Antanas_Skema ANTANAS ŠKĖMA (1911-1961), studijavęs mediciną ir teisę Kauno universitete 1929-1935 m., Kauno ir Vilniaus teatrų aktorius 1936-1944 m., ginkluoto sukilimo 1941 m. birželyje dalyvis („apie savaitę šaudžiau į besivalkiojančius apylinkėse bolševikus”), Augsburgo, Hanau, Monrealio lietuviškų teatro trupių aktorius ir režisierius, JAV fabrikų darbininkas ir viešbučio lifto aptarnautojas, pirmąją pjesę Julijona parašė 1941-1943 m., o pirmąją novelių knygą Nuodėguliai ir kibirkštys išleido 1947 m. Tiubingene. Aktyvus „Literatūros lankų” bendradarbis ir „Santaros-Šviesos” suvažiavimų dalyvis (žuvo autokatastrofoje, grįždamas iš suvažiavimo Tabor Farmoje).
Griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, politinį ir moralinį didaktizmą („pagrindinė kiekvieno lietuviško kūrinio idėja: gėris visada laimi”), prisirišimą prie kaimo kaip vienintelio tautinės gyvybės šaltinio („lietuviškas kaimas pražygiuoja vien apsikaišęs jurginais ir maldaknygėmis”). Polemizavo su romantine rašytojo - tautos gelbėtojo poza („mūsuose labai pageidaujamas pranašo etatas”) bei romantiniais praeities mitais ir įvaizdžiais („išeivijos literatūroje prarastos praeities susentimentalinimas kone visuotinis”). Nepripažino „tezinių rašytojų”, teigiančių tikros ideologijos „absoliutų žinojimą”. Tikroji literatūra, pasak Škėmos, nėra „raminantys vaistai” - ji bando „išrengti žmogų visoje jo nuogybėje”, atvaizduoti „mirtinai alsuojančią kančią” ir išreikšti nebūties suvokimą („keturpėsčiomis ropoja į tragiškąjį finalą”). Lietuvių meninis žodis, rašytojo supratimu, turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja S. Freudo ir C. Jungo teorijos, I. Stravinskio ir B. Bartoko muzika, P. Picas-so ir S. Dali tapyba, A. Rimbaud ir E. Poundo poezija, F. Kafkos ir A. Camus proza.
Paveiktas poetinio teatro idėjų, kurios sklido Vilniuje vokietmečiu, Škėma užsimojo, kaip ir B. Sruoga, sulaužyti lietuvių dramos „konservatyvų buitiškumą”. Jau pirmutinėje dramoje atsisakė įprastų kasdieninio pašnekesio intonacijų, išorinių aplinkybių determinuoto veiksmo ir psichologiškai detalizuotos žmonių santykių istorijos. Dramos herojai atsidaužia vienas į kitą, nešami globalinio sąmyšio, kuris išgriauna bet kokį būties pastovumą ir nepalieka jokios siekimų perspektyvos. Jie jaučiasi nublokšti ties bedugnės kraštu ir bejėgiai sugrįžti į kryžkelę, kuri kažkada buvo pražiopsota. Tai „košmariškos epochos” pralaimintys žmonės, kuriems teliko viena - neišsižadėti savojo aš dūžtant pasaulio tvarkai ir transcendencijai. Buvimas ties mirties slenksčiu išgrynina iki esmingumo šaknų intelektualinio abstrahavimo kalbą - bendrųjų sąvokų, idėjų, principų, apsisprendimų kalbą, kontrastiškai supriešintą ir lūžtančią pusiau. Vieni dramos herojai, įstatyti į „ribinę situaciją”, prabyla aukšto poetinio polėkio kalba, kurioje girdimas paties autoriaus balsas („Neturiu kardo tamsai perskrosti. Išsiliejusi upė plynuose laukuose mano skausmas”). Kiti personažai svaidosi pagiežos, įniršio, autoironijos, kraštutinės desperacijos frazėmis, kurios viską degraduoja, ir šita numušanti intonacija dramaturgui (kaip ir „ironiškų elegijų” autoriui A. Gustaičiui) yra taip pat savaiminga, prigimtinė („Ir dabar, rėkdamas iš baimės, tu raičiojiesi žemėje, kol, pagaliau, tave nušauna”). Toks stilistinis kontrapunktas - aukšta ir žema gaida - atliepia žūtbūtinius idėjų susikryžiavimus, kurie Škėmos dramose įgauna tragiškos egzistencinio apsisprendimo įtampos, pasklidusios iš J. P. Sartre'o dramaturgijos, stipriai paveikusios pokario jaunosios kartos estetinę savimonę.
