KADA ATEIS GODO?

       Su Irma susipažinau šį pavasarį kažkokiose beviltiškai nykiose išgertuvėse. Ji sėdėjo ant grindų ištiesusi ilgas, juodomis kojinėmis aptemptas kojas ir rūkė. Irma negėrė, tačiau jos akys blausiai švytėjo, ji lingavo į muzikos taktą, pati sau šypsojosi ir jokio dėmesio nekreipė į aplinkinius. Jos abejingumas ir uždarumas mane erzino. Aš irgi buvau pasiryžęs negerti, sėdėti štai taip įsmeigęs akis į nebūtį, rūkyti ir šypsotis tolimam žydram augalui, kurio nėra šioje žemėje. Siutau, kad mano vaidmuo jau vaidinamas, ir gana sėkmingai. Dar labiau siutau, kam nenuleidžiu akių nuo Irmos. Ji nebuvo nei graži, nei, ko gero, protinga, tačiau mes pripratę garbinti kenčiančiuosius, o visa Irmos povyza bylote bylojo, kad ji pasimėgaudama neria į neviltį. Mes pašokome kelis šokius, atsainiai pasibučiavome. Irma pareiškė, jog čia pakankamai įsilinksminusių mergaičių, labiau tinkančių meilės reikalams. Nejaugi?
       Kai Irma manęs paprašė palydėti ją namo (pasirodžiau vienintelis blaivus asmuo šioje kompanijoje), nustebau. Tai jau nebebuvo iš jos vaidmens.
       Mes ėjome pėsti tuščiomis gaudžiančio miesto gatvėmis. Dangus buvo aklas ir juodas lyg neperšaunamo stiklo plokštė, sauganti miestą nuo žvaigždžių šviesos.
       Irma ėjo priekyje tylėdama, lengvu, beveik šokio žingsniu. Jokio noro užmegzti kontaktą su manim... Pačiupau ją už rankos, prisitraukiau artyn ir ėmiau bučiuoti. Irma nesipriešino, glostė man plaukus, kaklą. Staiga atšoko ir vėl niūniuodama nuėjo priekyje.
       Priėjome jos namus – daugiaaukštį statinį su begale langų, rodos, sugėrusių į save visą nakties tamsą.
       – Užeik pas mane, namie nieko nėra, tėvai išvažiavę, – staiga tarė Irma.
       Nemačiau jos veido, ji stovėjo nugara į mane. „Mergaitei pagailo, jog naktis praeis tuščiai“, – ciniškai pagalvojau, lipdamas paskui ją į penktą aukštą. Unikaliai tvarkinga laiptinė: vazonėliai su alijošiais, araukarijom, ciklamenais juodo molio puoduose, fikusas medinėje dėžėje lyg grabe, keistos formos lapai, dygsta iš krištolo šukių.
       Irma ilgai rakino duris ir neryžtingai sustojo. Paskui kyštelėjo ranką vidun, uždegė šviesą. Įėjome. Irma dairėsi, lyg ji, o ne aš, čia būtų svečias. Normalus koridorius: tapetuose veši violetiniai subtropikų augalai, ant sienų japoniški paveikslėliai – iš jų žvelgia sveiki rausvi paukščiai ir nuolankiai šypsančios geišos. Veidrodis drožinėto raudonmedžio rėmais su nemaloniai žaliom žvakėm šonuose. Jame atsispindi gretimo kambario langas, juodas dangus, geltona miesto pašvaistė, niūrus kalno siluetas.
       Irma pažvelgė į mane ir kaltai nusišypsojo.
       – Uždek šviesas kituose kambariuose, – tyliai paprašė.
       Įdomu. Tikėjausi prietemos, romantiškos žvakių šviesos, erotiškų Donos Samer dainelių. Na o vėliau...
       – Mergytė, pasirodo, bijo tamsos, – nusišaipiau ir apėjau visus keturis kambarius, degiodamas šviesą. Skoningai apstatyti kambariai dvelkė keista tuštuma.
       Įėjau į Irmos kambarį. Lova, stalas, patefonas, krūva užsieninių „diskų“ ir akinamai raudona grakšti kėdė. Keista, paprastai tokios panelės mėgsta niekučius. Tiesa, Irmos kambario sienos buvo nukabinėtos džiovintomis rožėmis. Jos kabėjo ant plonų rausvų virvučių, liūdnos ir bespalvės, atrodė tarsi kažkokių rojaus paukščių iškamšos. Jų buvo tiek daug, kad net man tai nepasirodė banalu.
       – Aš įjungsiu muziką, – tarė ji tyliai, – Vivaldį, aš jo nebijau.
       Iš stirtos margų blizgančių vokų paėmė vieną, juodą ir apiplyšusį. Netrukus kambaryje pasklido gaivi pavasario muzika.
