tekstai.lt

Rimantas Černiauskas. Novelės (2) Sparnuotos valandos. Konfirmacija. Kunigas žvelgia į sodą

 

       Sparnuotos valandos

 

       Anksti rytą vos praplėšęs akis Collegium Albertinum C kambario gyventojas studentas Donalicijus susirado spintelėje rašymo lentelę ir paskubomis grafitine lazdele parašė dvi eilutes. Tai galėjo būti eilėraščio, gal ir poemos pradžia. Tarsi nematoma žiedadulkė nešama vėjo, kad apvaisintų gražiausią žiedą, ar maža sniego gniūžtė, nuridenta kalno šlaitu ir galinti pavirsti sniego lavina. Visi svarbūs dalykai prasideda nuo niekų, nuo vienos galvoje suskambėjusios eilutės, kuri kada nors pagimdys eilėraštį ar poemą.

       Vėliau, kai pabaigs pirmą posmą, jis dailiai jį užrašys žąsies plunksna baltame popieriaus lape. Ir tada pasijus didelis ir svarbus poetas – kaip Horacijus, Haleris ar Simonas Dachas. O dabar svarbiausia, kad pirmųjų eilučių nepamirštų. Naktį jos netikėtai įsibrovė į jo mintis, ėmė gausti ausyse kaip didysis varpas Karaliaus pilies bokšte. Donalicijus nebegalėjo miegoti, spoksojo į tamsą, vartėsi nuo šono ant šono ir kartojo žodžius, kol išmoko juos mintinai, kol suprato, kad verta keltis ir užrašyti eilutes juodoje lentelėje.

 

       Ihr Schatten schneller Zeit, ihr leicht berchwigten Stunden!

       Du zwanzig Jahr hindurch empfundner Augenblick!

       (O greit slenką laikai, jūs valandos sparnuotos!

       Štai, dvidešimtmeti, akimirka tapai!)

 

       Parašęs giliai įkvėpė oro ir pažvelgė pro langą. Žodžiai derėjo prie giedros ryto nuotaikos, lengvo vėjelio, kuris pūtė pro atvirą langą, dvelkė žydinčių alyvų kvapais. Derėjo ir prie raudono saulėtekio užu storos miesto sienos, jau švito, sutemos lindo į pašalius ir virto juodais medžių, arklių, atrajojančių karvių šešėliais. Užrašyti lentelėje žodžiai kalbėjo apie jį patį ir geriausią jo draugą Johaną, kuris miegojo prasižiojęs kaip nekaltas kūdikis, nors prieš mėnesį atšventė dvidešimtmetį ir labai susikrimto, kad jau paseno, tiek metų trypinėja po Karaliaučių, bet dar nieko svarbaus nenuveikė. Žodžiai kalbėjo apie pavasarį ir jaunystę, kuri panaši į alyvų žydėjimą. Dienos praeina, žiedai tampa vaisiais, o kas bus toliau – nesvarbu. Žodžiai kalbėjo apie metų kaitą ir tvirtą draugystę, aprašytą Karalių knygoje.

 

       Dovydas ir Jonatas padarė sandorą, nes tasai jį mylėjo kaip savo sielą. Todėl Jonatas nusivilko viršutinį apdarą, kuriuo buvo apsivilkęs, ir jį atidavė Dovydui, o taipgi ir kitus savo drabužius, net savo kalaviją, kilpinį ir juostą.

 

       Johanai, drauge, šypsojosi Kristijonas, esi mano karalius, ir aš žodžiais prieš tave nusirengiau. Jis stovėjo nuogas prieš Johaną, be apdaro, kalavijo ir juostos. Nurengtą savo sielą padėjo kaip auką prie draugo kojų. Donalicijus pradėjo poemą dviem eilutėm apie geriausią draugą, kuris antai miegojo kaip nukautas kareivis ir nė nenujautė, kad jau tapo svarbus istorijai.

