tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Kazys Boruta. Poezija

b_100_188_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Kazys-Boruta_foto.jpg     Nebuvo kada rašyti eilėraščių. O ir tai, ką parašiau, tiktai šalia praeidamas. Dainas apie svyruojančius gluosnius — su arimais ir bernyste atsisveikindamas; Kryžių Lietuvą — Telšių kalėjime žemaičius beguosdamas; Obelį iš Suvalkijos sodo (kurios dalis klaidingai išleista Duonos kasdieninės vardu) — prakeiktą savo dalią po svetimus kraštus nešiodamas. Tai būtų ir viskas, jei ne didžiausia poeto nelaimė, kada smaugia nepasakyti žodžiai. Bet dar pagyvensime. O gyventi gal niekas taip nepasiryžęs, kaip aš — daugelio sudužusių laivų jūrininkas. Ir didžiausias apmaudas, kad tie laivai ne į uolas audrose sudužo, bet tamsią naktį prasmego lietuviškose pelkėse. Todėl ne kartą kėsinausi tas pelkes padegti, bet nieko neišėjo. Bet dar pažiūrėsime.

 

    

     1936. VII. 1.

    

     Kazys Boruta

    

    

    

     SU VIESULĄ IR SU MYLIMA

    

     Nežinau, katrą pirma pamilau,

     viesulą ar tave, mano mylima.

    

     Bet dėl tavęs, o viesulą!

     Bet dėl tavęs, o mylima!

     Einu gyvent beprotiškai pašėlęs

     — rankas ištiesęs mylimai,

     — iškėlęs vėtrai vėliavas.

     Šėlk su manim, viesulą,

     mūsų keliai platūs, tiesūs.

     Dainuok su vėtra, mylima,

     jei žūtų tavo mylimas.

    

     1925

    

    

     LAISVO VĖJO VALIA

    

     Laisvo vėjo valia drumstis,

     žalio šilo — gausti.

     Tai ir man negali niekas

     gausti drumst uždrausti.

    

     Argi aš ne vėjas?

     Argi aš ne šilas?

     Tegyvuoja valia vėjo.

     Tegu skamba žalias šilas.

    

     Vasarojui reikia vėjo,

     reikalingas garso šilas.

     Reiškia, tokių teisių turi

     mano neramus troškimas.

    

     Drumskit, vėjai, vasarojus,

     aš jums drumsti draugas.

     Aš drumsčiu tą žalią javą,

     kur krūtinėj auga.

    

     1928

    

    

     MEILĖS VASAROJUS

    

     Per laukus, žaliąsias pievas lig vieškelio lydėjai.

     Aš tylėjau. Tu tylėjai. Ir laukai tylėjo.

    

     Buvo liūdna. Kelio vingiai gailiai pranašavo:

     niekados nebūsi mano, niekados aš tavo.

    

     Ar ne todėl taip liūdėjo žalsvas vasarojus,

     kad ant kelio kieto kaklo tada pasikoriau.

    

     Mielas mano, brangus mano! Man ne kas palieka.

     Savo meilės vasarojaus aš nepiausiu niekad.

    

     1926

    

    

     LAUKIANT TRAUKINIO

    

     Taip tyliai, tyliai vėjas švilpia,

     ir traukinio ant bėgių dega akys.

     Patrauk šalin,

     kol kaklas nepanertas kilpa,

     kol drąsiai šaukia tamsios juodos naktys.

     — Panele, ar tau nenuobodu

     stovėt prie bufieto desėtkas antras metų,

     jei taip —

     išeikime į kelią platų.

     Tyli. Tylėk, mieloji. Aš moteriai

     per daug tikiu, nes visad alkanas

     gal meilės, o gal vėtros,

     gal duonos kasdieninės,

     vistiek,

     po marškiniais lietuviškojo lino

     krūtinėj neramu.

     ... taip trošku.

     ... taip tvanku.

