| Tomas Kavaliauskas. Ištraukos iš romano „ATSISVEIKINIMAS“ (2007) (2) |
 |
 |
|
       ĖmÄ— daryti, sukti menamus debesis – Tai Chi. Visiškai atsitiktinai, jis sužinojo apie Lietuvoje gyvenantį ir Tai Chi bei meditacijų mokinantį kinietį. Už kelis šimtus rublių išmoko daryti menamus debesis, šaudyti menamas strÄ—les. MokÄ—si ir dzeno meditacijų. – JautÄ—te poreikį ieškoti... – tyliai pasakÄ— Regina. Studentas kalbÄ—jo iki sutemų. Nuolat kartojosi. – JÅ«s daug kankinotÄ—s... ir nesiliovÄ—te ieškojÄ™s, – ištarÄ— rašytoja, motinišku žvilgsniu palydÄ—jusi susimÄ…sÄiusį jaunuolį. Darius prasitarÄ—, kad jam nuo viso šito jau „važiuoja stogas“. Jis neturi į kÄ… kreiptis. Kinietis, išmokÄ™s tų meditacijų, sako, kad po jų reikia iš lÄ—to grįžti į šÄ¯ pasaulį; bet Dariui grįžti iš viso nebesinorÄ—davo – aplink jį buvo pernelyg daug egoizmo, stumdymosi, karjeristų, pagiežos, apkalbų. NutarÄ—, jog šis pasaulis yra kanÄia, kaip mokÄ— Buda. – Ar visas gyvenimas, ar tik Lietuvos? – pasiteiravo Regina. Jaunuolio liežuvis pynÄ—si it girto žmogaus: – Lietuva – chaosas. ÄŒia viskas maišosi, – atsakÄ— jaunuolis, žvelgdamas pro langÄ…. Darius prabilo apie besikeiÄianÄias vertybes. Jam dar vakar rodÄ—si, jog Lietuvoje tikinÄiuoju buvo laikomas tik tas, kuris nebijojo bÅ«ti persekiojamas KGB, o šiandien bet kas paklÅ«sta giesmei „Pulkim ant kelių, visi krikšÄionys“. Dabar, kai BažnyÄia tapo visų, jis, Darius, buvÄ™s lojalus jos narys, nors ir labai jau trumpai, atskilo nuo visuotinio išganymo plano lyg akmuo nuo uolos... o rytieÄiu nepasijuto. Pasijuto esÄ…s niekas. Niekada kitaip ir nesijautÄ—. TÄ… sykį jie kalbÄ—josi dÄ—stytojos nuomojamame bute, sÄ—dÄ—dami šalia vienas kito ant nepatogios antikvarinÄ—s Smetonos laikų sofos. – Tai Ä—jote į BažnyÄiÄ… dÄ—l Dievo ar dÄ—l politinių tikslų? – paklausÄ— Regina, žvelgdama į Darių, pervargusi po įtemptos dienos, jausdama silpstantį regÄ—jimÄ…, matydama neryškius jo veido bruožus, o kartais tik šešÄ—lius, kambaryje vis tirštÄ—jant rudens vakaro prieblandai. – Nežinau... – atsakÄ— tyliai, po pauzÄ—s, kramtydamas lÅ«pÄ…. – Žinau tik, kad... reikÄ—jo priešintis... Regina atsilošÄ—, sukryžiavo rankas. Darius giliai atsiduso. – Nežinau, – nukirto jis tylÄ…. – Bet... – Bet? Kas bet?
Darius neatsakÄ—.
