marija_stankus_saulaitytemarija_stankus_saulaityteTęsinys. Skaityti pradžią


R. P. Man artima Jūsų mintis, kad ir poezijoje kalba turi keistis, kitaip ji negyva it klasikinė graikų ar lotynų kalba. Galimas daiktas, kad vyresnių poetų kalba, kurią jie išsivežė, ne kažin kiek tesikeitė, nelabai turtėjo. Bet užtat jie ir net kiek jaunesni (A. Mackus, Liūnė Sutema) nuo pat vaikystės buvo panirę tautos gyvojoje (šnekamojoje) kalboje. Jūsų kartos poetai šitokio santykio su savo tautos gyvąja kalba nebeturėjo. Gal jos mokėtės iš folkloro ir mėgstamų poetų, rašytojų?

 

M. S.-S. Lingvistikoje „gyva“ kalba reiškia kalbą, kuri keičiasi; negyva kalba yra „mirusi“, nes ji nebesikeičia, kadangi ja nesikalba gyvi žmonės. Kol kalbama, tol keičiama. Todėl nei literatūra, nei folkloras neišlaiko kalbos gyvos ir jos gyvos neperduoda – tiktai gyvi žmonės. (Juk ir graikiškai, ir lotyniškai skaičiau, ką reikėjo, bet abi kalbos mirusios.)

 

Lietuvių kalbą išmokau iš tautos, tik ne iš tos tautos dalies, kuri gyvena Lietuvoje. Išmokau iš kitos tautos dalies. Išmokau gyvą kalbą iš gyvų žmonių ir ja kalbuosi, rašau. Ryšys „su pačios tautos gyvąja kalba“ niekad nenutrūko, nes visą laiką gyvenau tarp lietuvių arba palaikiau artimus ryšius su jais, jomis. Žodyną praturtino skaitiniai.

 

Atsimintina, kad tarp gyvosios (šnekamosios) ir bendrinės („literatū­rinės“) kalbos yra didelis skirtumas.

 

R. P. Jūsų lyrikoje naujoviškai iškyla tėvynės įvaizdis. Ir savo auto­biografijoje Lietuvą vadinate nepasiekiama, be galo gražia žeme, dau­giau negu žeme. Lietuva tėvynė Jums atsieta ir nuo gimtinės, ir nuo tėviškėlės – tėvų namų ir tėvų kapų, tėviškės, kurioj gyvenat su šeima, kur Jūsų kasdieniai keliai kryžiuojasi tiek su kitais išeiviais, artimaisiais, bičiuliais, tiek su kitų rasių, tautybių bei įsitikinimų žmonėmis. Sakykit, kodėl daug metų dirbusi „lietuvišką darbą“, vis dėlto lietuvių visuome­nėje neradot savo pastovios vietos? Gal ir Jums išeivio dalia – tai Uliso klajonės, ieškojimai?

 

M. S.-S. Su lietuvių bendruomene šiuo metu bendrauju dviem būdais: spauda ir asmeniška draugyste. Organizacinė tos bendruomenės santvar­ka man nėra jauki ir kai kuriais atvejais nepriimtina. Būtume likę Vasario 16-osios gimnazijoje, kuri mums buvo sava, bet tas planas neįvyko. Iš viso šešiolika savo suaugusio gyvenimo metų dirbau vien tarp lietuvių. Tai nėra taip jau mažai.

 

Nesijaučiu klajūne. Man nėra sunku svarstyti ir apsispręsti, ir svar­biausieji siekiai nesikeičia. Atsiminkit, kad būdama aštuonerių metų žinojau, ko siekiu. Išeivės padėtis gal padeda suprasti, kad mažai kas yra ar turėtų būti visad visiškai pastovu. Daug ką vis iš naujo reikia pergalvoti ir atitinkamai pasirinkti.

