Ant aukštų grotų kabo aprūdijusi mėlyna lentelė: UN buffer zone. Jungtinių Tautų buferinė zona. Už grotų stūkso namų griuvėsiai. Visas kvartalas. Išdegusios durų kiaurymės. Viename tuščiame lange dar juda juodos užuolaidų draiskanos. Ant sienos, suvarpytos šūvių, kabo pašto dėžutė, niekam nebeturinti žodžių. Griuvėsių šešėliuose guli niekieno šunys. Fotografuoti ir prieiti prie grotų draudžiama. Apžvalgos bokštelyje, ant turėklo persvėręs automatą, į mane žiūri ir žiovauja kareivis. Aš jam nuobodus. Jį vargina aštri saulė.
 
       Taip jau trisdešimt metų. Tiek laiko Kipro salą ir jos sostinę Nikoziją dalija siena tarp Kipro graikų valstybės ir Turkijos okupuotos teritorijos. Nuo 1974-ųjų „niekieno žemę“ prižiūri Jungtinių Tautų kariai. Jų buvimas garantuoja sąlyginę ramybę. Tylą griuvėsių zonoje. Ironiška, kad Jungtinių Tautų prievolė - laikyti dvi tautas atskirtas. Ironiška ir tai, kad ši Kiprą dalijanti siena va-dinama „žaliąja linija“. Griuvėsių juosta buvo pavadinta žalia. Neva vienas britų armijos generolas žemėlapyje pažymėjo šią liniją žaliu pieštuku. Bet generolai dažnai vengia vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Septintajame dešimtmetyje palei šią zoną įsiplieskė žiaurios graikų ir turkų skerdynės, jie degino vieni kitų namus ir plėšė šventoves. Dabar žmonės kalba, kad pirmi juos sukiršino britai, nenorėję prarasti įtakos salai, buvusiai jų kolonija nuo XIX a. pabaigos. Paskui jie ir nubrėžė „žaliąją liniją“. Divide et impera.

       Tačiau šiandien britų kolonizacijos nebėra. Kipro graikų valstybė įstojo į Europos Sąjungą kartu su Lietuva, ten pat jau pakviesta ir Turkija. Ir vis dėlto Nikozijoje tebestovi aklinos grotos ir namai, paversti „buferiu“. Jų langai užkimšti smėlio maišais. Daug senamiesčio gatvių – aklagatviai. Štai pamatau minareto špilį ir išgirstu danguj vibruojantį muedzino balsą. Matau, kad iki mečetės veda skersgatvis. Einu juo, bet per vidurį jis užtvertas metalinių statinių tvora su spygliuotos vielos gniužulais. Statinės aprašinėtos graffiti. Paeiliui mirga žodžiai: SEX – MONEY – GOD – ARMY – RESIST CAPITAL – DEATH – WAR – PORN. Seksas. Pinigai. Dievas. Armija. Priešinkis kapitalui. Mirtis. Karas. Porno. Žodžiai - pavieniai riksmai į metalinių statinių tvorą. Kaip atskiri signalai, šukės, nuolaužos. Niekas jų nejungia. O gal? Gal visiška desperacija sujungia šiame pasaulyje į viena pinigus, Dievą, mirtį ir porno? Gal neviltis tik ir užrašoma padrikais graffiti? Tačiau už sienos į maldą tebekviečia skardi muedzino giesmė. Kažkas vis dar sklinda virš užtvarų. Bet laimė tai ar nelaimė, kad jokie taikdariai šių islamo giesmės garsų sustabdyti negali? Kad ir siena atskirtas, graikų kvartaluose islamas vis tiek yra. Beje, negali taikdariai padaryti ir taip, kad turkiškoje miesto daly nesigirdėtų graikų cerkvių varpų. Ir dėl to trisdešimt metų nesibaigia neapykanta, ir dėl to tebereikia sienos? Negi tik užtvaras, „buferius“ pasistatę žmonės gali nustoti puolę ir naikinę kitokius nei jie patys? Tai tokia taikaus žmonių sambūvio esmė – uždaryti vieniems kitus į narvus?

