Iki 14 metų gyvenau Gudelių sodžiuj, teisingiau parovejy ir šilely. Grybaudavau, žuklaudavau, jodavau nakties, o žiemą gaudydavau sniegenas ir dagiliukus ir vėl juos paleisdavau, nes gryčia kartais prieidavo smalkumo ir paukščiukai „pasigerdavo“.
Su vaikais retai tesimušdavau.
Prieš kiaulių ir galvijų ganymą buvau griežtai ir principiniai nusistatęs, kad nevaržyt gyvuliams laisvės.
Be galo mėgdavau gaisrus ir vaidinuoklius, kurių savo akim daugybę esu matęs. Už tai iki šiol šventai tikiu, kad vaidenas.
Sodžiuj turėjau nekokią renomė, kuri net iki šiol nepasitaisė. Praminė mane „vėjavaikiu“. Toksai vardas man be galo patikdavo, nes vėjui jau nuo mažų dienų pavydėdavau.
Knygų gaudavau iš tėvelio ir iš Papilio klebono kun. Prialgauskio bibliotekos. Vienažinskio dainos, Robinzonas Kruzo ir Šventųjų Gyvenimas buvo geriausi mano jaunystos draugai.
Kitus 14 metų „mokiaus“... Buvau įvairiose mokyklose, pradedant Papilio liaudies mokykla ir baigiant Berlyno universitetu, bet nė vienos nebaigiau, išskyrus vieną - gyvenimo mokyklą, kurią pasiryžęs esu eit iki grabo, t.y. kol pabaigsiu.
Dalyvavau įvairiuose „judėjimuose“, užiminėjau įvairiausias vietas ir galų gale įsitikinau, kad tėvelis teisingai vieną kart yra pasakęs, kad iš manęs nieko gera neišeisią. Bet, tiek to.
Pirmą kart gimiau 1893 m., mirti, kiek pamenu, nė karto visiškai nenumiriau.
Iš naujesniosios poezijos antologijos „Vainikai“. Kaunas, 1921 m.
Kalba autentiška