Ką tik pasirodžiusi pirmoji Rūtos Poškytės-Dirkstienės poezijos knyga „Žuvies diena“ – brandus, profesionalus ir tylus debiutas. Idant nebūtų per tylu – kalbamės su Rūta ir apie knygą, ir šiaip... R. Poškytę-Dirkstienę kalbina Gitana Gugevičiūtė.
Visų pirma sveikinu išleidus gerą knygą. Vis dėlto pradėsiu nuo kiek nykokų klausimų. Gyvenimas iki knygos ir gyvenimas pasirodžius pirmajai knygai. Ar yra koks nors skirtumas? Ką Tau reiškia ši knyga?
Ačiū už sveikinimus. Manau, kad didžiulių pokyčių mano gyvenime pasirodžius pirmajai knygai nebus, o ir neturėtų būti. Yra daug svarbių dalykų aplinkui. Svarbesnių už mus pačius, mūsų asmenybes. Žinoma, džiaugiuosi, kad man pavyko suderinti (mažais naktiniais žingsneliais) motinystę ir knygos spaudai ruošimo darbus.
Kai ką nors darai nuosekliai, turi būti rezultatas.
Kada pradėjai rašyti? Kada išdrįsai eilėraščius ištraukti „iš stalčiaus“? Per kiek laiko atsirado „Žuvies diena“?
Kad galiu rašyti (arba negaliu nerašyti) buvo aišku jau mokykloj, tačiau visada buvau gana savikritiška, vengiau viešumo. Tiesa, pirmieji mano eilėraščiai buvo išspausdinti 1993 m. Bėda ta, kad visada rašiau su didžiulėm pauzėm, netgi stengdavaus nerašyti. Esu sunaikinus begales tekstų, bet tai, manau, tik į sveikatą. Niekada neturėjau tikslo išleisti knygą, tiesiog vieną dieną supratau, kad tekstų prisikaupė, kad reikia su jais kažką daryti. Rašymas man neatrodo lengvas dalykas – atima daug laiko, ir jėgų. Reikėjo apsispręsti: tęsti tai ar eiti kita linkme. „Žuvies diena“ – tarsi teigiamas atsakymas. Pirmiausia sau. Knygos pagrindą sudaro eilėraščiai, rašyti per paskutinius 4 metus, tačiau yra keletas rašytų ir prieš 10 metų.
Rašai į kompiuterį ar rašikliu į popieriaus lapą? Yra skirtumas?
Visada rašau tik rašikliu – mėgstu taisyti, braukyti. Tačiau visad atsispausdinu eilėraštį. Atspausdintas tekstas tarsi netenka asmeniškumo, lengviau į jį pažvelgti „iš šono“, sukritikuoti.
Knygos ketvirtajame viršelyje teigi, kad „poezija – tai tik viena iš galimų atsvaros formų šiuolaikiniam trans ir investicijų pasauliui. Tai galimybė išlikti nesupakuotam, nesunumeruotam, nenuskenuotam. Kai, atrodo, visas vartotojų pasaulis seniai pasiklydo nesuvokiamų technologijų begalybėj nebeatpažindamas savęs, noris kalbėt apie paprastus dalykus.“ Ar rašymas Tau nėra tik terapija, kurios rezultatas – vykę tekstai? Kaip apskritai sekasi derinti kasdienybę ir kūrybą? Ar Tavo žodyne egzistuoja tokios sąvokos kaip kasdienybės pančiai, kūrybos laisvė, meninės ambicijos?
Rašymas tik terapija... gal sakyčiau ne tik terapija ir visai nebijau to. Vieni užsiiminėja „atseit joga“ (geriau šoktų kepurinę), kiti atidarinėja (lyg kokius konservus) trečią ar jau kažkelintą akį, tačiau niekas nepasikeičia jų gyvenime, jų viduje niekas „neatsidaro“.
Kartais klausiu savęs: kas yra baisiau šiame gyvenime – susitaikymas su tuo, kas vyksta (paimkime tik vieną pavyzdį – vaikai – prievartaujami savo tėvų, trankomi į sieną, marinami badu, žudomi), ar sąmoningas atsiribojimas? ( Mes vis tiek žinom esant visus tuos vaikus). Ar gali būti kas nors baisiau už sąmoningą abejingumą?
