Henrikas Nagys (1920 Mažeikiuose–1996 Monrealyje) kilęs iš Žemaitijos – gimė žemaičio ir latvės šeimoje (senelė turėjo ir vokiško kraujo). Kaip ir kiti žemininkai, rašyti pradėjęs dar Lietuvoje, pirmąjį rinkini „Eilėraščiai“ (1946) išleido jau svetur, Austrijoje. Rinkinio eilėraščiai taip pat buvo įtraukti į antrąją poeto knygą „Lapkričio naktys“ (1947). 1949 metais Nagys persikėlė į JAV, kiek vėliau į Kanadą, kur ir praleido didžiąją savo išeiviško gyvenimo dalį (Kanadą mėgęs todėl, kad jos gamta priminė Lietuvos gamtą). 1952 metais išleido eilėraščių rinkinį „Saulės laikrodžiai“. Vyraujanti šių knygų tema – žmogaus jausena praradus tėvynę. Tačiau skirtingai nei Bradūno poezijoje, Nagio eilėraščiuose apie šią jauseną kalbama jau ne iš specifiškai lietuviškų, o iš visuotinesnių, labiau apibendrintų pozicijų. Poetas vartoja tautosakos elementus – pasitelkia liaudies dainų struktūrą, panaudoja jų citatas, atskirus pasakojamųjų žanrų įvaizdžius. Tačiau jam svarbus ir Vakarų kultūros, visų pirma vokiečių poezijos, su kuria susipažino jau vaikystėje, kontekstas (Nagys studijavo germanistiką, meno istoriją ir filosofiją, apgynė disertaciją apie garsaus vokiečių poeto ekspresionisto Georgo Traklio kūrybą, vertė į lietuvių kalbą vokiečių poetus – Paulių Celaną, Stefaną Georgę, Rainerį Mariją Rilkę ir kt.)
Taigi tapęs „žmogumi be namų“ poetas ima ieškoti to, kas apskritai būdinga žmogiškajai egzistencijai. Dažnai jo eilėraščiuose poetizuojamas šviesus vaikystės pasaulis, simbolizuojąs harmoningąjį žmogaus būties pradą. Gamtos vaizdas kuriamas ne tiek kaip lietuviškas peizažas, kiek kaip estetizuotas poetinis pasaulis, šiek tiek primenąs Radausko pasaką. Gamta jame tampa savarankišku veikėju. Tačiau neretai gamtos (ypač mėgstami pavasario, rudens) vaizdai įgyja ir simbolinę prasmę, jais kalbama apie žmogaus dalią žemėje – ilgesį, vienišumą, neviltį, mirties grėsmę. Svarbios gamtos detalės – upė, medis, vėjas, sniegas. Dažna Nagio poezijoje mėlyna spalva, kaip ir romantikų bei simbolistų kūryboje reiškianti svajonių, troškimų pasaulį (rinkinys „Mėlynas sniegas“, 1960).
Poeto kūrybai apskritai būdinga romantinė menininko ir pasaulio priešprieša, menininko išskirtinumo, drąsios, herojiškos asmenybės poetizavimas. Žmogaus vienišumo tema, svarbi visoje poeto kūryboje, susijusi su kita, ne mažiau svarbia tema – pastanga tą vienišumą įveikti, likimo brolių ieškojimu, ėjimu į dialogą. Visi šie bruožai ypač ryškūs priešpaskutinio rinkinio „Broliai balti aitvarai“ (1969) eilėraščiuose. Rinkinys dedikuotas trims anksti iš gyvenimo pasitraukusiems rašytojams išeiviams – Antanui Škėmai, Juliui Kaupui ir Algimantui Mackui. Jame svarstomos kūrėjų bendrumo, kūrėjo ir tautos ryšys, atsigręžiama į Lietuvos istoriją.
Paskutiniame rinkinyje „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978) ši vienišumo ir drauge komunikacijos tema sujungiama jau pačiame pavadinime: sakalas – išdidus, neprijaukinamas paukštis, su kuriuo ieškoma bendrumo. Dažnesni šioje knygoje ir šiaurės, žiemos įvaizdžiai, simbolizuojantys egzistencinę tuštumą. Vėlyvoji Nagio kūryba lakoniškesnė, santūresnė. Tačiau joje ryškesnės griaunančios laiko jėgõs mirties temos.
(...)
Satkauskytė, Dalia. Lietuvių egzodo poezija: Literatūros vadovėliai 11–12 klasei. Mažoji serija. – Vilnius, baltos lankos, 2001.