akmenų pavidalus įgavo visos naktys, praleistos su nežmogiu.
Vieną naktį raudonas mergelių mėnulis skleidė subtilius virpesius ir ją užvaldė beprotiškas noras bėgti pas savo sūnų, amžiams palikti akivarus. It lunatikė krapinėjo po pirkią ieškodama būtiniausių daiktų, kuriuos turės pasimti su savimi. Suradusi juos, surišo į skepetą ir jau ruošėsi sprukti, bet, nežinia iš kur atsiradęs, kelią pastojo jis.
– Na? Kurgi susiruošei? – paklausė lediniu balsu, ir kažkoks gargesys išsiveržė jam iš gerklės.
Perplėšė ryšulį. Išspardė jos daiktus.
Andrena labai išsigando. Užkliuvo už jo pakištos kojos ir išsitiesė ant žemės. Pasilenkė virš jos. Akys lyg pasiutusio šuns plieskė beprotybe, baisus šiepulys ištempė lūpas.
– Manasis gyvenimas neturi pabaigos, kaip ir tavasis, cha cha... – ir ėmė pamišėliškai kvatoti. – Bus, kaip tu nori. Eime.
Bet Andrena nevaliojo pakilti nuo žemės, tada paėmė ją ant rankų ir nunešė į pirkią.
– Taip. Išnyksi stebuklingame, nuostabiame sapne. Juk toks buvo tavo noras. Išdavike. Sūnus tau svarbesnis už mane, o maniau, kad esu nepamainomas. Išvaduosiu tave iš žemiškųjų spąstų, net menkiausias tavo sapno šešėlis bus gražesnis už šitokį gyvenimą dvokiančiame liūnyne, – ir vėl kurtinančiai nusikvatojo. – Esi nuodingoji kurpelė, oi, koks paikas buvau, kad tavimi tikėjau.
Jis paguldė į lovą ir užklojo antklode iki pat smakro. Atsisėdęs šalia, įbedė į ją hipnotizuojančias akis.
Nugramzdino Andreną į jos kerintį vidinį pasaulį, iš kurio jau niekada nepanorės grįžti. Ir pamažu niro į begalinį, dangišką sapną.
– Miegok, mylimoji, miegok. Senas bevertis tavo kūnas lai nugrimzta. Miegok, miegok, mažutėle, – pasakė švelniu balsu.
Juoda senoviška šviesa apgaubė trobelę. Užrėmęs duris storu basliu, nužirgliojo link visokius laikus menančios akmenų krūsnies. Iš toli jis priminė neryškią, tamsią dėmę.
Sklido tirštas užpelkėjusių pievų kvapas. Andrena girdėjo įstabią muziką. Įdubos tamsa virto saldžiai kvepiančiu šviesos ir tamsos mišiniu. Ji matė ir jautė tai, ko nė vienas žmogus pasaulyje nėra net susapnavęs. Laikas slūgsojo sustingęs, kaip ir sunkus, drėgnas oras.
Tolėliau, po aštriai žaliais medžiais, rėpsojo skruzdėlynai. Į liūgynus smenganti trobelė skleidė už širdies griebiančius siaubo garsus, kuriuos girdėjo tik paukščiai ir gyvūnai. Jos liūdnas paslaptingumas traukė gyvavedžius driežus. Jie rangėsi sienomis. Ūsuotosios zylės tūpė ant stogo. Aplinkui putojo pašvinkęs vanduo. Baliniai asiūkliai išsigandę pamažu traukėsi į pakraščius.
Paskutinįkart suūkęs, pirmas provėroje pradingo juodasis čemerys.
Troboje tvyrojo sunki prieblanda. Viduje skleidėsi pilkšvos pelėsių rožės.
Tarytum įkapių drobule apklotas mėnulis spingsodavo naktimis, ir liūliuojančios vėjo dainos raminančiai lingavo kemsynus. Pažemiui tysojo sūrios, tamsios miglos.
Kita būtis priglaudė Andrenos vaikus-vilkelius, priglaus ir ją. Ir... prasmego trobelė. Kurį laiką dar kyšojo jos kaminas. Vėliau ir jis pradingo. Laiko ir erdvės kalėjimas užsidarė.