 

R. P. Prieš porą dešimtmečių trumpam lankėtės Lietuvoj. Kokį pėdsaką ši kelionė paliko Jūsų išgyvenimuose ir kūryboje? Kokį ryšį su Vilnium turi eilės „Vidudienio traukiniu išvykom / iš Vilniaus. Grumstas dirvožemio / sudegė saujoje...“ (p. 79)? Mūsų spaudoje buvo rašyta, kad kai kurie rinktinės paskutinio skyriaus „Tėvo namuose“ eilėraščiai, pavyzdžiui „Sugrįžus“, parašyti remiantis kelionės į Lietuvą įspūdžiais. Ar tai tiesa?

 

M. S.-S. Lietuvą pirmąkart gyvenime pamačiau 1973 metais. Įspū­džiai knygoje „Šeštoji diena“. Kadangi tik Vilniuje (ir Trakuose) tąkart buvau, ir tik penkias dienas, rašiau apie Vilnių. Su drauge traukiny jautėmės lyg fiziškai plėšiamos nuo kažko, kas mums priklauso. Ji pasiėmė akordeoną ir pradėjo Lietuvos himną groti (tais laikais!). Liko tik prisiminimai: visa kita „sudegė“, buvo atimta, nutolo.

 

„Tėvo namuose“ eilėraščiai nėra apie Lietuvą, nes nebuvau Lietuvon per tą laiką grįžusi ir todėl neturėjau nieko naujo pasakyti, o kartoti, ką kiti poetai pasakę apie Lietuvą, nėra jokio tikslo. Vien fantazijos kartais neužtenka. Eilėraštis „Sugrįžus“ yra apie Algio ir mano atsikraustymą, „grįžimą“ į tėvų namus, kuriuose Antanas ir aš augome. Žinoma, eilėraš­tis kitoms skaitytojoms gali ką kitą nurodyti, bet nereikėtų suponuoti, kad kiekvienos lietuvės namai yra Lietuvoj, kaip ir nereikėtų eilėraštį būtinai biografiškai nagrinėti – ypač kai eilėraštis neatitinka biografijos faktų.

 

Tačiau įdomu, kad šis eilėraštis galėtų visai ramiai tikti ir Lietuvai. Tai gal pasako kažką apie mūsų šeimos gyvenvietę.

 

R. P. Kokie autobiografiniai motyvai atsispindi eilėraštyje „Tėvo namuose“ ir kituose šio skyriaus eilėraščiuose?

 

M. S.-S. Kiek atsimenu, pasirodo nuotrupos iš penkerių metų Čika­goje (dėstymo, nugirstų pokalbių), prieš tai keleri metai darbo Vokieti­joje, laiškai Eglei Juodvalkei ir kitoms draugėms, Mamos mirtis, Tėvelio liga (sunkus insultas) ir mirtis, mūsų šeima anais jaunystės laikais šiuose namuose, kuriuosna grįžtame jau suaugę, gal mano brolis ir mano vyras, nors apie tokius artimus asmenis sunku rašyti. Žinoma, viskas ne tokia eile.

 

R. P. Visi Jūsų eilėraščių rinkiniai išleisti su nedideliu laiko intervalu (1967, 1971, 1972, 1974). Keista, kad nuo 1974 nebeišleidote nė vieno savo naujo rinkinio. Kuo tai paaiškinti? Gal tiesiog išsisėmė žanrinės trumpo eilėraščio galimybės? Gal pasiekusi kūrybinės brandos metus pajutote, kad reikia ieškoti kažko kito, naujo? Įdomu, kad vėlesni eilėraščiai, parašyti remiantis konkretesne tėvų namų tema, ilgesni, gal net siužetiškesni. Nesa­kau, kad jie dėl to geresni. Man rodos, kaip lyrikė Jūs ir toliau labiausiai atsiskleidžiate miniatiūrinėmis formomis. Gal aš klystu?