     O mintys liūdnos

     lyg garlaiviai per jūrą brenda,

     gal todėl, kad dvasia —

     tas amžinas Kolumbas —

     naujos vis žemės ieško,

     o ranka

     stveries už saulės krašto,

     gal kad vėliau už meto, antro, trečio

     paleistum porą žodžių per padangių paštą,

     kad toks ir toks daug rašė ir parašė,

     kol galop parašė paskutinį tašką.

    

     O tu neliūsk, panele. Traukinys jau čia.

     Sustojo. Pro geležines šnerves atsiduso,

     prunkščia ir —

     tau —

     jei tu gyvent norėsi,

     gyvenk kaip viesulą drąsiai ir rūsčiai.

    

     1926

    

    

     DAINA APIE KLYKIANČIĄ VARNĄ

    

     Miglos. Liktarnos. Skersgatviai, gatvės.

     Klykianti varna ant juodo dangaus.

     Kaip man neklykti žaliosios jaunatvės,

     perkūnijų vėtros ūžimo smagaus.

    

     Oi, varna, varna! Kokia negerovė

     mudviejų riksmą iš girios žalios

     ant suodino miesto padangės pakorė,

     kuriai nesulaukti rytinės žaros.

     Klaidžios gal šviesos palaidos, rainos,

     ligota, nudryžus pašvaisčių dėmė

     ir — aš, paklydęs bernas iš kaimo,

     tu — žalių girių juoda duktė.

    

     Oi, varna, varna! Sese juodoji,

     koks gi velnias čia nešė tave.

     Čia tau ne tėviškės mano žalioji

     ošianti, ūžianti, tanki giria.

    

     Ūžia ir čia. Bet ne girių ūžimas,

     staugia viršūnės juodų kaminų.

     Plienas į kietąjį akmenį trinas,

     tūkstančiai čiaukši plieninių dantų.

    

     Oi, varna, varna!

     Pro rūkstančius bokštus

     tau neišlėkti niekad niekada.

     Pro suodžius ir dūmus tave iškošus

     būsi ir varnos daugiau neverta.

    

     1926

    

    

     DAINA APIE PATIESTAS KOJAS

    

     Tai ką. Patiesime kojas gatvėse

     užguitas miesto triukšmu.

     Arklys taip ant plento padvesia,

     griūdamas po vežimu.

    

     Ir taip, kaip pievos prieš naktį,

     žalsvosios akys migla tararuos.

     Išlipęs vežėjas atsegs plėškės sagtį

     ir vienu arkliu toliau nuvažiuos.

    

     Arklys paspardys kanopomis plentą

     ir kojas užvirtęs sustings.

     Paplentėje vakarui temstant

     gaujos šunų susirinks.

    

     Skalins šunes po visą paplentę,

     džiaugsis, kad griuvo arklys,

     kas koją, kas šiaurų, kas mentę

     po pievas, laukus ištąsys.

    

     Rudenio lietūs nuplaus bėrio kaulus,

     žemėmis žagrė artojo apvers.

     Tik man tos laimės niekad nesulaukti,

     skersgatvių vėjai mane apverks.

    

     1926

    

    

     LAIŠKAS IŠ KAIMO

    

     Oi, jei būčiau žaliojo beržo metuose neužmiršęs ašarų,

     tai gal šiandien nieks iš mano lūpų negirdėtų

     tų rūsčių žodžių, kurie į rinkas, į aikštes prašos,

     nes jiems ankšta —

     jiems maža pastogėse vietos.

    

     Gal ne kartą verkčia, tarytumei beržas,

     sulaužęs rankas apie nulenktą kaklą,

     kad giltinė ant mano slenksčio beldžias

     ir šaltis —

     toks šlykštus,

     toks nepavasariškas

     šlapia mazgote perbraukia kaktą.

    

     Dažnai. Labai dažnai.

     Pavargęs kaip nuo žagrės,

     žiūrėjau pro dulkėtą langą

     miestiškos padangės,

     kur riebios reklamos

     žvaigždės tingiai rangės,

     o apačioj —

     ne kartą gundė alkana gatvė —

     pravert palėpės langą,

     atsikvėpti

     ir —

     nuo 10 aukšto

     savo galvą į gatvių bruką tėkšti.