       Lapkričio pradžioje Nikozijoje įvyko Europos rašytojų kongreso konferencija „Viduržemio jūra: dalijantys ar jungiantys vandenys? Literatūros ir rašytojų vaidmuo pasaulio konfliktų akivaizdoje“. Dalyvavo dvidešimt vienos Europos ir Viduržemio regiono valstybės atstovai. Apskritai Europos rašytojų kongresas vienija 52 kūrėjų organizacijas, tarp jų – ir Lietuvos rašytojų sąjungą. Vieta tokiai konferencijai išrinkta itin tiksliai – Kipras yra lyg dabartinio pasaulio civilizacijų, kontinentų, mentalitetų konflikto miniatiūra. Kaip ir Rytų ar Afrikos šalys, ilgą laiką jis buvo imperinė kolonija – tik korta didesnių žaidėjų rankose, kurią bemėtant tradicinis salos kultūrų sambūvis suiro. Kaip pasaulio įtampos epicentruose, – Palestinoje, Balkanuose, – taip ir Kipre pabandyta išspręsti tautų ir religijų konfliktą, jėga jas atskiriant ir uždarant už prižiūrimų sienų. Bet, deja, Kipras bene aiškiausiai rodo, kad toks jėgos sprendimas – vienpusis; tokia taika ir lieka visąlaik priklausoma nuo prievartos tramdymo kita, stipresne, prievarta. Tarp salos dalių buvo nutraukti bet kokie kultūriniai, komunikaciniai ryšiai; niekam ir neatėjo į galvą rūpintis tokiais „antraeiliais“ klausimais. Rūpėjo tik fizinis vienų saugumas nuo kitų. Deja, po trisdešimties metų, kai nutrūko bet koks dviejų salos dalių bendravimas, Kipro graikai ir turkai tebežiūri vieni į kitus kaip į svetimas jėgas, geriausiu atveju – kaip į blogį, su kuriuo reikia šiaip ar taip taikstytis. Kultūrinių ryšių tarp graikų ir turkų per tuos metus – tik užuomazgos. Pernai referendume jie visi balsavo prieš tai, kad būtų pradėtos derybos dėl salos suvienijimo. Tad Europos rašytojų konferencija, be abejonės, bandė išsiaiškinti, kokį savo vaidmenį tokioje situacijoje regi abiejų pusių rašytojai, ar jų literatūra siekia ir geba peržengti esamas užtvaras, pasiūlyti ateičiai ne jėgos, o dialogo sprendimus. Tam sukurta reta proga – didelė Kipro turkų rašytojų grupė viešėjo graikų pusėje. Šio susitikimo išvados lyg ir turėjo sugestijuoti šį tą platesnio apie dabartines literatūros galimybes prisidėti prie taikių dialogų vėl skylančiame pasaulyje.

       Daug nusipelnęs, kad šis susitikimas įvyktų, Kipro graikų rašytojas Christos Hadjipapas įžanginiame žodyje sakė tikįs, kad šio nesibaigiančio konflikto priežastis – dvasinio kilnumo trūkumas; kas kitas, jei ne rašytojai gali jį sumažinti. Kaip tik jų bendri literatūros skaitymai, bendri leidiniai, poetų ir vertėjų kelionės vienų pas kitus kaskart verčia aižėti sieną, o jos sargus - daryti vis daugiau kontrolės išimčių. Vertimai padeda suvokti, kad patirtys abiejose sienos pusėse panašios: pasirodo, kad ir vienų, ir kitų tekstuose vyrauja tie patys įvaizdžiai – vedančių į niekur gatvių, sausros išdeginto peizažo, išniekinto Afroditės kūno. Neseniai graikų ir turkų rašytojai paskelbė, kad sieks kartu perrašyti savo mokykli-nius istorijos vadovėlius, diegiančius priešiškumą. Netrukus turi būti išleista pirma bendra dvikalbė novelių antologija. Beje, pastebėjau, kad Ch. Hadjipapas diskusijose visąlaik stengėsi kritikuoti savųjų, graikų, elgesį lygiai tiek pat, kiek ir turkų. Jam iš kitos pusės antrino turkų rašytojas Ahmetas Anas, kuris prieš kelerius metus padavė Turkijos vyriausybę į Strasbūro žmogaus teisių teismą už tai, kad ši neleido jam nuvykti į graikišką Kipro dalį. Tai vis palankūs, viltį literatūrai dėl jos pačios galimybių teikią įrodymai.