 

M. S.-S. Kai jau turėjau rinkinį, neradau, kas išleistų: viena leidykla neatsakė į laišką, kita atsakė, kad ilga eilė laukiančių, trečia pasakė, kad turėtų leisti leidykla organizacijos, kuriai priklausau, – kaip tik ta, kuri neatsakė. Taip ir ėjo. Neišėjo, ir dėl to nesijaudinau. Jeigu eilėraščiai būtų buvę kam nors svarbūs, būtų atsiradusi leidykla, bet ta poezija yra tokia, kokia esu aš.

 

Rinktinė „Tėvo namuose“ yra paskutinė mano knyga. Mes iš tikrųjų labai mylėjom Lietuvą. Nežinojom, kas jums bus, tai darėm, kiek galėjom. Iškalėm linksniuotes, kirčiuotes. Jautėmės esą dalelė tos kalbos. Norėjom, kad bent Amerikoje išliktų ta kalba, būtų ta kalba kuriama. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viskas atslūgo. Ir man atrodė, kad ir mano gyvenime viskas tuo atžvilgiu baigta, kad reikia kitų planų, nes senieji nebe aktualūs. Man atrodė, kad pasidarėm jums nebereikalingi, nes jūs laisvi, nes jau pačioj Lietuvoj viskas kūrybiškai galima. Todėl ir savo knygą užbaigiau eilėraščiu „1990 kovo 11“. Galvojau, kad tuo ir baigiasi visi mano poetiški bandymai.

 

Žinau, kad rašytojas iš pašaukimo turi kasdien atsėdėti penkias valandas, žūtbūt kažką padaryti. Man tai nerūpi. Pradėjau rašyti todėl, kad Tėvas man už eilėraščius mokėdavo – ir visai nebuvo svarbu, kokio ilgio eilėraštis, tokia pat alga už kiekvieną. Ot, kur šuo pakastas! Pradžioj gavau penkiasdešimt centų, paskui dolerį, kai ištekėjau, mokėjo ir Tėvelis, ir Algis.

 

R. P. Tikriausiai tai padėdavo Jums geriau susikaupti, nesiblaškyti?

 

M. S.-S. Ne. Rašau tik tada, kai turiu tikslą. O poetai rašo todėl, kad turi rašyti; kuria, nes turi tai daryti.

 

R. P. Poezijos kūrimas, matyt, nėra vien proto, sąmonės dalykas, šitokie meditaciniai eilėraščiai, kaip Jūsų, nėra rašomi vien iš prisiverti­mo ar išskaičiavimo. Tas Jūsų pareiškimas – gal tik žaismingos pavasa­rinės nuotaikos pokštas?

 

M. S.-S. Gal meditacija priklauso daugiau skaitytojai, negu poetei. Ar ne visos poetės kuria susikaupusios?

 

Noriu paklausti, ar dar reikalinga, kad kur nors Šiaurės ar Pietų Amerikoj kas rašytų lietuviškai, jei ta mūsų kalba, kaip sakoma, išvis tokia varginga. Be to, rašyti eilėraščius yra tas pats, kaip rašyti meilės laiškus: kol toli vienas nuo kito, rašo laiškus; kai arti, laiškų nebereikia. Taip ir su Lietuva: dabar esame nebetrukdomi, ir tų meilės laiškų iš tolo nė nebereikia. Čia turite tiek daug gerų poečių ir poetų!

 

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, sumažėjo ir vaikų skaičius mūsų vasaros stovyklose, kur per dvi tris savaites tapdavo gerom lietu­vaitėm, gerais lietuvaičiais. Atrodė, kad mūsų atsakomybė besibaigianti.

 

R. P. Išgirdę, kad ir Jūs, kaip ir VLIK‘as, likviduojatės, Rašytojų klube nuoširdžiai susirūpino Albertas Laurinčiukas, Vytautas Girdzi­jauskas, Valentinas Sventickas ir kiti plunksnos broliai. Jie atvirai stebė­josi (juk kūryba yra pati sau tikslas), įrodinėjo, kokia Jūsų poezija buvo reikalinga anksčiau, nors tada retas laimingasis Lietuvoj gaudavo paskai­tyti Draugą ar kitą išeivijos leidinį, kur skelbdavot savo eiles, ir dar labiau reikalinga dabar, kai visi gali bendrauti, dalytis savo kūrybos vaisiais, idėjomis, sumanymais.