       Ne, bičiuli, tu klysti. Ne veltui klaidžiojai po Albertiną ir užpakaliu trynei auditorijų suolus. Pasisėmei čia mokslo žinių, išmokai skaityti senosiomis kalbomis, kuriomis kadaise kalbėjo Jėzus Kristus, karalius Saliamonas, aklasis poetas Homeras. Mokslo žinios – ne smulkmena, Johanai, kaip tu užpykęs andai kalbėjai: „Leidžiam laiką vėjais, o gyvenimas eina pro šalį. Net su kekše negulėjau, net mergaitės nebučiavau. Viduriai užkietėjo nuo maldų ir mokslo.“

       Tu pasikarščiavai, broli. Moteris yra smulkmena. Ją mylėti gali kiekvienas bemokslis ir beraštis, ją apvaisinti gali ir tamsus kaimo būras, tačiau skaityti Homero ar Dovydo giesmes gali ne kiekvienas net valdininko duoną kremtantis vyras.

       Ką galvoji? – staiga paklausė jo draugas, žvelgdamas tarsi iš veidrodžio gelmės.

       Tu nemiegi? – nuraudo Kristijonas.

       Jau seniai stebiu, ką darai. Esi keistas, elgiesi kaip koks lunatikas.

       Nebijok, nusijuokė Kristijonas ir padavė jam rašymo lentelę. Aš tiesiog pradėjau eilėraštį.

       Svaigo nuo minties, kad Johanas skaito apie save ir nesuvokia, kam skirtos šios dvi poezijos eilutės.

       Draugas akimis perbėgo eilutes, atsiduso ir neslėpdamas pašaipos paklausė.

       Nori būti Simonas Dachas, nori būti garsus kaip von Kleistas?

       Kas čia tokio? – sumišęs Kristijonas padėjo lentelę ant lovos krašto ir rankas

sudėjo lyg maldai. Tokio klausimo jis nelaukė. Galbūt Johanas jam pavydi?

       Tu lietuvis, sugėdino jį bičiulis. Tu turi rašyti lietuviškai. Ar ne to mus mokė profesorius Šulcas? Dievas myli visus, didelius ir mažus, jam svarbi kiekviena tauta, kiekviena kalba, net pati negražiausia.

       Johanas apdairiai keitė temą, kaip visada norėjo tik pasiginčyti. Ko gero, ir pamiršo, kad neseniai skaitė poeziją.

       Bet – lietuviškai? – Kristijonas papurtė galvą. Kaip kvailai šis eilėraštis skambėtų lietuviškai. Akimirka, sparnuota valanda, poetinė vingrybė, pakartojimas ar metafora tamsiam lietuviui būtų kaip nupešta višta. Būrų kalba netinka tauriai poezijai. Ji per daug žemiška, vulgari ir grubi.

       Ką tu žinai? – nenusileido Johanas. Dar niekas nebandė rašyti lietuviškų eilėraščių. Tačiau jau turime lietuviškų Mažvydo, Bretkūno, Kleino giesmių... Ar blogai jos skamba bažnyčioje?

       Bičiulis mėgo ginčytis, prieštaraudavo net tada, kai būdavo neteisus, bet dabar, nors kalbėjosi ta pačia vokiečių šnekta, jie visai nesuprato vienas kito.

       Johanai, nusiminė Kristijonas, šis eilėraštis – apie tave...

       Ačiū, broli, Johanas atsistojo ir demonstratyviai nusilenkė. Aš tave supratau, bet kodėl manęs, pabrėžė, manęs tu negirdi?

       Negi nori, sumišo Kristijonas, negi iš tiesų nori, kad rašyčiau lietuviškai?

       Tvirčiau pridūrė. Tiems varguoliams, kurie nieko neskaito? Kurie net negirdėjo apie hegzametrą, chorėją, baladę ar sonetą? Kokia forma ir kokiais žodžiais aš turėčiau jiems rašyti?

       Nuo to klausimo jam palengvėjo. Nelauktai įsiplieskusioje diskusijoje jis jau buvo laimėtojas, poetinėse pratybose, seminaruose taip pat neturėjo sau lygių.

       Nežinau, truktelėjo pečiais Johanas. Tai yra tavo – ne mano – tėvų kalba. Jeigu būčiau lietuvis, aš tikrai rašyčiau lietuviškai.

       Netrukdykit miegoti! – šūktelėjo kažkuris studentas. Bene Pričkus iš Lazdininkų.

       Jie nutilo. Johanas sumurmėjo kelis žodelius po nosim, mostelėjo ranka, krito į lovą ir užsitraukė ant galvos antklodę. Kristijonas taip pat pabandė užmigti. Tačiau jo galvoje skraidė juodos kaip varnos mintys – piktos, įkyrios, nemalonios.