– JÅ«s esate europietis, – tarÄ— Regina, jaunuoliui nunarinus galvÄ…. – Gal dar sunku tuo patikÄ—ti, bet greitai ateis metas, kai pasijusi esÄ…s tikras europietis. Rytietiškų meditacijų praktikas galime tik kopijuoti. Daug kas, pavyzdžiui, kopijuoja jų poezijos ar piešimo manierÄ…. PasaulÄ—jautos nenukopijuosi. Mes gyvename kitoje kultÅ«roje. Turime be galo turtingÄ… Europos kultÅ«rÄ…. Europos dvasiÄ… ir europietiška pasaulÄ—jautÄ…. Staiga Regina prisiminÄ—, jog ir ši tezÄ— buvo negailestingai užsipulta, kai kolegos iš filosofijos katedros recenzavo jos monografijÄ…. Anot jų, Regina vis dar gyveno XIX a. Hegelio Vokietijoje. Darius visiškai nesijautÄ— esÄ…s europietis. TodÄ—l iki galo nesuprato Reginos žodžių. Jis ir jo tÄ—vai, visi aplinkui skaiÄiavo kiekvienÄ… skatikÄ…. Algų negaudavo po kelis mÄ—nesius. Kasdien stovÄ—davo eilÄ—se prie maisto produktų. Ne, Reginos žodžių jis negalÄ—jo suprasti. – O kas yra Europos dvasia? – pasitikslino jaunuolis. – Tai galima tik pajusti, – Regina nusišypsojo. – TurÄ—Äiau jus nusivežti į BavarijÄ…, prie Alpių... Ten, kur susijungia trys vokiškos žemÄ—s – Šveicarija, Austrijos Tirolis ir Vokietijos Bavarija. Ir ne tik ten. Bet aš iš tų apylinkių. Regina nejuÄia pamanÄ—, kaip radikaliai skiriasi angliškas žodis „spirit“ lietuviška „dvasia“ ir vokiškasis „Geist“. Darius susimÄ…stÄ—. Iki SÄ…jÅ«džio mokyklose kalbÄ—jo apie broliškų respublikų draugystÄ™, – prisiminÄ— studentas žvilgteldamas į Reginos rankas. – Apie europietiška dvasiÄ… dar neteko girdÄ—ti. – Kas tinka broliškoms respublikoms, tas joms ir tinka, o kas Rytams – tai Rytams, – pasikartojo Regina. – Induizmas, joga – indams, Alachas – arabams, kamikadzÄ—s – japonams, Tai Chi ar dzenas – kinieÄiams. Tai jų kultÅ«rinÄ— autentika. Tam reikia šaknų. – Bet mes galime perimti. Ar ne? – nenusileido Darius. Tuomet jaunuolis savo dÄ—stytojai, visiškai rimtu veidu papasakojo apie kelias jo kultivuotas meditacijų technikas. Reginai jos sukÄ—lÄ— nuoširdžiÄ… šypsenÄ…. Žinoma, ji neišsidavÄ—. Anot studento, pirmoji tokia: jis atsisÄ—da prieš sienÄ… tiesia nugara: virš bambos – pilvo ertmÄ—je, paÄiame jo centre – laiko menamÄ… plÅ«dÄ™ ir jÄ… kontroliuoja, kad nepasislinktų į šonÄ…. Jokių pašalinių minÄių – tik plÅ«dÄ— (antraip nebus jokio efekto). Tuomet, kai įpranta tai daryti, vietoje plÅ«dÄ—s – teniso kamuoliukas. – Kaip? Kaip? Kas toks įsistatomas? – nutraukÄ— Regina, šÄ¯ sykį nesulaikydama nei šypsnio, nei ironiškos intonacijos. Darius sudvejojo:
– Kamuoliukas. Menamas teniso kamuoliukas,– pakartojo. – Stalo teniso, nes mažesnis. – ÄŒia taip kinietis įvardijo? – pasitikslino Frau. – Ar jis kinietiškai kalbÄ—jo? Stalo teniso kamuoliukÄ… turi įsistatyti į pilvo ertmÄ™, ar taip? Teisingai supratau? – Na, dzeno meistras instrukcijas davÄ— rusiškai, bet jis įvardijo bÅ«tent taip. Na, kamuoliukas juk menamas, kaip sakiau... – Žinoma, žinoma, kinieÄių viskas menama. Atsiprašau, pertraukiau... Darius dvejojo – tÄ™sti pasakojimÄ… ar