Art Nouveau meną puoselėjanti Barselona čia stoja į vieną gretą su Lodze, o ekologinio meno gerbėjai randa bendrą kalbą su klimato atšilimu susirūpinusiais kūrėjais. Amsterdamo nacionalinio muziejaus darbuotojai pasakoja apie savo patirtį kuriant meno projektus su kaimyninių parduotuvėlių savininkais, o didžiausia Berlyno galerija prisipažįsta eksponuojanti Vokietijos sostinėje įsikūrusių migrantų kasdienybę, įamžintą nuotraukose.
Europos kultūros forumas, į Briuselį sutraukęs daugybę menininkų, kūrėjų ir net biurokratų, bando atverti sienas ir suvienyti menininkus, priartinti kultūras, paskatinti kalbėtis. Tiesa, kai kurie menininkai ragina neužsikrėsti, jų manymu, žalinga kultūros vienijimo bacila. Pasak jų, užtenka bendrauti ir smalsauti, niveliuoti kultūros negalima.
Skirtingos kultūros ir tradicijos žavi ir traukia akį, tuo galima įsitikinti net sėdint greta Briuselio kultūros centro ir stebint pro šalį žingsniuojančius žmones. „Koks grožis, kokios spalvos, taip pasipuošusių žmonių net čia nedažnai pamatysi”, – besiplaikstančia puošniais spalvotais drabužiais susisupusią rytietę akimis palydi lietuvių rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė.
Ji, kaip ir dar vienuolika rašytojų iš skirtingų senojo žemyno šalių, į Europos kultūros forumą atvyko atsiimti Europos Sąjungos literatūros prizo. Taip rašytojai pagerbiami pirmą, bet, matyt, ne paskutinį kartą. Prizas skiriamas jauniems, kylantiems ar sieloje visada jauniems rašytojams.
Margame laimėtojų būryje buvo galima sutikti ir visiškai jauną autorę iš Kroatijos, kurios kuriamos istorijos apie klounus sužavėjo daugybę žmonių ir gyvenimo mačiusį, Italijoje labai garsų, bet išties itin kuklų rašytoją Daniele‘ą Del Guidice‘ą. Jo knygas mėgsta skaitytojai, o forumo dalyviai iš pirmųjų sakinių įsimylėjo kuklųjį autorių.
Rašytoja L. S. Černiauskaitė prisipažino, jog, prieš vykdama į Briuselį atsiimti literatūros premijos, labai jaudinosi, bet lėktuvui nusileidus Belgijos sostinėje jaudulys dingo. Premiją už knygą „Kvėpavimas į marmurą“ gavusi rašytoja atsiimdama ją scenoje deklamavo lietuviškas eiles, o nulipusi nuo jos džiaugėsi galėjusi pabendrauti su plunksnos broliais iš visos Europos.
„Sunku kalbėti apie įspūdžius, esu tarsi muselė, įmesta į išrūgas, ir žinau, kad kiti prizus laimėję autoriai jaučiasi panašiai. Visi esame sutrikę, nelabai suvokiame, ką čia darome. Galbūt tai būdinga visiems menininkams. Regis, kad vyksta spektaklis, o tu atlieki kažkokį vaidmenį“, – bernardinams.lt sakė rašytoja.
Ji prisipažino, jog vasarą, sužinojusi, kad gaus šią premiją, gerokai nustebo. „Tiesa, kai vėliau sužinojau, kokie kriterijai ir reikalavimai keliami rašytojams, supratau, kodėl ją (literatūros premiją) gavau. Šis apdovanojimas – parama jauniems, kylantiems rašytojams. Smagu, kad taip skatinami rašantys žmonės“, – svarstė L. S. Černiauskaitė.
Anot jos, be galo įdomu susitikti knygų autorių iš Portugalijos ar Kroatijos, pasikalbėti apie kūrybą ar knygas, bet nereikėtų kalbėti apie „Europos rašytoją“, nes tokių tiesiog nėra, o gal ir nereikia.
„Geografiškai mes visi europiečiai, bet visų pirma aš esu lietuvių rašytoja ir man patinka tokiai būti. Girdžiu klausimų apie bendrą Europos literatūrą, bendrus rašytojus ir galiu pasakyti, kad tokių dalykų nėra, ir dievaži, nenorėčiau, kad jie būtų. Labai smagu, kad mes esame skirtingi. Svarbu pažinti kitokius žmones, ši premija suteikia mums tokią progą, bet nemanau, kad reikėtų niveliuotis ar išvesti bendrą „Europinio rašytojo“ formulę“, – kalbėjo kūrėja iš Lietuvos. Rašytoja prisipažino, kad politikų kalbos apie kultūrų suartėjimą ar supanašėjimą, žurnalistų klausimai apie „vieną Europos kultūrą“ jai nėra priimtini.
„Galima turėti bendrą politiką, nes tai susitarimai ir manevrai, bet kultūra – tai dvasinė kiekvienos tautos esmė. Tai kažkas, ko negalima ir nereikia suvienodinti“, – sakė rašytoja, pripažinusi, kad kalbos apie vieną kultūrą primena Sovietų Sąjungos laikus.
Rašytoja prasitarė, kad ES literatūros premija ją pastūmės laipteliu aukščiau rašytojų hierarchijoje. „Jei Lietuvoje buvau laikoma kylančia rašytoja, tai po jos (premijos), ko gero, jau būsiu iškilusi. Lietuvoje, mano, kaip rašytojos pozicijos, sustiprėja. Man svarbiausia būti reikalingai ir skaitomai tėvynėje, tai – mano pagrindinis troškimas“, – prisipažino L. Si. Černiauskaitė.
Tiesa, rašytoja nesitiki, kad po šios premijos jos kūrinius ims versti į užsienio kalbas. „Mano kūrinius lyg ir žada versti, bet aš realistė. Jei būsiu įdomi – valio, bet mūsų šalies literatūra labai jauna, mes paaugliai, palyginti su senomis Europos kultūromis, ir tai atsiliepia literatūrai. Stilius, problematika, literatūros naujumas skiriasi“, – vardijo romano „Kvepavimas į marmurą“ autorė.
Rašytoja pripažino, kad Europos literatūros premija svarbus įvertinimas rašytojams, bet vien dėl prizų niekas knygų nerašo.
„Jei žmogų kūryba sprogdina iš vidaus, jis rašys. Prizas, įvertinimas yra kūrybos, rašymo pasekmė, bet ne priežastis“, – pripažino rašytoja. Kūrybos įvertinimas – svarbu, nes dažnas rašytojas turi nemažai paaukoti, kad galėtų atsidėti tik kūrybai.
„Vengrijos rašytoja, taip pat gavusi prizą, prisipažino, jog buvo nutarusi mesti rašymą. Matyt, sunkiai sekėsi išgyventi. Gavusi prizą ji nutarė tęsti tai, ką išties moka. Galbūt tai kažkoks ženklas“, – svarstė L. S. Černiauskaitė.
Jūratė Važgauskaitė iš Briuselio
Bernardinai.lt
2009-09-29