     O, taip. Neslėpsiu savo nuodėmės.

     Inteligentas — aš.   Senai jau iš dirvonų

     ir nuo žagrės esu atplėštas,

     ir delnas mano, tartum pono,

     senai gužuotas buvo ir pūslėtas.

     Tiesa. Aš — proletaras.

     Ant sudulkėjusių lentynų

     didžioji smagenų dirbtuvė,

     kur kelios kapos knygų

     ir dulkių eilios šalia jų sugulę

     bei pelėsiai kvepia gražaus šimtmečių desėtko,

     kur, žinia, ir aš suplėkau.

     Berniška dūšia

     kasdien daugiau apdulksta,

     ir mano širdies teatras

     per dažnai vaidina dramą,

     kur verkia gailesiu

     pavakarės liūdna piemenė – –

     – – – – – – – –

     – – vakar brolis rašė laišką.

     Taip mielas raštas to, kurio ranka

     lengviau nuvaldo žagrę, negu plunksną.

     Kožna raidė, kaip kaminas, plačiai pravėrus burną

     žaliųjų dūmų kamuoliais

     į vakaro sutemusią palėpę rūksta.

     Rašo jis: —

     — jau suvertė pavasariui ant strėnų pirmą, riebią vagą;

     pūdymų pašoniuose putoti taškosi upokšniai;

     žalias kaimas pučia maištui ragą,

     ir pavasariniai vėjai pro pakreiges šniokščia.

    

     Toliau ir brolio laiške žinios liūdnos, kad: —

     — tas gluosnis, kur žaliavo palei kluoną

     jau nugriuvo, ir kad vakar

     žandaras išvedė iš tvarto karvę,

     be to, dar bernus areštavo,

     kur kunigą per mitingą apstumdė.

     O motina senatvėje nusviro,

     kaip šulinio prie svirno svirtis,

     kai vėjas pučia. Žaliuoti pradeda

     jau pievose velėna,

     tačiau nebėra ko išvest iš kūtės.

     Truputj gaila. Pikta. Ir galvą skurdas ėda.

     – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

     O, mielas mylimas! Kad taip ir aš galėčia,

     kai dvelkia nuo rasotų pievų vėjas

     suplot per kaklą tavo bėriui

     ir plėšti veją —

     suverst lig priešpiečių velėnų marią!

    

     O vakare... per velnią būt smagu,

     kada klausytume ant gonkų atsisėdę,

     nutilus vakarui, užsnūdus senam gluosniui,

     tiktai mėnuliui grojant smuiku —

     operos šunų, varlių kvarteto

     ir panašių daiktų,

     kurių per miesto atmosferą tvankią

     išgirsi, kad ir kaimo bernui, sunku,

    

     kaip ir man nelengva

     suuosti dūmus tėviškės padangės.

    

     1926

    

    

     PAVIEŠKELES GLUOSNIŲ LIŪDNOJI DAINA

    

     Pavieškelėje gluosniai nepažino

     ir nusigryžo, tartum svetimi.

     Ar ne todėl man kojas surakino

     ir duobės vieškelio sustojo kertėmis.

    

     O vieškeli! Kodėl tu šiandien tokis,

     nejau todėl kad nelaiku gryštu.

     Saulėleidis gelsvai nunokęs

     kažką liūdno braižo su pirštu,

     kad nieko nėr, visi kažkur išnyko

     ir nieko nebešauk. Nelauk. Nereik,

     kad kartą dar kampus kasnyko

     sumegstų atgraibom, nekaip.

    

     Mielieji mano!

     Mieli! Brangūs!

     Atleisite, kad aš dar vis taip pat

     myliu — kartuvių žabangas,

     akia šnairuojančia, kreiva.

    

     Tamsus dangus.