       Vis dėlto man kliuvo ir į darnų vaizdą nesilipdė kai kurios detalės, kai kurie prie vyno taurės pasakyti žodžiai. Graikų suorganizuotame renginyje pranešimai buvo verčiami iš visų didžiausių kalbų – išskyrus turkų. Turkams teko dorotis su angliška tartimi. Jauna jų rašytoja, skaičiusi įvadinį pranešimą, kalbėjo apie M. Foucault ir J. Baudrillard'ą, apie sakrifikaciją, viktimizaciją ir pasyvizaciją, bet nė žodžio – apie norą panaikinti Kipro sieną, atstatyti griuvėsių juostą. Kita vertus, graikų autorius, apžvelgęs Kipro istorinį paveldą, daug kalbėjo apie salos priklausymą Renesanso Venecijai ir nė žodžio – apie Osmanų kultūros palikimą joje. Turkų atstovui dėl to pasipiktinus, staigus dūris atgal: bet prieš trisdešimt metų jūs deginot mūsų ikonas. Vakarieniaujant Ahmetas Anas man prisipažino: ne, mes dar nesimokom vieni kitų kalbų. Kontaktų nebūna tiek daug. Kas mokėjo kitos pusės kalbą – jau pamiršo. Vertimus darom iš angliško pažodinio. Susitikę bendraujam tik angliškai – taip, gyvendami toj pačioj saloj. Ne, kalbos barjerai nemažėja. Dvikalbystė kažkada Kipre buvo įprasta, bet dabar dvikalbius žmones atrastum gal tik kokiam mažam kaime, vieną kitą senuką. Turkų mokyklose uždrausta graikų, graikų mokyklose – turkų kalba. Aišku, amžinai tai negalės tęstis, bet pabaigos dar nesimato.

       Ar reikia būti pašaliečiu, kad matytum, jog dviem tautoms gyventi vienoj saloj nesusikalbant, atsitvėrus, o jų rašytojams – santūriai taikstytis su tokia padėtim yra absurdiška? Tarkime, kad pašaliečio žvilgsnis čia niekuo neprivilegijuotas; kultūrų konfliktus dažnai išjudina ideologijos, bet galiausiai žmones užvaldo pirminiai keršto instinktai, „svetimo“ baimė, tamsieji kolektyviniai sapnai ir mitai, kuriuos suvokti logiškas protas dažnai bejėgis. Juk niekas nėra laisvas nuo tokių impulsų. Stebėdami graikus ir turkus, su estų rašytoju Janu Kausu svarstėm: kažin ar ilgai mums pavyktų ramiu tonu padiskutuoti su nacionalistais rusais? Ar ilgai abiem pusėms pavyksta likti objektyvioms ir atlaidžioms lietuvių ir žydų diskusijose? Matant ar prisimenant savųjų aukas ir griuvėsius, retai kieno žodžiai nepavirsta jėgos bendrininkais, pykčio šūksniais, graffiti ant smurto sienų – be juos jungiančios refleksijos. Kariaujantiems refleksijos dažnai atrodo neįmanomos, įtartinos, netgi amoralios. Tačiau Europos rašytojų konferencijoje aš vyliausi išgirsti kaip tik tokių išskirtinių žmonių, kurių žodžiai geba kurti dialogo arkas net ir virš griuvėsių, kuriuos mąstymo laisvė iškelia virš konfliktuojančių jėgų, virš užkardų, kurie, kad ir labai rizikuodami, vis dėlto mąsto atviros širdies kategorijomis. Kas nors iš tikrųjų turi tikėti, kad po karo tragedijų yra svarbiau ne reikalauti lygaus atpildo, o rašyti ir versti literatūrą, gebančią naikinti pavojingus įtrūkius tarp skirtingų žmonių, jų bendruomenių. Kam nors turėtų pasisekti ir kitiems paliudyti, kad tai literatūrai pavyksta. Kad ji gali viltis kažko daugiau už ginklais įtvirtinamą jėgų pusiausvyrą.

