VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS (1893-1967), Seinų kunigų seminarijos klierikas, tik išspausdinęs pir­muosius eilėraščius, susižavėjęs skaitė simbolistinę J. Baltrušaičio lyriką, kaip ir B. Sruoga. Pasiųstas 1915 m. į Petrogrado dvasinę aka­demiją tęsti teologinių studijų, pasinėrė į V. Solovjovo filosofiją, nunešusią pasaulėžiūros pagrindus rusų simbolizmui, taip pat į Viač. Ivanovo ir A. Bielyj, simbolizmo teoretikų, veikalus. Bet pats nesigarsino, o ir nesijautė esąs modernistas, nors rašė su didžiausia pagarba apie K.M. Rilkę, žavėjosi O. Wilde'o proza, o gyvenimo pa­baigoje net kūrė eilėraščius, parafrazuodamas Ch. Baudelaire'o pos­mus. Nuosekli tradicijos plėtotė, o ne jos laužymas ar neigimas at­rodė jam pats vaisingiausias kelias mažos tautos literatūrai. Menas yra chaoso apvaldymas, todėl „kūrybos pradai turi eiti iš tvarkos, šviesos ir harmonijos“. Minties aiškumas ir formos disciplina inte­lektualinio tipo asmenybei buvo lemiamos kūrybinio akto premisos, rišusios jį prie klasikinių poetikos normų. O psichologinis kūrybos turinys – žmogaus vidinis išsivadavimas – pulsavo tokiomis drama­tiškomis įtampomis, kurios integravo rašytojo kūrybą į moderniosios literatūros problematiką ir savijautą. Tarp klasiškai monumentalios formos ir psichologinių būsenų sprogdinančios energijos susidarė nuolatine Įtampa, lėmusi Mykolaičio-Putino kūrybos savitumą.

      Pradėjęs rašyti eilėraščius Maironio herojiškų šūksnių sintakse, Mykolaitis-Putinas ir savo pirmose knygose (Raudoni žiedai, 1917; Putino raštai, 1921) išlaikė platų retorinį mostą, valingą sakinių eigą, griež­tą ritminių konstrukcijų simetriją, šiek tiek sušvelnintą V. Krėvės folklorinių stilizacijų atgarsiais. Klasikinė tradicija įbrėžė į jo mąs­tyseną veržlų judesį aukštyn kaip eilėraščio kulminaciją ir net kūry­bos tikslą („meno prasmė yra ta, kad privalo kelti aukštyn žmogaus ir pasaulio sielą“). Santūrią poeto saviraišką, koncentruojančią ne akimirkos, o ilgo laiko išgyvenimus, ši tradicija lenkė į „lyrinį objektyvumą“ (balades, poemėles), kuris turėjo atverti universalias reikšmes.

     Poeto susidaryta simbolistinė lyrikos samprata – „regimojo pa­saulio“ medžiagą jungti „su amžina dievybės mintimi“, peršviesti ją „aukštesniųjų vertybių šviesa“ ir „idealingumo pasiilgimu“ – at­liepė teologinių studijų bei religinių meditacijų išugdytą vidinę bū­tinybe susitelkti savy „akivaizdoj didingo pasaulio slėpinio“ ir siekti dvasinio tobulėjimo. Simbolizmo poetika užšifravo religinio pa­saulėvaizdžio šaltinius. Bet pragydusiu žvaigždynų, erdvių ruimingų, žydrių padangių vaizdiniuose išliko kategoriškas aukštybių ir begaly­bės ilgesys, siekimas gėrio, grožio ir harmonijos idealų, spindinčių „Visatos didybėj“. Idealingumas, transformuotas į simbolių sistema., virto etinio taurumo šviesa, teikiančia poeto kalbėjimui ypatingos sugestijos. Ne atspindėti esama, o veržtis į nepasiekiama – pagrin­dinė eilėraščio moralinė direktyva ir vaizdų judėjimo kryptis, įga­vusi didingos įtampos. „Sukruvintom rankom / Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį / Ir smailą viršūnę, krauju prakaituodamas, sieki“.