Kai gimė mano pirmas vaikelis, aš buvau nusigandus, kad nebegalėsiu skirti laiko dvasiniams dalykams, tačiau ilgainiui suvokiau, kad gyvenimas nors ir „supančiojo“ buitiniais rūpesčiais, tačiau vidinės laisvės niekas neatėmė – niekas man neuždraudė medituoti verdant vaikui košę. Savo vidinę laisvę žmogus gali suvaržyti tik jis pats. Apie kūrybos laisvę, kuri pasireiškia gatvėje (vadinama performansu) arba žalios mėsos pavidalu neturiu ką pasakyti. Tačiau aš visada stengiuosi pažinti „kitokį“, nuolat tikrinu savo tolerancijos ribas.
Kas dar Tau padeda išlikti nesupakuotai, nesunumeruotai, nenuskenuotai?
Kaip ir minėjau poezija – tik viena iš atsvaros formų. Muzika, dailė, geras filmas, „atrasta“ knyga.
Kodėl „Žuvies diena“?
Manau pavadinimas tiesiog susikuria, kaip ir bet kuris eilėraštis. Žuvies motyvą pasirinkau neatsitiktinai, tai krikščionybės simbolis. Graikų kalboje žodžio žuvis (Ichtus) raidės atitinka žodžių Jėzus Kristus, Dievo sūnus, Išganytojas pirmąsias raides. Kristaus mokiniai Biblijoje vadinami „žmonių žvejais“ – gal galėčiau sakyti, kad ir aš esu pagauta Jėzaus, kad tai mano diena. Krikščionims žuvies diena – penktadienis.
Tavo knygoje iškyla tokia „nepopuliari“ figūra kaip Dievas. Ką Tau reiškia tikėjimas, religija?
Tikėjimas – tik ėjimas, tačiau prasmingas, jei turi viltį, jei nebijai. Žmogus negali gyventi šiaip sau, vadovaudamasis vien kūniškais instinktais, turime kažkuom skirtis nuo šuniuko (o ypač nuo kiaulės, nes ji fiziologiškai tiek panaši į žmogų, kad beveik taip jį ir galėtume vadinti).
Tikinčio žmogaus viduj subręsta, susidėlioja vertybės, kurias atpažįsta visas pasaulis, nesvarbu kokia kalba ar kokiom išraiškos priemonėm tai būtų pateikta. Tiesa, šiuolaikiniam žmogui vis mažiau reikia bažnyčios, o bažnyčiai vis labiau reikia žmogaus.
Tačiau Dievo, nemanau, kad reikia mažiau.
Ar suklysiu sakydama, kad Tavo eilėraščiuose yra „išpažįstamas“ moteriškumas, t.y., pasaulis sugeriamas pojūčiais?
Kitaip ir negalėtų būti. Moterys beveik visada (arba beveik visos) remiasi jausmais, jutimais, o kuriančios – ypač.
Skaitydama Tavo knygą kai kuriuose eilėraščiuose tariuosi atpažinusi vieną ar kitą poetą, kitaip sakant, pastebiu tam tikrą kūrybinį artimumą su juo. Ką mėgsti skaityti? Ką vertini, kas Tau patinka šiuolaikinėje (arba apskritai) poezijoje, kas svetima, nepriimtina, atgrasu? Ir, galų gale, ką pasakytum tiems, kurie tikintų, jog esi įtakojama to ar ano?
Retai skaitau lietuvių autorių poeziją. Dažniausiai iš smalsumo pasidomiu kas ką naujo išleido ir tiek. Esu nedaugžodžiaujantis žmogus, todėl man sunku skaityti nesibaigiančius, tarsi iš pasąmonės srauto plaukiančius žodžių kratinius.
Skaitau daug, bet ne poeziją. Mano bibliotekoj rastumėt A. Baricco, J. Irvingo, L. S. Christenseno, C. S. Lewiso ir daugelio lietuvių prozininkų knygų.