       Nori būti von Kleistas, nori būti Horacijus? Nori, kad tavo vardą žinotų karalius, ministeris, šio miesto biurgeris, armijos generolas, kepėjas ir barzdaskutys? O kas parašys tavo gentainiams? Tavo tėvo, motinos, brolių, sesių kalba... pilna aitvarų, rupuižių ir vilkolakių. Ir jokios poetinės vingrybės – purpuro rožės, dorybės skraistės, Fajetono vežimo, Amūro strėlės – čia nepanaudosi... „Jeigu būčiau lietuvis, rašyčiau tėvų kalba.“ O kam? Kam šaukti į šulinį? Greitai tėviškėje niekas nekalbės lietuviškai. Kaip brolio Pričkaus šeimynoje. Tu kalbiesi su broliu, o vaikai ir jo moteris nesupranta, jūs pasislepiate kalboje, jūs galite juos apkalbėti, šaipytis jiems į akis: varnos jūs geležinės, rupūžės, avinai, subinės taukuotos. Tai smagu, bet ar ilgam? Mirs brolis, sesuo, iškeliaus jis pats amžinybėn... Ar gali išnykti visa kalba? Ar tokia yra Viešpaties valia, ar toks Jo planas? Dievas myli visus vienodai – didelius ir mažus, gražius ir bjaurius, kvailus ir protingus.

       Kristijonas užsnūdo. Jis sėdėjo ant pirkios slenksčio, stebėjo stambų ir aukštą vyrą ilgu gelumbiniu durtiniu, kailine kepure ir su lazda rankoje. Tas žmogus varė karves į kaimo ganyklą. Tolumoje degė laužas, vaikai kepė bulves, jis priėjo pažiūrėti, kaip spragsi raudonos, karštos, šnypščiančios žarijos, kaip apdegusias, juodas bulves vaikai mėto iš rankos į ranką, kad greičiau atauštų ir būtų galima baltą bulvės minkštimą kimšti į burną. Vienas vaikas buvo jis pats, iš šalių sėdėjo jo broliai Mykolas, Fridrichas ir Jonas. Paskui broliai sulenkė jį tarsi vinį ar beržo šaką, ir šokinėjo per jo sprandą šūkaliodami užkeikimą: nebeaugsi, nebeaugsi, į kukulį susitrauksi! Ne, nenoriu, jis pasimuistė ir nustūmė brolį Mykolą, paskui ir brolį Joną. Supykęs brolis Fridrichas suspaudė riešą taip kietai kietai, kad akyse pradėjo temti ir tavaruoti.

       Kristijonas pabudo. Jo lentelė gulėjo greta, ant lovos kraštelio. Johanas jau buvo išėjęs, saulė švietė aukštai virš pilies bokšto, greičiausiai universiteto auloje prasidėjo retorikos paskaita. Kristijonas skubiai apsirengė ir nutrynė nuo lentelės abi naktį sukurtas eilutes. Poetu būti nebenorėjo, paslapčia džiaugėsi, jog niekas nemato, kaip naikina savo kūrybą. Sparnuotos valandos, akimirkos, dvi dešimtys metų. Tos eilutės dar iškils jo atmintyje vėliau, kai jau bus gerbiamas parapijos kunigas, barometrų, klavesinų gamintojas. Jos vėl sugrįš į jo atmintį netikėtai, visai nelauktai.

 

 

       Konfirmacija

 

       Per konfirmaciją iš penkių lietuvių vaikų tik vienas Lauro berniukas mokėjo skaityti ir galėjo atsakinėti iš tikybos bei Šventojo Rašto.

       Buvo gėda, nes tą dieną bažnyčioje sėdėjo ne tik lietuvių, bet ir vokiečių ūkininkai, kurių vaikai skaitė ir atsakinėjo į visus kunigo klausimus laisvai, nesivaržydami ir neklysdami. Sėdėjo čia ir zalcburgiečių, viena šveicerio mergaitė, ir visi vokiečių kalba kalbantieji buvo konfirmuoti kartu su tuo vieninteliu Lauro berniuku. Buvo gėda dėl lietuviukų tėvų, kurie, nerasdami laisvos dienelės atvesti vaikus į mokyklą, pirmiausia varo juos į lažą. Buvo gėda dėl precentoriaus Jansono, kuris stengiasi mokyti daugiau vokiškai nei lietuviškai. Jis tik džiaugiasi, kai mokykloje sėdi vien vokietukai, tada jam nereikia laužyti liežuvio ir kalbėti svetima būrų kalba.