     Anapus individualios psichikos Mykolaičio-Putino eilėraštyje šviečia fundamentalūs būties dydžiai, ir aš, eilėraščio veikėjas ir kal­bėtojas. Įgyja tikrąją vertę, tik prisilietęs objektyvios ir amžinos bū­ties tomui. Poetui rūpi ne vienkartinės būsenos tėkmė, o žmogaus vieta pasaulio sandaros pamatuose. Lyrikos kūrinys įgauna filoso­finio turiningumo, prabylančio ne silogistiniais samprotavimais, o aukštyn besiveržiančios sielos intuityviu sąlyčiu su pasaulio visu­ma („Vieninteliu mostu, vieninteliu žvilgsniu /Apveizdi pasaulį“). Eilėraštis išauga iš refleksijos, filosofuojančios ir jaučiančios minnev kuri atmetė poetinio suvokimo naivų jausmingumą ir empiriškumą. Moralinės ir filosofinės vertės čia sustoja ties žmogaus jutimų srautu kaip budrūs sargai, viską stebėdamos, tikrindamos ir leisda­mos, versdamos reformuoti save, būti savyje ir tuo pačiu atsitraukti nuo savęs, tarsi susvetimėti sau pačiam. Tai alter ego, būdingas suskaldytai simbolisto sąmonei. Ne tiesos konstatavimas ir teigimas, o jos ieškojimas nežinios situacijoje lėmė refleksinės lyrikos turinį ir sandarą.

     Simbolistinė poeto samprata – „meno dugne glūdi kosmiškojo ritmo nujautimas“, „virš viso to chaoso yra didi amžina Tiesa ir Tei­sybė, kurios sutvarkymai dažnai nesuprantami, bet tikslingi“ – izo­liavo Mykolaičio-Putino lyrikos vaizdus nuo kasdienybės realijų, nukreipė į kosminės būties parametrus. Simbolistiniuose eilėraščiuose (pagrindinis rinkinys Tarp dviejų aušrų, 1927) atsirado ypa­tinga stebėjimo pozicija – iš aukštai ir iš toli, perkelta tarsi į visatos viršūnę, nuo kurios atsiveria didingas kosmoso peizažas, prime­nantis M.K. Čiurlionio tapybos vizijas. Tai monumentalių dydžių, begalinių plokštumų ir nesibaigiančių linijų peizažas, reiškiantis milžiniškos erdvės pojūtį, kuris kristalizavosi nakties leitmotyve, paveldėtame iš filosofinių Novalio ir F. Nietzschės himnų bei F. Tiutčevo lyrikos. Gamta, regima tarp vakaro ir rytmečio žarų, nebesidriekia tik horizontalia plokštuma, o turi bedugnes, kraterius ir gelmes. M. Gustaičio eilėraščiuose peizažas, sukaustytas perkel­tinių reikšmių, liko statiškas, o Mykolaičio-Putino lyrikoje jis pil­nas grėsmingo siautulio. Cikle „Viršūnės ir gelmės“ žemės reljefas siūbuoja kylančiomis ir krintančiomis linijomis. Tai nematomų žemės klodų atovartos, chaotiška gaivalų slinktis, požemių ūžesys ir trenksmas, bylojantis apie nesuvaldomą iracionalių jėgų šėlsmą visatos gilumose, anapus „dieviškos tvarkos“.

     Vergai išsprogdins kietą požemiu plutą.

     Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią.

     Ir kraterių liepsnos ištrykš į padanges –

     Raudonais žibintais tau veidą nušvies.

     Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės.

     Sutrupins granito krantus vandenynai, –

     Ir krintančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys

     Aptemusio chaoso rūsčias bangas.