 

Tad, sakykit, gal jie Jus įtikino? Gal persigalvojot? Gal tikrai Jūsų pareiškimas tebuvo pavasarinis pokštas?

 

M. S.-S. Reikės grįžti į Lietuvą: dar stebėti, klausytis, klausti. Tuo tarpu žinau, kad kai kuo esame reikalingi, kai kuo ne. (Kūryba kaip kūryba yra plati sąvoka. Kūryba dėl kūrybos yra tikrų poečių reikalas.)

 

Kaip džiugu ir kaip graudu pavasarį pabūti Lietuvoje!

 

R. P. Tęsiant dvikalbystės temą, man šiek tiek keista, kad net ir Jūs, balansuodama ties riba tarp lietuvių kalbos ir anglų kalbos, buvote įsitikinusi, jog lietuvybė gali būti išsaugota tik išeivijoj, tik išeivijos poetų, rašytojų žody.

 

M. S.-S. Nemanau, kad balansuoju „ties riba“ tų dviejų kalbų: jos man yra pilnos ir savitos.

 

Mums rūpėjo išlaikyti lietuvybę, nes nežinojom, kas jums Lietuvoje bus. Tikėjomės išlikti, išsilaikyti, ir jei kada nors Lietuva būtų laisva, dalelytė tos tautos atsilieptų iš kitų kraštų. Dabar man atrodo, kad ta mūsų pirmoji definicija, kad išlaikom lietuvybę, buvo ne visai tiksli. Turėjom galvoti, kad mes esam lietuviai ir jūs esat lietuviai ir kad visi turime gyventi vieni kitiems ir kartu sukurti bendruomenę, tęsti lietuviškąjį gyvenimą. Be to, ir atskirai turime savo gyvenimą. Nors kasdien meldėm Lietuvai laisvės, nedrįsome manyti, kad tos dienos sulauksime.

 

R. P. Tėvų namuose turėjot labai daug Lietuvos rašytojų, poetų knygų ir beveik visas jas perskaitėte... Mums įdomu, kada ir kokiais būdais Jūsų tėvai pradėjo gauti knygų ir kitos literatūros iš Lietuvos? Kokia buvo toji literatūra? Kokie poetai, rašytojai išlikę Jūsų atminty? Kokios jų knygos sukėlė įspūdžių? Kas patikdavo, gal net žavėdavo ir kuo nusivildavot, ką atmesdavot?

 

M. S.-S. Kai tik buvo galima iš Lietuvos siųsti knygas, pradėjome jas gauti iš tėvams artimų žmonių – iš dviejų moterų (Šiauliuose ir Kaune). Mūsų tėvai joms siųsdavo siuntinius, nes taip rūpėjo jų padėtis; jos iš savo mažų pajamų mums ištikimai siuntė knygas. Vienas kitas asmuo irgi ką pasiųsdavo – ypač poezijos, sužinoję, kad domiuosi.

 

Labiausiai patiko arba knygos su tiksliais duomenimis apie Lietuvą (daugiausia tai buvo apie praeitį ar apie kalbą), arba (nerimuota) poezija. Erzino komunistiškos užuominos, nors žinojom, kodėl jos atsiranda. Mano atminty išliko poetės, ne poetai. Žinoma, perskaitėm ir klasikus, kuriuos jau ir taip pažinojom: tačiau žinojome, kad ir jų veikaluose kai kas pakeista.

 

R. P. Sakėt, kad lietuvių kalbos mokėtės ir iš Lietuvos rašytojų knygų. Gal galėtumėt palyginti, kuo geriausių Lietuvos poetų kūrinių kalba skyrėsi ir skiriasi nuo išeivijos autorių eilėraščių kalbos?

