Accessibility Tools

Kitu žvilgsniu

 

Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska. Jos straipsnis „Grajausko dažnis“ išspausdintas šioje knygoje kaip įvadas.

VERTĖJAS

Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys

У всего есть предел: в том числе, у печали.

Взгляд застревает в окне, точно лист – в ограде.

Можно налить воды. Позвенеть ключами.

Одиночество есть человек в квадрате.

                                          И. Бродский, «К Урании»

 

Viskas turi ribas: ir liūdesys taip pat.

Žvilgsnis įstringa lange, lyg tvoroje lapas.

Gali prisipilti vandens. Pabrazginti raktais.

Vienatvė – tai žmogus kvadrate įspraustas.

                                 Josifas Brodskis, „Uranijai“

 

Geroje poezijoje esti daug nesuprantamų dalykų. Vienas iš geros poezijos slėpinių – tarsi viena iš radijo bangų paslapčių: kas tai yra? Arba kitaip tariant: kada tai yra? Gintaras Grajauskas, garsus ar jau net žymus lietuvių poetas, man, jo poezijos skaitytojai ir vertėjai, yra tapačios prigimties magnetinis reiškinys. Jis – ne siųstuvas (nors kažkur tarp jo eilių esama ir tokių žodžių: „aš, / 66-ųjų metų laidos portatyvinis / radijo imtuvėlis“). Jis – dážninė esamybė to, kas skleidžiasi kaip kalba, muzika, gestas, kas egzistuoja čia ir dabar – bet tuo pačiu be galo tolimoje ateityje. Skleidžiasi tiems, kurie egzistuoja dabar ir kadaise, kurie pajėgia skaityti, klausytis ir suprasti. Žemųjų dažnių apaštalas.

Neįmanoma rašyti be tam tikros vidinės medžiagos – ar bent jau tiesiog be išteklių. Be tikėjimo tų išteklių neišsenkamumu. Be tikėjimo, kad jie nėra beprasmiai. Be pasipriešinimo ir be rezonanso.

Neįmanoma rašyti be neįmanomybės. Grajausko poezija – tai neįmanomybės poezija. Ypač – neįmanomos vienatvės poezija. Štai kodėl kyla jausmas, kad ta poezija randasi iš sáulių ir žaibų – lygiai kaip radijo bangos. „Bandė ne kartą: / baisiai pražiodavo burną / įtempdavo balso stygas / nelyg lanką // ir sssviesdavo / žodį ne žodį: švokštimą / geriausiu atveju sužeisto / gyvulio riksmą.“

 

Visa tai – tiesa, tačiau iš tiesų viskas ne taip.

Grajausko stilius keistas ir įstabus, nepanašus į nieką, svarbiausia jo ypatybė – kasdieniškumas ir įprastumas. Mėginu prisiminti šiuolaikinius poetus, kad aptikčiau kokių nors analogijų. Tačiau iš tiesų mąstau apie Andrejų Platonovą.

Yra toks 1921 metais Platonovo parašytas apsakymas „Žvaigždėtoje dykumoje“ su epigrafu – paties Platonovo eilėraščio eilutėmis: „Po žvaigždėta dykuma tylus / Klajūno pasirinktas kelias“ – Michailo Lermontovo eilėraščio „Išeinu vienas aš į kelią...“ parafraze. Šis Platonovo apsakymas prasideda žodžiais: „Dieną, naktį ir visą amžinybę plaukia ir plaukia debesys virš žemės. Namie, po dirbtuvės stogu, visur, kur nesimato dangaus, mes žinome, kad yra debesys. Jei dangus platus, dykas, ir kaitroje tvyro saulė, debesys slenka mūsų širdyje. Jų šnaresys – lyg tyli amžina muzika, vis genanti viltį. Nežinia kas geriau: ar tas ilgesingas šlamėjimas, ar džiaugsmas dykroje, kai nebėra ko trokšti. Tų debesų šnaresys tylus, lyg alsavimas, tarsi neišdainuota, nesudėta daina, kurios žodžius paslapčia moki. Debesys, žvaigždės ir saulė slenka viena kryptimi. Toje beprotiškoje, trumpalaikėje nenuilstamybėje, tame bėgime į begalę yra ilgesys, yra neįmanomybė, ir nuo jos plyšta siela. <...> Visata <...> nėra išsprogdintas kalnas mūsų kelyje“ (pastarajame sakinyje Platonovas cituoja Chlebnikovą: „...klajūnas išsprogdintų tą kalnų grandinę...“). Apsakymo „Žvaigždėtoje dykumoje“ leitmotyvas – mano suvokimu – yra veidrodiškumas, atsispindėjimas (visa ko viskame), jam būdingas sudėtingas refrenų ritmas. Labai panašiai skaitau Grajausko poeziją.

