Accessibility Tools


     Tautvyda Marcinkevičiūtė. Dėkoju už alyvas: eilėraščiai, Kaunas, savaitraščio „Nemunas“ leidybinė grupė, 2005, 171 p.


     Paradoksų kamuolys: Tautvyda Marcinkevičiūtė Kaune ne dienom, o valandom populiarėja, bet profesionalai (anksčiau šios autorės net nepastebėdavę) vos sulaiko nervinį virpulį, išgirdę paskutinių jos knygų pavadinimus: tokios silabotonikos profanacijos profesionaliojoje poezijoje jie dar nebuvo regėję nuo pokario laikų. Net Teofilis Tilvytis pokario metais pagarbiau jautė ritmo, rimo, vaizdo logikos diktatą.

     Rinkinys (geros rinktinės apimties) Dėkoju už alyvas – jau devintoji T. Marcinkevičiūtės knyga, ir turbūt bent šeštą kartą tenka nustebti: kas palaiko šios autorės kaip poetės statusą? Tai, kad ji yra populiariausio Kauno poeto Gintaro Patacko žmona? Tai, kad pirmosiomis savo knygomis užsirekomendavo kaip tikrai autentiška, savarankiška poetė? Šiuo atveju paaiškinimas galėtų būti dar ir toks: Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiuose yra vieno sakinio komentaras – kai T. Marcinkevičiūtė su G. Patacku lankėsi Amerikoje, ji A. Nykai-Niliūnui kaip niekas kitas savo išvaizda priminė prieškario Kauno poetes. Viešajai opinijai tai išties labai svarbu (kaip ir pasitikėjimas savo skaitomais tekstais), bet garsusis užjūrio poetas nepasakė, kad tarp tų poečių buvo ne tik Salomėja Nėris, bet ir Gražina Tulauskaitė. Tiesa, vietinei bet kurio regiono argumentacijai tokių argumentų ir nereikia. Reikia simbolio, ženklo, o tokiam vaidmeniui T. Marcinkevičiūtė tinka. Ji rašo apie Dievą, antiką, kultūros veikėjus ir antiveikėjus, motinystę, meilę, užsienio keliones ir Kauno alkoholikus, kurie tekste net patys save gali atpažinti. Tai nėra nei yda, nei pranašumas. Iš ko tik nebuvo „daroma“ pasaulio poezija... Problema kita: klausydamas visada gali apsigauti, paveiktas skaitančio autoriaus laikysenos, balso, intonacijos, tačiau palinkęs prie knygos ir matydamas „eilėraščio darymo mechaniką“, turi susiimti už galvos: juk tai mėgėjo darbas...

     Antroji paradoksų kamuolio „ringė“ – jau vidinė, slypinti pačiame rinkinyje: eilėraštyje „Motto“ T. Marcinkevičiūtė skelbia: „Jokių asmeniškumų, jokių asmeniškumų, / Poezijoj. Tebūna pavyzdys žiema, / Jos išklaipytos medžių šakos. Ir santūrumas kančioj“ (p. 44). O po pusšimčio puslapių skelbiamas tekstas (nesakau – eilėraštis) „Vilius Telis“: „Gyvenu su vyru, apie kurį nieko nežinau. / Viską apie jį žino tik laikraščiai / Ir žurnalai, nes jiems lengviausia“ (p. 115). Toliau poetė, pajutusi, kad tokia refleksija „netrauks“ net iki prozinio eilėraščio, griebiasi jai būdingos kultūrinės asociacijos – aliuzijos į Viliaus Telio obuolį. Bet jei semiotikas imtųsi nagrinėti abiejų šių teksto dalių (biografinės ir kultūrologinės) ryšius, nušautų pačią semiotiką kaip discipliną, o paskui pats nusišautų.

     Tiesa, šis ekskursas tebūna suvoktas kaip neleistinas recenzento „lindimas“ į privačią teritoriją: negi modernizmas negali įsileisti lyrizmo, lyrinės atverties ir atsiverties elementų? Blogiau, kai autorė, deklaruojanti – „jokių asmeniškumų poezijoj“, interviu Virginijaus Gasiliūno paklausta, kaip randasi jos eilėraštis, atsako – gyvenu ir tiek, kas mane paliečia, užkliudo, tas ir tampa eilėraščiu (cituoju iš atminties, apytikriai, dėl to iš anksto atsiprašau). Ir išties – pagal datas po eilėraščiais galima nesunkiai nustatyti, kada vyras gėrė, kada ir kur poetė buvo išvažiavusi, net į kokius kūrybos namus, kada ir kur ėjo namiškiams pirkti atvirukų, kur ir kokias įžymybes aplankė. Pagaliau – kada skaitovų konkurse dalyvavo jos dukra ir ką skaitė. Eilėraštis „Skaitovų konkursas“ net T. Marcinkevičiūtės knygoje atrodo beveik kaip „šedevras“:
 

