Antrąją eilėraščių knygą „Aoristas“ išleidęs Donatas Petrošius jau tituluojamas vienu įdomiausių ir savičiausių dabarties lietuvių poetų. Pats 30 metų kūrėjas sakė, kad gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų, nei rašyti eilėraščius, tačiau poezija gali padėti susigaudyti šiandienos pasaulyje. „Lietuvos ryto“ pokalbis su D.Petrošiumi – apie naująją knygą „Aoristas“ (LRS leidykla), literatūrą, tautą mulkinančius poetus ir stereotipus, kurie lydi rašytojus.
Susidaro įspūdis, kad knygoje gausu biografinių detalių. Iš kokios patirties ji atsirado?
Ne visai teisinga sakyti, kad eilėraščiai atsirado iš asmeninės patirties. Jeigu tekstuose ir yra autobiografinių detalių, aš mėginau jas paslėpti. Gal skaitant ir gali susidaryti įspūdis, kad man taip yra nutikę, tačiau iš tikrųjų stengiuosi viską taip supainioti, kad tekstuose nebeliko nieko bendra su manimi.
Kuriu iš pamatytų, savo kailiu ir juslėmis patirtų dalykų, bet galiausiai viskas daroma dėl skambesio, žodyno. Eilėraštyje lieka ne tavo, o meninio pasaulio dalykai. Eilėraštis prasideda nuo to, kas patirta, bet, tikiuosi, jame lieka kur kas daugiau nei vien mano biografija. Bent jau turėtų taip būti.
Kažkas yra pasakęs, kad jei viską darytume tik dėl emocinio paveikumo, nebereikėtų jokios literatūros, užtektų alkoholio ir kutenimo. Man atrodo, kad literatūra, ypač poezija, yra kur kas toliau, nei siekia mūsų juslės, ir kabina visai kitokius dalykus.
Netikite, kad poezija šiais laikais yra tokia aktuali, kad kažkam galėtų rūpėti eilėraščio atsiradimas. Tad kodėl ją kuriate?
Pirmasis dalykas – nieko daugiau nemoku daryti. Kad ir kokia nepelninga, nepalanki ir, iš šalies žiūrint, nerezultatyvi veikla tai būtų, man jos reikia. Kodėl vieni lipa į kalnus, nors galėtų į juos pažvelgti, pavyzdžiui, iš lėktuvo?
Jūsų klausimas turbūt pateikiamas visiems poetams, tik niekas negali į jį padoriai atsakyti. Net kai nerašau, o sėdžiu ir spoksau į tuščią lapą kompiuterio ekrane, jaučiu didelę pilnatvę. Atrodo, kad daugiau nieko gyvenime nebereikia.
Rašote ir eseistikos, publicistikos tekstus. Ar bent miglotai įsivaizduojate savo skaitytoją?
Idealiausias skaitytojas visada esi tu pats su visa savo patirtimi. O kas ir koks yra mano skaitytojas, labai sunkiai įsivaizduoju. Žinau, kad kitam tikriausiai patiktų ir pirmasis mano eilėraščio variantas, bet galutinis cenzorius esu aš.
Poezija negali pataikauti skaitytojui. Manau, kad iki šiol daugiausia gerbėjų turi Maironis ir Salomėja Nėris. Jeigu norėtum patikti literatūros mokytojoms, turėtum rašyti kaip minėti poetai. Bet tai būtų išdavystė. Juk gyvenu XXI amžiuje, kuriame prie nieko taikytis neverta.
Poezija, eseistika, publicistika – tik formos dalykai. Esu filologas. Manau, kad filologas pirmiausia turi būti geras pašnekovas. Taip ir literatūroje.
Gerų pašnekovų viešojoje erdvėje dabar nedaug, susikalbėjimo galimybė labai sudėtinga – niekas su niekuo nesusišneka, kas nors iškelia problemą, kiti pasiūlo kelis jos sprendimo būdus, o po kelių valandų jau turime dar didesnę problemą. Man atrodo, kad literatūra tam ir reikalinga, kad išmokytų žmones prisėsti ir atidžiau paskaityti tai, kas parašyta.
Aišku, galėtume išsiversti su savo klasikais, apsiriboti Sigitu Geda ir Vytautu P.Blože. Tačiau skaityti šiuolaikinę poeziją visuomenei verta, nes eilėraščiai gali išmokyti atskirti melą nuo tiesos. Galų gale daug eiliakalių poetai yra tik vieną dieną per savaitę, o likusias šešias mulkina tautą – dirba reklamos, viešųjų ryšių agentūrose, prisidengę slapyvardžiais rašo straipsnelius į laikraščius. Aš ir pats užsidirbu iš slapyvardžio. Už tai, ką rašau savo vardu, beveik nieko negaunu.
Rodos, visuomenė visai nemano, kad poetai gali ko nors išmokyti.
Iš esmės man patinka, kad poezijos knygų tiražai maži, poetų gatvėje niekas nepažįsta. Apie poetus visuomenė apskritai yra susidariusi daug stereotipų. Paklauskite žmonių, ką poetai veikia Vilniuje. Sakys, kad geria „Suokalbyje“. Tačiau vieni ten pasėdėjo studijų metais, kiti gal kiek ilgiau, o dabar nesėdi ten jokie poetai.
Pažįstu kokius penkis ar šešis poetus, kurie kiekvieną šeštadienį žaidžia krepšinį. Aš pats kad ir kiekvieną vakarą žaisčiau futbolą, bet nėra aikščių. Literatūra per dieną domiuosi kokią valandą ar dvi, o sportui skiriu kokias tris.
Aišku, rašau ne iš lempos, todėl norisi būti suprastam, tačiau didelių iliuzijų neturiu. Tikriausiai sunkiau tai kartai, kuri kūrė iki praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio, turėjo privilegijų, gaudavo kelialapius į įvairias poilsiavietes. Bet kai už eilėraštį gauni vidutiniškai 15 litų, į visa tai nekreipi dėmesio. Svarbiausia – sąžiningai rašyti. Jei rašysi sąžiningai, būsi išskirtinis.
Lietuvos rytas
2009-07-30