Nebuvo kada rašyti eilėraščių. O ir tai, ką parašiau, tiktai šalia praeidamas. Dainas apie svyruojančius gluosnius — su arimais ir bernyste atsisveikindamas; Kryžių Lietuvą — Telšių kalėjime žemaičius beguosdamas; Obelį iš Suvalkijos sodo (kurios dalis klaidingai išleista Duonos kasdieninės vardu) — prakeiktą savo dalią po svetimus kraštus nešiodamas. Tai būtų ir viskas, jei ne didžiausia poeto nelaimė, kada smaugia nepasakyti žodžiai. Bet dar pagyvensime. O gyventi gal niekas taip nepasiryžęs, kaip aš — daugelio sudužusių laivų jūrininkas. Ir didžiausias apmaudas, kad tie laivai ne į uolas audrose sudužo, bet tamsią naktį prasmego lietuviškose pelkėse. Todėl ne kartą kėsinausi tas pelkes padegti, bet nieko neišėjo. Bet dar pažiūrėsime.
1936. VII. 1.
Kazys Boruta
SU VIESULĄ IR SU MYLIMA
Nežinau, katrą pirma pamilau,
viesulą ar tave, mano mylima.
Bet dėl tavęs, o viesulą!
Bet dėl tavęs, o mylima!
Einu gyvent beprotiškai pašėlęs
— rankas ištiesęs mylimai,
— iškėlęs vėtrai vėliavas.
Šėlk su manim, viesulą,
mūsų keliai platūs, tiesūs.
Dainuok su vėtra, mylima,
jei žūtų tavo mylimas.
1925
LAISVO VĖJO VALIA
Laisvo vėjo valia drumstis,
žalio šilo — gausti.
Tai ir man negali niekas
gausti drumst uždrausti.
Argi aš ne vėjas?
Argi aš ne šilas?
Tegyvuoja valia vėjo.
Tegu skamba žalias šilas.
Vasarojui reikia vėjo,
reikalingas garso šilas.
Reiškia, tokių teisių turi
mano neramus troškimas.
Drumskit, vėjai, vasarojus,
aš jums drumsti draugas.
Aš drumsčiu tą žalią javą,
kur krūtinėj auga.
1928
MEILĖS VASAROJUS
Per laukus, žaliąsias pievas lig vieškelio lydėjai.
Aš tylėjau. Tu tylėjai. Ir laukai tylėjo.
Buvo liūdna. Kelio vingiai gailiai pranašavo:
niekados nebūsi mano, niekados aš tavo.
Ar ne todėl taip liūdėjo žalsvas vasarojus,
kad ant kelio kieto kaklo tada pasikoriau.
Mielas mano, brangus mano! Man ne kas palieka.
Savo meilės vasarojaus aš nepiausiu niekad.
1926
LAUKIANT TRAUKINIO
Taip tyliai, tyliai vėjas švilpia,
ir traukinio ant bėgių dega akys.
Patrauk šalin,
kol kaklas nepanertas kilpa,
kol drąsiai šaukia tamsios juodos naktys.
— Panele, ar tau nenuobodu
stovėt prie bufieto desėtkas antras metų,
jei taip —
išeikime į kelią platų.
Tyli. Tylėk, mieloji. Aš moteriai
per daug tikiu, nes visad alkanas
gal meilės, o gal vėtros,
gal duonos kasdieninės,
vistiek,
po marškiniais lietuviškojo lino
krūtinėj neramu.
... taip trošku.
... taip tvanku.
O mintys liūdnos
lyg garlaiviai per jūrą brenda,
gal todėl, kad dvasia —
tas amžinas Kolumbas —
naujos vis žemės ieško,
o ranka
stveries už saulės krašto,
gal kad vėliau už meto, antro, trečio
paleistum porą žodžių per padangių paštą,
kad toks ir toks daug rašė ir parašė,
kol galop parašė paskutinį tašką.
O tu neliūsk, panele. Traukinys jau čia.
Sustojo. Pro geležines šnerves atsiduso,
prunkščia ir —
tau —
jei tu gyvent norėsi,
gyvenk kaip viesulą drąsiai ir rūsčiai.
1926
DAINA APIE KLYKIANČIĄ VARNĄ
Miglos. Liktarnos. Skersgatviai, gatvės.
Klykianti varna ant juodo dangaus.