ne? Juto, kad netrukus apsijuoks. Rodos, jau apsijuokÄ—. Jaunuolis nurijo jaudulio seilÄ™, kuri užstrigo kažkur giliai gerklÄ—je. Sunkiai, bet pasakojimÄ… tÄ™sÄ—. Stalo teniso kamuoliukas irgi kontroliuojamas paÄioje pilvo ertmÄ—je, taÄiau tai daug sunkiau, mat kamuoliukas lengvas, neretai pakimba ne toje vietoje. Medituojantysis ima sukti jį lÄ—tai (nors labai norÄ—tų greitai, nes taip lengviau) kokias penkiolika minuÄių, po to į kitÄ… pusÄ™. Tada siela atitrÅ«ksta nuo kÅ«no. Atsiveria kita dimensija (žinoma, jei tuo metu nepateko pašalinių minÄių): šis materialus pasaulis atrodo purvinas, pasaulio triukšmas virsta sielos ramybÄ—s drumstimu. Ä®valdžius šiÄ… technikÄ… (vieniems po kokių dešimties seansų, kitiems tai trunka kelerius metus), galima kamuoliukÄ… pastÅ«mÄ—ti žemiau bambos. Taip medituoti labai sunku, nes atsiranda erekcija. Maža to, susikaupti labai trukdo ne tik pašalinÄ—s mintys, bet ir nuolatinÄ— pagunda kaitalioti kamuoliuko spalvÄ… (mat balta teniso kamuoliuko spalva vaizduotÄ—je nejuÄiomis virsta tai žalia, tai melsva – priklausomai nuo ekstazÄ—s lygio). – AukšÄiausia technika – iš viso „vožianti per smegenis“, – įsismagino studentas, – kai kamuoliukas viduryje, o galvoje įsistatomas veidrodis taip, kad pirmyn/atgal sukiojamas kamuoliukas atsispindÄ—tų veidrodyje. Štai tokia meditacija labai pavojinga, nes kyla pagunda įsistatyti kelis veidrodžius, kurie atsispindÄ—tų vienas kitame su aibe besisukiojanÄių teniso kamuoliukų. O tada jau sunku sugrįžti atgal į normaliÄ… sÄ…monÄ—s bÅ«senÄ…. – BÅ«na taip, kad ir nebegrįžtama?.. – atvirai nebevaldydama šypsnio paklausÄ— Regina. – Vienoje konferencijoje Rytų religijų tematika girdÄ—jau atvejį, kai medituojantysis taip apsvaigo nuo kaifo, kad nebegalÄ—jo sugrįžti į normaliÄ… bÅ«senÄ… kelias paras... ir numirÄ—, mat kÅ«nas negavo nei vandens, nei maisto. – JÅ«s sarkastiška. – sulemeno Darius. – Arba tyÄiojatÄ—s?! Â
Akimirkai įsivyravo tyla. Regina surimtÄ—jo. Ji pasislinko arÄiau vaikino, atsargiai prilietÄ— jo smakrÄ… ir kilstelÄ—jo nunarintÄ… galvÄ…. – Apie kÄ… iš tiesų norÄ—jot pasikalbÄ—ti? – staiga paklausÄ— atitraukdama rankÄ…. Darius tylÄ—jo.
Regina padarÄ— dar kavos. Ji atplÄ—šÄ— naujÄ… Jacobs pakelį, atsivežtÄ… iš Vokietijos. Buvo girdÄ—jusi, kad padorios kavos Lietuvoje nÄ—ra – kaip ir daug ko kito. Darių stebino ne tik pakelio blizgesys, bet ir Äežesys jį atplÄ—šiant. Jam buvo neįprasta matyti, kad taip abejingai praplÄ—šiama nauja kavos pakuotÄ—. Ant Reginos kavos staliuko dar buvo padÄ—ta nematytų arbatų pakuoÄių, vienkartinio naudojimo servetÄ—lių, iš šaldytuvo kameros kÄ… tik išimto ir sulaužyto šveicariško šokolado. – Ar Lietuvoje populiaru burti iš kavos tiršÄių, – pasiteiravo Regina gurkšnojant kavÄ…. – Netikiu burtais. Netikiu likimu, – pagaliau prabilo vaikinas. – O aš kartais tikiu. Kartais esu neracionali. Aš juk moteris. Nurijo paskutinį gurkšnį, pažvelgÄ— į tiršÄius. Jaunuolis padarÄ— tÄ… patį. – Galima pažiÅ«rÄ—ti? – paklausÄ— Regina.