       Tikėjausi kaip tik tokio liudijimo iš garsios Izraelio knygų leidėjos Yael Lerer, kurios kalba konferencijoje išties sukėlė stiprų atgarsį. Y. Lerer, pati būdama žydė, kilusi iš religinių ortodoksų šeimos, 2000 m. Tel Avive įkūrė pirmąją leidyklą, sistemiškai leidžiančią arabų literatūros vertimus į hebrajų kalbą. Ši leidykla daug nusipelnė, kad Izraelio skaitytojai bent jau pradėtų pažinti ir pripažinti palestiniečių literatūrą. Tačiau sužlugus arabų ir žydų deryboms, prasidėjus teroro aktams ir naujai intifadai, leidyklą ištiko krizė – jos vertimų tiesiog nebeperka. Arabų literatūra ir vėl tapo priešų tekstais, kolektyviniu tabu. Jaunesnioji karta – ankstesni pagrindiniai skaitytojai – staiga pavirto radikalais ir nacionalistais. Y. Lerer nenuleido rankų – gavusi fondų paramą, Izraelio bibliotekoms pradėjo siūlyti arabiškų kūrinių vertimus už dyką. Konferencijoje ji citavo bibliotekų laiškus, kuriuose dėkojama už dovaną, bet sakoma, kad šias knygas žydų skaitytojai tikriausiai norės atsiversti nebent po dešimties, o gal tik po penkiasdešimties metų. Kol kas – teguli lentynose.

       Nesitikėjau išgirsti iš Y. Lerer tokių žodžių: „Susitaikymas ir dia-logas – tai tušti, praradę vertę žodžiai; vienintelė prasminga sąvoka – tai teisingumas“. Taip šiandien kalba literatūros žmogus, gebėjęs atsigręžti į savo visuomenę su kritišku protu, gebėjęs pasipiktinti jos yda – atsiribojimu nuo „svetimųjų“, arabų, ir patikėjęs, kad literatūros vertimas ir skaitymas – taigi dialogas su „svetimaisiais“ – tą ydą padės išgydyti. Tačiau pakako įsižiebti konfliktui, ir niekas tokios galimybės nebepalaikė. Sumanymas remtis literatūra pasirodė esąs vienišas kalbėjimas į tuštumą. Dabar Y. Lerer įsitikinusi, kad, be jėga įvestos tvarkos, be teisingo atpildo, be karinės prievartos, nebeliko kitų taikos ginklų. Tiesa, skirtumas tas, kad Y. Lerer yra palestiniečių pusėje, ji protestuoja prieš Izraelį, vadindama jį apartheidu, diktatūra. Bet ji – už jėgos, o nebe žodžių vartojimą ginant palestiniečių reikalą. Po pranešimo jos klausiau, kodėl ji nie-kaip neįvertina savižudžių teroro aktų prieš žydus, kodėl ir kiti Palestinos rašytojai vengia apie tai užsiminti (beje, kaip ir Izraelio rašytojai vengia sakyti savo nuomonę apie sistemišką Palestinos gyvenviečių bombardavimą). Atsakymas buvo toks: aš nepateisinu teroro aktų, tačiau jie – pavienis, mažas blogis, palyginti su masinėmis mirtimis, kurias pasėja Izraelio ir JAV – dviejų valstybių – karo mašina. Štai kas yra didysis terorizmas. Nustebau, kad Y. Lerer man galėjo pasakyti, kuri mirtis – žydų ar arabų vaiko – tokioj situacijoj yra mažesnis blogis. Ir kas yra didesni teroristai. Galbūt karinio smurto protrūkis išties pakeičia nepriklausomų žmonių laikysenas, priversdamas juos rinktis: arba – arba. Bet netgi jei ir taip, argi tai reiškia, kad rašytojui belieka jungtis prie vienos iš pusių, užmerkiant akis prieš jos agresiją, žudymo instinktus? Prisidėti prie silpnesniųjų, pasakius, kad jiems kaltės iš anksto atleistos, ir dabar – laikas tik teisingumui, o ne refleksijoms?

