kazys_boruta_kryziu_lietuva       Kazio Borutos „Poema apie berną“ buvo įtraukta į eilių rinkinį „Kryžių Lietuva” (1927), kurį A. Smetonos valdžia buvo uždraudusi – už šios knygos skaitymą arba platinimą grėsė 5000 Lt bauda. Poema priskirtina literatūrinei „maištaujančio Lietuvos berno“ krypčiai, kurią vėliau išplėtojo „Trečio fronto“ sąjūdis. 1938 m. ši poema buvo išspausdinta K. Borutos poezijos rinkinyje „Eilės ir poemos“, kurią 2000 egz. tiražu išleido „Sakalo“ leidykla.

 

 

 

 

 

 

 

       Poema apie berną

       

       I

 

       Per dieną prakaitas

       alsavo nerimu audros.

       Pavargęs vakaras

       suklupo vidury vagos.

 

       Arimų plačios riekės

       Į priekį nėrė

       ir vertės nugarom į viršų,

       o vėjas,

       vėsa pasigėręs,

       smaugė saulę tarp pirštų.

       Staiga bėris —

       pašoko piestu,

       saulėleidį kanopom apkabino

       ir griuvo ant arimų.

 

       — Tai kas gi tau čia,

       bėri? —

       sukempus prakaite burna

       nenorom atsivėrė.

 

       Bet nuvarytas bėris —

       užvertęs kojas —

       paskelbė paskutinį maištą

       ir —

       grieždamas dantim, išgaišo.

 

 

       II

 

       Perkūnija užtroško lūpose,

       arimuose suklupo klumpė,

       kai vakaro sutemose

       bernas arklio žliumbė.

 

       — Bėri, — bernas tarė, —

       brangus darbo drauge,

       kokia negerovė

       mus arimuos smaugia?

       Kitiems — tu gyvulys,

       pririštas prie žagrės,

       o man —

       kaip tikras brolis,

       nes ir aš arklys,

       tiktai — dvikojis.

 

       Stambios ašaros su prakaitu

       ritosi per berno veidus,

       kai debesys apniaukė vakarus

       ir už arimų saulė nusileido.

 

 

       III

 

       Namo parėjo kaip nesavas.

       Laukuos naktis kranksėjo.

       Parėjęs ūkininkui sako:

       — Nebėra bėrio.

 

       Supyko gaspadorius,

       atšiauriai bernui tarė:

       — Tai pats dabar, jei nori,

       įsikinkyk į žagrę.

 

       — Aš tau juk ne arklys, —

       ir bernas nusikeikė.

       — O jeigu ne arklys,

       tai man tavęs visai nereikia.

 

 

       — Gerai.  Tik užmokėk

       už prakaitą ir vargą.

       — Na, to ir nenorėk,

       už arklį

       užlaikau tau algą.

 

       — Tai ką ? — pasiuto bernas

       ir už kuolo stvėrė.

       — Ar aš

       pasmaugiau bėrį? —

       Bet niaukėsi naktis,

       arimuos drumstės vėjas,

       tai spiovė į akis

       ir pro vartus išėjo.

 

 

       IV

 

       Niaukėsi naktis. Sodybos

       tamsoj prie žemės lyg priaugo,

       tik kapčiai kaip sargybos

       vidurnakty laukų ežias apsaugo.

 

       Ir žemė ne žemė, atrodo,

       tikras vortinklis.

       Aplinkui ežios, tvoros

       sunarpliotos kas žingsnis.

 

       O vidury kiekvieno tinklo,

       kaip voras,

       apsinarpliojęs aplinkui,

       tūno gaspadorius.

 

       Visomis keturiomis

       saugo savo skurdą.

       Pats iš kailio nerias

       gyvulį ir žmogų murdo.

 

       Susmukęs, apsileidęs,

       neaprėpia darbo.

       Keikias, tyška seilės,

       gyventi — vienas vargas.

 

 

       V

 

       Arimuos vėjas drumsčias,

       kurstydamas aušrą,

       o bernas gniaužė kumsčias

       ir niaukęs kaip prieš audrą.

 

       — Gal ir tiesos truputi

       turėjo gaspadorius,

       bet arkliu būti

       aš — daugiau nenoriu.

 

       Sutemusiais arimais

       nuėjo kaip naktis.

       Skriauda širdy nerimo

       ir veržės pro akis.

 

       Išsitiesė dvi rankos

       ant suverstų arimų

       ir žemę —

       galingu glėbiu apkabino.

 

       Paskui įsiutęs atsistojo

       pasiryžęs kovai. —

       Ne arklys artojas,

       bet — žemės valdovas.

 

 

       VI

 

       Prieš rytą — naktis audra sprogo

       ir kilo visuotinas maištas.

       Iš vietų iš lėto išėjo trobos

       ir medžių šaknys pragaišo.

 

       Subangavo, kaip jūra,  kalnai ir lygumos,

       iškrypo upių ir vieškelių vėžės.

       Dirvos pavirto tikros dykumos,

       ir susimaišė kapčiai, ežios ir rėžiai.

 

       Suūžė, sušniokštė viskas aplinkui,

       arimai velėnas į dangų užlaužė.

       Vėjai visi susirinko

       ir po sukilusią žemę šėlo ir daužės.

 

       O bernas žemę —

       viršum galvos iškėlęs —

       didelę —

       kaip savo skriaudą —

       nešė per šėlstančią audrą.

 

       Toks didelis, kaip milžinas,

       pečiais įrėmęs dangų,

       nešė, tartum mylimą,

       glėby galingų rankų.

 

 

       VII

 

       Nuščiuvo siautęs vėjas,

       audra staiga nurimo,

       o bernas vis dar ėjo

       suvergtais arimais.

 

       Ir jau ne vienas ėjo,

       jį milijonai sekė.

       Visi laukai gūžėjo

       su žagrėm, dalgėm, šakėm.

 

       Tai kėlėsi į darbą

       laisvų artojų minios

       užarti savo vargą,

       skurdą begalinį.

 

       Visi iš vieno ėjo,

       laukus iš vieno arė.

       Traktoriai dundėjo,

       atsiliko žagrės.

 

       O artojai bėrė

       į dirvą pilną saują

       ir su daina prikėlė

       užtekančią saulę.

 

       Kazys Boruta. Kryžių Lietuva. Eilėraščiai. Ryga: knygų leidimo bendrovė „Audra“, 1927.

 

       kazys_boruta_kryziu_lietuva