       Argi šitaip mokytojavo precentorius Šperberis? Ar jis taip sėdėdavo rankas sudėjęs, kol vaikai patys kaip paukšteliai suskris į klasę? Lietuviukus jis sugaudydavo laukuose ir ganyklose, parsivesdavo iš miško darbų, apibardavo ir sugėdindavo bukagalvius vaikų tėvus, bet svarbiausia – jis mokėjo rokuotis lietuvių kalba. Ar prie Šperberio nutikdavo, kad iš penkių lietuvių tik vienas gebėtų skaityti? Tik vienas išmanytų krikščioniškąjį mokymą? Tik vienas galėtų prisiekti Prūsijos karaliui? Perskaityti ciesoriaus gromatą arba ceitungą?

       Kunigas buvo piktas, ir visi bažnyčioje tai galėjo matyti bei justi iš pakelto jo balso, šalto akių blizgesio, taip pat ir iš Naujojo Testamento dalies, kurią skaitė šiandien patepta krikščionių jaunuomenė.

 

       Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu – subrendę žmonės. Įstatyme parašyta: Šitai tautai aš kalbėsiu svetimomis kalbomis, svetimųjų lūpomis, bet ir tuomet jie nepaklausys manęs, – sako Viešpats (Kor 14, 20–21).

 

       O aš pats? – pamanė sau kunigas, klausydamasis sklandaus vokiško skaitymo. Pono Radkės sūnus, tas važiuos toliau negu tėvas, tas dar labiau spaus lietuvius. Beraščius, nemokšas ir tinginius. Ką aš? Kada paskutinį kartą lankiausi mokykloje? Kada tikrinau precentoriaus darbą? Kada dėsčiau jam savo nuomonę apie Dievo apleistus būrų vaikus, kurie tik išmokę kalbos ir rašto galės būti geri karaliaus rekrutai, činšininkai, lažininkai ar amatininkai? O gal – net kunigai, precentoriai, dvarų valdytojai? Kunigas mintyse šyptelėjo ir apžvelgė nutilusią bažnyčią. Vaikas ką tik baigė skaityti Šventojo Rašto ištrauką.

       O dabartės giedosim, atsikrenkštė kunigas.

       Tai buvo gražiausia šventės dalis, bažnyčia sugaudė, prisipildė žmonių balsų ir, tarsi pakilusi nuo žemės, nusklendė virš žalių, garbanotų liepų viršūnių.

       Po šventės kunigas, užsidaręs zakristijoje, ėmėsi apžiūrinėti bažnyčios knygas. Tam darbui vis neužtekdavo laiko, paskubomis jis užrašydavo naujagimius ir registruodavo mirusius. Nuo staliaus darbų ir sąnarių uždegimo smarkiai pakito net jo rašysena, kartais jau pats neįstengdavo perskaityti, ką parašęs.

       Tad ir prisėdo prie bažnytinių knygų, kad pataisytų kreivas raides, netinkamai sukeverzotus žodžius, kad savo įpėdiniui, kuris ateis jį pakeisti, paliktų tvarkingai primargintus lapus. „Dėl savo skubotumo aš dažnai labai prastai rašydavau.“ Tai buvo jo paties žodžiai, įrašyti bene prieš tris dešimtis metų. Kunigas atsiduso. Ir seniau, kaip šiandien, jis niekur nesuspėja. Kol statė bažnyčią, meistravo klavyrus ar dirbo barometrus, nerado laiko tikriems kunigo darbams. Ateis kiti kunigai, gal geriau mokės skaityti ir tvarkyti bažnyčios knygas – ką jie pasakys apie kunigo Kristijono priraitymus? „Šitos rašysenos aš gėdijuosi. Anno 1773 sausio 26“, – atsargiai išvedžiojo raides popieriaus lape kunigas. Ranka nenorėjo klausyti, reumato išklaipyti pirštai sunkiai valdė ploną žąsies plunksną. Kartais, žiūrėk, ir nutikšdavo ant knygos juodas tušo lašas.