     Vertikalinė linija, atvėrusi gamtos vaizde kataklizmų kraterius, iš tiesų bylojo apie idealybės ir materijos, žydros aukštybės ir pil­kos žemės, sielos ir kūno priešingybes. Viršūnės nuolat prisiimdavo idealo, dvasingumo, amžinybės, o žemė – chaoso, kūniškumo, mei­lės emblematiką. Molėtas gruntas, kuris tik skyla, bet netrupa, kal­bėjo apie valingą sielos tvirtumą ir rūsčią askezę. Tiek beribė kos­moso būtis, tiek trumpalaikė žmogaus egzistencija poetui figūravo kaip antinomijų grumtis. Jei J. Baltrušaitis savo lyrikoje žmogaus būti tvirtai pajungė dieviškos harmonijos nuostatams, tai Mykolai­tis-Putinas, svyruodamas ir abejodamas, gynė žmogaus teises visa­galio Viešpaties akivaizdoje, rinkosi žemę kaip būties pagrindą („Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu“), kaip svarbiausią atramą visuo­tinumo sistemai („Būk sveikas gi, žemėje atsispindėjęs dangau“). Poemėlėje „Vergas“ sukilęs žmogus drebina dangų ir žemę, ieško­damas savo laisvės ir teisių, išdidžiai skelbdamas: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus". Išsivaduoti iš nusižeminimo ir prisitai­kymo, išsaugoti savo vidinę laisvę – svarbiausias etinis imperatyvas, kuriuo gyvena maištaujantis Mykolaičio-Putino lyrikos subjektas Eilėraštyje „Tylūs ir nykūs“ buvo žodžiai: „Ėmęs nupūsčiau žvaigž­des nuo bedugnio dangaus, / Savo širdies žiburių nebijojęs užpūsti“ Tokios maištingos išsivadavimo problematikos ir nesutramdomos vidinės įtampos neturėjo nei prancūzų, nei lenkų simbolizmas.

     „Mielu noru nusikratyčiau ne tik sutaną, bet ir viską, kas su ja surišta“, – rašė Mykolaitis-Putinas 1918 m. Studijos Friburgo ir Miuncheno universitetuose (1918-1923), kur jis klausėsi A. Kutscherio, K. Vosslerio, F. Štricho paskaitų, dar labiau pagilino diso­nansus tarp poeto ir kunigo. Poezija jo akyse iškilo kaip svarbiausia vertybė, kuriai „privalu visa tai, kas žmogiška". Ji tapo poeto išsiva­davimo kovos tikslu ir akstinu. Tik poezija, gyvenanti savaimingą gyvenimą, nepajungta jokiai dogmatinei ideologijai ir atskiro luomo utilitariniams tikslams, galės atlikti savo didžiąją paskirtį: jungti ir vienyti pasaulio antinomijas, nutiesdama „nuo tamsių pragarmių lig viršūnių baltų... savo arfų dūzgiančias stygas“.

     Dramatinis eilėraštis, pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skaus­mo būsenose („be skausmo nėr nei laimės, nei kūrybos“), vyravo Mykolaičio-Putino kūryboje pačių aštriausių jo vidinių prieštaravi­mų laikotarpiu. Knygoje Keliai ir kryžkeliai (1936) atslūgo lyrinio vyksmo dramatinė įtampa: žemiškos meilės palaima ir vidurdienio saulė išstūmė maištingos nevilties, niūraus dangaus motyvus ir skausme sukrešusio žodžio rūstumą. Antrojo pasaulinio karo pradžia vėl grąžino į poeto kūrybą dramatinį eilėraštį – šiurpių regėjimų, kaltinimų, pranašysčių himną kaip stipriausią jo individualybės balsą. Eilėraščiuose „Baladė", „Marche macabre“, „Lėlių baladė“, „Vestuvių muzikantas“ beribė baisumą nesulaikomai slenka artyn ir nusileidžia iš viršaus kaip niekam nepavaldi jėga. Totalinės grėsmės slinktis, nesulaikoma ir neatšaukiama, nusakoma jau ankstyvojoje Mykolaičio-Putino lyrikoje nusistovėjusiais įvaizdžiais („Tos nak­tys – tokios tamsios ir baugios“), taip pat tradiciniais anapusinės tikrovės simboliais („Kaulėtu pirštu grasina iš anapus“). Poetas ku­ria apibendrinanti katastrofos artėjimo ir neišvengiamybės įspūdį, kuris grėsmingai auga, didėja ir apima visą būties horizontą kaip anapus žmogiškos tvarkos glūdinčio chaoso devintoji banga. Monu­mentali piešinio didybė, nematomų gelmių slėpininga nuojauta ir vidinis sudrebėjimas („Ak, tos mintys. Viešpatie, kaip švinas“), ly­dimas melodingų pakartojimų srauto, kuris išliko kaip ilgalaikė sim­bolizmo poetikos sugestija, – tai Mykolaičio-Putino lyrikos stiprybė.