Studentas nusišypsojo, atkišo puodukÄ….
– Oho! Tai bent!
– Kas? – suglumo vaikinas. – KÄ… rodo mano tiršÄiai? Regina trumpam uždÄ—jo ant jo peties rankÄ…: – Rodo, kad paties laukia permaina. DidelÄ— permaina. Vaikino akys sukibirkšÄiavo.
– JÅ«s mokate burti?
Regina skaniai nusikvatojo, akimirkai priglaudÄ— savo petį, – ko nemoku, tai nemoku. Burti nemoku. Moku kurti. Ar tai ne vienas ir tas pats? Darius truktelÄ—jo peÄiais. Nebuvo įsitikinÄ™s, ar suprato. Ä®sivyravo tyla. Už lango buvo girdÄ—ti šÅ«kaujantys vaikai. GinÄijosi dÄ—l lenkiškos kramtomos gumos. Pravažiavo blerbiantis MoskviÄius. Staiga Regina Ä—mÄ— dÄ—tis rimta. Tik ironiškas tonas išdavÄ— jos žaismingÄ… vaidybÄ…: – Jei galima, norÄ—Äiau grįžti prie dzeno reikalų. Atsiprašau už įžūlumÄ…, bet truputį nesupratau, kaip ten ta erekcija atsiranda... KÄ… ten reikia daryti žemiau bambos? Teniso kamuoliukÄ… sukioti? Darius nuraudo. Pasijuto idiotas esÄ…s. Visiškas. SukiojÄ™sis it voverÄ— ratais, jis viso labo surado savo paties falÄ…. Jaunuolis staiga, net pats nustebÄ™s, prapliupo kvatoti kartu su dÄ—stytoja. Jo rimta išvaizda subliÅ«ško. Jis Ä—mÄ— prunkšti. Net apsiašarojo. Regina įjungÄ— muzikÄ…. Pasklido bliuzas. Iš sekcijos paÄ—mÄ— raudonojo Mozelio krantų vyno. IštraukÄ— porÄ… skardinių stipraus Andekso alaus. PadavÄ— vyno butelį Dariui, į rankÄ… įsprausdama kamšÄiatraukį: – Ar atkimštumÄ—te šÄ¯ vyno butelį? Ar padarytumÄ—te tai dÄ—l savo Frau? Vaikinas negrabiai paÄ—mÄ— vokiškÄ… kamšÄiatraukį. Nežinojo, kaip juo naudotis. Galiausiai Dariui pavyko ištraukti kamštį. AplaistÄ— staltiesÄ™. Keli lašai užtiško net ant Reginos palaidinukÄ—s. Vaikinas dar labiau nukaito. Instinktyviai prisilietÄ— – susigriebÄ™s, kad lieÄia moters krÅ«tinÄ™, visiškai sutriko. Dariaus žvilgsnis šokinÄ—jo nuo prasegtos palaidinukÄ—s prie ant krÅ«tų užtiškusių vyno lašelių. Dabar Reginai jis buvo it rentgeno nuotrauka. Ji pasislinko arÄiau jaunuolio, švelniai perbraukÄ— ranka per įsitempusį jo veidÄ…. Darius tylÄ—jo nuleidÄ™s akis. Nedrįso sekti Frau rankos judesių. – Nesisielok, – ji ištarÄ— lietuviškai skiemenuodama, su ryškiu vokišku akcentu. Darius tylÄ—jo. Širdis daužėsi.
Jis niekada nebuvo turėjęs moters.
Juolab vyresnÄ—s. Juolab užsienietÄ—s, dÄ—stytojos. Kraujas į veidÄ… nebeplÅ«do. Jis tekÄ—jo kitur. Žemyn... žemyn... PatyrÄ™ vyrai klasifikuoja moteris į jaunas, pagyvenusias ir senas, jaunas su didelÄ—mis ir su mažomis krÅ«timis, į turinÄias gražiÄ… figÅ«rÄ… ir jos neturinÄias, į lengvai prieinamas ir sunkiau prieinamas ir taip toliau, ir dar subtiliau... Darius – priešingai – priešais save matÄ— moterį apskritai. Moters moteriškumÄ…. Tik tai... Dabar – labai arti.