       Jaunystėje raidės šokinėdavo iš susijaudinimo, kai už nugaros stovėdavo Ana Regina ir alsuodavo į pakaušį kviesdama kuo greičiau eiti į lovą. Jau buvo vedęs tą moterį, žaisdavo su ja po kelis kartus per dieną ir žinojo, kad Viešpaties akyse elgiasi nedorai, nes moteris negalėjo turėti vaikų, buvo tinkama tiktai nuodėmei ir geiduliams patenkinti. Gal todėl ją paskubomis ir vedė, kai sužinojo, kad geriausias jo draugas Johanas Šperberis jį išdavė, su smuklės merga sukūrė šeimą ir jau laukiasi įpėdinio. Vedybos buvo kerštas, saldus kerštas moterims, bet paskui jis Aną Reginą įsimylėjo. Pažinojo, stebėjo Aną Reginą, kai ji tebebuvo Stalupėnų mokyklos rektoriaus Gerkės žmona, vaikštinėjo lengvu šokėjos žingsniu visada rami ir gerai nusiteikusi, beje, ir tada, kai jos vyras jau sunkiai sirgo ir gulėjo mirties patale. Jis žiūrėdavo, kaip ta atsidavusi moteris stovi prie ligoto rektoriaus lovos, lenkiasi nušluostyti prakaituotos kaktos šilkine skepetaite, rūpestingai apkamšo ligonį, kad nesušaltų, kaip maitina jį šaukšteliu ir bučiuoja į smilkinį, kaip vos vos pasukusi galvą paprašo paduoti puodelį vandens, nes ligonį degina karštis, kaip nutvilko jį melsvomis akimis – nekaltai kažko prašančiu, laukiančiu žvilgsniu. Gal padėtum ligonį išnešti į kiemą? Jam patiko tas moters rūpestingumas, giedras nuolankumas, atjauta sunkiai sergančiam žmogui, ir jis vis dažniau pavydžiai pagalvodavo, jog senatvėje tokia žmona būtų tikra palaima. Jis vis dažniau ateidavo į Gerkės namus, padėdavo moteriai nešioti ligonį po kambarį ir nejučia stengdavosi prisiliesti prie jos alkūne, pakedenti tamsius jos plaukus. Ligonis tik šypteldavo bekraujėmis lūpomis ir supratingai užmerkdavo akis. Kartą, kai buvo vieni, ponas Gerkė paprašė, kad būtų Anai Reginai atlaidus, pasirūpintų ta jauna moterim, kuri dar beveik nepažinusi vyro. Ką jūs kalbate? – atkirto jis. Dievas mato, pasakė Gerkė, ir staiga jo skruostai pamėlo. Rektorius gaudė orą ir duso. Jis išsigandęs pakvietė Aną Reginą ir žiūrėjo, kaip įgudusiais judesiais moteris spaudo senio krūtinę, judina rankas, kol žmogus pamažėle atgauna kvapą. Nekalbinkit jo, ji tyliai paprašė, leiskit žmogui gyventi. Ar tai aš jį žudau? Tada jis įsižeidė ir skubiai išėjo iš rektoriaus namų.

       Po savaitės Gerkė mirė. Jį palaidojo bažnyčios šventoriuje. Moterį, stovėjusią prie jo kapo, galėjai palaikyti veikiau dukra nei žmona. Jis atsiminė savo pažadą. Nuėjo pas tą moterį ir paprašė jos rankos. Jis galėjo dar laukti – eiti kantoriaus pareigas Stalupėnų bažnyčioje, mokyti parapijos vaikus skaityti ir rašyti, giedoti giesmes, o šventadieniais važinėti į svečius pas Johaną, vaikštinėti Romintės pakrantėmis ir klausytis ramaus savo draugo kalbėjimo. Jis ilgėjosi jo duslaus vyriško balso ir kandžių pastabų apie senąjį Tolminkiemio kunigą, kuris net per pamaldas blizgina akis į begėdiškai plačią malūnininko dukters Hanos palaidinės iškirptę. Johanas kalbėtų, jis šypsotųsi ir linksėtų galva, nes visai nesvarbu, ką mato per iškirptę, daug svarbiau vaikštinėti su geriausiu draugu ir girdėti jo ramų balsą.