Po keleto metų, kai dangaus mėlynė įgavo trigubai sodresnį atspalvį, pasirodė Pilypas. Nuo akmenų krūsnies sklido saulės įkaitinto akmens kvapas. Prieš akis plytėjo vėjo gūsių glostoma pieva ir nė ženklo – motinos trobelės. Pilypas nusiėmė įmantrią skrybėlę, juodus akinius. Visi jo drabužiai bylojo, kad dabar jis – didelis ponas. Keistos jo akys, tos klystžvakės, buvo aprėmintos įmantriais tatuiruočių raštais, mat dabar jis priklausė labai slaptai išskirtinių žmonių draugijai. Ataugėlė buvo paslėpta po ilgais ir tankiais plaukais. Didingas dolichocefalas stovėjo sustingęs, žvelgdamas į vandenin įbridusius blyškiuosius vilkdalgius, kuriuos kadais čia augino motina.
Tiesiog iš niekur, įsisupęs į juodą vilnijantį apsiaustą, išdygo jo tėvas.
– Tavo motinos grytelė kėpso liūno dugne.
– O ji, o ji, kur?
– Visa, kas gyva, grįžta į savo lopšį, į pradžių pradžią. Ją įsiurbė liūgynas. Čia – tokios pražūtingos kemsynų įdubos. Tau pavedu jos vėlę. Pasikabink po kaklu. Kalbėkis su ja, – tarė ir įteikė kaulinę figūrėlę su kojytėmis. – Išdrožiau ją iš tavo motinos šlaunikaulio. Dabar čia įsikūrė jos vėlė.
Žiūrėdamas į šalto raudonio nupliekstas pievas, po kiek laiko pasakė:
– Nugrimzdusioji man vaidenas kasnakt, – jis dusliai kostelėjo, – ją pasiėmė praamžiškoji jėga. Viskas nusileido į dugną. Ir tavo motinos brangintinas kilimas, ir senovinis varinis veidrodis. Į jį dabar žiūri, na, ko taip suraukei snukį?
– Bet kodėl ji nepabėgo, kodėl leidai jai nugrimzti, kas per nesąmonė?
Ploni, balti neplaukuoti pirštai glostydami slydo kauline figūrėle.
– Nemačiau kitos išeities. Toks buvo jos noras. Ir aš sutikau. Užmigdžiau tavo motiną, – prisipažino. – Ji išnyko nebūtyje sapnuodama nuostabiausią sapną. Vis dėlto aš ją mylėjau, juk žinai.
– Būčiau ją pasiėmęs pas save.
– O aš? Kaip aš? Gi buvau daugiasielis jos mylimasis. Mūsų vieta – čia, – jis parodė į akivarus. – Neužmiršk, kad aš tave padirbau. Gerai žinojai, kad niekada jos neatiduosiu.
– O mano broliai vilčialapai?
– Tebėra. Juk nenori su jais susipažinti. Taigi, esi jau svetimas šiai vietai, tad judink užpakalį, bet neužmiršk, kad aš esu tavo tėvas, – vėl pakartojo. – Žmogelio gyvenimas prašvilpia septynmyliais žingsniais, o tu leki į ateitį.
– Kad jau temsta, – tarė, nenatūraliai ilgais kreidos baltumo pirštais glostydamas figūrėlę.
– Nieko. Toks išminčius suras kelią ir naktyje, nes aš galiu ir tave užmigdyti, kaip mamytę, – sukrizeno jis.
– Nepavyks, – burbtelėjo Pilypas.
Iš gluosnio drevės pasigirdo pelėdos krykavimai.
– Negi manai, kad pakviesiu nakvynės?
Nieko neatsakė, tebestovėjo glostydamas figūrėlę, nieko nematančias akis įbedęs kažkur į tamsą. O tada tėvas priėjo prie sūnaus ir prabilo į jį ta pačia senovine kalba, kuria tas jau ką tik užgimęs šnekėjo; Pilypas nusijuokė ir atsakė tėvui lotyniškai, tėvas taip pat nusijuokė.
Pagaliau užsidėjo skrybėlę, užsikabino akinius, įsikišo į kišenę figūrėlę, stipriai paspaudė tėvui ranką ir nužingsniavo į tamsą.
Šilta naktis, nelyg juodas vilčialapo kailis, užklojo akivarus.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)