Pagrindinė Škėmos dramų Živilė (1948), Pabudimas (1956), Žvakidė (1957) problema - ištikimybė laisvės principams ir išdavystė -atausta pirmosios sovietinės okupacijos realijomis (Saugumo darbuotojai iš Rusijos, kalinių sušaudymas prie Červenės). Bet NKVD tardytojo kabinetas, papuoštas Stalino portretu, jo kūriniuose virsta epochiniu žmogaus išprievartavimo ir žmogaus pasipriešinimo simboliu. Saugumo agentas, įsibrovęs į laisvės kovotojų būrelį, tampa kainiškojo išdavystės mito įsikūnijimu. Atsiveria ta pati tautos egzistencijos alternatyva, besikartojanti per šimtmečius, - ar priešintis okupacijai, pralaimėjus ginkluotą kovą, ar prisitaikyti prie svetimųjų priespaudos, kad išliktum, išsaugotum savo namus ir mylimąją. Artimųjų išdavikas teisinasi: „Geriau eiti jų gretose, nei žūti. <—> Pasirinkau raudonąjį tikėjimą. Bėgu paskui jį”. O suimtasis rezistentas pareiškia NKVD tardytojui, buvusiam mokyklos draugui: „Aš galvoju, gal man laukti, bet šita sistema neleidžia laukti. Ji įsako pasirinkti už arba prieš. <...> Tik kovotojas nebesvarsto. Jis žino, reikia sunaikinti komunizmą ir vėl pradėti viską iš naujo. Ir reikia pačiam žūti”.
Škėmos dramose atsiranda „graikiškojo likimiškumo”: jų herojai privalo stoti j vieną arba į kitą pusę žūtbūtiniame pasaulio lūžyje; jų pasirinkimą valdo amžinieji gėrio ir blogio principai, kuriems turi paklusti individuali būtis skaudžiai trupėdama; vyksmas grindžiamas „mirties momentu”, kuris yra „reikšmingiausia tikrovė”. Totalitarinės prievartos siaubas, persmelktas nevilties (kaliniai kameroje klausosi vedamo sušaudyti riksmo), čia, kaip A. Miškinio „Psalmėse”, šaukiasi dieviškojo teisingumo ir dieviškosios galybės („Mano Viešpats įsakė man, ir aš pakėliau galvą”). Atsižadėjęs „gyvenimo fotografijos” ir stanislavskiško „išgyvenimo”, Škėma ryžtingai pakreipė savo dramų struktūrą į „Vakarų teatrų intelektualumą arba mintijimą”, tariant jo žodžiais, iškeldamas į pirmąjį planą idėjų dvikovą ir likiminį apsisprendimą („Aš negaliu tavęs ilgiau mylėti, man reikia mirti”), įteisindamas minties eigai būtinas, bet realistine logika nemotyvuotas haliucinacijas (mirusieji grįžta į sceną ir dalyvauja veiksme, kaip ir T. Wilderio dramoje „Mūsų mažasis miestelis”).
Smulkioji Škėmos proza (kn. Nuodėguliai Ir kibirkštys, 1947; Šventoji Inga, 1952), pradėta kurti „perkeltųjų asmenų” stovyklose Vokietijoje, alsavo pirmųjų deportacijų, masinių žydų žudynių, atsitraukimo iš Lietuvos, mirties degančiuose traukiniuose ir subombarduotose slėptuvėse šiurpu. Eskizinėse novelėse, kaip ir dramose, žmonių tarpusavio santykiai neišsirutulioja į nuoseklią fabulos eigą; dygūs dialogai ne tiek sujungia, kiek išskiria personažus, pasmerktus egzistencinei vienatvei; objektyvaus stebėtojo ir pasakotojo pozicija ištirpsta sukrėsto žmogaus emociniame sąmyšyje ir nevilties šauksme. Ekspresionizmas, atgijęs pokario vokiečių literatūroje (W. Borchertas) ir imponavęs jaunajai lietuvių rašytojų kartai (žurnalas „Žvilgsniai”, vėlesnis V. Volerto romanas „Gyvenimas yra dailus”, 1964), apardė Škėmos prozoje naratyvines formas, dar perdėm stabilias M. Katiliškio kūriniuose, įvedė emocinį ir stilistinį kontrapunktą, intensyvią pasikartojančių detalių ir frazių ritmiką, simboliškai sureikšmintas detales („Iš perskeltos galvos ištiško smegenų masė ir aptaškė ,Pasaulio istoriją”). Aukšta sakinio vidinė įtampa, pilna plėšiančio judesio, natūraliai peršoka iš konkrečių daiktų aplinkos į svaiginančias vizijas ir metafizinę nebūties erdvę (apsakyme „Šventoji Inga” susitinka ir kalbasi mirusieji, kaip ir dramoje „Žvakidė”).
