NEI PER ANKSTI, NEI PER VĖLAI
Gimiau nei per anksti,
Nei per vėlai.
Gimiau pačiu laiku.
Vidužiemy.
Jei bučiau gimęs prieš tūkstantį metų, –
Negalėčiau sakyt,
Kad gimiau per anksti.
Žolė – ta pati,
Medžiai – tie patys,
Laisvės troškimas – tas pats.
Tarp vergų visados atsiranda Spartakas.
Jei gimčiau po tūkstančio metų, –
Negalėčiau sakyt,
Kad gimiau per vėlai.
Žolė – ta pati,
Medžiai – tie patys,
Laisvės troškimas – tas pats.
Niekados nebūna laisvės per daug.
Todėl mes neturime teisės sakyt:
Gimiau per anksti!
Ir neturime teisės sakyt:
Gimiau per vėlai!
Mes visados gimstam pačiu laiku.
Tik mirštame –
Ar tai būtą prieš tūkstantį metų –
Ar tai būtų po tūkstančio metų –
Mirštame visados ne laiku...
1968 m. gruodis
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
REPETICIJA
Traukinys pajudėjo.
Visi, kas stovėjo tada perone,
Lyg pamišę mojavo išvykstantiems –
Ištisas rankų miškas,
Skarelių ir nosinių vėliavynas...
Vieni bėgo iš paskos,
Kiti stiebės ant pirštų galų,
Kad vagonų langai juos galėtų geriau matyti.
Treti – rodė rankomis paslaptingus ženklus.
Tik tu viena nemojavai,
Nebėgai iš paskos,
Nerodei jokių ženklų, –
Tu paprasčiausiai stovėjai –
Tokia vieniša žmonių sumaišty.
Ir todėl man buvo lengva
Tavęs nepamest iš akių.
Aš ilgai dar mačiau marmurinę statulą,
Ir man rodės, jog tu amžinai ten stovėsi,
Kol sugrįšiu atgal pas tave.
Paskui iš tavęs bepaliko balta dėmė,
Tuštėjančiam perone vienintelis ryškus akcentas.
Paskui – jau tik taškas,
Į kurį, lyg į taikinio centrą,
Lėkė mano troškimai ir mintys.
Gretimam vagone uždainavo kareiviai,
Ir aš supratau,
Kad, jei reiks,
Tu mokėsi mane gražiai išlydėti.
1967 m. gruodis
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
KAI TAKAS APŽELIA ŽOLE...
Nėr tuštumos.
Tėra vaizduotės šmėkla,
Kurią baisiu vardu vadinam:
Niekas.
Kada netenkam mylimų žmonių,
Mums lieka karštas kamuolys gerklėj,
Mums lieka atminimai,
Tiktai ne tuštuma, ne Niekas.
Sudegusiame kaime lieka pelenai,
Ir kaminai aprūkę,
Ir akmenys nuo pamatų,
Ir takas, vedantis į šulinį be rentinio.
Kai takas apželia žole
Ir jo atrast jau nebegali akys, –
Vis vien kažkas palieka.
Užtenka prisimint,
Kad čia kadaise buvo takas.
O kai užmiršta žmonės,
Kad čia kadaise tako būta, –
Jie vėl namus pastato
Ir pramina naujus takus.
Iš niekur niekas neateina.
Ir niekas niekur nepradingsta.
Ateiname iš žemės, iš vandens, iš oro.
Sugrįžtame į žemę, vandenį ir orą...
Nėr tuštumos.
Vaizduotės šmėkla – Niekas.
Tėra tik Viskas
Ir jo besikeičiančios dalys,
Erozija
Ir amžinybė.
1967 m. lapkritis
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
KĄ GALIME IR KO NEGALIM RINKTIS
Mes galim rinktis prekę parduotuvėj.
Kavinėse mūs paslaugoms – meniu.
Kelionei rinktis laivą ar lėktuvą.
Net žmogų galim rinktis tarp žmonių.
Mes galim rinktis manieras ir stilių,
Viengungiais būti, apsikraut vaikais.
Mes galim rinktis triukšmą arba tylą,
Rimtai gyventi, užsiimi niekais.
Mes galim juoktis, galime raudoti,
Ir žemintis, ir elgtis išdidžiai.
Mes galim priešintis ar pasiduoti.
Net mirtį gali pasirinkt savižudžiai.
Mes galim tą atmest, o tą priimti.