– Man jÅ«sų reikia, – sušnabždÄ—jo jis, staiga įsikniaubÄ™s tarp Frau krÅ«tų. Tai jis pasakÄ— vokiškai: angliškas „you“ neturÄ—jo mandagumo formos. Vokiškas „Sie“, jam rodÄ—s, labiau derÄ—jo. Dariaus ponia, glostydama jaunuolio veidÄ…, plaukus, švelniai pasakÄ—, kad jis drÄ…siai gali į jÄ… kreiptis vokišku „du“, anglišku „you“ ar net lietuvišku „tu“. Regina leido jam prasegti vynu aptaškytÄ… palaidinÄ™. Jis leido jos rankoms tirti visÄ… savo kÅ«nÄ…. ŠÄ¯ kartÄ… energija Chi tryško ne tik delnais. Moteris, pasijutusi visiškai nuginkluota, leido savo įelektrintu kÅ«nu tekÄ—ti vienam dideliam geismui. Vis giliau skendo malonumo begalybÄ—je. Regina nežinojo, ko griebtis, už ko laikytis, į kÄ… įsitverti. Abu ištirpo vienas kito nuogybÄ—je. RytÄ…, atmerkÄ™s akis, Darius pamatÄ— juodus Reginos plaukus, išsidarkiusius ant jo krÅ«tinÄ—s it vÄ—duoklÄ—, tušÄiÄ… vyno butelį ir Mozelio raudonio nudažytas taures. DÄ—stytoja iš Miuncheno buvo jo pirmoji. Jos pusiau nuklota iškili krÅ«tinÄ— alsavo lygiai lygiai. Sieninis laikrodis rodÄ— pusÄ™ devynių. Pro užuolaidas skverbÄ—si rugsÄ—jo saulÄ—. Jųdviejų saulÄ—. Diena turÄ—jo bÅ«ti giedra. Gal ir visas gyvenimas. Jos ir jo? Jis bijojo pajudÄ—ti, kad nepažadintų savo Europos karalienÄ—s. Ji buvo ikona. IdÄ—ja ir kÅ«nas. Kauno senamiestyje. Jaunuolis geidÄ— ReginÄ… liesti, glamonÄ—ti, glausti prie savÄ™s, galiausiai joje ištirpti, išnykti. Jų laukÄ— romantiška kasdienybÄ—. Jaunuolis nešÄ— dÄ—stytojai gÄ—les į pasimatymus jos bute. Bet sykį įsijautÄ™s, be jokios priežasties, vidury semestro, jis atnešÄ— jai orchidÄ—jÄ… tiesiai į Filosofijos katedrÄ…. Regina gÄ—rÄ— kavÄ… su profesÅ«ra, kalbÄ—josi apie Lietuvos tarpukario filosofijÄ…, apie Kaune dirbusius korifÄ—jus. Regina Schürer įsijautusi svarstÄ— su profesoriais, ar tiesa, kad Girnius jaunystÄ—je žavÄ—josi Hitlerio idÄ—jomis, kaip ir Maceina, kuris vÄ—liau pripažino savo naivumÄ…, ar tiesa, kad Šalkauskis mÄ—gino LietuvÄ… paversti intelektualiniu tiltu tarp Rusijos ir Vakarų Europos, kad Karsavinas išmoko lietuviškai per metus ir liko dirbti Kaune, nors galÄ—jo dÄ—styti Oksforde? Tuo metu Darius, nežinia, kÄ… galvodamas, kukliai pravÄ—rÄ™s katedros duris, visų akivaizdoje įteikÄ— Reginai orchidÄ—jÄ…, neva kaip siurprizÄ…. Familiariai. PasitempÄ™s, nublukusiomis rudomis, kruopšÄiai išlygintomis