Kaip man neklykti žaliosios jaunatvės,
perkūnijų vėtros ūžimo smagaus.
Oi, varna, varna! Kokia negerovė
mudviejų riksmą iš girios žalios
ant suodino miesto padangės pakorė,
kuriai nesulaukti rytinės žaros.
Klaidžios gal šviesos palaidos, rainos,
ligota, nudryžus pašvaisčių dėmė
ir — aš, paklydęs bernas iš kaimo,
tu — žalių girių juoda duktė.
Oi, varna, varna! Sese juodoji,
koks gi velnias čia nešė tave.
Čia tau ne tėviškės mano žalioji
ošianti, ūžianti, tanki giria.
Ūžia ir čia. Bet ne girių ūžimas,
staugia viršūnės juodų kaminų.
Plienas į kietąjį akmenį trinas,
tūkstančiai čiaukši plieninių dantų.
Oi, varna, varna!
Pro rūkstančius bokštus
tau neišlėkti niekad niekada.
Pro suodžius ir dūmus tave iškošus
būsi ir varnos daugiau neverta.
1926
DAINA APIE PATIESTAS KOJAS
Tai ką. Patiesime kojas gatvėse
užguitas miesto triukšmu.
Arklys taip ant plento padvesia,
griūdamas po vežimu.
Ir taip, kaip pievos prieš naktį,
žalsvosios akys migla tararuos.
Išlipęs vežėjas atsegs plėškės sagtį
ir vienu arkliu toliau nuvažiuos.
Arklys paspardys kanopomis plentą
ir kojas užvirtęs sustings.
Paplentėje vakarui temstant
gaujos šunų susirinks.
Skalins šunes po visą paplentę,
džiaugsis, kad griuvo arklys,
kas koją, kas šiaurų, kas mentę
po pievas, laukus ištąsys.
Rudenio lietūs nuplaus bėrio kaulus,
žemėmis žagrė artojo apvers.
Tik man tos laimės niekad nesulaukti,
skersgatvių vėjai mane apverks.
1926
LAIŠKAS IŠ KAIMO
Oi, jei būčiau žaliojo beržo metuose neužmiršęs ašarų,
tai gal šiandien nieks iš mano lūpų negirdėtų
tų rūsčių žodžių, kurie į rinkas, į aikštes prašos,
nes jiems ankšta —
jiems maža pastogėse vietos.
Gal ne kartą verkčia, tarytumei beržas,
sulaužęs rankas apie nulenktą kaklą,
kad giltinė ant mano slenksčio beldžias
ir šaltis —
toks šlykštus,
toks nepavasariškas
šlapia mazgote perbraukia kaktą.
Dažnai. Labai dažnai.
Pavargęs kaip nuo žagrės,
žiūrėjau pro dulkėtą langą
miestiškos padangės,
kur riebios reklamos
žvaigždės tingiai rangės,
o apačioj —
ne kartą gundė alkana gatvė —
pravert palėpės langą,
atsikvėpti
ir —
nuo 10 aukšto
savo galvą į gatvių bruką tėkšti.
O, taip. Neslėpsiu savo nuodėmės.
Inteligentas — aš. Senai jau iš dirvonų
ir nuo žagrės esu atplėštas,
ir delnas mano, tartum pono,
senai gužuotas buvo ir pūslėtas.
Tiesa. Aš — proletaras.
Ant sudulkėjusių lentynų
didžioji smagenų dirbtuvė,
kur kelios kapos knygų
ir dulkių eilios šalia jų sugulę
bei pelėsiai kvepia gražaus šimtmečių desėtko,
kur, žinia, ir aš suplėkau.
Berniška dūšia
kasdien daugiau apdulksta,
ir mano širdies teatras
per dažnai vaidina dramą,
kur verkia gailesiu
pavakarės liūdna piemenė – –
– – – – – – – –
– – vakar brolis rašė laišką.
Taip mielas raštas to, kurio ranka
lengviau nuvaldo žagrę, negu plunksną.
Kožna raidė, kaip kaminas, plačiai pravėrus burną
žaliųjų dūmų kamuoliais
į vakaro sutemusią palėpę rūksta.
Rašo jis: —
— jau suvertė pavasariui ant strėnų pirmą, riebią vagą;
pūdymų pašoniuose putoti taškosi upokšniai;
žalias kaimas pučia maištui ragą,
ir pavasariniai vėjai pro pakreiges šniokščia.