     Poeto žodis apsineša nuovargio dulkėmis, net retorikos klišėmis susitaikymo, palaimos ir entuziazmo būsenose („Skambiau susiderinkit, stygos, / būties iškilmingai Hosanai!“). Kinkinyje Sveikinu it-me (1950) prasidėjusi atgimstančios žemės ir pavasarinės gyvybės adoracija, atmiešta konformistine santaika su esamu režimu, vėliau jaukūs ciklo „Mano mėnesiai“ piešiniai ir iškalbingi meilės deklara­vimai („Aš pamilau kaip niekas nemylėjo“) uždarė maištingąjį My­kolaičio-Putino lyrikos subjektą idiliškumo antsluoksnyje, kur jis ne­beturėjo gilumos matmenų. Džiaugsmingas pakilimas, slystantis į neskylančių loginių sąvokų retoriką, išnyksta, ir žodis vėl atgauna psichologinę įtampą, kai poetas grįžta į dramatišką būties visumos jutimą („Parafrazės“, 1958) ir išdidžią prievartai nepasidavusio žmo­gaus laikyseną (poema „Prometėjas“, 1958), kai įsiklauso į mirties ir išnykimo nuojautas (Langas, 1966). Pastarojo rinkinio eilėraščiuo­se tradicinė mirties topika, pasemta iš bažnytinių himnų ir paveik­ių (į bedugnę lekianti kavalkada, mirusiųjų šešėliai, kviečiantys draugėn, galvūgaly deganti žvakė), išstumia iš eilėraščio istorinio lai­ko realijas ir užgesina jo nykų slėgimą. Eilėraštį skroste perskrodžia viena refleksija: esi „nykus šios žemės svečias“, tave greitai uždarys į drėgną, šaltą kapą. Mirtis stovi čia pat, ir jos ledinis dvelksmas skverbiasi iki širdies. Tai nebūtis, kuri viską atima ir nieko neduoda. Su išnykimu negali susitaikyti „gyvybės gyvatė", įsiėdusi į kraują, -ji priešinasi iš paskutiniųjų. Eilėraštis – tai gyvybės balsas, maištau­jantis prieš mirties būtinybę. „Nenoriu išnykti / Ir Dievo duotos man būties / Nenoriu užkasti /Juodam drėgnam urve“. Mirties artėjimas tik išryškina stebuklingą buvimo grožį kaip absoliučią vertybę, kurią teigti – poezijos paskirtis („Aš kėliaus iš kapo, / Kad šįkart pašlo­vinčiau saulę, / Kur kūdikį glosto“). Gyvybės ir mirties, žemiškos būties ir metafizinės amžinybės priešpriešoje, kurioje gyveno kata­likybės išugdyta dualistinė mąstysena, poetas rinkosi žemiškąjį pradą („Nešu savo širdį neramią /Į žemę -/ Į šventąją žemę“), ištikimas rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ poetiniam apsisprendimui.