       Tačiau Johanas vedė, išdavė jį pirmas, ir tai tvieskė jam kaip žaibas iš giedro dangaus. Netikėjo draugo žodžiais, kol negavo laiškokvietimo į jungtuves šeštadienį, gegužės 6, anno 1743.

       Laišką atnešė nepažįstamas bernas iš smuklės. Kristijonas jį perskaitė ir suglamžė.

       Negalėjo patikėti. Dar šį rudenį jie sėdėjo sode po obelimi, gėrė kafiją ir kalbėjosi apie kvailą ir nepaskaitomą Rogalo giesmyną, apie Jono Berento ir Glozerio vertimus, bet apie vestuves draugas nė vienu žodeliu neužsiminė.        Negalėjo patikėti. Išlygino laišką, vėl perskaitė ir staiga supykęs sviedė į krosnį.

       Į vestuves nevažiavo. Atsirado svarbesnių reikalų, jam pasiūlė laisvą kunigo vietą mažoje Tolminkiemio parapijoje. Rekomendaciją parašė senasis Stalupėnų bažnyčios kunigas. Tik būtų geriau, užsiminė lyg netyčia, jeigu jaunasis kunigas Kristijonas susirastų, kaip įprasta Prūsijos karalystėje, sau žmoną.

       Ir tada jis prisiminė pažadą mokyklos rektoriui Gerkei. Nuėjo pas Aną Reginą ir paprašė jos rankos. Negaliu turėti vaikų, pasakė moteris. Dar geriau, nusijuokė jis, mažiau vargšų bus Prūsijos karalystėje. Galbūt jau tuomet jis suprato ir nujautė, kad su ta rimta, rūpestinga moterim neprapuls, sulauks gilios senatvės, ir kada nors ji su moliniu puodeliu vandens stovės prie jo lovos, kaip stovėjo prie rektoriaus Gerkės.

       Bet kaip toli nubėgo mano paikos mintys! Jau kiti žmonės ir kiti papročiai, net konfirmacijos apeigos jam vis sunkesnės, vis liūdnesnės, kadangi vaikai nebenori lankyti mokyklos. O kodėl taip nutiko? Ar ne tavo kaltė, kunige Kristijonai, kad užleidai parapijos reikalus? Nevizitavai mokyklų, nežiūrėjai, ar būrų atžalos sėdi pamokose, ar jie skaito, ar rašo, ar skaičiuoja pagaliukais? Kunigas atsiduso, vėl pasilenkė prie atverstos knygos ir pradėjo rašyti.

 

       Aš klebonas Kristijonas Donalicijus jau pasenau ir mano žmona, kuri faktiškai tvarko ūkį, irgi suseno ir sirguliuoja. Mes abu norime ramybės ir viską

pavedame Dievui, kadangi esame arti karsto.

 

       Kokia čia keverzonė? – susiraukė kunigas, žvelgdamas į ką tik primargintą popieriaus lapą. Raidės išsiklaipiusios kaip Slunkiaus daržo tvora. Vėl skubu, vėl lekiu paknopstom kaip jaunystėje...

 

 

       Kunigas žvelgia į sodą

 

       Kokia bjauri yra senatvė, kai ima kamuoti kūno negalia ir maišytis protas. Dar yra norų, dar šalto spindinčio sniego akinama šviesa kviečia prieiti prie langalio ir paleisti laukais akis. Balta šviesa – kaip klavesino klavišai, kuriais taip lengvai jaunystėje, kai sėdėdavai jaukiame bičiulių rate, bėgiodavo tavo pirštai. O dabartės? Pirštai suriesti, rankos dreba, gelia strėnas, suka sąnarius per lietų ir per šalčius, kaip dabartės, kai prisnigo iki stogų. Skausmo esi buveinė. Tiktai drybsok pas kakalį išsikėtojęs ant klevinio suolelio, apsiklok kelius, įsisupk kojas į šiltą apklotą, tą, kur kadaise precentorius Šulcas atvežė iš Karaliaučiaus, o gal Jansonas, kas beprisimins, ir svajok, klajok mintimis po jaunystę. Šiandien giedra diena, bent dantys nesopa ir toli matyti, bet vis vien neišlenda iš galvos, atrodo, tik vakar, kas dabar beprisimins, skaitytos poeto Vergilijaus eilutės:

 

       Amžiaus geroji diena mirtingiesiems vargšams šioj žemėj

       Pralekia greit, ateina liūdna senatvė ir ligos,

       Prislegia vargo našta ir mirtis be gailesčio rauna...