Vėl nugalėjo ji skaitovų konkurse;
Naktį, man grįžus iš Vilniaus, kuriame
Minėjome Ugnės Karvelis metines,
Linkstančiom iš nuovargio kojom, apžlibus
Privalėjau parinkti eilėraštį antrajam turui
Ne apie mėnesius, Egiptą, lybius,
Bet apie Lietuvą. – Imki Strielkūną, –
Patarinėjau besiblaškančiam ir verkiančiam vaikui.
(P. 76)
 

     Žinoma, ir čia kas nors tyliai paprieštaraus: ar kartais ne panašiai elgėsi Czesłavas Miłoszas? Teisybė, tai erzina ir jo kūryboje, bet intelektualinis podirvis, suspausta emocinės, dvasinės patirties spyruoklė jam niekada neleistų aprašinėti, kaip savo šeimai jis parinkinėja lektūrą. Arba minimos pavardės būtų dar ir jo paties vidinės patirties ženklai, dvasinio kelio orientyrai. T. Marcinkevičiūtės kūryboje J. Strielkūnas nėra ir net negali būti joks ženklas. Greičiau priešingai.


     Ir trečioji paradoksų kamuolio „ringė“: itin ironiškame (ir keisčiausia, kad čia ironija pavykusi; kitur nors tiesiai taikyk ją pačiam „ironiškajam“ T. Marcinkevičiūtės tekstui) opuse „Menininkė“ poetė reflektuoja išskirtinę išskirtinės moters lemtį:

 

     Negaliu būti menininke. Pašaukimas privalo būti baisus. [...] Menininkė privalo būti apsileidus: jos namuose turi veistis pelės, tarakonai [...]. Menininkės neturi liesti administracinės teisės pažeidimas ir bauda. [...] Menininkė negali turėti vaikų: jie išbarstys jos brangenybes, išsunks meilės gėrimą [...]. Menininkė neprivalo skaičiuoti finansų. [...] Menininkė neturi būti ištekėjus, o juo labiau leisti sau prabangą būti gailestinga vyro atžvilgiu. (P. 45)

 

     Kol kas palikime ramybėje visus kalbos negrabumus, nes pirmąkart lietuvių poezijoje sukurtai „poetinės kanceliarijos“, „kanceliarinės poetikos“ kalbai aprašyti neužtektų net jaučio odos. Pasižiūrėkime kol kas vien į tai, kas T. Marcinkevičiūtę verčia ironizuoti „baisaus pašaukimo“ metaforą. Autorė daug keliauja ir ilgai gyvena svetur (vos ne trečdalis knygos parašyta Kremse), suprantama, ir daug pamato, subręsta dvasiškai ir kūrybiškai. Todėl suprantamas padėkos atvirukas Kremsui:

 

     Per porą valandų – apibėgtas miestelis:

     Pėsčiųjų gatvė, dar Dunojus [taip ir įsivaizduoju T. Marcinkevičiūtę, apibėgančią Dunojų – V. K.] ir stotis.

     Bet jau kitoks, kitoks turėtų būt mastelis [dar niekada negirdėjau vartojant žodį „mastelis“, kalbant apie konkretų istorinį laiką – V. K.]

     – Prieš tūkstantmetį kas bažnyčią pastatys? [Čia apskritai nebesuprantu, kaip apie Dunojų 2005 m. bėgiojanti T. Marcinkevičiūtė atsiduria mūsų eros pradžioje?]

 

     O ji čia stovi, net ir varpinę dar turi [žodžių komentarams jau nebesurandu], –
     Taip kartais varpas nuskamba nakčia,
     Kad Nepriklausomi Namai Literatūros?
     Miesčionišką ramybę drumsčia čia. (P. 68)

 