     Simbolizmo tradicija, įdiegusi į poeto sąmonę idealistinį ir he­rojišką veržimosi aukštyn gestą, neleido net katastrofos ir nebūties akivaizdoje eižėti vaizdui į poliarines dalelytes, subyrėti loginių ry­šių kompozicijai į sproginėjančias atlaužas. Ji išsaugojo reta XX a. antrosios puses lyrikoje monumentalų kūrinio vientisume nes šios estetikos idealas – pasaulio elementų vienovė, o ne jų tragiškas iširi­mas („Visi daiktai nurimę glaudžias prie tavęs / Gyvent ir jaust drau­ge / melsvam, tyliam ūke“). Mykolaičio-Putino lyrikos konfliktai vyko aiškiai nušviestoje arenoje, kurioje budi intelektas ir valia. Poeto išgyvenimas, turėdamas stiprų minties branduolį, nesubyra į smulkius niuansus, kaip B. Sruogos lyrikoje, o išlaiko savo dydį ir ryškumų. Mykolaičio-Putino eilėraščiuose nėra painaus asociacijų rašto, paplitusio daugelio XX a. poetų kūryboje; jo lyrikoje viskas aišku, tikslu, rišlu. Nemėgsta poetas ir trapaus miniatiūrinio pieši­nio, būdingo lietuvių lyrikai; viską jis mato stambiu planu; jo vaizdi­niai potėpiai platūs, lakoniški, eilėraščių ir poemėlių kompozicijos linijos tiesios ir aiškios, kaip klasikinio stiliaus pastate. Lietuvių ly­rikoje Mykolaitis-Putinas įteisino dramatiška lyrinio eilėraščio struktūrą ir komponavimą, paremtą vidinio konflikto dinamika.

     Dramatizuota lyrinė saviraiška natūraliai lenkė poetą į drama­turgijos žanrą, kaip ir daugelį simbolistų. Eiliuota drama Valdovo sūnus (1921) tebebuvo glaudžiai susijusi su jo lyrikos motyvais ir stilistika. Magiški paslaptingos lemties ir begalybės ženklai – prasiveria pragarmių žiotys, iš dangaus staiga krinta raudonas spindu­lys. Globalinių istorijos perversmų simbolika: despoto pily siaučia gaisrų pašvaiste, virsta kalėjimo sienos. Susiliedami į dramos fabu­lą, poetiniai motyvai – žmogaus įsipareigojimas laisvei, santykis su dvasinėmis vertybėmis, amžinas būties prieštaringumas – išplečia prasminį įvykių tūrį (kova prieš despotiją). Dramos veiksmas nu­eina į neapibrėžtą gilumą, kaip ir baladėse, darosi daugiareikšmis, beveik sakralinis savo tragiška rimtimi (iš žvaigždžių herojai išskaito savo žūtį). Dramos personažai, pasinėrę į taurią savistabą, kaip ir eilėraščio ai, atsiduria tragiško veiksmo neišvengiamybėje, kurią diktuoja dramatiškoji poeto savijauta: žemė – nesantarvės, lūžių, ka­tastrofų vietovė; žmogus nešasi savyje „priešingybių versmes“, ku­rios jį plėšo dalimis, kol įvyksta viską naikinantis sprogimas. Virš pagoniškos Lietuvos kunigaikščių, dramos veikėjų, tvyro nepakei­čiami lemties sprendimai, kurie nepalieka jokios išeities iš savi­tarpio kivirčų ir prieštaravimų. Tragiškąja patoso jėga „Valdovo sū­nus“ smarkiai prašoko tiek tuometinę lietuvių dramaturgiją, tiek ir vėlesnius jo paties šio žanro kūrinius („Žiedas ir moteris“. 1926; „Nuvainikuota vaidilutė“, 1927).