       – Originalu, – pareiškiau.
       Ji maivėsi labai natūraliai. Tik pamanykit – Vivaldžio ji nebijo!
       Atsisėdau ant lovos. Ko gi tu ilgiesi tarp tų sudžiūvusių rojaus paukščių?
       – Gal tau kavos ar vyno? – staiga tarė ji. – Bet tada eime su manim į virtuvę, aš viena negaliu.
       – Kodėl, mažyte? – atsistojau ir apkabinau ją.
       – Ten gali kažkas būti, man rodos, ten kažkas yra, – pasakė Irma, žvelgdama pro mano petį į uždaras duris.
       – Brangioji, nevaidink, – pasakiau.
       Mes pasibučiavome ilgu iškilmingu bučiniu. Nuėjome virtuvėn. Pažvelgiau pro langą. Matinės miesto pašvaistės apšlakstytas dangus. Juodas kalno siluetas. Kur aš tai esu matęs? Akimirką pasijutau it sapne. Prisiminiau – veidrodis drožinėto raudonmedžio rėmais, dvi žalios žvakės...
       Irma sumalė kavos pupelių, užkaitė vandens. Aš atsisėdau ir stebėjau ją. Ji kartkartėm sustodavo ir įsitempusi kažko klausydavos. Staiga kažkuriam kambary nuo skersvėjo trinktelėjo durys. Irma krūptelėjo ir šoko prie manęs.
       – Vis dėlto jis čia, o dieve, jis čia, – sušnibždėjo nežiūrėdama į mane.
       – Kas toks, mergaite? – paklausiau.
       Apkabinau ją, ji įsirėmė delnais man į pečius ir žvelgė iš viršaus. Man pasirodė juokinga jos baimė. Norėjau pasisodinti Irmą ant kelių, bet ji atšoko nuo manęs.
       – Jis, Godo, jis atėjo, – pasakė.
       Tai jau buvo nebepakenčiama.
       – Štai taip gimdoma, išsikėtojus ant kapo. Blykstelės diena ir – vėl naktis. Laikas – tik tam, kad pasentum. Oras sklidinas mūsų vaitojimo... – pacitavau demonstruodamas, jog ne tik ji, bet ir aš žinau šį tą apie Semiuelį Beketą ir absurdo teatrą. – Godo neateis, mergyte. Čia visa mūsų gyvenimo esmė. Mes jo laukiame, o jis – neateina. Viltis, jog jis ateis, yra mūsų gyvenimo variklis, – įsileidau į patetiką.
       – Bet jis jau čia. Arvydai, jis kiekvieną akimirką gali ateiti pas mus.
       Rodos, tapau absurdo spektaklio dalyviu. Ką gi, dėmesio, publika!
       – Mergyte, o pro kur jis įėjo? Mes juk blaivūs, brangioji. Duris užtrenkėm, aš apžiūrėjau visus kambarius degiodamas šviesas, ten buvo tuščia.
       Ji bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.
       – Einu uždarysiu tas skersvėjo varstomas duris, kad netampytų tau nervų, – aš atsistojau.
       Irma puolė prie manęs ir griebė už rankos.
       – Aš čia viena neliksiu!
       Apkabinau ją, ir abu nuėjome uždaryti durų. Kambarys, žinoma, buvo tuščias. Visi kambariai tušti. Mes gerai uždarėme visas duris ir langus Pasiėmėm butelį vermuto, kavą ir nuėjom į Irmos kambarį. Ji užtrenkė duris ir užstūmė raudonąja kėde.
       – Manai, jis neįveiks šios kliūties? – šyptelėjęs paklausiau.
       – Ne, žinoma. Tačiau kai durys tyliai atsiveria ir jis įeina... prie to aš niekaip negaliu priprasti! Jau geriau, kai jos atsidaro su trenksmu, tada žmogus spėji moraliai pasiruošti...
       Taigi moraliai pasiruošti... Pamaniau, ar tik Irma neprisirijus kokių tablečių.
       – Galima paklausyti Pink Floidų, – pasakė ji, pilstydama kavą, – gal dviese nebus baisu.
       Tikriausiai. Man darėsi įdomu. Mėgau bepročius. Dabar, man rodos, susidūriau kaip tik su tokiu egzemplioriumi.
       Mes užsirūkėm, ir Irma atidarė langą. Sudėjom tylėdami, kambary sklandė niūrios ,,Dark Side of the Moon“ dainos, ir man kažkodėl ėmė patikti ši naktis (gal kad nieko panašaus iš jos nebuvo galima tikėtis).