     Norėjau sakyti – visiškai pasiklydau poetinės alogikos brūzgynuose, bet paskui pagalvojau: jei Literatūros namai išties drumsčia miestiečių ramybę, gal tikrai nakčia jie buvo padegti ar jų gyventojai išžudyti, ir varpas skambėjo naktį ne veltui... Beje, užbėgsiu savo tekstui už akių ir paprašysiu atkreipti dėmesį į T. Marcinkevičiūtės rimavimo principus, idant paskui prie to nereikėtų grįžti: miestelis–mastelis, stotis–pastatys, nakčia–čia, pasaulio–Sauliui, pravest–West, temos–chrizantemos, gelmes–mes. Šitaip ten, kur rimuojama (o rimuojama didžiuma rinkinio tekstų) parašyta visa knyga. Jau nekalbu apie metro, ritmo riktus ir nesuskaičiuojamą gausybę kirčio klaidų. Moksleivių filologų konkursuose mes apie tokius autorius išsamiau net nekalbėdavome. „Užmušdavome“ dviem trim sakiniais, o dabar, dingus cenzūrai ir griežtai bent jau filologinei redaktūrai, su „septintokų paauglišku sindromu“ susiduriame jau ir profesionaliojoje literatūroje. Ką gi, įsisiūbuojant postpostmodernizmui, sulauksime dar ir gražesnių dalykų. Ir vis dėlto keista: kuo didesnis pripažinimas, kuo stabilesnis formuojasi kūrėjo statusas, tuo didesnis turėtų lydėti atsakomybės jausmas už parašytą ir paskelbtą savo tekstą.

     Ar kas patikės, kad pirmų dviejų trijų autentiškų knygų autorė T. Marcinkevičiūtė savo naująjį rinkinį gali pradėti eilėraščiu „Vulkano išsiveržimas“:
 

Nes kūryba tarytum ilgokai sau snaudęs vulkanas,
Teišvydęs peles ir jau tinklą nurezgusį vorą,
Nepriklauso nuo nieko, – nors piktintųs tuo Vatikanas, –
Nuo vedybų antrų ar nuo greit besikeičiančio oro.
(P. 7)
 

     Štai ir susiekite: kodėl kūrybos proveržis priklauso nuo pelių ir nuo voratinklių, kas, rašydamas net kritiškiausią recenziją, dėl kūrybos nesėkmių autorę kaltino dėl skyrybų, naujų vedybų ar blogo oro; kas sieja kūrėją, peles, voratinklius (čia norėdamas dar įžvelgtum šiokį tokį ryšį) ir Vatikaną? Autorė nepagalvoja, kad, šaukdamasi romų, vatikanų, apskritai istorinių aliuzijų pirmame pasitaikiusiame kontekste, tiesiog neatsargiai išsiduoda, kad nei istorijos, nei mitologijos, nei šiandieninės katalikybės politikos ji neišmano. Jai svarbus tik tuščias žodžio skambesys: kad rimuotųsi. O kas su kuo, nesvarbu. Kaip ir pats eiliavimas: visai nereikalingas pirmos eilutės „sau“ visiška nesąmone virsta antrojoje eilutėje, vien dėl ritmo atsiradus „jau nurezgusiam“ vorui. Dėl tos pačios priežasties atsiranda visiškai nemotyvuotas „tuo“. Kuo – tuo? Bjauriausia, kad šitaip elgiamasi su rimtomis metafizinėmis – Dievo, kūrybos, meilės, amžinybės – temomis. Štai, tarkim, antrasis knygos eilėraštis „Pokalbis su dangaus kanceliarija“ (jo jau nebekomentuosiu dėl vietos stokos, o ir apskritai pirmasis šio eilėraščio posmas byloja pats už save):  

– Kiek metų lig susitikimo su Aukščiausiu?
– Nuo šiol per daug mažai, per daug mažai.
– Kada tai atsitiks? Kai pusryčiausiu?
Ar jaudinsiuos, kad naktį negrįžai?
(P. 8)
 

     Tokių dialogų su Dievu, Vatikanu, antikos mitologijos veikėjais knygoje gausybė, ir absoliučiai visur jie atsiranda ne ten, kur apie juos būtų kalbama ar bent derėtų kalbėti, o ten, kur paprasčiausiai reikia pririmuoti dar dvi eilutes, o meninio vaizdo logika jų „nepadiktuoja“. Juoba kad ir apie meninio vaizdo logiką šiuo atveju kalbėti gana sunku. Autorė pasitiki savo poetiniu temperamentu (kuris vis dėlto yra labiau G. Patacko, o ne T. Marcinkevičiūtės temperamentas), tikėdamasi, kad skubus, skubrus ir nervingas ritmas ant savo keteros „išneš“ visas techninio broko paliktas šiukšles. Deja, neišneša.

     Perskaičiau tai, ką parašiau, ir kiek susidrovėjau. Juk T. Marcinkevičiūtė tikrai nėra blogiausia šiandieninė lietuvių poetė. Ir čia pat vėl surūstėjau: jei autorė nesusitvarko su elementariausiu ketureiliu, gal ir jos pirmųjų knygų verlibrai, baltosios eilės buvo apgavystė? Juk laisvosiomis formomis lengviausia apgaudinėti....

 

     Literatura.lt

     2006-07-19