Statulos
 
Dykumoje pabundu

nuo įrankių gausmo: meistrai

kolonomis kelia dangų –
čia vaidins Nemirtingojo

gimimą, kelius ir mirtį...  

 

Po vazone žaliuojančia palme

snaudžia senoliai,
laukdami trimitininko;
jis neatvyks, tačiau,

ginkdie, nevalia jų žadinti...

 
Būriuojasi statulos,
puošiasi aureolėmis,
nišas dalinasi, svarsto,
kuri turės pasirodyti

išrinktiesiems su kraujo ašara...

 

Vos įmūriju savo akmenį –

pasišiaušia smėlynai,
stumia mane tolyn

nuo gipso figūrų: tikriausiai

įkvėpimo pritrūko Kūrėjas...

 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Labdara
                 
Velionių

nešioti drabužiai –

sukrauti netoli
altoriaus.
 

Po šventyklos skliautais –

šurmulys, klegesys,

dalybos.
 
Atpirkėjas
seka žvilgsniu
naujokus,
besimatuojančius...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Apskritimai javų lauke
 
 
Pilna Tavęs
visada ir visur,

o daugiausia – kelionėje,

kad ir pamiške pėsčiomis

į bažnytkaimio atlaidus...

 
Bet atsuki nugarą
pagal varpelio komandą
akmenėjančiai miniai,

atsisakai numalšinti troškulį

pažaliavusiu vandeniu

po savo kraujuojančiom kojom...

 

Nubanguoji javų paviršiumi,

palikdamas apskritimus,

nuščiūvi lapuočių viršūnėmis,

susimąstai miglojančiais paupiais:

 
kada jie perlips
per tūkstantmetį mūrą,
ant kurio pripiešta
juokingų Tavo portretų?

Už jo – skaistus, beribis atolas,

pasitinkąs kiekvieną

ir leidžiantis stiebtis...

Kodėl jie Tau stato rūmus,

pamiršę pupelės ankštį?
 

Vaikiui, į vienkiemio kelią

išbėgusiam pasisveikinti,

pamojuoji ir nusišypsai

iš pravažiuojančio sunkvežimio:

 
tas, kuris yra didis,
negyvena rankomis

pastatytuose būstuose...

                          

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Kirminų varymas
 
Esi net nebūdamas,

tad atverk mano vidurius,

pražiodyk nešvarią burną,

kad neužspringčiau per miegą:

 

laukan teišlįs kirminai 

motinos, tėvo, senelių,
visos giminės – iki pat

ketvirtosios kartos, kirminai,

paveldėti lyg palikimas,
kurio niekada neregėjau

ir nemaniau, kad tai mano...

 

Tik vieną, patį mažiausią,

palik – tegul raitosi, kruta

dienom ir naktim, kad jausčiau:

dar valgau ir dar geriu,
dar savo kirminui aš –
namai...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Durpės ir sniegas
 
Be virbalų

ji mezga ir akis skaičiuoja

be žodžių – mintinai ji žino raštą...

Linguoju supamam krėsle, delnuos

mažėja durpių gniužulėlis...

 

Kai darbą baigs mezgėja, atsikelsiu

iš krėslo, apsirengsiu mezginį...

Lėliukėse didėdamas vyniosis

sniego kamuolys...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Palaukite kopėčių
 
Lipo ant stogo
giesmininkas, nuvirto
kopėčios, užmušė
giesmininką, o jis
numoja ranka: tiek to!
Seniai po grindim
žebenkštis krebždėjo...
 

Ar norėjai skyles užtaisyti? –

klausia sūnus, dukra
pravirksta: gal siekei
vynuogių kekės?
 
Našlė aimanuoja:
tikriausiai apsvaigęs
nuo jauno naminio vyno,
koreisi ten giedoti?
 
Ir kas čia tokio, –
sušlama vynuogės, –

kad lipo žmogus ant stogo?

Kopėčios girgžda: kantrybės,

palaukite mūsų ateinant...

 
Guli po grįžulo ratais
giesmininkas ir glosto
žebenkštį
prijaukintą...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Skerstuvės
 
Tyliai įeina į gardą,
už nugaros – išgaląstas
ledas... Kita ranka
pakaso gūbrį, nubraukus
ašarą duria į širdį,
bet nepataiko. Smeigia
dar sykį – užkliokia
tavo ir mano kraujas –
juka saldžiausioji...
 
Užkelia ant lentos,
plauna, šutina, skuta,
grimuoja, kad būtų
rausvas, gražesnis
nei gyvas... Nekantrūs
prekeiviai laužia
duris, šaukdami, ar jau
galį atsiimti prekę
už didmeninę kainą?
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Pertrauka
 
Koks ilgas,
koks neaprėpiamas

plentas – po pirmojo šūvio!

 

Lengvai ir greitai suspėji

nuveikti darbą, kurio
nebuvai įpusėjęs...
 

Kol antroji kulka priartėja,

kol griūni į kiečius,
kol išskrenda bitė,
serpantinų spiralės

sukasi virš tarpeklių...