     Simbolizmo poetika – neapibrėžta veiksmo erdvė ir laikas, pa­slaptingos daiktų esmės nujautimas, majestotiška tragizmo tonaci­ja – nebetiko tiems idėjiniams ir meniniams uždaviniams, kuriuos Mykolaitis-Putinas užsimojo spręsti romane Altorių šešėly (1933). Į prozos tekstą, tiesa, perėjo kai kurie poezijos kertiniai žodžiai (di­sonansai, idealas, viršūnė, gelmė), plataus formato peizažas (bega­liniai toliai, mėnesiena, audringa naktis), taip pat kontempliacija, kaip dominuojanti psichologinė būsena. Tačiau pati pasakojimo struktūra jau buvo realistinė, ženklinusi, pasak autoriaus, „naują jo kūrybos laikotarpį – krypimą į realų gyvenimą“. Mykolaičio-Puti­no žodis, palinkęs į intelektualines apercepcijas, pasirodė itin imlus aplinkos detalėms ir epochos koloritui. Uždaras kunigijos luomo gyvenimas atsivėrė romane kaip autentiškas dar visai nežinomo vaizdingumo šaltinis. Plieniniai skambalo dūžiai, reglamentuojan­tys kunigų seminarijos gyvenimą. Lotyniškos maldų formulės. Prieš katedros altorių suguldyti kniūbsčiomis paskutiniojo kurso semina­ristai ir iškilmingi vyskupo žodžiai: „Tu es sacerdos in acternum“. Kaimietis tėvas pagarbiai bučiuoja sūnaus kunigėlio ranką, o tas ne­laimingas, paklusęs tėvų valiai, bet guodžiasi viltimi, kad liks Lie­tuvoje, kai jo gimnazijos draugai, išsimokslinę inžinieriais ar teisininkais, turės dirbti Rusijoje. Kunigų veikla: klcbonas-ūkininkas, iš ryto apėjęs tvartą ir kluoną, stovi prie altoriaus purvinais batais; vikaras, įsteigęs katalikišką kooperatyvą, pats pilsto žibalą ir vynioja silkes; kanauninkas augina savo dukrą. Iš tokių intymių kunigijos buities realijų, situacijų, mąstymo kategorijų formuojasi veiksmo ap­linka, jo priežastys ir atmosfera. Romano struktūroje ši aplinka vai­dina represini vaidmenį: kūrinio herojus jai priešinasi, kapituliuoja prieš ją ir vėl grumiasi dėl savo laisvės. Ji iškyla kaip hierarchinė sistema, paremta dogmatine mąstysena, tarnybine disciplina, vieš­patauti siekiančio luomo solidarumu ir veidmainystes morale. Nu­keltas į negatyvųjį romano polių, kleras, dar neseniai valdančioji jėga Lietuvoje, tapo blogio jėga, kuri griaunama tiek ryškiai tipizuotais charakteriais, tiek sarkazmo intonacija, tiek logiškais kontrargumentais.

     „Altorių šešėly“ – stendališko tipo psichologinis romanas, kur kritiška aplinkos panorama, braižoma visažinio pasakotojo, plastiš­kai susilieja su herojaus vidine interpretacija. Tai chronologiškai plėtojama asmenybės brendimo istorija, atverianti psichologinį pro­cesų kaip nepertraukiamą vyksmą, kurį maitina paties autoriaus vidinė drama. Liudas Vasaris, pagrindinis romano herojus, Seinų seminarijos klierikas, o vėliau kunigas, rašo eilėraščius ir negali su­derinti savyje poeto ir kunigo. Šitas konfliktas, paties autoriaus išgy­ventas, ir sudaro romano intelektualini emocinį branduolį: laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiškiausią tos esmės išraiška.