Aš nelyginu Grajausko ir Platonovo. Grajausko poezijos kitoks stilius nei Platonovo prozos, bet skaitydama Grajauską nuolat susiduriu su „pseudoplatonovinėmis“ citatomis, paradoksaliomis – ir tuo pačiu ypač kasdieniškomis: „tuščia / vien kirai / lesantys vėmalus“, „užsigaubti galvą palto skvernu, / būti, bet baugu dėl galvos / dėl palto baugu ir dėl skverno.“

Šių eilučių žodžiai stebėtinai sąveikauja net ne su turiniu, bet su esme, jie trupa, lyg cukraus gabaliukai, o paskui ištirpsta tikrovėje, tarytum šiek tiek gelsvoje, nes vos šilstelėjusioje ir todėl net mažumėlę klampioje arbatoje.

Dar viena Grajausko poezijos ypatybė – ji, kaip ir Platonovo proza, vaizduoja tam tikrą sąmonės ekstremalumą ir kalbos kančias; tai, kas paprasta, joje sukeistinama, kas nepaprasta – subanalinama (eilėraštis „Žiūrėjau žiūrėjau pro langą / žiūrėjau žiūrėjau...“, eilėraštis „Neeilėraštis“ ir pan.), o prijaukinta raudona mazda – gal porakanopis miesto gyvūnas, gal nekalta auka, o gal gera kiekvieno Grajausko skaitytojo pažįstama.

Šiame taške klausimas „kas tai yra?“, užduodamas Grajausko poezijai, įgyja dar kelias visai naujas prasmes. Juk šių eilėraščių skaitytojas – net ne liudininkas, o bendrininkas. Grajauskas neabejotinai dalyvauja kuriant kultūrą – bet konkrečiuose tekstuose jis „nukelia“ ją arba „išsluoksniuoja“. Skaitytojas, hermeneutinės procedūros dalyvis, įžengia į šiuos eilėraščius net nesusimąstydamas apie elgesio su tekstu taisykles: jis tiesiog žiūri į veidrodį. Grajausko eilėraščiuose jis įgyja savo istoriją – skaitytojo istoriją. Atspindimojo. Į kvadratą įsprausto ir kvadratu pakelto skaitytojo. Jis – taip dažnai nutinka stebint reginį – patenkintas, bet ir apgautas. Grajauskas – estetas ir intelektualas – puikiai išmano emocijų istoriją, reginių istoriją ir istoriją apskritai. „...Aš nešoku“ – sako jo eilėraščio personažas, o toliau: „begalė Dievo / sutvėrimų nešoka, karkvabaliai, / rupūžės pamatinės, vėžliai, šimtakojai, / begemotas su leviatanu, netgi katinas, ir tas / o geriausi šokėjai yra tokie maži / balti šuniukai, galgi pudeliai... pastato ant / įkaitinto skardos lakšto, / ir šoka, o kur bedingsi, šitaip / gal ir tu išmoktum, tankiai minti / kojelėm apsvilusiom / liūdnas šuniukų gyvenimas...“ – ir jo skaitytojui noromis nenoromis tenka išmokti suprasti, kuo pojūtis skiriasi nuo emocijos, o emocija – nuo išgyvenimo. Grajauskas, dirbdamas su prasmėmis, tarsi ir neverčia skaitytojo atlikti perskyros pastangos, bet jei esi Grajausko skaitytojas, ta pastanga neišvengiama. Taip sukuriamas įrankynas – sąmoningai, būtent šitam skaitymui: taškai, brūkšniai, blyksniai ir afektai – trumpi ir ilgalaikiškesni; Grajauskas ir provokuoja kalbą, ir provokuoja ta pačia kalba – kartais nepastebimai. Tačiau net tie nematomi mėginimai labai juntami.

Dar vienas svarbus dalykas. „Nuogas prieš veidrodį“ (ir „nuogas veidrodyje“, o kaipgi) – tai anaiptol ne savęs išstatymas apžiūrai. Tai – veikiau būdas kurti metaforas, kurių, atrodytų, Grajausko poezijoje beveik nėra. Tačiau iš tiesų ten daugybė įvairių metaforų „vienu dažniu“. Nes „nuogas prieš veidrodį“ – tai kartu ir tas, ir ne tas, kuris sako: „Spoksodamas į naktį pro autobuso langą, mačiau: kažkas pakelėj subolavo“, ir kuris išvydo savo atvaizdą, bet kartu ir atvaizdą „Vyro, kuris laukė“, „Žmogaus su puse arbūzo“, „Triumfatoriaus“, „Budėtojo“, eilėraščių „Aklas pasimatymas“, „Tai jis“, „Kodėl anąkart vienas sau kvatojausi lyg išprotėjęs“ personažų ir eilėraščio „Žiūrėjau žiūrėjau pro langą / žiūrėjau žiūrėjau...“ herojaus. Tam tikru požiūriu tai – labai „jaunos metaforos“, lygiai kaip visa tai yra „jaunų emocijų“ poezija, priešingai nei „senuose stiliuose“ gyvenusios „senosios metaforos“ (nušviestas debesis, Dante's aprašomas kaip brangakmenis, ir net kūnas, Andrejaus Platonovo nusakomas kaip mašina) bei „senos emocijos“ (tokios kaip meilė ir pyktis). Grajausko poezija – ne apie meilę ir pyktį, ji – apie vienatvę („Beprotis // stovi tribūnoje / už parankės su savo vienatve / pasakoja žmonėms / apie žmonių meilę“).