Ir ką parašom, galime ištrint.
Bet mes negalim, kada norim, gimti
Ir motinos negalim pasirinkt.
Negalim pasirinkt kitos gimtinės.
Jinai viena. Jos niekas neatstos.
Ji mūsų meilės ir kančių šaltinis.
Kas ją praras, neįsigis kitos.
1969 m. sausis
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
MANO DOVANOS
Iš pradžių – aguonos grūdą.
Jei aguona per smulki, –
Dovanosiu miežio grūdą.
Tik tu niekam nesakyk!
Dovanosiu obuolį.
O paskiau – ir obelį.
Neužteks, atrodo,
Tau ir viso sodo.
Aš tada tau duosiu
Ežerą su įlankom.
Vilnių dovanosiu
Su visom apylinkėm.
Priedo gausi Kauną.
Aš juk nejuokaunu.
Duočiau visą Lietuvą,
Jeigu tik palieptumei.
Ak, besotė! Vis tau maža.
Na, gerai! Tau kitąsyk
Dovanosiu visą žemę,
Tik tu niekam nesakyk!..
1969 m. liepa
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
ANT SLENKSČIO
Atsisėdam ant slenksčio ąžuolinio,
Tu – kojomis į lauką, aš – į vidų.
Pusiau pasaulį pasidalinam,
Tu paimi meilę, aš – pavydą.
Tavo akys gėrisi vasara,
Geria šviesą, skraido po dangų.
Mano akys vaikšto po aslą,
Jos tamsiausias kertes aplanko.
Tavo žvilgsnis nubėga į tolį,
Mano žvilgsnis nepramuša sienos.
Tu iš mano kančių kvatoji,
Aš paliest nedrįstu tavo sielos.
Mes ant slenksčio tarytum ant tilto.
Jis ir jungia krantus, ir skiria.
Tavo nugara manąją šildo,
Mano nugara tavąją tiria.
Tu juokies: „Pasikeiskime vietom,
Padalinkim iš naujo pasaulį...“
Ir tada mes kitaip atsisėdam.
Tu – į tamsą, o aš – į saulę.
1969 m. sausis
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
AKMENĖLIS
Akmenėlis kilo į viršų.
Prašvilpė kaip kulka pro čerpių stogą,
Šauniai pranėrė pro beržo šakas,
Nudauždamas vieną lapelį.
Šiek tiek pavargęs,
Pralėkė pro smailą eglės viršūnę.
Akmenėlis vis dar kilo į viršų –
Kuo aukščiau,
Tuo lėčiau.
Paskui, netekęs jėgų,
Stabtelėjo pačiam aukščiausiam taške
Ir ėmė kristi žemyn.
Iš lėto pralėkė pro smailą eglės viršūnę,
Įsismaginęs pranėrė pro beržo šakas,
Nudauždamas dar vieną lapelį.
Prašvilpė kaip kulka pro čerpių stogą.
Akmenėlis krito žemyn –
Kuo žemiau,
Tuo greičiau.
Atšoko kaip sviedinys
Nuo šaligatvio
Ir nupuolė kažkur į žolę.
O berniukas
Išsiėmė iš kišenės kitą akmenėlį,
Užsimojo
Ir iš visų jėgų paleido aukštyn.
1969 m. kovas
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
PRO SCILĘ IR CHARIBDĘ...
Šią akimirką pajutau,
Kad viskas velniškai tikra.
Tu pakeli galvą, o ant pagalvio
Lieka įspaudas – kaip archeopterikso.
Kažkur šaudo.
Ir tikros kulkos lekia.
Ir laikas realus –
Kaip atmosfera –
Mus slegia.
Konkreti veiksmo vieta.
Žmonių planeta.
Neabejotina data.
Laikrodis aiškiai parodo,
Kuri valanda...
Sekundes laša
Tarytum vanduo klepsidroj.
Vandeny –
Mikroskopiška hidra.
Kas milžiniška
Ir kas maža –
Vienodai tikra.
Netgi tai, kas dirbtina, –
Velniškai tikra...
Šią akimirką pajutau,
Kad mes visi – iš herojinio epo. –
Plaukiam pro Scilę ir Charibdę,
Neprisirišę prie stiebo.
1967 m. birželis
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
VAKARO MOTYVAS
Vėl pasiilgau vakaro tylių eilių,
Tamsos, suartinančios daiktus – gyvus ir negyvus.