     Liudas Vasaris, kaip ir Mykolaičio-Putino eilėraščių lyrinis sub­jektas, telkia savyje „disharmonijos ir dvilypumo pradus“. Jis taip pat gyvena refleksijomis, kurios skrupulingai seka, analizuoja ir tar­do šitą vidinį prieštaringumą – vienu atveju kunigo pareigų aspek­tu, kitu atveju pagal poeto pašaukimo imperatyvą. Tai abejonių, kintančių apsisprendimų, rezignacijos ir maišto dramatiška eiga, siū­buojanti nuo poetinių gamtos išgyvenimų iki košmariškų erotinių vizijų, turinti savo kryptį ir sprendimą. Į pagrindinio herojaus savistabą kiti personažai įsiterpia kaip savotiški raidos akstinai ar vidi­nių svarstymų argumentai. Liucė, spinduliuojanti skaisčiu mylinčios mergaitės poetiškumu, pažadina meilės ilgesį ir atveria „amžinąjį moteriškumą“ kaip meninės kūrybos šaltinį („Meniškieji ir erotiš­kieji jo sielos polėkiai jungėsi į vieną“). Baronienė Ranakienė, rafinuotos dvaro kultūros balsas, suformuoja tiesą, kuri tik neaiškiai bu­vo nujaučiama: „Menas, mano bičiuli, yra platus, kaip gyvenimas, o dvasininkas siauras, kaip...“ Liudas Vasaris suvokia, kad kunigų seminarija atitvėrė jo talentą nuo gyvųjų meno šaltinių – meilės išgyvenimų, natūralaus žmonių bendravimo, spontaniškos savi­raiškos be jokio moralizavimo. Kyla nesutramdomas noras „pažinti gyvenimą dėl kūrybos“, kad nebūtų nužudytas talentas – „Dievo dovana“, nes mylėti ir kurti yra tas pats (novelės „Moteris ir žiedas“ tezė). Bet Vasaris nesiryžta jokiems kategoriškiems veiksmams, tei­sindamasis, kad kiekvieno individo būtis turi savo vidinį dėsnį, ku­rio nereikia forsuoti, o leisti jam natūraliai bręsti ir atsiskleisti. Liu­do Vasario neryžtingumas, kompromisinis pasidavimas aplinkybėms, rezignacija, tylus kentėjimas ir maištingas vidinis nepasitenkinimas išlieka iki pat paskutiniųjų romano puslapių kaip charakterio do­minantė, atspindinti tipiškas „lietuviško būdo" savybes, pasak to meto kritikos, kol galų gale, aktyviai spiriamas mylimos moters, sė­dasi rašyti atsistatydinimo pareiškimą vyskupijos kurijai (po dvejų metų tokį pareiškimą parašė ir pats autorius). Liudas Vasaris, svy­ruodamas tarp idealybės ir žemiškumo, skausmingai ieškodamas vieningo egzistencijos principo ir vidinės harmonijos, išreiškė bū­dingą XX a. literatūros konfliktą – konfliktą tarp komplikuotos in­dividualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos.

     „Altorių šešėly“ buvo pirmasis psichologinis intelektualinis romanas, kuriame objektyvaus vaizdo plastika efektingai derinasi (pirmuose dviejuose romano tomuose) su poetinio jutimo gilumi­ne energija, vidinių išgyvenimų vibruojanti emocinė tonacija su minties veiksmu ir blaivia analitika, banguojanti dramatiškų kont­rastų kompozicija su lakoniška sąvokinės kalbos stilistika.

