Ne kaštonas ant delno, ne nostalgiškai šiugždantys klevo lapai, ne mįslingai neperžvelgiamas spalio vidurio rūkas... Skaitytojų ir žiūrėtojų džiaugsmui nauja poeto Donaldo Kajoko ir fotomenininko Romualdo Rakausko knyga „Sąskambiai: 1+2“. Bendrame projekte (tokį populiarų, vis dažniau aptinkamą leidinių, dailininkų akcijų bei jungtinių įvairiausių menų atrakcijų įvardijimą pasirinko patys autoriai), siekiama, „kad tarp savęs „susišnekėtų“, darniai suskambėtų ne tik fotografijų diptikas, bet ir trečias elementas – lakoniškas eiliuotas tekstas“.

      Įpratusieji knygas skaityti nuo priešlapio ir metrikos iš karto pastebės, kad solidžiai tvirtais viršeliais įrištą tomelį išleido „Nemunas“, kokybiškai išspausdino UAB „Judex“. Savaitraščio leidinį Nr. 80, prisitaikydama prie santūriai išmintingos poezijos ir fotografijos bendrystės, apipavidalino Giedrė Karsokienė. Rudeniškas knygos viršelis, apibarstytas žodžiais „vienas plius du“ (vien fotografijų atvartuose paįvairinta ir sunkiai įžiūrimais skaičiais 1+2), kurie tvarkinga eilute nutįsta per 143 puslapius, spaudinių margumyne išsiskiria kaip vienspalvis. G. Karsokienė akcentuoja pavadinimą „Sąskambiai: 1+2“, autorių, Nacionalinės ir Vyriausybės kultūros premijų laureatų, pavardės iš tolėliau sunkiai įžiūrimos. Leidinio dizainas be įtūpstų šventai reklamos karvei, tegu ji gromuliuoja ir atrajoja gardžią kičo žolę kitose lankose. Kad dviejų žinomų menininkų sumanyta knyga bus pastebėta ir deramai įvertinta, galime neabejoti, o skaitančių ir žiūrinčių žmonių bevieliai telefonai netruks paskleisti patarimą įsigyti „Sąskambius: 1+2“ ir įsiskaityti, įsižiūrėti, įsiklausyti.

      Prabėgo septyniolika metų nuo pirmojo, anuomet dar žurnalo, „Nemuno“ bibliotekėlės tomelio, populiariojo Ericho Segalo romano „Meilės istorija“ pasirodymo. Žurnalas jau tapo paveldo tyrėjų objektu, o savaitraštis, tęsdamas kultūros leidinio tradicijas, jaučiasi vis tvirčiau, pernai pažymėjome „Nemuno“ 40-metį. Kodėl tai prisimenu ir primenu? „Sąskambiams: 1+2“ iki bibliofilų klasikiniu vadinamo „Nemuno“ žurnalo kvadrato tereikėjo nurėžti penkis pločio milimetrus... Sentimentai? Galbūt. Tačiau bičiuliai R. Rakauskas ir D. Kajokas į menų žemes įžengė, auksinę brandą pasiekė, gebėdami suderinti kūrybą ir darbą „Nemune“, tad kvadratėlio formatą būtume supratę ir kaip dėmesio, padėkos ženklą...

      Kad fotografijų albumas-poezijos rinktinė, kiti pasakys poezijos rinktinė-fotografijų albumas, mūsų rankose, ačiū ne tik menininkams, bet ir knygos rėmėjams: Kultūros ministerijai, geranoriškai aktyviam kultūros žmogui Kristinai Mekšrūnienei ir Seimo nariui Kaziui Starkevičiui.