     Juoda naktis patiltėj

     nekartą laimė rodės man,

     kaip kad dabar stovėt po kilpa

     ir melstis mylimiem draugam: —

     ir budeliui, kur muilina man virvę,

     ir mėlynakei tolimų aušrų,

     ir vėjui, kur tarp kilpos švilpia

     graudingą dainą mano šermenų.

    

     Oi vėjau, vėjau! Per anksti dar, vėjau!

     Tu graudžią dainą man švilpi.

     Aš visa padariau, ko niekad nežadėjau,

     ir numiriau, kaip numirė visi.

    

     1927

    

    

     ŠIAURŪS VĖJAI

    

     Tai ne šiaurūs vėjai šiąnakt ūžauja,

     ir ne lietūs viedrais liejasi.

     Tai motina ant slenksčio dūsauja,

     tai rauda sesuva ant prieklėčio.

    

     Lik sveikas senatvės parama!

     Dirvonams išplėštas sūnus artojas.

     Todėl mykia karvė iš tvarto varoma,

     žvengia bėris pro vartus jojamas.

    

     Surakinę sūnų kažinkur išvežė,

     į kalėjimą ar nužudyt, nežinia.

     Liko ant vieškelio kruvinos vėžės

     ir motina pravirkdyta vidurnakčia.

    

     Kaltas, kad žagrė rankų neišlaužė

     ir kirvį griebė gintis iš pasuolės.

     Permažas ponams mokesčių lažas,

     Žvėrių gauja vidurnakčia užpuolė.

    

     Ir ne šiaurūs vėjai šiąnakt ūžauja,

     ir ne lietūs viedrais liejasi.

     Tai motina ant slenksčio dūsauja,

     tai rauda sesuva ant prieklėčio.

    

     1927

    

    

     PASAKA

    

     Ne. Neužmiršiu aš jos niekada

     rankų dviejų.

     Saulėleidžio geso auksinė žara,

     kai ji pro kalėjimo langą žiūrėjo.

    

     Langas kryžiuotas. Prie vartų sargai

     su šautuvais sergėjo jąją.

     Prisiminė man pasakingi vaizdai,

     pasaka su karalaite gražiąja.

    

     Sustojau. Tylu. Tik mėnulio ranka

     Blizga kalėjimo lange.

     Mėnuo tėvelis atėjo padangių lanka

     aplankyti dukterį brangią.

    

     Žvaigždės seselės sustojo ratu

     vainiką jos galvai nupynė.

     Langas kryžiuotas. Lange klaiku.

     Kalėjime rauda mano tėvynė.

    

     1927

    

    

     VILKO LAIMĖ

    

     Ir vėl vėlų vakarą vėtra

     vieškeliais švilpia laisva.

     Nerimsta iš vėtros išplėšta

     nelaimingoji mano galva.

    

     Langas ir durys jau atlapos,

     vėjai švilpia kampuos.

     Kelk iš užustalės valkata,

     viesulą siaučia laukuos.

    

     Namas. Pastogė. Ir kaminas.

     Žodžiai ne tavo dainos.

     Vilkas vėtroje pratinas

     graudingos staugimo natos.

    

     Jeigu neliko jau girių

     ir negirdėti vilkų.

     Kryžkelės staugia pastirę

     tarp rudeninių laukų.

    

     Ir mano laimė, kaip vilko,

     todėl man vėtra sesuo.

     Žydėkite, melsvos vosilkos,

     žydėkit, nors vėlus ruduo.

    

     1927

    

    

     SVETIMAS DANGUS

    

     Taip nusibodo svetimas dangus

     ir gatvės svetimos ir žmonės.

     Norėtųsi matyti tėviškės laukus

     bent iš kartuvių paklodės.

    

     O jeigu jau ir taip nebūtų galima,

     tai valkata norėtųsi praeit šalia

     pro kaimą gimtinį. Ir baltą kaminą

     liūdnai pasveikint kepure.

    

     O gal ir motina ant gonkų laukia

     sūnaus paklydusio po svetimas žemes.

     Ir žiūri ilgai antakius suraukus,

     neg vieškelis žingsnius sūnaus praneš.