Žinoma, Grajauskas toli gražu ne pirmasis poezijoje leidžiasi į atvaizdų žaidimą, bet jis tai daro – literatūros požiūriu – netikėtai ir, surizikuosiu teigti, naujai. Ypač naujai tuo požiūriu, kad jo eilėraščiuose atvaizdai egzistuoja ne akimirkoje, bet laike, svyravimų ritme, veikiami bangų jėgos. Taigi Grajauskas neprivalo inscenizuoti egzistencinės ir antjausminės, antpatyriminės vienatvės – jis tiesiog rodo ją, atskleidžia iš neregimybės, tarsi radijo balsus iš radijo bangų, pasitelkdamas įrankyną, kurio ukrainiečių poezijoje dar beveik nėra. Savo ruožtu skaitytojas – pats – nėra joks veikėjas (actor) ir net ne aktorius, jis pats esti gyvoje nepaliaujamo svyravimo srovėje, nes Grajauskas tiesiog įstumia skaitytoją į „eilėraščio įvykį“, pastato jį čia pat už personažo – priešais veidrodžio arba lango kvadratą ar priešais popieriaus lapą, ir toks gudrus yra Grajausko triukas, toks jo ypatingas būdas išsisukti: skaitytojas pasirodo esąs lyg ir už personažo, bet tuo pačiu ir akis į akį su juo, ir akis į akį su visais, kurie esti viename dažnyje su juo; jis ima „gaudyti“ tuos, kurie „gaudo“ jį, ir net toli už teksto ribų, ir net toli ateityje.

Šis tiesioginio Grajausko poezijos suvokimo efektas darosi dar labiau stulbinantis tuo, kad „internetas yra Niekur“, ir tas Niekur – begaliniame esamajame laike – yra negrįžtamai totalus.

Ne mažiau totalus bejėgiškumas prieš atvaizdą: savo kūnu priešais veidrodžio, lango kvadratą ar popieriaus lapą galima manipuliuoti, atstumą galima keisti, galima net nusisukti, kad nieko nematytum, bet veidrodyje vis viena būsi tu. Tas bejėgiškumo keliamas nerimas – ne personažo ir ne autoriaus, o būtent (ir vien tiktai) skaitytojo, ir nors tai – tik raidėmis popieriuje arba monitoriaus ar planšetės ekrane parašyta „aš tik puldinėju ir strykčioju / ir mosikuoju rankomis / aš tik bandau išsisukti / nuo to baisaus daikto / skriejančio man į galvą“ – Grajausko skaitytojas stovi akis į akį su šiais žodžiais ir supranta: „skrieja – man – į galvą“, taigi Grajausko skaitytojui už nugaros stovi „Žolės pjovėjo“ ir „Matricos“ žiūrovas, nes Grajausko skaitytojas jau seniai suvokia save kaip save tūkstančiuose atspindžių, mato save – tarytum net užsikirsdamas – kaip matytų lazdą dviem galais. („<...> Lazda turi du galus. / Iš kurios pusės bežiūrėtum, / visai aiškiai matosi – galas. / Jei lėtai slinksi žvilgsniu per lazdą, / pamatysi, kaip galas artėja. / Jei greitai – pamatysi, kuo / galas baigiasi. / Yra lazda, o už lazdos yra visa kita: / tai, kas nėra lazda. / Visa kita visai nesirūpina, / yra ta lazda ar nėra. / Kas yra? Vis dar / galų nesuvedi? / Tai taip ir spoksosi dabar, / kluika tu vienas? / Va tuoj gausi lazda per dantis, / ir visi durnumai praeis.“)