 

M. S.-S. Paminėjau Lietuvos rašytojus, rašytojas, nes apie tai buvo kalbama. Skaičiau (ir girdėjau) daug išeivijos rašytojų. Iš visų mokiausi kalbos (turtinau ir pačiu žodynu, iš Lietuvos JAV perspausdintu be komunistiškų pavyzdžių).

 

Skirtumą tarp tų dviejų poezijos šakų radau ne tiek kalboje, kiek tematikoje. Apibendrinant, čia poetai mėgo vaikystę ir mirtį (nes už Lietuvos, kurioj gimta ir augta, ribų tegalima mirti); ten poetai augo ir užaugo. Nustebau perskaičiusi Lietuvos poetų eilėraščius apie miestą, nes čia dauguma rašė arba apie kaimą, arba bendrais simboliais.

 

R. P. Berods R. Šilbajorio pastebėta, kad liaudies dainoj Jum rūpi ne melodija, išraiškos priemonės, įvaizdžiai, o pati situacija, išgyvenimo atspirtis. Ir tikrai. Antai Eglės pasakos aidas Jūsų eilėse daug trapesnis, tolimesnis negu A. Mackaus, M. Martinaičio, V. Bogutaitės, J. Deguty­tės, K. Bradūno kūryboje. Kaip aptartumėt savo lyrikos santykį su folkloru? Ko čia ieškot? Ar rūpi ir santykiaujant su liaudies daina būti savita, kitokia negu kiti poetai?

 

M. S.-S. Nelabai suprantu. Maniau, kad man labiausiai rūpi įvaizdis ir garsas. Aliuzijos į tautosaką arba mitologiją atsiranda, kai jos patogios, bet kiek atsimenu, jų mažai. Maniau, kad „Eglė“ mano eilėraščiuose yra Eglė Juodvalkė. Neturiu ypatingo ryšio nei su lietuvių tautosaka, nei su liaudies dainomis (nors jas mėgstu). Svarbi tautosakos išraiška man buvo Bradūno „Sidabrinės kamanos“.

 

Tautosaka kaip tokia nepasitikėjau: kas žinias surinko, iš ko, ar tikrai taip buvo pasakyta, ar tikrai taip buvo? Man svarbi buvo pati lietuvių kalba ir jos istorija.

 

R. P. Kurie lyrikai iš Lietuvos ir išeivijos Jums artimesni?

 

M. S.-S. Artimiausi gal būtų Švabaitė, Vaičiūnaitė, Palčinskaitė ir kitos poetės, Nagys ir Juodvalkė.

 

R. P. Kiekvieno poeto kūryboj esama įvairiausių sąšaukų su kitų poetų eilėraščiais, aliuzijų, sąmoningų ar nesąmoningų, polemiškų ar šiaip dėl įvairumo. Jūsų eilėraščiuose šitokių sąšaukų labai mažai, gal todėl, kad esat linkusi į meditaciją, kai neretai daugiau reiškia ne tiek pats žodis, kiek užuomina, nutylėjimas. Vis dėlto kai kurių sąlyčių esama. Antai „tamsiaodės Marijos“ motyvas (p. 78) verčia prisiminti A. Mackų ir V. Bogutaitę, motyvai „be klausimų, be atsakymų“, t. t. (p. 98) – Liūnę Sutemą, užsiklojimo saule motyvas (p. 128) – Just. Marcinkevičių, baladiškas palaidoto brolio motyvas (p. 7 ir kt.) – K. Bradūną, H. Nagį, J. Degutytę, pagaliau trumpos lyrinės impresijos, religinių motyvų atšvai­tai – D. Žilaitytės lyriką. Šitokių sąlyčių pavyzdžių būtų galima rasti ir daugiau. Ar rašydama (o gal parašiusi) kada jaučiat sąsają su kitais kūrėjais? Ir ką tai Jums duoda? Paremia ar skatina atsiriboti, ieškoti kažko kito? Ar Jūsų lyrikoj yra sąmoningai užšifruotų kitų tekstų citatų, parafrazių t. t.?