       Vis dėlto konferencijoje kalbėjau, kad nemanau, jog dialogas – tuščia, nuvytus sąvoka; jis – visada trapi, galbūt tragiška, bet vienintelė alternatyva politinės jėgos ekscesams; jis – vienintelė atrama mums, individams, anapus jėgų žaidimo. Prisiminiau, kaip rizikingos, nepritampančios nė prie vienos stovyklos Cz. Mi?oszo, T. Venclovos, I. Veisaitės pozicijos Lietuvoje padėjo spręsti lietuvių, lenkų, žydų konfliktus. Mano nuomone, konflikto pabaiga artėja tuo greičiau, kuo daugiau abipus sienų atsiranda laisvai ir kritiškai galvojančių žmonių; rašytojų vieta – tarp jų. Tai tokios, man atrodė, paprastos, suprantamos ir dažnai Europoje kartotos mintys. Tačiau į jas atsiliepusi Egipto prozininkė Salwa Bakr ironizavo, kad jai kvietimai dialogui primenantys štai ką: katė laiko pagautą pelę ir sako – kviečiu į dialogą. Jos manymu, dabarties pasaulyje kaip tik tokia padėtis: pelė – arabai, o katė - imperinė Amerikos ir Vakarų galia. Galbūt, bet aš vis tiek nenoriu patikėti, kad dabar visi mes, rašantys ir skaitantys – tik katės arba pelės.

       Europos rašytojų kongresas baigiantis šiai konferencijai paskelbė bendrą pareiškimą – „Kipro rezoliuciją“. Joje teigiama, kad Nikozijoje susirinkę rašytojai „smerkia netolerancijos ir ksenofobijos atgijimą Europoje ir pasaulyje“. Kongresas skatina visų konfliktuojančių šalių rašytojų bendradarbiavimą taikos dvasia ir ragina Europos institucijas pasaulio politikoje remti tas jėgas, kurios gina toleranciją ir žodžio laisvę. Pabaigoje primenama tradicijos tiesa, kad plunksna yra galingesnė už kardą.

       Tačiau iš tiesų rimtai palaikiusių tokį požiūrį nebuvo daug. Dauguma Europos rašytojų tik labai atokiai stebėjo graikų ir turkų, arabų ir žydų ginčus, kurie sukosi ne apie literatūros, o apie politinės jėgos epicentrą. Todėl literatūrinė diskusija gana greit išsicentravo. Man liko įspūdis, kad dažniausiai diskutavę rašytojai vengė atpažinti savosios pusės kaltes. Atrodė, kad dauguma jų vienaip ar kitaip įtikinti tautos, jėgos, valstybės, o ne savo žodžio. Nenoriu vertinti: galbūt konfliktui įsižiebus, net ir rašytojams sunku kitaip. Atrodė, iš esmės tikima, kad tik išmūrijus tvirtas sienas ir jas saugant armijoms, tik atskyrus vienus nuo kitų, tik galingiems prokurorams ginant teises ir tvarką, jų kraštuose įmanoma ramybė ir - galbūt – dialogas per sienų viršų. Ir visgi tai – tikėjimas ne žmogumi, o mūro akmeniu. Iš to galima pajusti, kaip intensyviai skirtingose pasaulio dalyse šiandien statomos naujos sienos. Dabar jos dalija nebe Berlyną, bet Rytus nuo Vakarų, krikščionis nuo musulmonų, „pavyzdines“ demokratijas nuo „blogio ašių“, arba – skriaudžiamuosius nuo „blogio imperijų“. Ir ko tokiam pasaulyje galėtų viltis literatūra? Aš vis dėlto manau, kad bent jau – nebūti tik graffiti ant vidinių mūro sienų.