Romane Balta drobulė (1958) kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys. Vidinių būsenų tėkmė, spontaniškai prasimušanti, gulasi į vieno žmogaus gyvenimo istoriją, kuri plėtojama šokinėjančiu ritmu, maišant laikus, pagal modernaus romano konvenciją. Paskutiniųjų dešimtmečių šalies istorija - nepriklausomybės metai, sovietinė okupacija, „perkeltųjų asmenų” stovyklos - įsiterpia ne tik sugestyviomis atsiminimų detalėmis, bet ir išplėtotais epizodais. Aplinka regima itin iš arti, aštriai įsikirtusi į pojūčius, - Amerikos didmiesčio aplinka (požeminiai traukiniai, ūžiantis daugiaaukštis viešbutis, greitaeigiai liftai), kuri priimama kaip įprasta, sava, jau nežadinanti kaimietiškos atstūmimo reakcijos, itin stiprios pirmuose egzodo literatūros kūriniuose. Dialoguose atgyja amerikietiško kalbos būdo intymus šūksmingumas, energingos trumpasakės frazės, lietuviškas-amerikietiškas slengas / (Bye. Ateik šeštadienį. Bus lobsteriai”). „Baltos drobulės” stilistika, taip imliai (kartais net natūralistiškai) sugerianti šiuolaikinės civilizacijos daiktiškumą ir kvapą, vis dėlto nėra nei atspindinti, nei aprašinėjami, o paklūsta sukiršintos šizofreniškos sąmonės pulsavimams, yra itin ekspresyvi ir dinamiška („vaizdas seka vaizdą”), kaip įprasta „sąmonės srauto” romanuose.
Antanas Garšva, poetas, enkavedistų muštas per galvą, kad imtų rašyti tarybinius eilėraščius ir taptų „mūsų”, serga neišgydoma nervų liga - protarpiais jį užgula paralyžiuojantis siaubas. Jis nedrįsta vesti mylimos moters. Jis neturi suformuotos pasaulėžiūros, o vykdo tik „ieškančiųjų įsakymus”, kurie neigia „griežtą tikėjimą”, virstantį galų gale blogiu. Jis atmeta patriotinio poeto - pranašo moralinę direktyvą: „mums nevalia dabar rūpintis vien savimj. Mums reikia rūpintis tauta”. Jis ironiškai stebi, kilnodamas liftu prabangaus viešbučio gyventojus, margaspalvį ūžiančio pasaulio šurmulį (Cankaišeko karininkų sueiga, lenkų kunigų delegacija, masonų pokylis, konferencija šinšilų klausimu), regėdamas tik tuštumą, kuri nieko nesako atklydusiam „lietuviškam kaukui”. Jis nuolat ironizuoja ir pats save, griaudamas savo reikšmingumo iliuzijas (NKVD tardytojo kabinete jam „paleidžia vidurius”), detronizuodamas šventą vaikystės gražumą (išprotėjusi motina, maniakiškas tėvo smuikavimas). „Mano pasaulis dūžta. Noriu aprašyti slydimą į bedugnę”, - sako Antanas Garšva, apimtas išprotėjimo baimės. Jis jaučiasi žengiąs Golgotos keliu ir šaukiasi Kristaus, kaip tos amžinos kančios pranokėjo: „Mano Broli, mano Mylimasai, išgirsk mane”. Tačiau vienintelis šitos krintančios bedugnėn egzistencijos akstinas yra kūryba: „Bijau mirties, todėl rašau”. Toji kūryba yra tikra, kai rašantis žmogus apsinuogina iki pat slapčiausių savo psichologinių kompleksų, kai jis pagaliau nebetiki niekuo - tik mirtimi.
Škėma radikaliai sumodernino egzodo literatūros dramos ir prozos žanrus, savitai suimdamas postekspresionizmo, siurrealizmo, „sąmonės srauto” poveikius, nors ne visada išvengė emociškai forsuotos retorikos, melodramatiško kontrastiškumo ir išblaškytos kompozicijos. Jis buvo labiausiai atviras naujo pasaulio, ypač Amerikos didmiesčių, dvasinei radiacijai, savo romane „Balta drobulė” užčiuopęs tuos psichologinės savigriovos ir hipiško ekshibicionizmo momentus, kurie netrukus tapo amerikiečių literatūros dominante (pvz., J. Kerouaco romanas „Darmos ieškotojai”) ir susilaukė platesnių interpretacijų lietuviškoje egzodo prozoje (P. Melniko romanas „Gėlių generacija”, 1982).
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
Antanas_Skema