Tautvyda Marcinkevičiūtė. Regimanto Tamošaičio nuotr.
Amžinybės skaitymas
Viena šeima antra šeima trečia
Kaip virusas per epidemiją
Nebesulaikomai nepaslapčia
Jų plinta užkratas per epidermį
Kažkur kažkaip auginami vaikai
Tai Tėvo trūksta tai pabėgus motina
Atrodo kas gi juos seneliams palikai
Anūkais rūpinas jie ir pasotina
Jei nori kaltę tu išpirkt lakstyk
Pas pirmą žmoną jau net nebemylimą
Ir trečią sutiktąją šiandien – tik
Neperlipsi savų jausmų kaip pylimo
O kaip mes painiojam neaiškius dalykus
Kai Visata beribė regis mano ji
Ir skiname jurginą rudenį – blyškus
Jo atspindys gyvenimo nebeįmanomo
Ak Dieve būki geras angelai geri
Padėkite ištrūkt iš griūnančiojo pastato
Kažkur kitur pralėkę metai ketveri
Kai mes ištrūkom pagaliau iš spąstų tų
Ne musulmonai ne indusai esam mes
Lietuviai jau nuo seno katalikai
Gyvenimai mūs Amžinybei tarsi SMS
Ir ji ramiai skaitys net nesuklikus
Nepavergti
Nepavergti mes – ne vergai, – jei verkti
Dar galime ant artimo peties,
O meilės menknieki didysis, Arktį
Pasiekt lengviau, nei neprarast vilties,
Kai viskas baigiasi ir kai arterijos
Atidavė gyvybę, taip trumpai
Žavėję mus, ir vieną prasmę jos teturi –
Vaikus, kuriuos tu su savim tampai...
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Tu, Meile, tik savęs neišsipildymo
Bijodama labiau, negu sugildymo,
Dėl to Tu juk dažniausiai ir verkei,
Nepavergtoji: ašarų žemčiūgai –
Tai Tavo brangenybės: bet nedžiugink
Jomis dažnai, nes esam ne vergai.
Grandinėm plieno
Supančiotas lig pabaigos gyvenimo
Lietuvi katalike tu esi
Vienoj šeimoj sulaukęs vaiko penimo
Nors neganda tave prislėgs tamsi
Nors negalėsi žvelgt į sutuoktinį
Įsimylėjusiomis akimis
Nors pokalbiai naktiniai ir rytiniai
Skausmingom ašaromis jūsų mis
Palik mane kodėl kentėti turim
Ar pažadi gyvenimus kitus
Į dangų užtrenktomis durimis
Aplink skaistyklą besukant ratus?
Bet verkia vaikas kurs nemato gera
Tiktai kivirčus amžinus tėvų
Kai vienas iš jų verkia kitas geria
Paskirdamas meilužėms rendez-vous
Ir susilaukia vaiko dar ne vieno
Kad susikurtų vėl jauna šeima
Jau šeimos trys ketvirtai neša pieną
Kai velnias uodegon galva širma
Tad jau ne katalikais – musulmonais
Mes tampame o Lietuva brangi
Pripūtusi arabų į akis ir monais
Pavertusi tikrovę Tu – sergi?
Draugo gimtadieniui
Atvažiuosiu priemiestiniais traukiniais
Trauklapių atvešiu visą kupstą
Ir prapliupsiu aš gražiausiais sakiniais
Arba sukiniais jei kam parūpsta
Nes iš džiaugsmo didelio apsvaigs galva
Kai vienu metu planetoj Žemės
Nepažeminti nenuskriausti – tai va
Kaip gyvenam taip žvaigždėms mums lemiant
Vandenilis pažabotas atrasti
Būdai išardyt žvėrių žabangas
Saulė šypsos patekėdama skaisti
Uraganinės nesiekia bangos
Ir susisiekimas mūsų toks spartus
Spartoje bebėgant maratoną
Jungiant turimus žmonių aparatus
Sielą girdinčius. Svarbiausią toną
Man pasisekė: gimtadienio linkiu
Tokio kokį žada mėnesiena
Paslaptinga atmerktų plačiai akių
Žvelgdamas į jas jaunėja sena
Neproduris
Besisukančios durys: šičia – viešbuty
Jos sukasi ir sukasi, ir sukas,
Ir jei į jas įšokai – tuoj ir veš į būtį –
Lėktuvas? Vežimėlis? Ne! – Barsukas.
Visi kaip nors į jas įšoko – atvejo,
Kad ne į tas pataikytų – nebuvo,
O gal pro jas nenori: gal kas atveja,
Kai bėga nuo ko nors, ir kas nors žuvo?
Ne žuvo, bet žuvavo, džiaugsmo apimtas –
Andromeda? Žvaigždynas Gulbės? Liūto?
Tikriausiai buvo ne per daug išlepintas,
Kad, čia pakliuvęs, taip ir nenuliūdo:
Besisukančios durys: prašom Dėmesio!
Judėkite ritmingai į jų taktą,
Jei įėjimas pro jas, tai ir ėmėsi
Kas išėjimo iš pasaulio fakto.
Vertimas
Verlenas vernisažas ir vertimas
Ar verta imtis lyg laisvoj rungty
Bet neapgaus kaip mylimos Vertumnas'''
Kai priespaudą pavasario kenti
Ir jeigu sekas tai vadinas sekas
Seka nepaprasta tartum sekta
Kuri jau susekta tačiau dar segas
Vainiką ant galvų nariai ne tą
Ne iš Vertumno ir ne iš vertimų
Gali juo džiaugtis Vero tik Cafe
Kur renkasi jaunystė atminty man
Išlikusi didžiausiame kaife
--
''' Vertumnas (lot. Vertumus) – romėnų mitologijoje – permainų dievas.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)