 
Prie tvenkinio pakelėje
švilpauji, svaidai
į vandenį akmenukus –
kaleidoskopo greičiu

skleidžiasi ornamentai...

 

Mirguliuojančius ratilus

filmuoja grupės
turistų...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Plyšys
 
Ji šokčioja lyg pelytė,

įpuolus į šiukšlių dėžę,

bet juodo marmuro plytoj

baltais rašmenim įsirėžia...  

 

Švytuoja plyšys tarp norų:

pabėgti – nepasitraukti.

Tūnau jame tarsi sporos

augalo, pasmerkto augti...

 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Kol pasisupome
 
Kol pasisupome – hamakas

tarp „vakar“ ir „rytoj“ kabėjo –

kol pažaidėm, pasikalbėjom,

išsišakojo kriaušių šakos...

 

Vardai ir pėdsakai išdilo,

kol išragavom džino stiklą;

užuot išskridę į skaistyklą, 

sode dainuojam sau nebylūs...    

 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Epitafijos
 
1
 
Sykį,

skubant pro bokšto laikrodį,

perskrodė mano esybę 

nematomas kirtis...
 
Maniau, atsitiks
kažkas ypatinga

ar bent atsivers žaizda,

tačiau neįvyko nieko –
 

pašiaušė pojūčius ir nutolo,

mane pusiau padalinus
riba...
 
 
2
 
Šiapus akmens
kartais buvau poetas,
kartais – vilkas,
kartais – kranklys,
kartais – elnias,

o kartais – gluodenas... 

 
Kitapus akmens
vėl tapau žmogumi.
 
Nepalik 
man savo atodūsio,
geriau palinkėk nesugrįžti...
 
 
3
 
Užėjus
troškimui kalbėti,
springdavau
neišspaudęs
net vieno sakinio.
 

Argi dabar tai svarbu,

kai giedu laisvai ir aiškiai,

balsu, išlavėjusiu
po mutacijos?
 
Granito uola
ant krūtinės
leidžia pasiekti
aukščiausių natų...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Tuo metu
 
Mano
peteliškė
plevena
aplink prinokusią
saulėgrąžos galvą,
o tuo metu,
patalų
pūkuose
paskendęs,
net neįtariu šito...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Vizitas pas šeimininkę
 
Rausiuosi stalčiuose,
ropoju po fikusu
svetimame bute,
lydimas tarakonų, jie –

lyg razinos iš šeimininkės pyrago...

 

Senutė, ilgais naktiniais,

šukuojasi tarpduryje šypsodama.

Plaukai pelenų spalvos
pasiekia kulnis,
per kambarį slenka;
 
uždengia paveikslą,
stalą, knygų lentynas,
sofą ir spintą,

veidrodį, fikusą, mano šešėlį,

klūpintį prie surūdijusios sąvaržėlės...

 

Pro užuolaidos plyšį į kaktą įsminga

spindintis visraktis:
užėjau sumokėti

nuomos mokesčio už metus,

kai šičia negyvenu...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Batraištis
 
1
 
Rūbai, batai, papuošalai
mėtosi kur pakliuvo
ant rūsio grindų,
peleninėse smilksta

ką tik paliktos cigaretės...

 
Nuslysta apsiaustas,

iškrinta apsunkęs portfelis

su šūsnimi sąskaitų –
paklūstu savo noru...
 
Lyg prieš kino seansą
užgęstant elektrai,
nyksta kontūrai durų,
netyčia užsimezga
batraištis...
 
 
2
 
Nuo galvos iki kojų
nudiegia skambutis:

prie slenksčio – viešnia

su kalijų puokšte...
 
Mandagiai atsiprašo,
palinki geros dienos,
nusileidžia laiptais,
palikus mane tarpdury,
asimetrišku veidu,
chaotiška biografija,
neurotiko mintimis...
 
Ji supainiojo adresus,
o buvau jau beveik
ištirpęs šviesos
sraute...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Mainai 
 
Tylinčios
priešaušrio gatvės
iš lėto klaidžiojo

mano akių tinklainėje...

 
Sutiktam girtuokliui
atidaviau paskutinę
skardinę šviesaus alaus
mainais už jo sielą,
susiraukšlėjusią

tarsi džiovintas grybas... 

 
Iš karto išaušo
sidabrinis konteineris
su besirausiančia
apykurte, pusakle

egzistencijos mokytoja...

 
Ji mostelėjo ranka

į standartinį daugiabutį, 

kuriame šiuo metu
esu apsistojęs,
leisdama man ramiai
atsibusti....
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Dušas
 
Stovėjai per žingsnį

nuo žiburiuojančio miesto,

tačiau išsijungė
filmavimo kameros...
 
Dilgčioja pėdos, dulkės

graužia akis, ant odos –

druskos šarma...
 
Po dušo srove
atitirpsta galūnės,

dėliojasi išsibarsčius dėlionė.

 

Per šimtąją dalį sekundės

tave suvaidino siužetas,
nors dingojosi: pats

rinkaisi maršrutą ir keliavai...