    

     Nelauk, motute! Manęs nesulauksi,

     o jei sulauksi, irgi bus ne kas.

     Dar labiau tu antakius surauksi

     pamačiusi sūnaus žaizdas.

    

     1927

    

    

     DALIA

    

     Dalia tu daluže dalele,

     tai tu padarei taip man.

     Eilėraščiais užvertei kelią

     sugrįžt atgalios kaiman.

    

     Daržą gyvenimo mano

     tai tu taip aptverei stačiai,

     kur naktigonėm ganos

     ne bėriai — eilėraščiai.

    

     Tai ką gi, daluže tu mano,

     ne viską dar tu sudarkei.

     Tegu tik darže atsigano

     eilėraščiai, mano arkliai.

    

     Vai dalia, dalele daluže,

     dalis tu dalis tu dalis.

     Neveltui eilėraščiai viesulą ūžia,

     jų šuolių niekas nenuvaldys.

    

     Tik juos nuvaldyti reikėsią

     tai mano galvelei, tai man.

     Tada tik sugrįžti galėsiu

     eilėraščiais raitas kaiman.

    

     1928

    

    

     OBELIS IŠ SUVALKIJOS SODO

    

     Rūsti dalis man nusibodo,

     širdis rūdyse surūdijo.

     Obelis iš Suvalkijos sodo

     sausa šaka širdy prigijo.

    

     Obelies žiedai širdies rūdyse

     aršiau, neg piūklas, širdį graužia.

     Obuolių tos obelies gal niekad nematysiu,

     tačiau širdy nunoks, kaip meilė, dainos graudžios.

    

     Vai dainos, dainos, širdgėloj sužėlę,

     pavasariu sugriaudėsite jūs.

    

     Vai žydėk, žydėk, sausa obelėle,

     tos dainos tau žalius lapus supūs.

    

     1929

    

    

     SIELVARTAS DEL TĖVYNES

    

     Tėvynėj mano sako:

     kalėjimo, terbos neišsižadėk.

     Tegu tai bus užburtas ratas,

     bet Lietuva

     ne visada kalėjimais žvangės.

    

     Tegu dabar ten tolimoj tėvynėj

     dangus rūsčia naktim sutemęs.

     Šluota debesų žvaigždes ir tas nutrynė,

     gi gluosnis sielvartoj atsiklaupė ant žemės,

     kad net ir man norėtųsi

     kur galą rast po svirtim,

     tačiau bendra dalis kitus kelius praskynė:

     per sielvartą, kalėjimus ir mirtį

     išlaisvinti reikės tėvynė.

    

     1929

    

    

     MEILĖ IŠ TOLO

    

     Tave mylėti tegalima iš tolo.

     Arti tu tokia kaip Baltija.

     Tik todėl, tur būt, toks meilės atolas

     atžėlė tada, kai nesimatėme.

    

     Kai sutikau: nesava truputį.

     Lyg gaila gelstančio atolo.

     Todėl teisybė: tegu ir rūsti:

     tave mylėti tegalima iš tolo.

    

     1928

    

    

     DRAUGYSTEI

    

     Tegu ir nieko nebeliktų

     iš dovanų žalios jaunystės,

     tačiau, kaip saulę danguje, aš pasilikčiau

     Tavo draugystę.

    

     Esu aš draugas šiurkščiai žemei,

     draugas — dainai,

     bet tavo aš draugystę įgijau

     visų draugysčių kaina.

    

     Draugystė mudviejų —

     tarp kūjo

     ir priekalo —

     gyventi teisių sau

     išreikalavo.

    

     Todėl draugystė su Tavim

     tokia — kaip laisvės dainos,

     tokia — kaip šiaurūs vėjai,

     stambaus gyvenimo kūrėja.

    

     1930

    

    

     SU BERŽAIS

    

     Žali beržai, beržai žali

     baltuose marškiniuos, —

     o aš su perplėšta širdim

     ant vėjų kankinuos.

    

     Daina, kad bent daina

     su vėjais sielvartą pakeltų.