 

       Bjaurios mintys, bene dėl to, kad visai neseniai laidojo savo prietelį Johaną Kempferį ir šventintu vandeniu pakrapijo kapo duobę. O gal laidojo tikrą brolį Mykolą Donaleitį, kas dabar beprisimins? Buvo jauni, bet kvaili, regis, nebuvo?

       Argi tokius žodžius ir eilutes deklamuodavai jaunystėje, kai su Johanu Šperberiu vaikštinėdavote siauromis ir ūksmingomis Karaliaučiaus gatvelėmis? Kai ateidavote prie tamsios miesto sienos ir mergiotės kvatodavo jums į veidą: „Neturite pinigų, studiozai!“

       Ana Regina, burbi po nosim, pasodink mane arčiau lango... Ar ne dyvai matyti užmigusį sodą ir baltas sniego lygumas iki pat Stalupėnų, Norkyčių? Veizėk, ten pusnynai baltais kalnais pasidarė ir žiema ant stiklo kvietkas nupynė... Bet kur tu, boba, dingai? Aš vienas čia sėdžiu ir malu liežuviu. O gal tik galvoju, gal visai nekalbu, kad niekas nenori manęs girdėti? Pats su savim, su savo pilvu kalbuosi? Bene visai pakvaišai, kunige Kristijonai? Bene tau smegenys suminkštėjo kaip dvaro ponui nuo rinčvynio?

       Ana Regina! – staiga riktelėjo.

       Pribėgo tarnas Laurynas bejausmiu, apsimiegojusiu veidu, pataisė nuo

kojų slystantį apklotą.

       Ar ko reikia, kunige? – nuo tarno iš tolo taboka trenkė.

       Kvailas žmogau iš kiaulidės, šiandien trauki taboką, rytoj gal jau kekšausi, kaip popierininkas iš Kiautų malūno. „Pater – Johanas Šulcas, malūnininko padėjėjas, kuris matrem – Mariją Barkovskytę pažadėjo vesti ir suvedžiojo, bet po to paliko. Mergšė antrą kartą tapo kekše.“ Jis pats tai parašė krikšto knygoje, bet kada – jau neprisimena. Viskas keičiasi jo parapijoje, nauji papročiai, naujos ligos, ištvirkėlė Elžbieta Pakštinaten gyva ėmė pūti ir mirė. Ką padarysi, šventino ir tos nedorėlės kapą. Iš kur tamsiam žmogui žinoti apie moralę, kai net kunigai nesidrovėdami lošia kortomis, geria rinčvynius ir kemša į kišenes vogtus florinus?

       Prisimerkęs jis pamoja tarnui pirštu. Laurynas pasilenkia ir net suinkščia iš baimės. Kibūs senio pirštai skaudžiai žnybia jo ausį.

       Tu, nenaudėli Laurai, vėl dūmus leidi kaip kaminas. Kelionę baigsi tu

       Karaliaučiuj ant Žuvų tilto tarp elgetų!

       Skauda, kunige, skauda.

       Taip tau ir reikia, šyptelėjęs jis paleidžia tarno ausį ir pasižiūri pro langą. Ką barometrai rodo? Į giedrą?

       Į giedrą, trina sau ausį tarnas ir, pasitraukęs per žingsnį, stebi suvargusį, nuo ligų drebantį šeimininką. Silpnas, rodos, vos paeiti begali, o taip skaudžiai žnaibosi. Į giedrą, tetati.

       Pats žinau, gudriai šypsosi senis. Šį rytą zūbai visai nesopa. Jie man geriausi barometrai.

       Kokia laimė, tetati! – pralinksmėja Laurynas. Bent sykį ir tamstai diena išgaidrėjo... O andai per Tris karalius taip blaškeisi, taip neradai sau vietos, kai zūbai praskundo, Ana Regina jau norėjo siųsti mane kaip paslą pas barzdaskutį į Romintę.

       Nerodyk zūbų, susiraukia senis ir pamoja pirštu. Nagi prieik arčiau.

       Neisiu, užsispiria Lauras, tu vėl ausį tampysi.