 

M. S.-S. Paskutinėj knygoj „užšifruota“ Juodvalkė, Nagys; cituoja­mas Aloyzas Baronas; parafrazuotas Nabokovas. „Trumpus lyrinės impresijos“ t. t. eilėraščius rašė ir Emily Dickinson. (Prašau nelietuvinti tikrinių daiktavardžių, ypač vardų bei pavardžių.) Neaiškumuose gyventi moko Herman Melville. Aušros Vartų Marijos veidas yra tamsus. Saulė susijusi su mūsų pavarde (be to, gyvenu gamtoje, kur nuo saulės viskas priklauso). Brolį turiu.

 

Rašytojos, rašytojai, kuriuos skaitau, studijuoju ir dėstau, tapę savi. Jie turbūt pasirodo, net man nežinant, ir mano eilėraščiuose, iškrėsdami tikrą pavasarinį pokštą!

 

R. P. Esate įžvalgiai rašiusi apie L. Andriekaus lyriką, apie specifines sąlygas rašant religinę poeziją. Ką manote apie religinę poeziją? Ar naudingos religijų studijos (tarp jų ir islamo) kūrybai?

 

M. S.-S. Religinė poezija, mano nuomone, turi būti arba skambi, arba visai originali; kartais tai sutampa. Britas jėzuitas Gerard Manley Hopkins sukūrė religinės poezijos šedevrų, bet tai retas atvejis. Religinė poezija yra svarbi tiems, kurie ją skaito ar gieda: pvz., Strazdelio „Pulkim ant kelių“ ir Maironio „Marija, Marija“.

 

Religijų studijos nebūtinai paveikia kūrybą, nes studijos kaip tokios nebūtinai keičia asmenį. Islamo studijos – tiksliau, islamas – mane labai paveikė, pakeitė, ir todėl manau, jeigu rašyčiau eilėraščius, kur nors kada nors kurioj nors kalboj tai pasirodytų. Islamas turi stiprią mistinę poeziją su savo simbolika bei eilėdara.

 

R. P. Kuo Jums įdomūs Lietuvos jaunieji poetai, jų eilėraščiai? Ką iš jų išskirtumėt? Esame girdėję, kad talentingų jaunų poetų yra ir išeivijoj, tik kažkodėl jų vardai iš tolo nelabai girdimi. Prašyčiau juos šiek tiek mums paryškinti, charakterizuoti. Kokių vilčių jie teikia?

 

M. S.-S. Lietuvoj įdomu, ypač dabar, kaip ir apie ką rašoma: ar kas jau spėjo pasikeisti, istorija bei kūrybos sąlytis. Draugo priede spausdina­mos jaunų poečių, poetų eilės, yra ir rinkinys. Pastaruoju metu pastebiu, kad jauniausi išeivijos poetai stiliumi panašėja į Lietuvos poetus. Bet tai gali būti netikslu. Du yra buvę mano studentai, kas man smagu. Kol kituose kraštuose kalbėsime lietuviškai, tol bus lietuviškai rašančių. Kalbėti apie viltis literatūrai reiškia kalbėti apie mūsų tautos ateitį.

 

R. P. Norėtųsi grįžti prie lietuvių kilmės angliškai rašančių poetų. Spaudoj esat rašiusi apie J. Zdanio angliškus eilėraščius, pabrėžėt jų spontaniškumą, nuotaikingumą, išraiškos įvairumą. Ar tikrai tokie poetai kaip J. Zdanys, A. Petrosky, R. Filip ir kiti anglų kalbą kaip lyrikos instrumentą yra įvaldę virtuoziškai? Ko iš tikrųjų verta ta jų kūryba? Kaip jie, atitrūkę nuo lietuviškos bendruomenės, pritampa, įsitvirtina anglo­saksų literatūroj? Gal jie lieka pakibę tarp dangaus ir žemės? Niekieno poetai?

 

M. S.-S. Anglosaksų (senoji anglų) kalba gyvavo Anglijoj iki vie­nuolikto amžiaus; po to britų kalba vadinama kitaip; nežinau, kiek anglosaksų JAV yra, bet tai mažuma. Atsiprašau, bet taip yra.