Toliau ir brolio laiške žinios liūdnos, kad: —
— tas gluosnis, kur žaliavo palei kluoną
jau nugriuvo, ir kad vakar
žandaras išvedė iš tvarto karvę,
be to, dar bernus areštavo,
kur kunigą per mitingą apstumdė.
O motina senatvėje nusviro,
kaip šulinio prie svirno svirtis,
kai vėjas pučia. Žaliuoti pradeda
jau pievose velėna,
tačiau nebėra ko išvest iš kūtės.
Truputj gaila. Pikta. Ir galvą skurdas ėda.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O, mielas mylimas! Kad taip ir aš galėčia,
kai dvelkia nuo rasotų pievų vėjas
suplot per kaklą tavo bėriui
ir plėšti veją —
suverst lig priešpiečių velėnų marią!
O vakare... per velnią būt smagu,
kada klausytume ant gonkų atsisėdę,
nutilus vakarui, užsnūdus senam gluosniui,
tiktai mėnuliui grojant smuiku —
operos šunų, varlių kvarteto
ir panašių daiktų,
kurių per miesto atmosferą tvankią
išgirsi, kad ir kaimo bernui, sunku,
kaip ir man nelengva
suuosti dūmus tėviškės padangės.
1926
PAVIEŠKELES GLUOSNIŲ LIŪDNOJI DAINA
Pavieškelėje gluosniai nepažino
ir nusigryžo, tartum svetimi.
Ar ne todėl man kojas surakino
ir duobės vieškelio sustojo kertėmis.
O vieškeli! Kodėl tu šiandien tokis,
nejau todėl kad nelaiku gryštu.
Saulėleidis gelsvai nunokęs
kažką liūdno braižo su pirštu,
kad nieko nėr, visi kažkur išnyko
ir nieko nebešauk. Nelauk. Nereik,
kad kartą dar kampus kasnyko
sumegstų atgraibom, nekaip.
Mielieji mano!
Mieli! Brangūs!
Atleisite, kad aš dar vis taip pat
myliu — kartuvių žabangas,
akia šnairuojančia, kreiva.
Tamsus dangus.
Juoda naktis patiltėj
nekartą laimė rodės man,
kaip kad dabar stovėt po kilpa
ir melstis mylimiem draugam: —
ir budeliui, kur muilina man virvę,
ir mėlynakei tolimų aušrų,
ir vėjui, kur tarp kilpos švilpia
graudingą dainą mano šermenų.
Oi vėjau, vėjau! Per anksti dar, vėjau!
Tu graudžią dainą man švilpi.
Aš visa padariau, ko niekad nežadėjau,
ir numiriau, kaip numirė visi.
1927
ŠIAURŪS VĖJAI
Tai ne šiaurūs vėjai šiąnakt ūžauja,
ir ne lietūs viedrais liejasi.
Tai motina ant slenksčio dūsauja,
tai rauda sesuva ant prieklėčio.
Lik sveikas senatvės parama!
Dirvonams išplėštas sūnus artojas.
Todėl mykia karvė iš tvarto varoma,
žvengia bėris pro vartus jojamas.
Surakinę sūnų kažinkur išvežė,
į kalėjimą ar nužudyt, nežinia.
Liko ant vieškelio kruvinos vėžės
ir motina pravirkdyta vidurnakčia.
Kaltas, kad žagrė rankų neišlaužė
ir kirvį griebė gintis iš pasuolės.
Permažas ponams mokesčių lažas,
Žvėrių gauja vidurnakčia užpuolė.
Ir ne šiaurūs vėjai šiąnakt ūžauja,
ir ne lietūs viedrais liejasi.
Tai motina ant slenksčio dūsauja,
tai rauda sesuva ant prieklėčio.
1927
PASAKA
Ne. Neužmiršiu aš jos niekada
rankų dviejų.
Saulėleidžio geso auksinė žara,
kai ji pro kalėjimo langą žiūrėjo.
Langas kryžiuotas. Prie vartų sargai
su šautuvais sergėjo jąją.
Prisiminė man pasakingi vaizdai,
pasaka su karalaite gražiąja.
Sustojau. Tylu. Tik mėnulio ranka
Blizga kalėjimo lange.
Mėnuo tėvelis atėjo padangių lanka
aplankyti dukterį brangią.