kelnÄ—mis, jaunuolis stovÄ—jo mirksÄ—damas savo žydromis akutÄ—mis, rankoje laikydamas nuo gÄ—lÄ—s nuvyniotÄ… popierių. Tik iš ledinio Frau žvilgsnio suprato, kad pasielgÄ— vaikiškai. PirmÄ… kartÄ… pamatÄ—, kad ir jo ikonizuota karalienÄ— gali sugurti. VÄ—liau Reginai teko paaiškinti jaunuoliui elementarius dalykus: Kaunas mažas, akademinÄ— bendruomenÄ— dar mažesnÄ—, dÄ—stytojos su studentais į intymius santykius nesivelia ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, paprasÄiausiai taip nesielgiama, taigi kas tarp jųdviejų – paslaptis (secret). Verstehen? Understand? Süprranti? Karjeros laiptais sunkiai kopiama, bet labai lengvai nuslystama. Pasklis gandai, kad dÄ—stytoja iš Vokietijos atvyko į pokomunistinÄ™ LietuvÄ… ne politinÄ—s filosofijos dÄ—styti, o vilioti vos pilnametystÄ—s sulaukusių jaunuolių. Jai patiko mažumÄ—lÄ™ papamokslauti... Po šio įvykio Regina staiga pasijuto supratusi, kaip pradÄ—ti pirmÄ…jį savo – jau devinto – meilÄ—s romano puslapį. JÄ… nutvieskÄ— literatÅ«rinÄ— prošvaistÄ—. Beliko įjungti kompiuterį ir sukurti naujÄ… dokumentÄ…. Naujas dokumento pavadinimas, naujos bÅ«simo romano eilutÄ—s. Apie Riterį. Apie MeilÄ—s Riterį. Tokį drovų. Â
Gurkšnojau kavÄ… filosofijos katedroje šnekuÄiuodamasi su profesoriais apie iškiliausius tarpukario Kauno mÄ…stytojus: AntanÄ… MaceinÄ…, JuozÄ… Girnių, Stasį Šalkauskį, LevÄ… KarsavinÄ…. Ir tada duris pravÄ—rÄ— mano MeilÄ—s Riteris. Koketiškai žvelgdamas jis ištiesÄ— man orchidÄ—jÄ…. Jo rudos kelnÄ—s buvo nublukusios, bet stropiai išlygintos. MeilÄ—s Riteris laukÄ— mano šypsenos. ProfesÅ«ra laukÄ— mano reakcijos. Tyla. Nejauki tyla. GalÄ—jau atsakyti tik lediniu žvilgsniu. Jis suprato. Jo skaisÄiai mÄ—lynos, tyros it dangus akys apsiniaukÄ—. NunarinÄ™s galvÄ… iškiÅ«tino pro duris. Taip MeilÄ—s Riteris man įteikÄ— orchidÄ—jÄ…. Â
Regina iškart surado savojo romano pavadinimÄ… – „Der Ritter der Liebe“. Riterio prieraišumas žadino Frau emocijas. Jai buvo keista, kad jis taip stengiasi dÄ—l jos. Keista, kad ne tik ji geidÄ— jo, bet ir jis jos, daug vyresnÄ—s. Matyt, ji galÄ—jo pasiÅ«lyti daugiau nei jo bendraamžės. Â
