***

Tyliau pabelsim nei peteliškės
aplink molinį mergaitės veidą
mėnulis žalias akmuo pablyškęs
kur baltas sniegas vaikutį gelia

o mūsų sapnas gražus ir storas
kilnosis putom velniais vaidensis
po pirštą kirsim po akį klosim
ir metų laikas iš lėto keisis

tyliau pabūsim nei peteliškės
nei baltas pienas tarp lūpų naktį
sparnus suglausim rankas surišim
ir sieliais plauksim gražiai nuskęsti

 

Gintalas, Dainius. Angis: Eilėraščiai. – Nemunas: Kaunas, 1997.




Sukalbėjimas

Prie kiekvieno žmogaus prisiliesti vaike
reikia labai atsargiai
ir plaukus padailintus krosnies ugnies šilumoj
kiekvieną plauką paguldžius
migdyti reikia iš lėto
lyg melstumeis rankų takais
į žvakių žodžius vakare.
kai plaukas nukrinta
ateina nykštukai jo pasiimti
ir verpia audeklus minkštus
gražutėms vėlėms
kad numirę
gerai pailsėtų.
o jie padeda tyliai savo kalbas
ant palangių
ir miega sapnuodami tavo gerumą.
kai nubunda –
ryte tu daugiau supranti
negu vakar

 

Gintalas, Dainius. Angis: Eilėraščiai. – Nemunas: Kaunas, 1997.




Kūno pasaka

I

Prie savęs neišmyluotas pilviukas
perlamutrinę ranką pritraukia
ir kilnojas kaip žvakės liepsna dievui nuo jūros papūtus
gurgia popiežiaus mintys apie nebaigtą kapeliono pagalbą
tavo aistrai ir nepilnavertiškumui

prigesus akių kibernetika iš jų lėtas alyvos tekėjimas
žliumbi apie pusiaužiemio puotą
kai raganius tavo šuniuką suėdė
po lauką išbarstė jo kaulus
ėjai pro tą lauką ir vienu smailiu įsidūrei
šlubavai kaip aptukusi boba ir skaudėjo be galo skaudėjo

ilgai nemylavo nieks tavo pilviuko kaip reikiant
visi kas pro šalį praėjo jį bandė bučiuot –
apseilėjo tiktai apdegino šiurkščiu liežuviu išvagojo
ir tik vienas vienintelis tavo šaunus bebenčiukas
perlamutrine savo ranka jį pagydė
ir kaip nuramint sugalvojo

II

Ir gyvatės gi tavo keliai
apgavystės ir paslaptys tavo
prieš norus pačios
nei gyslos pulsuojančios šnypščia
lūpas arkliams nukramtei
naktį atslinkus vienam žmogeliukui
norėjai ausį jam lyžtelt
patalą sujaukei savo
ir paklydo žmogus
svaidė tėškė iš baimės į kūną
gegužio žiedus –
pūtės išsipūtė įsčios

III

Saulėlydžio tešmenys riebūs ant miško pakimba
išsišiepus verki po žaltvykslių medžiu
rankom draskei savo virpantį pilvą
sumerkus į kraują pirštus
nepajėgei išgelbėti dūstančio įsčiose kūdikio
rūbai plaikstėsi plakėsi vėjyj
klupai ir virtai į dvigalvę išdžiūvusią žiurkę
vijokliais apnarstyta laume

IV

Paranojiškos tavo pasakos laume
apie margą gegužio žydėjimą
apie mėlynos paukštės čiulbėjimą
apie burgundiško vyno skaidrėjimą
apie tylų aušros patekėjimą
apie meilės stebuklą
ir karštą karštą tikėjimą –
guli krosnyje Dievo meilus kumeliukas
plakas apsvilusia uodega ir pelenus žarsto
sėdi prie krosnies ir šildos apgirtęs gražiai bebenčiukas
laižo degtinę nuo rankos ir nieko nesvarsto

 

Gintalas, Dainius. Angis: Eilėraščiai. – Nemunas: Kaunas, 1997.




Seno žydo pamokymas:
išdidžios moters nuginklavimas

Pasirodo švelnumą sūnau kartais reikia taupyti
nes kai glaustaisi ryte
parėjęs pietų vakare po dešimtį kartų
kai tiek kartų kalbi apie meilę ir dar apie meilę
moters mintis pavirsta rupūže
oda apsirengia kailiais
ir miega

matyt geriau kuriam laikui
prie rankos juodu kaspinu prisitaisyti velnio kanopą
vietoj šypsnio į lūpas įsidėti leliją
ir siurbti po truputį vandenį
kol ims lašėt iš mylimosios akių

o tada jau pradėt nuo galvos
glostyt tylėti bakstelt į lūpą praslinkti pro petį
iš lėto ramint jos akis ir ausis

ir kai ims nerimauti jos oda ir rankos
pakilus iš lėto nueiti
gurkštelt nepabaigto vyno nuo stalo nuvalgyti trupinius
ir nieko nesakius palikti namus iki ryto
o sugrįžus laukti ką ji pasakys

tada ir žinosi ar dar reikia taupyti švelnumą

 

Gintalas, Dainius. Angis: Eilėraščiai. – Nemunas: Kaunas, 1997.




Mažas ištikimybės eilėraštis

Rūkas baltas ir sniegas saldus leidžias ant virpančios rankos
kas pakuždės kur mano brangus kur naktį be poilsio trankos

jau sumigdyti po pienu šlakai ir strazdanos miega ant nosies
kur tu brangusis gal sušalai gal virsi ir sunkiai voliosies

miegelio geltono nenoriu daugiau nenoriu ir sapno skaityti
aš audeklu šliaušiu kaip šmėkla sena galiu juk pažliumbti bent sykį

ir rankiosiu lietų tampysiu pirštus bet skausmo nejausiu pasiuskit
aš mylimo lauksiu kol kūnas sugrubs kol pūti pradės mano suknios

 

Gintalas, Dainius. Angis: Eilėraščiai. – Nemunas: Kaunas, 1997.




Tradicija

Aš mirsiu ramiai kvapniame dilgėlyne
prie lūpų priglausdamas valtį.
paguldęs ant žemės plaučius
imsiu pilnėti prasmegusiom
krivių dinastijom
vartysiuos jų kortų durpynuose įeisiu į miestus
nakvosiu mandalų namuos
lydėsiu prie sidabro kalvų miegančius
alchemikus milžinus į somnambulų girias
kandžiosiu ugnį – verpetais pralėksiu –
kietais ugnies kamuoliais – pro siekiančius dangų
pasąmonės grąžtais lesiuos giliau ir giliau
tamsūs kūnai norės prijaukinti mane
žydinčio demono akys leisis į iškvėpimo pavėsį
pritūpusios moterys suksis ir suksis
ratu aplinkui mane
lyg norėdamos pulti bet baimė užstos
netikėtai jų žvėrį
mano neregintys broliai užmigo kaip aš
kumščiuose debesis šaltus sugniaužę
valtis meiliai apkabinę
likę vandeniui audrai ir žuviai lig galo nuogi
ir truputį pavargę nuo didelio grožio
ir mosavimo irklais

Gintalas, Dainius. Angis: Eilėraščiai. – Nemunas: Kaunas, 1997.