 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Properša
 
Tarp nokstančių sodų –

dar miegantis kaimas, virš jo –

juodas, karpytas pušyno masyvas,

viršum pušyno – kalnų grandinė,

pilkšvai melsva, kiek vėliau –

rausvai violetinė, virš kalnų –

geltona, aštri plunksnelė

beribiuos, lėtai šviesėjančiuos,

neprirašytuose plotuos bloknoto...

 
Aukščiau – mano langas –

properša daugiaaukščiam bityne,

kad turėtų pro kur įeiti

liepos aušra...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Švintanti upė
 

Irkluojančių rankų judesį

paryčiui man priminė kiras.

 
Atgijęs pakrantės akmuo

į upės vagą valtį nustūmė.

 

Putodami vandenys grįžo,

prisikėlė žuvys ir augalai.

 

Į balkoną, pagautą tėkmės,

įšoko nustebusi aukšlė...

 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Stumiu vejapjovę
 
Stumiu vejapjovę.
Žolė lengvai paklūsta
it mintys tam, kuris
nurimęs medituoja.
Kaimynas tveria tvorą,
kregždės lipdo būstą.
Šunėkas, vydamas
kalaitę, kelia koją...
 
Čia viskas įprasta,
regėta, čiupinėta,
ir viskas nauja, lyg
patirtum pirmą kartą.
Stumiu vejapjovę,
o akys patikėtų,

jei susitikčiau Budą,

sėdintį prie vartų...

 
Ir neatsispiriu
pagundai pamanyti:
tatai svarbu ne man

vienam, bet ir visatai.

Stumiu vejapjovę –
štai ežeras matyti
už ežero.Tai kas,

kad plyšta mano batai...   

 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Misterija
 

„Ei, žmonės, įsileiskite į vidų!“

„Kuo tu vardu?“„Esu aš Lozorius!“

„Čia vietos užimtos. Pavėlavai.“

„Esu tasai, kuris, pakviestas

iš rūsio, ėmė vaikščioti, kalbėti.“ 

„Visi mes turim kojas. Na ir kas?“

„Tačiau sugrįžti – menas! Žodis

mane prikėlė, nors jau kūnas dvokė... “

„Iškart ir patikėjai? Sugrįžimas

iš ten – reliatyvus dalykas...“

„Kas čia reliatyvaus? Esi arba nesi.

Paliesk ir įsitikink, jeigu abejoji.“

„Žinau tuos fokusus... Akis aprūko

naiviems lengvatikiams, o jie

nešioja dūmus tartum gerą žinią.

Kam kelti egzistencinį skandalą,

atklydus iš gilios senovės?“

„Aš netriukšmauju, tik alsuoju,

ir tuo alsavimu džiaugiuosi!“

 

„Nauja karta negerbia mumijų,

o tu net įkapių nenusirengęs...

Nebent archeologijos muziejų

sudominsi kaip eksponatas.“

„Aš – gyvas, prašom be patyčių!“

„Buvai kadaise. Tavo brolį dvynį

parodė tąsyk stebukladarys.“

„Vadinasi, mane jisai parodė...“

„Pas mus visokio gyvio atsibeldžia,

su kraujo mėginiais ir suklastotais

tapatybės dokumentais lenda...“

„Bet jie kitokios prigimties, nei aš.“

„Tik iš dalies, jie – zombiai. Mes

kitaip vadinam savo luomą...“

„O kaip?“„Galėtum susiprasti...

Aplinkoje, kuri nūnai postmoderni,

nepulsiu atidengti veido –

išjuoks ir panaudos bematant

lyg antrarūšę žaliavą kūrybai.“

 

„Pasaulis nesikeičia iš esmės

nuo pat atsiradimo.“„Retrogradas!

Jį perdaryti reikia. Aš save

sunarstau iš keliolikos dalių:

iš vieno pasisavinu jo galvą,

iš antro – širdį, o iš trečio – lytį...

Energiją siurbiu iš tų, kurie

nuo mano meistriškumo svaigsta.“

„Apgailestauju, bet nesupratai.

Aš – Lozorius, savęs aš pilnas.

Man donorų nereikia ir protezų.“

“Tai dulkės dulka tau iš lūpų!

Palik įrodymus prie slenksčio

ir atsimerk po tūkstantmečio gero –

tada ir pašnekėsime...“ „Galbūt...

Ar laiko padalos daug lemia,

jei sugrįžau? Gyvybė netikra

nustos putoti, savimi žavėtis,

o mano vaišės tebebus ant stalo...“

 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 
 
 
Ekspedicijos pabaiga
 

Klaidžiojau sniego kalnuos

olos ieškodamas, kurioje

kūnas pavirsta dvasia...

 

Mačiau suplyšusias palapines,

sudužusias fotokameras,

veidus, įšalusius po ledu...

 

Devynias olas apžiūrėjęs,

žingsnį žengiau į dešimtą –

įkvėpiau aš, o iškvėpė
ta ola...
 

Daškevičius, Valdas. Misterija: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.