Aš paprasÄiausiai turÄ—jau kÄ… pasiÅ«lyti. Riteris dar nežinojo, kiek daug aš galiu pasiÅ«lyti Vakaruose. NorÄ—jau įsitikinti jo nuoširdumu. Kaip Evangelijoje parašyta: kas patikimas mažuose dalykuose, tam bus patikÄ—ti ir dideli dalykai. Taip – aš buvau pasirengusi po metų grįžti į MiunchenÄ… ne viena... pasidalyti su Riteriu viskuo. Aš turÄ—jau daugiau nei jo bendraamžės. GalÄ—jau Riteriui pasiÅ«lyti atsisÄ—sti net ant Liudviko XIV kÄ—džių, kavos puodukÄ… pastatyti ant bronzinio staliuko, pakviesti pasivaikšÄioti Alpių tarpekliuose. GalÄ—jau pasiÅ«lyti Hegelio išmintį. Ir brandžios moters aistrÄ…. Už jÄ… reikalavau vieno – ištikimybÄ—s, mano Riterio galvos. Jo orchidÄ—ja žydÄ—jo pamerkta dar labai šviežiame vandenyje. Â
Darius po paskaitų jau nebeskubÄ—jo nei prie knygų, nei į Tai Chi užsiÄ—mimus, nei į savo kambarį dzeno meditacijoms. Jis stoviniavo prie universiteto durų tarp rÅ«korių, stebÄ—damas išeinanÄius dÄ—stytojus. Jaunuoliui belÅ«kuriuojant grupÄ— bendrakursių pakvietÄ— jį alaus. PamanÄ™s, jog turi daug laiko iki vakaro, Darius sutiko. Elegantiškų barų Kaune nebuvo. Bent jau studento kišenei. Darius su kompanija atsidÅ«rÄ— vienoje iš paprastų sovietinio tipo aludžių. Stalai lūžte lūžo nuo bokalų, kuriuos kilnojo ir vyresni, ir jaunimas. Studentų ketveriukÄ—, rusiškų cigareÄių tvaikas, girtų merginų juokas ir mažos kainos. GunktelÄ—jÄ™s, susivÄ—lÄ™s Dariaus kurso draugas paklausÄ—: –Kas supratot šios dienos paskaitÄ…? Aš tos vokietÄ—s neperprantu. Kitas kurso draugas, nuolat pasitempÄ™s, visiška priešingybÄ— pirmajam, elegantiškai išpÅ«sdamas cigaretÄ—s dÅ«mÄ… ir dar elegantiškiau kilsteldamas Žigulinio alaus bokalÄ… prie lÅ«pų, aikštingai tarÄ—: – NÄ—ra Äia ko nesuprasti. Šiandien ji dÄ—stÄ— Hegelio Geist sampratÄ…. Geist keliauja per epochas. Visa paskaitos esmÄ—. Hegelis XIX a. Berlyne tai mat suvokÄ—! – Ji labai gerai dÄ—sto, – nedrÄ…siai įsiterpÄ— Darius. – Dar geriau mosikuoja papais, ha ha, – metÄ— studentas susivÄ—lusiais plaukais. Hegeliui patiktų! Visi nusikvatojo. Darius suglumo: jo atmintyje iškilo tikrosios jos krÅ«tys – putlios, sujaudintais speneliais, braukianÄios per jo skruostus, lÅ«pas, alsuojanÄios it karšta lava... Barmenas įjungÄ— Pink Floyd. Grojo The Wall. Jaunuoliai lingavo, siurbÄiodami alų ir pritardami dainai. – Berlyno sienos jau nebÄ—ra, o mÅ«sų sienÄ… vis dar saugo rusai. Kuo Äia viskas baigsis? – retoriškai paklausÄ— treÄiasis studentas, kuris dÄ—l prasto regÄ—jimo žvelgdavo į pašnekovÄ… itin įdÄ—miai. Kitame gale jaunimas šaukÄ—:
– The Wall! The Wall!
