STASYS SANTVARAS (1902-1991), Lietuvos kariuomenės savanoris, „Vilkolakio“ teatro administratorius, Valstybės teatro Kaune operos solistas ir libretistas, studijavęs 1927-1932 m. dainavimą Klaipėdoje ir Milane, debiutavo 1921 m. eilėraščiais simbolizmo traukos lauke.
Pirmajame Santvaro lyrikos rinkinyje Saulėtekio maldos (1924), kaip ir pirmosiose dramose (Saulytė, 1923; Žvejas Laisvėga, 1925), įbrėžtos spindinčio idealumo ir amžino grožio linijos, bėgančios tolyn nuo kintančios kasdienybės. Charakteringas veržimosi aukštyn judesys („Pakėliau į dangų sunertas rankas“), paveldėtas iš V. Mykolaičio-Putino eilėraščių kartu su viršūnių, žvaigždynų, šventovių, saulėtekio varpų įvaizdžiais. Iš pirmųjų simbolistų, dar besišliejančių į Maironio poetiką, atėjo ir klasikine griežtos ritmikos ir tikslių rimų disciplina, taip pat patetinis eilutės skandavimas („Pakilk, jauna širdie, gelmėn melsvų padangių“). Simbolizmo estetika nužiedė abstrahavimo polėkį kaip poetinio išgyvenimo tikslą – regėti aukštumas ir platybes, alegorizuoti bendras idėjas (vienoje dramoje veikia Miško Tyla), o ne pasakoti realaus jausmo istoriją. Bendrybių klodas visam laikui nusileido į poetinį suvokimą neapibrėžtos simbolikos ir patetinių intonacijų pavidalais, kuriuos poetas ilgainiui stengėsi permušti intymaus dainiškumo gaida.
Santvaro kūriniai, spausdinami V. Mykolaičio-Putino redaguojamame „Židinyje“, linko į simbolistinio meno mažorinę gamą, teigiančią žmogaus ir pasaulio harmoniją. Konfliktas tarp idealo ir tikrovės neskaldė jo lyrikos subjekto į vienas kitam prieštaraujančius balsus. Iš Vaižganto ir J. Lindės-Dobilo straipsnių poetas perėmė tezę – literatūros funkcija yra idealizuoti šviesiuosius žmogaus pradus. „Dainuoju dainą apie šviesą“ – tokia buvo jo kūrybos formulė. Skaidrus šviesos pluoštas, veržimasis į harmoniją, vilties akcentas, spalvų giedruma išliko jo lyrikoje kaip dominuojanti linija net pačiais sunkiausiais istorijos išbandymų metais.
Naujose Santvaro eilėraščių knygose Pakalnių debesys (1936), Giesmės apie šaulį ir sielą (1939) nusistovėjo giedras panemunių peizažas (mėlyna upė, plaukiantys sieliai, žydintys sodai), pilnas idealizuojamos meilės ir gražumo: „Vidurdieniai kaip gervės nulekia / Saulėlydžio ugnin“. Kosmoso beribiškumas užgęsta lietuviško gamtovaizdžio realijose, lieka tik miglotas prisiminimas ir ilgesys („Kur pradeda žydėt... anų kraštų naktis žvaina“), pakelianti vaizdą iš vienkartinio realumo į svajonės ir nuojautos sritį. Išnyksta alegorijos ir simboliai, bet lieka susimąstymas – kodėl tokia daiktų tvarka, – tyliai šviečiantis iš plastiškos vaizdo tėkmės.
Kokias tu pareigas eini,
Mažasis vabalėli? -
Nurims audra, prašvis tamsiam slėny, -
Kur brisi tu per šlapią smėlį?..
Idealumo ir grožio estetinė norma, draudusi poetui nusileisti iki pilko kasdieniškumo, išbluko artėjančios karo katastrofos akivaizdoje. Atsirado individualizuotos psichologinės situacijos brėžinys, pilnas spontaniškų išsireiškimų ekspresijos: „Tu – gyvenimas – šuo pasiutęs, / Ir aš, kurs tave gyvenu“. Žodis įgavo emocinės energijos ir vaizdinės plastikos: „Baisus tas tuščias vakaras / Be jokių žiburių. / Kur eiti, kad visi namai išvaikščioti, / Kur pasidėt, kad nieko neturiu“. Santvaro lyrikoje, kuriai kritika prikaišiojo vienatoniškumą ir flegmatiškumą, suskambėjo viena kita dramatiška gaida. „Nutraukiau praeitį, / Nukabinau senus varpus / Ir jau žinau, kad buvusio manęs – / Manojoj ateity nebus“. Santvaras artėjo į neoromantikų pozicijas – į graudų kalbėjimą apie gimtąją žemę ir Europos saulėlydį, į dainingą ir plastišką formą. Tose perėjose tarp simbolizmo ir neoromantizmo susidarė savitas Santvaro lyrikos branduolys, jungiantis patetinį pakilumą ir intymią tonaciją, santūrią refleksiją ir deklamacinį mostą.
