Accessibility Tools


       Valytoja pranešė apie Baisiausią karą jau kitą dieną po mano atvykimo.

       – Baisiausias karas, pone! – šaukė ji man. – Nebūkite arti lango – nušaus.

       Ne juokais išsigandau tik išgirdęs tikrus šūvius ir sprogimus. Prišliaužiau prie lango ir per sienos–palangės kampą stebėjau įvykius Miesto aikštėje. Tai buvo tikrų tikriausios skerdynės. Mūšiai vyko kiemuose ir ant stogų, garsiausiai pliaupdamas lietvamzdžiais tekėjo nukautųjų kraujas.

       – Nebesislėpkit taip kruopščiai, – išgirdau už durų valytojos balsą, – Baisiausias karas neaplenks mūsų.

       – Ačiū! – riktelėjau jai.

       Tai įnešė lašą aiškumo į mano padėtį, ir aš galėjau kiek lengviau atsidusti. Pravėriau užuolaidas ir atsistojau. Rūkydamas vaikštinėjau po kambarį ir mąsčiau.

       – Jums pavyko, kad esat prasčiausiam viešbuty per Baisiausią karą, – vėl pasakė valytoja iš anapus.

       Ji, rodos, valė koridoriuje kilimą.

       – Aš sutinku, – atsakiau jai.

       Iš tikrųjų buvau tos nuomonės, kad visa vyko man naudinga linkme. Ir tai, kad karas buvo Baisiausias, kad lindėjau svetimame mieste, kur viskas man mažai tepažįstama. Netgi ta aplinkybė, kad gyvenau prasčiausiam viešbuty, tapo koziriu.

       – Kodėl taip rūpinatės manimi? – paklausiau valytojos.

       Už durų tikrai ūžė dulkių siurblys.

       – Mes vienudu šiame viešbutyje, – tarė ji, – kiti, išgirdę apie Baisiausią karą, išsidangino namo.

       – Kvailiai, – pasakiau su panieka.

       – Tikriausi kvailiai, – pritarė valytoja. – Jūsų ilgiausiai nedrįsau trukdyti, vis tiek žinojau, kad neturite šeimos ir niekur iš čia nevyksite.

       Aš pravėriau duris ir iškišęs galvą paklausiau:

       – Ką dabar turėčiau daryti, kaip manote?

       – Geriausia, kad jus sužeistų, – ji išjungė siurblį, – lindėkite kambary, aš viską sutvarkysiu.

       Girdėjau, kaip valytoja nugriaudėjo metaliniais laipteliais, odinėmis šlepetėmis plakdama padus pribėgo lauko duris ir išlėkė. Aš lindėjau. Užsirakinau iš vidaus ir stebėjau mūšį. Mačiau tris prievartaujamas moteris nuogomis, plačiai išskėstomis kojomis ir rankų nagais, įsirėžusiais į prievartautojų juosmenis. Paskui ten pat gatvėje jas negyvai suspardė. Irgi regėjau, kaip granata ištaškė į gabalus mergaitę. Kaip seniui nutruko koja, taip pat, berods, nuo sprogimo... Aišku, kaitau, man buvo be galo nesmagu, ir dėjau viltis į valytoją. Iki tol ji protingai elgėsi, ir visa vyko labai palankiai. Vyliausi netrukus atgauti taip trokštamą dvasios pusiausvyrą. Valytoja atsirakino savo raktu.

       – Viską viską suruošiau, – bėrė ji greitakalbe, – jie čia bus netrukus. Kai pabels, klibinkite raktą. Tada jie jus sušaudys kiaurai per duris. Taikys širdies aukštyje, aš jiems pasakiau jūsų ūgį. Pasistenkite pakišti po kulkomis savo dešinę. Tegul ją suvarpo.

       Sąmokslininkiškai susimetus į kuprą, ant pirštų galų ji įbidzeno į kambarį ir užvėrė duris.

       – Vilkitės neperšaunamą liemene, – paliepė ir čia pat nutempė nuo kūno mano languotus marškinius.

       Laukiau žingsnių koridoriuje. Juos išgirdome drauge su valytoja: ji duše, o aš prie durų. Valytoja dar patarė prasisegti neperšaunamą liemenę.

       – Maža, jei suvarpys tik ranką, – nusprendė ji. – Geriau dar ką nors. Ir mūsų nuomonės sutapo, tik buvo vėlu ką bekeisti, nes beldė.