 

Jūsų minimi poetai visiškai gerai moka Šiaurės Amerikos anglų kalbą, kaip ir visi tą kalbą kasdien kalbą. Tačiau jie moka ir bendrąją kalbą ir gali pasirinkti, kur ir kaip ją valdyti.

 

Kūrybą labai retai „vertinu“; verčiau ją nagrinėju. Bent viešai, ir dėstymas įeina į tą kategoriją, vengiu tuo klausimu savo nuomonę reikšti, nebent visai neginčijamai baisu, ir nėra apie ką kita kalbėti.

 

Zdanio poezija yra gera, tūkstantį kartų geresnė už jo vertimus („uožuolanda“ išversta kaip „užuolaida“, „kasosi“ kaip „kasa“). Kaip ir Venclovos poezija, žinoma, yra puiki, bet jo vertimai – tai kažkokios kitokios tradicijos, kaip jis aiškina – daugiau jūsų tradicijos: vertimą pradeda tiksliai, o paskui nuplasnoja kažkur kitur, greičiausiai į savo neparašytą ar rašomą lyriką, nesilaikydamas originalo.

 

Nežinau, ar Jūsų minimi poetai „atitrūkę nuo lietuviškos bendruome­nės“; kiek skaičiau, jie bent suvažiavimuose ir studijų dienose dalyvauja, tai su kuo nors susisiekia, kur nors priklauso. „Įsitvirtinti“ angliškai rašomoje literatūroje sunku. Prisiminkime, kokio dydžio Amerika yra. Fantastiškas dalykas tikėtis, kad rašytojo vardą išgirs visa Amerika. Dviem būdais tai įmanoma. Vienas yra profesoriauti ir, susipažinus su kitais profesoriais, patekti į jų labai plonu popieriumi leidžiamas dideles antologijas. Vieni kitus remia, spausdina, nes be tokių pasiekimų netektų akademinio darbo. Mano studentai poetų-profesorių taktiką pastebėjo antologijose, kurias skaitome per poezijos kursą. Antras būdas yra pasakyti ką nors labai stipraus. Tai jau sunkiau. Kai kurie sambūriai remia, pavyzdžiui, tam tikros krypties poetes, poetus. Už socialinį teisingumą pasisaką dabar svarbūs, kaip ir kartu mažumų padėtį ar neturtingųjų sunkumus ryškiai pristatą.

 

O šiaip užtenka, kad kas nors knygą nusiperka, paskaito. Kurti verta ne tik dėl šimto žmonių, bet ir dėl vieno skaitytojo. Todėl spręsčiau, kad Jūsų minėti poetai daug ką pasiekę.

 

R. P. Išties vienas iš dvikalbystės privalumų, kaip priminė rašytojas Vytautas Martinkus, – tai galimybė versti į anglų kalbą savo ir kitų poetų eilėraščius. Lietuvai šitokių vertėjų į anglų kalbą labai stinga. Tai trukdo išleisti ne vieną įdomiai sumanytą antologiją ar šiaip poeto, rašytojo knygą. O Jūs tai darote?

 

M. S.-S. Ne, neverčiu, nebent labai artimas asmuo paprašo, nebent man pačiai nepaprastai svarbu (kaip Qur‘aną perduoti lietuvių kalba). Nepaveldėjau Mamos gabumo kalboms; be to, man toks darbas ne prie širdies. Kai JAV buvo rengiama anglų kalba (nepaprastai graži) išeivių rašytojų antologija, Mama išvertė mano eilėraščius, nes negalėjau prisi­versti to padaryti. Tačiau esu vertusi Degutytės eilėraščių, nes tai buvo dalis darbo, už kurį gavau įskaitų.