      Pasidairykime, už ką dėkojame. Knygoje spausdinami 64 darbai, kiekvieną jų sudaro dvi fotografijos ir eilėraštis, bei 6 gražūs dvipuslapiniai fotografijų atvartai akims paganyti; vykęs sudarytojų sprendimas įmanomai leidinio monotonijai kyštelėti koją. Beje, 18 „Sąskambių: 1+2“ autoriai pasitikrino spausdindami „Tiltuose“ (2007 m. rugsėjis – 2008 m. rugsėjis). Pamokėlės pravertė. Dviejų darbų atsisakyta, du kartus paliekant tą patį posmą pakeistos, o penkis sukeistos vietomis fotografijos, 9 variantai gražiai praslydo į projekto finalą. Sustyguodamas visumą D. Kajokas kai kur atsisakė (knygose buvusių) skyrybos ženklų, o kartais pasielgė gerokai rūsčiau – nurėžė pirmą eilėraščio posmą (palyginkime „Sąskambiai: 1+2“, p. 56 ir rinktinę „Meditacijos“, p. 9. Kadangi eilėraštis be pavadinimo, rinktinės turinyje tradiciškai rašoma pirmoji eilutė: „Jei vienišumas vėlei nuodėmė...“). Naujai užgimęs Donaldo poezijos gerbėjas gali nusirauti visus plaukus, kol suras tokį eilėraštį. Ką pasakytų D. Kajokas? Tikriausiai patartų neužsiimti mazochizmu, o perskaityti jo rinktinę bei kitas knygas. Aš pasklaidęs „Meditacijas“ pastebėjau ir daugiau: pavyzdžiui, eilėraštis „Vasaris“ rinktinėje (p. 55) įvardytas, o naujoje knygoje atsisakyta trečiojo posmo ir kūrinio pavadinimo. „Vyras ir moteris“ (p. 217), „Klegėdami išniro jie iš vėjo“ (p. 218), daugelis kitų eilėraščių „Meditacijose“ įvardyti, o „Sąskambiai: 1+2“ pasitenkina trimis žvaigždutėmis virš posmų. Vizualiai gražu, tvarkinga, tačiau esama painiavos; skaitytojas neinformuojamas, kad dažnai panaudoti tik kūrinių fragmentai. Antra vertus, poeto valia, ką ir kaip daryti su savo eilėraščiais. Kas be ko, jeigu D. Kajokas būtų rašęs žiūrėdamas į fotografijų diptikus, tikriausiai turėtume visai kitokį rezultatą. Paspėliokime, kad blankesnį, nes specialus pri(si)taikymas kelia dvejones.

      Ir fotomenininkas R. Rakauskas vargu ar ką nors fotografavo sumanytai knygai, tikriausiai užteko padirbėti savo milžiniškame archyve. Beje, įžanginio žodžio autorius literatūrologas Virginijus Gasiliūnas net neužsimena, kad R. Rakauskas grožinės literatūros (miniatiūrų) ir fotografijos jungčių Lietuvoje pradininkas („Vilties šviesa“, 1983). Ar ne anuomet buvusios išskirtinai savitos knygos 25-metį pažymėdamas nenuilstamai kūrybingas Romualdas pasikvietė bičiulį Donaldą, kad poezijos ir fotografijos bendrystė suskambėtų kitaip? (Labai smalsu, kokį naują fotonovelių rinkinį išleistų, kaip savo jaunystės potyrius permąstytų fotografuojantis ir rašantis R. Rakauskas...) Kalbėdamas apie poezijos ir fotografijos susitikimus, V. Gasiliūnas pasirenka arčiau šių dienų esančius pavyzdžius, galima prisiminti ir ankstėliau išleistus eilėraščių rinkinius: Ričardas Šileika – „Metraščiai“ (1998; dailininkas Nauris Našlėnas panaudojo poeto šeimos albumo nuotraukas), Dovilė Zelčiūtė – „Pagrindinis vaidmuo“ (2000; fotomenininkės Snieguolės Michelkevičiūtės nuotraukos), dar kartą Dovilė – „Stotys“ (2006; poetės ir fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus duetas).