Poeto moralinė nuostata – matyti žmoguje pirmiausia gera, idealistinis gėrio ir grožio teigimas kaip laiminčių bei lemiamų pasaulio jėgų – suformavo mažorinę dramų Žvejai (1926 m., perkurta 1942 m., išversta į latvių ir estų kalbas) ir Kaimynai (1944) tonaciją. Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas spindi kaip šventė, kuri bus trumpalaikė. „Kaimynų“ scenoje žydintis vyšnių sodas ir gėlių darželis, palinkęs kryžius, vis pradedanti ir nebaigianti savo pasakų kaimo močiutė, rugiapjūtės talkininkų dainos, piršlio oracijos, inteligentiškos kaimo jaunimo kalbos – tai idiliškas lietuvių ūkininko sodybos, kaip tautos moralinio tvirtumo ir neišardomų būties pamatų, regėjimas, jau paliestas atsisveikinimo elegijos. Santvaro dramos – poetinio pasakojimo struktūros, šventiniai scenos reginiai, nepajungti vientiso konflikto saviraidai.
Kauno jaunimo teatro direktorius, pasitraukęs 1944 m. vasarą iš Lietuvos, atgaivino 1947 m. Lietuvių rašytojų draugijos veiklą. Kartu su P. Andriušiu, A. Gustaičiu, B. Brazdžioniu apvažinėjo visas „perkeltųjų asmenų stovyklas“, kur telkėsi lietuviai, skaitydamas savo šviesaus tono eilėraščius apie paliktą Lietuvą. Kasmet išversdavo į lietuvių kalbą po vieną operos libretą lietuviškiems operos spektakliams Čikagoje. Vokietijoje ir JAV išleido dar 6 eilėraščių rinkinius – „Laivai palaužtom burėm“ (1945), „Atidari langai“ (1959), „Aukos taurė“ ( 1962), „Dainos ir sapnai“ (1977), „Rubajatai“ (1978), „Buvimo pėdsakai“ (1983), „Saulėlydžio sonetai“ (1990).
Tremties būtis pagilino poetinio išgyvenimo kontrastiškumą. „Prieš nežinią aš stoviu nusigandęs, / Kaip geležim širdis apkalta nerimo lanku...“ Vaidenosi gimtasis Rūstekonių kaimas ties mėlyna upe, tik į „motinėlės kiemą“ „žalvario varteliai jau užkelti“, o greta alsuoja „miegantis Kiklopas“ — Niujorkas ir veriasi „bekraštė tuštuma“. Mirties motyvas plevena juodo angelo sparnais, ir „kaip žvaigždės prarajon mūs metai krinta“. Tačiau išlieka neišardoma visatos sandara, gamtos elementų jauki vienovė, pirmapradė žmogaus egzistencijos ramybė, kurios negali išblaškyti istorijos audros. Nesikeičia ir kūrybos tikslas – grumtis su chaosu, teigti gerumą („Kad vilką savy nugalėtų paklydęs žmogus“), šlovinti amžiną gyvybės alsavimą. Darni būties simetrija tapo net poetinio konstravimo principu rytietiškos formos rinkinyje „Rubajatai“, kur buvo toks charakteringas kūrinys:
Tironų sostus ir pilis tu paverti į Nieką.
Tyriausią meilės atdūsį tu paverti į Nieką.
Jaunystę ir senatvę paverti į Nieką.
0 troškulio gyvent neįveikti -jis amžiam lieka!
Gausioje egzodo laikotarpio kūryboje paįvairėjo eiliavimo formos (sonetas, rubajatas, rondo, romansas), bet jos sušukuotos pagal jaunystės metų estetikos reikalavimus: „turinio ir formos darna, ne tik eilėraščio, bet u atskiro sakinio mintis ir muzika man tebėra idealai kurių aš visom jėgom siekiu“. Poeto įvaizdžių arsenalas esmingiau nepasikeitė, intonacijų amplitudė liko ta pati, o metaforizacijos galia, gana drovi ir anksčiau, pastebimai pavargo ir atslūgo. Santvaro lyrika – stebėtinai pastovi (ketureilio simetrija, dcklamacinė žodžio tartis, mažorinis frazės dainingumas) – neišvengė monotonijos ir daugiažodiškumo.
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