     Šitokio derinio Mykolaičiui-Putinui jau nepavyko išlaikyti ro­mane Krizė (1937). Intelektualinę personažų savistabą čia užgožė lietuvių buržuazinės visuomenės socialinių, politinių ir moralinių procesų panorama, kurios aktualijų (Klaipėdos nacionalsocialistų teismas, finansinės aferos) nepajėgė absorbuoti charakteriai – schematiški tam tikrų socialinių jėgų ir idėjų ženklai. Tai tezių ir an­titezių kūrinys, kurį psichologiškai motyvuoti autorius nelabai ir stengėsi, dėstydamas pozityviąją tautos ir valstybės gelbėjimo prog­ramą. Reikia sukurti kultūros fondą, kad tauta taptų apsišvietusi ir sąmoninga – „tada nebus pavojingas joks priešas, net ir politinės nepriklausomybės netekimas“. Keikia grąžinti žemei „inteligentiš­kas lietuvių pajėgas“ ir senuose dvaruose „išauginti savąją žemės aristokratiją“ (K. Puidos romano „Žemės giesmė“ idėja). Atsidūrus Lietuvai dviejų agresyvių sistemų – nacionalsocializmo ir komuniz­mo – akistatoje, reikia „aiškiai susiformuluoti savo visuomeninę, tautinę ir valstybinę ideologiją“, pagrįstą ne partijų politika, o visos tautos idealais. Poleminė dvasia. tryškusi iš pilietinės ir moralinės atsakomybės jausmo, būdingo prieškarinei lietuvių modernistų kar­tai, nepersmelkė vis dėlto stipresniais gūsiais deklaratyvių pareiški­mų stilistikos ir standartiškos aktualijų romano sandaros. Romane Sukilėliai (1957), istorinės tematikos kūrinyje, įsivyravo aprašoma­sis momentas ir apriorinio žinojimo nuostata. Vaižgantišką šviesių­jų kaimo būties ir tautinės kultūros pradų adoraciją autorius bandė suderinti su socialistinio realizmo literatūrai privaloma revoliucinio veiksmo heroizacija bei empiriniu konkretumu. Smulkmeniškai sekdamas 1863 m. sukilimo įvykių kroniką, perkrautas dokumentų ir protesto dainų citatomis, istorinių personažų statiškais informaci­niais pasakojimais apie save (poetas A. Daukša pats cituoja savo kū­rinius), romanas darėsi perdėm iliustracinis, pakrypęs į istorinę studiją. Panoraminio romano struktūrose, reikalaujančiose objektyvaus stebėjimo ir itin imlaus plastiško žodžio, dingdavo rašytojo vidinio atsivėrimo ir individualaus balso sugestyvumas. Autentiškų reflek­sijų kontempliacinis tonas – stipriausia Mykolaičio-Putino prozos savybė – atgimė nebaigtų „Atsiminimų“ fragmentuose (1962-1965). „Menas yra žmogiškoji kūryba“ – šita pagrindine Mykolaičio-Pu­tino estetikos teze – buvo grindžiami jo literatūrologuos veikalai, kuriuose tiksliai apibrėžiama rašytojo dvasinė situacija ir jo kūrybos meninis vertingumas. Nuo 1923 m. dėstydamas lietuvių literatūros istorijos kursus Kauno, o vėliau Vilniaus universitete, redaguodamas stambų katalikiškos krypties žurnalą „Židinys" (1924-1932), būda­mas Lietuvos rašytojų draugijos pirmininku (1933-1937), išrinktas 1941 m. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos tikruoju nariu, jis išlei­do stambų veikalą Naujoji lietuvių literatūra (1936), studiją Vydū­no dramaturgija (1935), kritikos straipsnių rinkinį Literatūros etiudai (1937), Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra (1955). Kultūrinės is­torinės mokyklos faktografiniam empirizmui čia priešpriešinama literatūros, kaip estetinės vertybės samprata ir sintetinis visos nacio­nalinės kultūros suvokimas. Lietuviu, literatūros istorija čia atsklei­džiama kaip vientisa sistema, turinti savo vidinius dėsningumus.

     „Juk aš ir mano karta esame dviejų epochų žmonės. Aš žengiau į gyvenimą pačiu persilaužimo momentu“, – rašė Mykolaitis-Puti­nas gyvenimo pabaigoje. Reikšdama esminį lietuvių kultūrinės savimonės persilaužimą iš dogmatinio pasaulėvaizdžio į laisvą XX a. mąstyseną, jo kūryba iškėlė žmogiškumą kaip aukščiausi.; vertybių instituciją, Įteisindama lietuvių literatūroje dramatiškos savijautos ir intelektualinės analizės pradus. Mykolaitis-Putinas, dar gyvas bū­damas, buvo pripažintas klasiku ir tapo neginčijamu autoritetu ke­lioms rašytojų kartoms. Romanas „Altorių šešėly“ buvo išverstas \ rusų, lenkų, latvių, ukrainiečių, estų, čekų, vengrų, vokiečių kalbas.

     Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.