      Nors V. Gasiliūnas sakosi „Sąskambius: 1+2“ žiūrėjęs iš kairės į dešinę, tuo patikėti sunku: spalvotos meninės fotografijos pirmiausia patraukia dėmesį, tik po to skaitome eilėraščius, vėl sugrįžtame prie vaizdo poetikos, vėl vaizdų ieškome tarp eilučių. Smagus ir prasmingas užsiėmimas! Autoriai siekė ir savo pasiekė: kuo puikiausiai susišneka. Fotografijų pacituoti negaliu, pasirenku porą Donaldo posmų:

      mano sapno sode tyliai lyja
      asiliukas akmuo pirosmanis
      vaiko žvilgsnis ir lauko lelijos
      štai ir visas gyvenimo menas

      (p. 124)

      Romualdas vienoje savo diptiko fotografijoje pabarsto akmenų, kitoje – žydinčių gėlių.

      O gal:

      – alksni, dangau, akmenie,
      vakaro kryžkele, raiteli,
      žole, būžiuk...

      – neminėk
      tėviškės vardo be reikalo

      (p. 118)

      Viršutinėje diptiko fotografijoje vienišas medis lauko tolumoje, apatinėje – iš rūko išplaukęs kryžius.

      D. Kajoko eilėraščiai iki trapumo subtilūs ir gelmeniškai mąslūs, esama juose skaidraus džiaugsmo („koks mėlynas vakaro sniegas...“ (p. 24), „dėkok už dieną tarsi tau sutvertą...“ (p. 54), „vidury lauko – žiedas aguonos... (p.80) ir pasaulio gėlos („jie slenka gedėdami gieda ir ieško...“ (p. 8), „kanarėlės mes tik kanarėlės...“ (p.18). Priešingai negu fotomenininkas R. Rakauskas, kuris, regis, lyrikas iš prigimties iki slapčiausių, galbūt jam pačiam neatsiveriančių pasąmonės gelmių, poetas D. Kajokas kartais rūsčiai dramatiškas, kartais – nenuspėjamai žaismingas, tyliai mažakalbis oratorius. Man regis, „Sąskambiai: 1+2“ kietesnis riešutėlis Romualdui, nenustebčiau, jeigu jį bekrimsdamas, diptikus bedėliodamas jis susidirgino vieną kitą dantį...

      Bene gražiausi, susistygavę poeto ir fotomenininko pokalbiai apie gamtą, tėviškę, laiką savyje ir save laike. Knygoje ne kartą linksniuota meilė ir mirtis, tačiau deramai „suskambėti“ pavyko ne visada, kartais R. Rakauskas abėjotinai nusaldina, kuria dirbtinokai pritemptus diptikus. Pavyzdžiui, liepsnojantis laužas ir stalinės lempos apšviesta kaukė (D. Kajokas rašo: „kurgi tos naktys o vienišoji...“ (p. 30-31), porelė arkoje ir drugelis ant akmens (eilėraštis: „– tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši...“ (p. 46-47), surastume ir dar keletą akcentuotai režisuotų darbų.

      Perskaičiau, ką parašęs, ir sutrikau. Kažkodėl bičiuliškai priekabiauju, ieškau akmenukų dvasingai skaidrios kūrybos lauke, nors iš tikrųjų – džiaugiuosi, kad pasirodė tokia knyga. Džiaugsmą tepaliudija keletas atmintin įsikirtusių atvartų (nurodau pagal pirmąsias eilėraščių eilutes, manau, neaprašysiu fotografijų taip, kad įsivaizduotumėte...): „ar mane sapnuosi? būtinai...“ (p. 6-7), „jie slenka gedėdami gieda ir ieško“ (p. 8-9), „ir iš mūs nesulaukęs stebuklo...“ (p. 12-13), „sargyba sumušė mane ir išmetė už vartų...“ (p. 38-39), „lengva nesustyguota gaudžia“ (p. 60-61), „sunkus pasirinkimas...“ (p. 68-69), „vien gėlės yra išmintingos...“ (p. 78-79), „mirksnis prieš patekant saulei, tikriausiai jis Dievo...“ (p. 116-117).

      Įsismarkavęs netruksiu surašyti knygos turinį. Pabaigai tegu pasisako V. Gasiliūnas: „Tik vienas pasiūlymas: bendraudami su šia knyga – neskubėkite, ir jums bus atlyginta. Daugiau, negu tikitės.“

      Nemunas
      2008 10 29