       Ir tampysiu! Ausį raute nurausiu! – pašoka ant kojų kunigas. Susigiedojai su amtmonu? Kiek Ruigys tau atseikėjo, kad savo bjauriom kalbom mane į kapą varai? Visas pragaras prieš mane sujudo ir tam žaidimui pats Belzebubas pirmininkauja. Neišgraušit! Kai amtmonas pagal savo paprotį su bizūnu ir bjauriais keiksmais pliekia jus per strėnas, tai viskas gerai ir jūs tylite. Argi ne? Pasakyk ponui Teofiliui: aš garbingai nešioju žilus plaukus ir nieko pasaulyje man nereikia gėdytis. Tuo labiau lietuvininko Pilypo Ruigio vaikų. Tėvas doras žmogus, bet jis… Bedieviška siela, vėl melą su tiesa maišo! Kam tada, kai su ponu karo patarėju Radke viešėjo mano namuose, jis kalbėjo, kad viską paliks po senovei, tačiau paskui? Ėmė grobti bendruomenės gyvulius, nutiesė alėją į Samanynus paėmęs tam gabalą bažnyčios žemės. Neišgrauš! Mano žemės, separacijos nesulauks. Nė vienas akmuo nebus iš vietos pajudintas.

       Kunigas karščiuojasi. Lango šviesoje Laurynas mato, kaip baltučiais purslais tyška seilės iš jo burnos. Tuo gausiau, kuo karščiau senis šaukia.

       Menkiausias kaimo mokytojas turėjo privilegijų visur, kur tik yra mokykla, ganyti savo gyvulius. O dabar? Kur jis ganys? Bukagalviai! Visada sakiau ir sakysiu – kur tik yra karaliaus dvaras, šalia dar bedievis ir be sąžinės amtmonas, ten blogai ir baisu aplinkiniams.

       Jau nebe pirmą kartą Laurynas sugauna save besistebintį, kaip nuo piktumo susitraukia ir sumažėja kunigo Kristijono stotas. Visai kitoks jis atrodo sakykloje: aukštas, tiesus, pakelta galva, griausmingu balsu kalbėdamas – vokiškai ir lietuviškai – suklupdo visus parapijiečius.

       Šios dienos pamokymų Laurynas net nesiklauso. Ne pirmą dieną jis girdi kunigo priekaištus ir rūgojimus. Jis tik gailiai stebi, kaip liga lenkia senį prie žemės.

       Argi tos drebančios rankos suriestais, išklaipytais pirštais pasodino ir išaugino prie klebonijos ūksmingą ir našų sodą, kur taip gera viduvasarį nuo kaitros pasislėpti su kvatokle Pimike? Ar tie kreivi pirštai sutinusiais sąnariais tekino ir šlifavo optinius stiklus vienam mandram įtaisui, pro kurį pažiūrėjus utėlė atrodo didesnė už kiaulę? Ar tom nepaklusniom rankom senis dirbo ir sustygavo klavyrus, kuriais pats grodavo liūdnas melodijas, nuo kurių norėdavai verkti ar bėgti pievomis iki Stalupėnų? Ar šita kretanti žila galva sugalvojo ir gražiai sudėliojo protingus žodžius, pasakė visą tiesą apie Romintės slėnio būrų gyvenimą, jų rūpesčius ir džiaugsmus?..

       Neklausai tu manęs! – pakėlęs ranką griaudėjo kunigas. Kristaus žodžiais tau pasakysiu: Jeruzale, Jeruzale, kuri nužudai pranašus ir užmuši akmenimis Viešpaties atsiųstuosius, kiek kartų aš, kaip višta savo vištelius po sparnais, norėjau surinkti krūvon tavo vaikus, bet jūs to nenorėjote.

       Ūmai senis nutyla. Mosteli ranka, susmunka į krėslą ir dusdamas gaudo orą.

       Gana, tetati, gana, sumirksi Laurynas, va nunešiu tamstą prie lango. Veizėk, kaip gražiai apšerkšnijo tavo sodnas... Irgi Romintės šilas stov kaip puderuotas ponatis... Ar matai, kunigėli?

       Tarnas pasilenkęs jau drąsiai paima kėdę už kojų, pakelia kartu su seniu, nuneša ir pastato prie lango. Kunigas jam pasirodo lengvesnis už išdžiūvusią beržo šaką.