Su lazda, kurios neimi į rankas, kurią tik apžiūrinėji, – nota bene – koreliuoja kūnas savo nuogumu ir vienatve. Staiga pasirodo, kad ši lazda – dar vienas raktas. Raktas, kurį Grajauskas tyčia padėjo gana matomoje vietoje; šis raktas atskleidžia jo poezijos santykį su dvidešimto amžiaus pradžios Europos avangardu – joje nėra psichologiškai determinuotų poelgių, „charakterių“, „tipų“, net nėra tiesiog personažų, kurie vis dėlto pasižymėtų refleksija ir motyvacija. Tada paaiškėja, kad Grajausko eilėraščiai monologiški ne pagal „stiliaus formulę“, bet struktūros požiūriu; žiūrėjimo į save veidrodyje „tekstas“ dar nuo tų laikų, kai buvo rašomas „Doriano Grėjaus portretas“, yra vidinio monologo atitikmuo – ir savaime yra alogiškas. Taigi žiūrėjimas į save veidrodyje, kai kalbame apie Grajausko poeziją, – tai ypatinga afekto teritorija, ir Grajausko atveju ji itin įdomi tuo, kad tokio afekto asociatyvumas (kadangi jo metaforos ir emocijos yra „naujos“) irgi visiškai „naujas“. Grajauskas-intelektualas konstruoja labai sudėtingus ir be galo aktualius „sąmonės srautus“ (išdrįsiu, rizikuodama, pasitelkti šiuos du žodžius, tik įspraustus į didžiules kabutes), naudodamasis žiniomis iš „tada-ir-dabar“ (iš Freudo ir iš Lacano): apie suskilusį Aš, apie Eroto ir Tanato trauką, „apie šiuolaikinę pasaulio poeziją, labai / įdomu, apie popieriaus gaminimą namuose, / apie sonatos formą, fugą ir kontrapunktą... apie Antoniną Arto ir jo Žiaurųjį / teatrą...“, kartu jis šaiposi iš to – bet šaiposi mirtinai rimtai, o Grajauskui šaipantis, ir pasaulis, ir eilėraštis, ir atspindys veidrodyje – viskas suskyla į fragmentus. Tai šen, tai ten Grajausko eilėraščiuose sumaišomas, sukeičiamas, suliejamas viršus ir apačia (kaip eilėraštyje „Nuogas prieš veidrodį II“), ir lygiai taip pat, kaip kartais jo poezijoje niveliuojama „nuogo prieš veidrodį“ ir „nuogo veidrodyje“ priešstata, taip ir Viršaus bei Apačios antinomija ima reikšti ne pačią save (tai yra neatsiejamą Viršaus ir Apačios priešingybę), bet – tiktai – svyravimų amplitudę.

Tai itin vertinga ir svarbu, nors ta vertė ir svarba nėra akivaizdi. „Senosios poetikos“ ribose toks maišymas, sukeitimas, suliejimas ir niveliavimas buvo neišbaigtumo požymis, ir tai nebūtų buvęs palankus autoriui liudijimas. Bet Grajausko „naujosios poetikos“ ribose visa tai yra pamatiniai dalykai, ir tik dėl menamo neišbaigtumo knyga „Žemųjų dažnių apaštalas“ įgyja galimybę egzistuoti kaip kūnas, iš esmės – kaip kūnų kūnas.

Eilėraščiams šios poetikos paradigmoje, be įprastų „epochos triukšmų“ („pokalbiai apie nuoširdumą“, dailusis skaitymas „išraiškingu balsu, intonaciškai teisingai“, nokia skambučių melodijos), būdingi ir jų pačių „triukšmai“ (kaip visiškai pilnakraujo drakono „harum harum“). Tie „triukšmai“, kaip ir „triukšmai apskritai“, – neatsiejamas elektromagnetinių reiškinių gyvenimo elementas, nes kiekvienas „triukšmas“ – tai tik kita banga, kuriai pagauti tu nenustatytas: kito, o kartais ir visiškai skirtingo dažnio.

Ir dar šis tas pabaigai. Nedidelėms literatūros tradicijoms, kaip ukrainiečių, lenkų ir lietuvių, ypač šiandien, reikalingi savotiški „konsenso“ poetai. Grajauskas tam tikru požiūriu yra toks pat konsenso poetas, kaip ir mūsiškis Serhijus Žadanas, kaip lenkų Marcinas Świetlickis. „Konsenso“ poetas – tai poetas iš viršutinės lentynos, bet kartu jis yra ir poetas paaugliams. Superherojus – ir tuo pačiu „nuogas veidrodyje“, tas triumfatorius, apie kurį kalbama to paties pavadinimo Grajausko eilėraštyje. Triumfatoriui būdingas „pašaipus ir liūdnas žinojimas“, kad jo neprigausi, jis žino tiesą: gyventi – tai „kristi ir keltis, kristi ir keltis“ ir dėkoti, o tai – tokie paprasti dalykai, kad prireikia drąsos apie juos kalbėti. Kiekvieną sykį iš naujo. „Kristi ir keltis, kristi ir keltis“, ir kalbėti – vėl ir vėl.

Kartais tam prisireikia būti apaštalu. Žemųjų dažnių apaštalu.

 

Versta iš:

Гінтарас Граяускас. Апостол низьких частот. Тернополь: Крок, 2016