Dar nenorėčiau apleisti literatūrinės temos. Ne vienas lietuvių literatūros skaitytojas užginčys, kad lietuvių poezija yra netgi labai įvairi – ne tik „iš pasąmonės srauto plaukiantys žodžių kratiniai“: Daiva Čepauskaitė, Donaldas Kajokas, Sigitas Parulskis, Rimantas Kmita, Agnė Žagrakalytė, Donatas Petrošius, Aidas Marčėnas, Sara Poisson ir galybė kitų poezijos vilkų bei mailiaus... Kai kurių jų poezija, atleisk už banalybę, – pasaulinio lygio. Ar negali būti, jog lietuviškos poezijos neskaitymas yra susijęs su tam tikromis principinėmis nuostatomis? Ir kodėl lietuvių proza atrodo patrauklesnė nei poezija (nors daugelis, tame tarpe ir aš, liudytų kitaip)? Beje, gal mėgini rašyti prozą? Esė?
Net nesiginčiju. Labai gerai išvardijot. Į mano minėtą „retai skaitau“ įeina šios pavardės, tačiau aš vis tiek pasilieku prie prozos (nors pati nerašau). Man patinka „įklimpti“ į knygos turinį. Turbūt aš kaip tie du senukai, kurie, kartą man važiuojant autobusu, taip nuoširdžiai diskutavo, išgyveno dėl kažkokios poros santykių (buvau įsitikinus, kad tai dėl sūnaus ar dukters) ir tik kai paminėjo vardus, aš supratau – jie kalba apie „muilo operos“ herojus. Kažkodėl pasidarė liūdna.
Šiaip nesilaikau aš jokių principų ir nemanau, kad viena – bloga, kita – gera.
„Žuvies diena“ leistų Tave (poetę) apibūdinti kaip esančią „tarp“: tarp praeities ir dabarties, efemeriško buvimo išgyvenimų ir Dievo įprasmintos būties ilgesio, miesto (su jo realijomis) ir provincijos (kuri eilėraščiuose skamba ne tik vaizdu, bet ir kuklia tarmine intonacija). Tos priešpriešos yra įdomios. Kaip jos randasi? Apskritai, kas maitina Tavo poeziją?
Bet mes juk ir esame nuolatiniame „tarp“. Praeitis – tai, ko jau nebėra, ateitis – kas galbūt bus. Tikra yra tik tai, kas vyksta dabar. Jeigu mes visi laikas nuo laiko pagalvotume apie savo, kaip žmogaus, laikinumą, pasaulis pamažu taptų kitoks. Žinoma, aš nesiekiu pakeisti pasaulio, bet ir nenorėčiau, kad pasaulis verstų keistis mane.
Priešpriešos dažniausiai atsiranda iš mūsų patirties – tik tada mes galime lyginti, analizuoti, įvertinti. Kai esame pažinę ilgesį ir nusivylimą, gyvenimo pilnatvę ir norą nebūti, tikėjimą ir abejonę. Manau tik viską „sugeriantis“ į save žmogus po to gali ir turi ką duoti, dalintis.
Pati esi žemaitė? Kokių privilegijų Tau kaip poetei suteikia / nesuteikia etninė priklausomybė?
Taip, esu kilus nuo Skuodo. Mūsų bendrinę kalbą man reikėjo išmokti lyg užsienio. Ir dabar, kai bendrauju su žemiečiais, turiu „persijungti“. Nesu didelė tarmės mylėtoja, sakyčiau man žemaičių tarmė atrodo netgi per grubi. Žinoma, bet kuri tarmė tik praturtina rašančio žmogaus žodyną.
Kaip manai, koks bus Tavo knygos skaitytojas? Ar prieš pradėdamas skaityti Tavo knygą jis turėtų ką nors žinoti? Ar jam turi būti kas nors paaiškinta?
Tiesiog skaitantis žmogus. Dauguma žmonių nepatiria skaitymo malonumo, nes knygą priima tik kaip info šaltinį, kurį gali pakeisti bulvarinė spauda, internetas. Manau skaitytojas tegul pats atranda „savo eilėraštį“, be išankstinių paaiškinimų. Juolab, kad visada stengiausi rašyti kuo paprasčiau.
Ačiū už atsakymus. Linkiu sėkmės!