Žvaigždės seselės sustojo ratu
vainiką jos galvai nupynė.
Langas kryžiuotas. Lange klaiku.
Kalėjime rauda mano tėvynė.
1927
VILKO LAIMĖ
Ir vėl vėlų vakarą vėtra
vieškeliais švilpia laisva.
Nerimsta iš vėtros išplėšta
nelaimingoji mano galva.
Langas ir durys jau atlapos,
vėjai švilpia kampuos.
Kelk iš užustalės valkata,
viesulą siaučia laukuos.
Namas. Pastogė. Ir kaminas.
Žodžiai ne tavo dainos.
Vilkas vėtroje pratinas
graudingos staugimo natos.
Jeigu neliko jau girių
ir negirdėti vilkų.
Kryžkelės staugia pastirę
tarp rudeninių laukų.
Ir mano laimė, kaip vilko,
todėl man vėtra sesuo.
Žydėkite, melsvos vosilkos,
žydėkit, nors vėlus ruduo.
1927
SVETIMAS DANGUS
Taip nusibodo svetimas dangus
ir gatvės svetimos ir žmonės.
Norėtųsi matyti tėviškės laukus
bent iš kartuvių paklodės.
O jeigu jau ir taip nebūtų galima,
tai valkata norėtųsi praeit šalia
pro kaimą gimtinį. Ir baltą kaminą
liūdnai pasveikint kepure.
O gal ir motina ant gonkų laukia
sūnaus paklydusio po svetimas žemes.
Ir žiūri ilgai antakius suraukus,
neg vieškelis žingsnius sūnaus praneš.
Nelauk, motute! Manęs nesulauksi,
o jei sulauksi, irgi bus ne kas.
Dar labiau tu antakius surauksi
pamačiusi sūnaus žaizdas.
1927
DALIA
Dalia tu daluže dalele,
tai tu padarei taip man.
Eilėraščiais užvertei kelią
sugrįžt atgalios kaiman.
Daržą gyvenimo mano
tai tu taip aptverei stačiai,
kur naktigonėm ganos
ne bėriai — eilėraščiai.
Tai ką gi, daluže tu mano,
ne viską dar tu sudarkei.
Tegu tik darže atsigano
eilėraščiai, mano arkliai.
Vai dalia, dalele daluže,
dalis tu dalis tu dalis.
Neveltui eilėraščiai viesulą ūžia,
jų šuolių niekas nenuvaldys.
Tik juos nuvaldyti reikėsią
tai mano galvelei, tai man.
Tada tik sugrįžti galėsiu
eilėraščiais raitas kaiman.
1928
OBELIS IŠ SUVALKIJOS SODO
Rūsti dalis man nusibodo,
širdis rūdyse surūdijo.
Obelis iš Suvalkijos sodo
sausa šaka širdy prigijo.
Obelies žiedai širdies rūdyse
aršiau, neg piūklas, širdį graužia.
Obuolių tos obelies gal niekad nematysiu,
tačiau širdy nunoks, kaip meilė, dainos graudžios.
Vai dainos, dainos, širdgėloj sužėlę,
pavasariu sugriaudėsite jūs.
Vai žydėk, žydėk, sausa obelėle,
tos dainos tau žalius lapus supūs.
1929
SIELVARTAS DEL TĖVYNES
Tėvynėj mano sako:
kalėjimo, terbos neišsižadėk.
Tegu tai bus užburtas ratas,
bet Lietuva
ne visada kalėjimais žvangės.
Tegu dabar ten tolimoj tėvynėj
dangus rūsčia naktim sutemęs.
Šluota debesų žvaigždes ir tas nutrynė,
gi gluosnis sielvartoj atsiklaupė ant žemės,
kad net ir man norėtųsi
kur galą rast po svirtim,
tačiau bendra dalis kitus kelius praskynė:
per sielvartą, kalėjimus ir mirtį
išlaisvinti reikės tėvynė.
1929
MEILĖ IŠ TOLO
Tave mylėti tegalima iš tolo.
Arti tu tokia kaip Baltija.
Tik todėl, tur būt, toks meilės atolas
atžėlė tada, kai nesimatėme.
Kai sutikau: nesava truputį.
Lyg gaila gelstančio atolo.
Todėl teisybė: tegu ir rūsti:
tave mylėti tegalima iš tolo.