       Aš pajudinau spynoje įkištą raktą ir pakėliau dešine ranką krūtinės aukštyje, kaip buvom sumanę.

       Pasipylė automato šūviai. Ranką man šlykščiai subjaurojo, gal devyniose vietose pervėrė kaulą ir dar pataikė į pilvą po liemene. Mat, liemenė man buvo per trumpa.

       Sustaugiau ir drėbtelėjau ant grindų. Buvo daug ramiau. Nepalyginti kaip tada, kai valytoja liepė man slėptis.

       – Na kaip? – paklausė valytoja, išėjusi iš dušo.

       Ji netgi spėjo išsimaudyti ir dabar drėgnomis rankomis glostė mano kruviną pilvą.

       – Puikiai jaučiuosi, – atsakiau nekeldamas galvos nuo kilimo. – Ačiū.

       Valytoja atnešė stiklinę vandens ir pagirdė mane.

       – Aš išvalysiu kilimą, ant kurio jūs ilsitės, – pasakė.

       – Valykite, – pritariau, kai ji jau įjungė siurblį ir variklis nutildė šūvius bei gatvės aimanas.

       Ir ji ėmė siurbliuoti kilimą aplink mane, žaisti su mano garbanomis, ūsais, mažais plaukeliais pilvo apačioje prie žaizdos, čia įsiurbdama juos, čia paleisdama vėl. Ir buvo matyti, kad tas žaidimas nepaprastai ją masina. Pagaliau prispaudė vamzdžio galą man prie kaktos ir mėgavosi pasikeitusiu, tylesniu ir dusliu garsu.

       Nuo tos monotoniškos, migdančios muzikos aš užmigau. Per miegus jaučiau valytojos bučinius, jos rankų lytėjimus, nors tai galėjo būti vis tas pats siurblio vamzdis – ai juk miegojau.

       Kaip ten bebūtų, pabudau nuogas, o žaizda pilve buvo sutvarstyta. Valytoja, sėdėdama ant siurblio, budėjo šalia manęs. Lauke tęsėsi karas.

       – Ar manote, to jau pakanka? – paklausiau.

       Valytoja tiriamai žiūrėjo į mane.

       – Juk aš dar turiu jėgų prišliaužti prie lango, – bejėgiškai surikau. – Prišliaužti ir kairiąja ranka paspausti revolverio gaiduką.

       Nusikeikiau.

       – Ką jūs sau galvojate? Padarykite gi ką nors! – šaukiau.

       Valytoja įjungė dulkių siurblį ir tas vėl prarijo visą girdimą ir negirdimą siaubą, kuris dėjosi gatvėje.

       – Na, kaip? – šyptelėjo, apžergdama siurblį.

       – Dabar jau šito per maža, – atrėžiau nusivylęs.

       – Pakentėkite dar kiek, – ramino ji, – sutemus laukiame aviacijos.

       Ir tikrai, vos tik sutemo, mieste ėmė spiegti sirenos, pranešdamos apie bėdą iš oro.

       – Nagi bėkite, bėkite degti šviesų, – paraginau, nes buvau tapęs daug irzlesnis nei pirma ir piktas.

       – Be jūsų žinau, – atšovė valytoja ir, įžiebusi visas elektros lemputes mano kambaryje, nubėgo spausti jungiklių kitur.

       Kai ore būriais švilpė bombonešiai ir leisgyvis miestas meldėsi tamsai, prastas mudviejų viešbutis švietė visais savo langais ir langeliais. Nelyg kalėdinė eglė trijų karalių dieną.

       Kadangi buvau pavargęs ir netekęs kraujo, vėl užmigau. Pabudęs tarpdury išvydau valytoją. Ji laikė šampaną. Nebuvo tos akinančios šviesos, tik prieblanda.

       – Ar jau? – paklausiau, žvelgdamas į ją nuo grindų.

       Ji linktelėjo ir atkimšo šampaną. Už lango ir kambaryje buvo neapsakomai tylu. Net negirdėjau, kaip iššovė šampanas. Valytoja pripylė taures.

       – Ačiū jums, – pasakiau, iš tikrųjų jausdamas didžiulį dėkingumą jai. – Negersiu. Verčiau suvarpytą ranką...

       Ir ėmiau laižyti dešinę, gulėdamas ant grindų prastam susprogusiam viešbuty.

       Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.