Drauge su ūkana virš medžių, krūmų ir žolių
Plevena prieblandoj ištirpstantis motyvas.
Toks efemeriškas, be galo ir pradžios,
Ir vis dėlto toks realus kaip amžinybė ir kaip
mirksnis, –
Mane, kur panorės, be pavadžio vedžios
Ir persmelks visą kaip skvarbus gyvatės žvilgsnis.
O gal aš pats – gyvatė, pririšta
Nematoma gija prie kerinčios melodijos. Rangausi,
Kaip liepia man fakiro–vakaro fleita,
Tik nežinau, iš malonumo ar iš skausmo.
Nebeskiriu, kas smulku, kas stambu.
Dangus ir žemė paslaptingai susilieja.
Tirpstu tamsoj ir pats tamsa tampu,
Nebežinau, mažėju ar didėju.
1909 m. sausis
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
SAULĖJE ANT ŽOLĖS
Aš jums noriu dabar papasakot
Apie paprastą, primityvią laimę –
Gulėti saulėje ant žolės ir snausti.
Jokių minčių,
Jokių jausmų, –
Vien pojūtis, kad šilta,
Kad niekas negresia,
Kad galima gulėti.
Greta manęs,
Ant letenų padėjęs snukį,
Snaudžia didelis, kudlotas šuo.
1969 m. vasaris
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
PAVASARINIAI LINKĖJIMAI
Palinkėkime visiem gražaus pavasario.
Mėnesiui – sidabro, saulei – aukso spindulių.
Palinkėkim saulašarėm – ašarų,
Palinkėkim eglėm ir ežiam – spyglių.
Palinkėkim šlaitam plukių ir žibučių,
Upėm – potvynių, lazdynam – žirginių.
Telefonam, dviračiam – linksmų skambučių,
O žlibiem apuokam – akinių.
Pievom palinkėkime žolės ir karvių,
Palinkėkime ožkom žilų barzdų.
Palinkėkime tvorom atidarytų vartų,
O naujagimiam – gražių vardų.
Palinkėkime kalnam aukštumo,
Rugiui – varpų, šuliniui – vandens.
Kaminam ir pypkėm – dūmų,
O akmenskaldžiui – akmens.
Palinkėkim sviediniam ir plaučiam oro,
Stadionam – pražiotų gerklių,
Gatvių sankryžom – milicininkų ir šviesoforų.
Palinkėkime gandralizdžiam gandrų.
Palinkėkime pavasariui – pavasario!
Geresnės neišgalvosime tvarkos.
Palinkėkim mano rašalinei – rašalo,
O eilėraščiui šiam – pabaigos.
1968 m. gruodis
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
***
Noras atbusti ir noras užmigti.
Noras gyventi ir noras mirti.
Noras greičiau su tavim susitikti.
Noras greičiau su tavim atsiskirti.
Noras paimti į ranką šautuvą.
Noras numesti prakeiktą ginklą.
Noras tylėti ir noras šaukti.
Noras užmiršti ir noras atminti.
Didelis noras teisybę kalbėti.
Pranašu būti. Ant laužo numirti.
Ir nemažesnis noras – pabėgti
Nuo viso pasaulio į visišką rimtį.
Amžinas noras suvokti būtį.
Noras pagirti. Noras išpeikti.
Noras pakilti ir noras pargriūti.
Noras pradėti ir noras užbaigti.
1968 m. gruodis
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
KAI AUGA TIK BARZDA
Pabodo pramogos. Įgriso darbas.
Netgi degtinė tapo neskani.
Kažkoks tuščiaviduris laiko tarpas,
Kai nežinai – mirei ar gyveni.
Rytais atsikeli ir vėlei nori miego.
Tokiu metu teauga tik barzda.
Su neapykanta žvelgi į sniegą,
Lyg būtų dėl visų bėdų žiema kalta.
Ir lauki vis, kada ištirps prakeiktos pusnys,
Atskris pagalbon vyturių pulkai
Ir išvaduos iš tos letargo būsenos,
Kuria ir žmones užkrėtė, tur būt, lokiai.
Todėl kasnakt sapne regi, kaip upėm ižas plaukia,
Kaip laigo į ganyklą genama banda.
Pavasario lyg išsigelbėjimo lauki,
Nors būna, kad ir tąsyk auga tik barzda...
1969 m. kovas
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.