 

Jeigu norima, kad kas verstų, reikia tiesiai į tą dvikalbį žmogų kreiptis ir jam parodyti originalą. (Originalo kalbos grožio, deja, neužtenka sprendžiant, ką versti, nes to neįmanoma išversti. Turi būti kas nors kita, gal keista tematika, įdomus turinys ar ypatingas veikėjas.) Tačiau dvikalbiškumo nepakanka, nes reikia meninių polinkių – todėl kartais vertėjas pažodžiui veikalą išverčia, o naujos kalbos koks rašytojas vertimą pagražina.

 

R. P. Mes čia pabandėm išsiaiškinti ne vieną Jūsų kūrybos klausimą dvikalbystės situacijoj... Nedrąsu klausti, kokia kalba dabar Jus traukia rašyti – lietuvių ar anglų? O gal ir ateity – abiem?

 

M. S.-S. Norėčiau sudaryti eilėraštį iš arabiškų raidžių. Bet tarp lietuvių ir anglų kalbų. Tai priklausytų nuo temos ir nuo reikalo. Temos skiriasi, sąlygos keičiasi. Tai visai laisvas dalykas. Ir visai nesvarbu.

 

R. P. Ar tikrai?

 

M. S.-S. Kalba galop yra neutralus dalykas, priemonė susisiekti.

 

R. P. Ką manote apie savo lyrikos rinktinę „Tėvo namuose“, išleistą Lietuvoje? Ar esate patenkinta eilėraščių atranka? Ką galvojate apie savo kūrybos sugrįžimą į Lietuvą?

 

M. S.-S. Nustebau gavusi brolio man iš Vokietijos pasiųstą, kun. Gražulio atvežtą, kun. Matulionio surastą knygelę. Apsidžiaugiau. Man patiko jos dydis (mažas) ir viršelio spalva (šviesiai vyšninė). Labai norėjau, kad Lietuvoje knyga išeitų. Iš pradžių žinojau, kas rūpinasi, bet paskui nieko nebežinojau ir nepaklausiau. Lietuvoje yra svarbesnių reikalų, negu mano eilėraščių leidimas. Knygelė graži, su rimtu įvadu. Iš ankstesnių rinkinių būčiau kitus eilėraščius parinkus, bet ne aš rinkau; atrinkti priklauso redaktoriams.

 

Kadangi Lietuvoje tesu iš viso buvusi dvidešimt dienų (po šios viešnagės) ir Lietuvoje negyvenu, esu labai laiminga, kad kas nors su manim susiję kokioj nors lentynoj Lietuvoje ilgiau lieka, pabūna, apsigy­vena. Leidėjams iš visos širdies dėkoju.

 

R. P. Mūsų pokalbio leitmotyvu pasirinkom eilutes „Mano sapnuose vaikštai, / Lietuva, / ieškodama sau veido...“ (p. 85). Sakykit, ar šis susitikimas su Lietuva padėjo šalia išsvajotos, vizijinės Lietuvos pajusti ir ją pačią, susidaryti konkretų jos vaizdą? Kokie liko įspūdžiai, kas sudomino, kas sukėlė nerimą, abejonių kartėlį?

 

M. S.-S. Liko veidai ir keletas vaizdų; atsirado dar didesnis dėkingu­mas, meilė ir ilgesys, rūpestis. Man labai gaila, kad taip vargstama. Graudu tą vargą ir džiugu pajustąją meilę prisiminus.

 

Ačiū Jums, daktare Pakalniški, už dėmesį, gerus klausimus ir įsijau­timą į poeziją bei padėtį. Be abejo, šis dėmesys pareikalavo daug laiko ir jėgų. Buvo miela su Jumis Rašytojų klube kalbėtis ir vėliau dar pasitarti. Liko daug minčių.

 

R. P. Dėkodamas už nuoširdų pokalbį, linkiu įdomių ir naudingų susitikimų su naujai atrasta Lietuva, o svarbiausia linkiu, kad Jūsų lyrikoje Lietuva ir toliau ieškotų veido. Ir rastų – vis ryškesnį, gilesnį, spalvingesnį.

 

Pakalniškis, Ričardas. Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.