     Daina, kaip saulė kruvina,

     nuvirto ten už skliautų.

    

     O vėjų sielvartą!

     O vėjų sielvartą!

     Ir ąžuolai tavęs neišturi.

     Gal aš, gal jūs, žali beržai,

     nulūšime kuris per vidurį.

    

     Nulūšime. O vėjai ūš,

     o vėjų sielvartą

     atkels

     saulėtekiui vartus.

    

     Vai tu saulėteki,

     tai tu naktis viltim braižai.

     Gal aš už jus,

     o gal jūs už mane

     pasveikinsit saulėtekį, beržai.

    

     1930

    

    

     NEMUNO SIELIŲ SIELVARTAS

    

     Dairaus aplink ir netikiu akim —

     nejaugi būtų kraštas tas,

     kuris prailgusiom naktim

     širdyje buvo atrastas.

    

     Ir Nemunas nejaugi tas,

     kurio girdėjau aš raudas,

     kai nešė jo srauni srovė

     su sieliais krašto sielvartą.

    

     Pažįstu, Nemune, tave,

     neši tu sielius į marias,

     o aš todėl — diena, naktim

     apkaustytas esu grandim.

    

     Kai vėtra suūžia šiluos,

     ir blaško skynimus nykius,

     drauge su sieliais skandinuos,

     su viesulą verkiu sykiu.

    

     Tau nesusemt visas raudas,

     man neaprėpti sielvarto.

     Per girią atūžia audra,

     viršūnėm šėlsta viesulą.

    

     Per viesulą, per audrą tą

     ir sieliai traukysią virves,

     aš nuskandinsiu sielvartą

     ir kieto vargo grandines.

    

     1933

    

    

     NEPAŽĮSTAMOJI

    

     Nepažinau Tavęs, šalis gimtoji,

     ir tu manęs, tur būt, nepažinai.

     Tai ar ne Tu kalėjime vaitojai,

     kai pavergei man širdį amžinai.

    

     Tai argi ne Tave širdy nešiojau

     su meile didele ir širdgėla.

     Negirtas būdamas Tavimi pagiriojau,

     dabar dairaus aplink — Tavęs nėra.

    

     Išdeginai, kaip dykumas, man širdį

     ir gyslas ilgesio aitria ugnim.

     Tai Tavo sielvartas mane nugirdė,

     kad aš prisiekiau mirti su Tavim.

    

     Iš sielvarto sužiedijo dirvonai,

     bet tu nepražydėjai širdyje.

     Kur dingsiu aš širdyje su lavonu,

     nepražydėjus mano lelija.

    

     Vilkolakiu ant kryžkelių gal staugsiu,

     naktibalda trankysiuos per naktis.

     Tavęs atgyjančios, žinau, nebesulauksiu,

     lavono tavo nepakels širdis.

    

     1933

    

    

     RŪSTUSIS PAVEIKSLAS

    

     Dažnai matau paveikslą Tavo rūstų

     ir liūdesio aptemusias akis.

     Tiktai todėl likimą savo plūstu,

     nelaisvėje prasmegusias naktis.

    

     Bet kai rūstybėje širdis nurimsta

     ir graužia ilgesys, aš suprantu:

     per sielvartą nauji pasauliai gimsta,

     ir savo vargui atrandu krantus.

    

     Tada aušroj nušvinta Tavo veidas

     ir žvaigždės klaupiasi po kojų Tau.

     Ne amžinai man saulė nusileido —

     Tavo akyse ją tekančią matau.

    

     Ir liūdesys ir sielvartą pranyksta,

     aplink, kaip prieš saulėtekį, šviesu.

     Atrodo, visa buvo tik menkysta,

     o aušta dienos gražios iš tiesų.

    

     Tada ir vėl aš įtikiu pasauliui,

     likimą laužau, — pančiai tepražus.

     Per kovą užtekėsi laisvės saule,

     su tavim užtekės gyvenimas gražus.

    

     1933

    

     Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

     Poezijos_antologija_Vainikai_2_1936.jpg