1928
DRAUGYSTEI
Tegu ir nieko nebeliktų
iš dovanų žalios jaunystės,
tačiau, kaip saulę danguje, aš pasilikčiau
Tavo draugystę.
Esu aš draugas šiurkščiai žemei,
draugas — dainai,
bet tavo aš draugystę įgijau
visų draugysčių kaina.
Draugystė mudviejų —
tarp kūjo
ir priekalo —
gyventi teisių sau
išreikalavo.
Todėl draugystė su Tavim
tokia — kaip laisvės dainos,
tokia — kaip šiaurūs vėjai,
stambaus gyvenimo kūrėja.
1930
SU BERŽAIS
Žali beržai, beržai žali
baltuose marškiniuos, —
o aš su perplėšta širdim
ant vėjų kankinuos.
Daina, kad bent daina
su vėjais sielvartą pakeltų.
Daina, kaip saulė kruvina,
nuvirto ten už skliautų.
O vėjų sielvartą!
O vėjų sielvartą!
Ir ąžuolai tavęs neišturi.
Gal aš, gal jūs, žali beržai,
nulūšime kuris per vidurį.
Nulūšime. O vėjai ūš,
o vėjų sielvartą
atkels
saulėtekiui vartus.
Vai tu saulėteki,
tai tu naktis viltim braižai.
Gal aš už jus,
o gal jūs už mane
pasveikinsit saulėtekį, beržai.
1930
NEMUNO SIELIŲ SIELVARTAS
Dairaus aplink ir netikiu akim —
nejaugi būtų kraštas tas,
kuris prailgusiom naktim
širdyje buvo atrastas.
Ir Nemunas nejaugi tas,
kurio girdėjau aš raudas,
kai nešė jo srauni srovė
su sieliais krašto sielvartą.
Pažįstu, Nemune, tave,
neši tu sielius į marias,
o aš todėl — diena, naktim
apkaustytas esu grandim.
Kai vėtra suūžia šiluos,
ir blaško skynimus nykius,
drauge su sieliais skandinuos,
su viesulą verkiu sykiu.
Tau nesusemt visas raudas,
man neaprėpti sielvarto.
Per girią atūžia audra,
viršūnėm šėlsta viesulą.
Per viesulą, per audrą tą
ir sieliai traukysią virves,
aš nuskandinsiu sielvartą
ir kieto vargo grandines.
1933
NEPAŽĮSTAMOJI
Nepažinau Tavęs, šalis gimtoji,
ir tu manęs, tur būt, nepažinai.
Tai ar ne Tu kalėjime vaitojai,
kai pavergei man širdį amžinai.
Tai argi ne Tave širdy nešiojau
su meile didele ir širdgėla.
Negirtas būdamas Tavimi pagiriojau,
dabar dairaus aplink — Tavęs nėra.
Išdeginai, kaip dykumas, man širdį
ir gyslas ilgesio aitria ugnim.
Tai Tavo sielvartas mane nugirdė,
kad aš prisiekiau mirti su Tavim.
Iš sielvarto sužiedijo dirvonai,
bet tu nepražydėjai širdyje.
Kur dingsiu aš širdyje su lavonu,
nepražydėjus mano lelija.
Vilkolakiu ant kryžkelių gal staugsiu,
naktibalda trankysiuos per naktis.
Tavęs atgyjančios, žinau, nebesulauksiu,
lavono tavo nepakels širdis.
1933
RŪSTUSIS PAVEIKSLAS
Dažnai matau paveikslą Tavo rūstų
ir liūdesio aptemusias akis.
Tiktai todėl likimą savo plūstu,
nelaisvėje prasmegusias naktis.
Bet kai rūstybėje širdis nurimsta
ir graužia ilgesys, aš suprantu:
per sielvartą nauji pasauliai gimsta,
ir savo vargui atrandu krantus.
Tada aušroj nušvinta Tavo veidas
ir žvaigždės klaupiasi po kojų Tau.
Ne amžinai man saulė nusileido —
Tavo akyse ją tekančią matau.
Ir liūdesys ir sielvartą pranyksta,
aplink, kaip prieš saulėtekį, šviesu.
Atrodo, visa buvo tik menkysta,
o aušta dienos gražios iš tiesų.
Tada ir vėl aš įtikiu pasauliui,
likimą laužau, — pančiai tepražus.
Per kovą užtekėsi laisvės saule,
su tavim užtekės gyvenimas gražus.
1933
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