– O kam tai rÅ«pi, – atrėžė elegantiškasis vaikinas. – Tai aktualu mums, skandinavams, gal Amerikai, O Paryžius ir Vokietija tyli. Visa Europa tyli. Ar jie spaudžia Kremlių, kad išvestų kariuomenÄ™? Vokietija džiaugiasi susivienijusi, ir jai to gana. Svetimos bÄ—dos yra svetimos. Darius pajuto reikalÄ… įsiterpti:
– Martynai, bet politikų apatija nebÅ«tinai sutampa su žmonių pozicija. MÅ«sų dÄ—stytojai iš Vokietijos ne tas pat, kaip Äia klostosi įvykiai. Kažkuris iš jų pakÄ—lÄ— bokalÄ…, pasiÅ«lÄ— išgerti už Frau Schürer. Kažkas išgÄ—rÄ™s bemat priklijavo jai pravardÄ™: „Schürer Führer, Schürer Führer.“ Martynas, kilstelÄ—jÄ™s galvÄ…, pasitaisÄ™s į akis krentanÄius plaukus, mestelÄ—jo: – Apskritai tai aš netikiu ir ja. Jei rusai mus pastatys į vietÄ…, ji neš kudašių į savo VokietijÄ…. Pas tÄ… sukÄių Kohlį. – Aišku, ji su mumis nevažiuotų į SibirÄ…, – skubiai paantrino kiti du. – Ji nÄ—ra kovotoja. Ji boba, prisigraibiusi teorijų, – pridÅ«rÄ— susivÄ—lÄ™s studentas, tuštindamas treÄiÄ…jį bokalÄ…. – Maivosi ji. DÄ—sto XIX a. svaiÄiojimus. Nepasitikiu jos vakarietiška šypsena. PraretinÄiau jos baltus dantelius. Juokauju, ha! Darius įpyko:
– Rimantai, ji idealistÄ—, gyva.
– IdealistÄ— ar ne, man tai visai pochui. Išgerkim. Gal už Berlyno sienÄ…? – paklausÄ— įdÄ—miojo žvilgsnio studentas, rodydamas barmenei, kad jo ketvirtasis bokalas jau baigiasi. – Matau, matau! – atsiliepÄ— barmene per visÄ… barÄ…. – Nepamiršau, kad tu, Jonai, geri greiÄiau už visus. – Už kÄ…? – pasitikslino Martynas. – Geriau gerkim už mÅ«sų pasienį, kad tos supistos ruskių kariuomenÄ—s Äia neliktų. Neliktų nÄ— kvapo. Kartais man atrodo, kad GorbaÄiovas nugriovÄ— Berlyno sienÄ… tam, kad Vakarai tylÄ—tų apie mÅ«sų sienÄ…. – Jei Raudonoji armija gaus įsakymÄ… nuslopinti mÅ«sų nepriklausomybÄ™, kas iš jÅ«sų ims ginklÄ… į rankas? – staiga paklausÄ— Jonas. – Kuris? Aš imÄiau. Baigiau mokyklÄ… su SÄ…jÅ«džiu, tad jei reikÄ—tų, partizanauÄiau. Visi it vienas pakÄ—lÄ— bokalus:
– Už laisvÄ™!
Kažkas kitame baro gale šÅ«ktelÄ—jo angliškai: – Red Army go home!
Rimantas tarÄ—:
– Kažkas pasakÄ—, kad draugai – gerai, bet Comrados dar geriau, hÄ— hÄ—! – Už mus! Už mus, Comrados! – šaukÄ— ketveriukÄ—, susidaužė bokalais. – O tu, Dariau, ar eitum partizanauti? – įsikirto apspangusiomis akimis Jonas. – Sakyk, ar eitum? Imtum ginklÄ… už tÄ—vynÄ™. Ä® rusÄ… šautum? – O tu savo kepenis atiduotum motinai, jei jai to reiktų? – vietoj Dariaus staiga kažkas atšovÄ— nuo kito stalo. – IšsisukinÄ—jat! – atrėžė Jonas nepažįstamajam. Jo liežuvis vÄ—lÄ—si, cigaretÄ—s pelenus kratÄ— ant žemÄ—s. – Dariau, sakyk, partizanautum ar pabÄ—gtum į Vakarus? Su ta hegelininke? Mes jau sykį partizanavom, –ramiai atsakÄ— Darius. Kaip matai, radome kitokį bÅ«dÄ… atgauti nepriklausomybÄ™. – Tai vadinasi pilietiniu nepaklusnumu, – pasakÄ— Rimantas. – Taip, SÄ…jÅ«dis – tai masinis pilietinis nepaklusnumas, – patvirtino Martynas. Jonas nusispjovÄ— ant grindų, suriaumojo: – Tai ir nekelkit bokalų, kad imtumÄ—t ginklÄ… už laisvÄ™. Nekelkit, šÅ«džiai!  Kavaliauskas, Tomas. Atsisveikinimas:[mažasis romanas]. – Vilnius: Versus aureus, 2007    |