       Staiga kažkas keistai sušnarėjo. Irma aiktelėjo. Bet tai buvo rožės. Pro langą pūstelėjo vėjas, balta it milžiniškas vystyklas užuolaida supleveno. Sienose nelyginant egzotiškų laikrodžių švytuoklės ėmė siūbuoti rožės, mesdamos ant parketo blausius šešėlius ir sudžiūvusius beformius lapelius. Neregimas nakties šuoras įlėkė į mūsų kambarį.
       – Irma, kai tokie nervai, negalima prisikabinėti šitokių dalykų ant sienų, – pasakiau uždarydamas langą.
       Atsklido žingsniai, Irma prišoko prie patefono ir visu garsu paleido muziką, net signalinė lemputė ėmė žybčioti.
       The lunatics are in my head! Lunatikai yra mano galvoje! – sugriaudėjo Pink Floidai.
       – Žingsniai laiptinėj, – tariau, – kažkoks girtuoklis velkasi namo.
       Žingsniai buvo lengvi ir skubūs, jie sklido nežinia iš kur.
       – Čia jis, jis atėjo! – Irmos kalba darėsi isteriška.
       – Tu, žinoma, matei jį kada?
       – Taip. Seniau jis man nesirodė. Žinojau, kažkas yra bute, naktį, per miegus, jausdavau, kad kažkas mane stebi. Ir štai prieš kelias dienas jis pasirodė. Keista, lygiai tokį jį ir įsivaizdavau.
       – Jis, žinoma, baisiai panašus į Polį Makartnį arba Džoną Lenoną.
       – Ne, – ji buvo be galo rimta, sakyčiau, neigi iškilminga, – žinai, yra toks Rene Magrito paveikslas, rodos, vadinasi „Grafų derlius“. Keista, bet jis irgi žinojo Godo. Mane labai jaudina tokie pasąmonės ryšiai. Kartais skirtingus žmones skirtingiausiu metu visiškai izoliuotai apninka tos pačios keisčiausios idėjos...
       – Na, galų gale išsiaiškinsim, – nutraukiau ją imdamasis naujo, dabar jau psichoanalitiko, vaidmens. – Godo – tavo sąmonės ar pasąmonės vaisius. Ir viskas. Tu viena jį ir tematai. O jeigu tave tai kankina, kreipkis į nervų gydytoją, – niekada nebuvau toks atidus jokiam moteriškosios giminės padarui. – Žinoma, man labai būtų įdomu pamatyti tą jūsų Godo – tavo ir Magrito. – Toks sugretinimas jai turėjo būti itin malonus.
       – Aš tau galiu parodyti paveikslą, bet knyga aname kambaryje, o ten – jis.
       – Aš nebijau Godo! – surikau trankiai atidarydamas duris. – Ei Godo, brangusis, spruk už užuolaidos, Irma norėtų užeiti į svetainę, – jaučiausi lyg vesterno herojus.
       Irma praleido mane pirmą pro duris ir, laikydamasi mano alkūnės, nutipeno į svetainę. Aš atsisėdau ant sofos, o ji pasiėmė didžiulę knygą apie siurrealizmą ir ilgai vartė. Pastebėjau, kad jos rankos dreba.
       – Štai, – galop tarė, duodama man knygą.
       ... Pro langą, iškirstą žydro kambario sienoje, žvelgia būrys vyrų. Visi vienodi it lietaus lašai, be galo šaltais ir be galo kilmingais veidais, su katiliukais ant galvų...
       – Veidas jo kitoks, visai kitoks, – sušnibždėjo ji, sėsdama šalia manęs.
       Kažkas sušlamėjo koridoriuje.
       – O dieve, jis čia! – suriko ji, stvėrė man už rankos, pagriebė knygą ir puolė į balkoną.
       Į mus lyg nuo didžiulio ramaus gyvulio tvokstelėjo nakties kvapas. Irma užtrenkė duris ir prisiglaudė prie sienos. Tai jau buvo visiška kvailystė. Garbinau bepročius, bet tokia moteriška isterija nesižavėjau. Suėmiau ją už pečių ir ėmiau purtyti.
       – Mergaite, gal tave reikės apskaldyti, kad atsipeikėtum? Kartais tokie dalykai padeda. Gal ir Godo nebeateis, įsižeis.
       Irma laikė apkabinus knygą ir kūkčiojo. Po mano žodžių ji pakėlė galvą ir pabučiavo mane. Veikiau tik prisilietė prie mano lūpų.
       – Nepyk, eime į kambarį. Man rodos, jis ten. Kažkas uždėjo bitlų plokštelę.
       Nusprendžiau grįžęs į jos kambarį baigti šią istoriją. Naktį ateitį pas merginą ir blaškytis po butą ir balkonus belaukiant Godo – atleiskite!
       Dabar jau aš tempiau Irmą į kambarį, iš kurio sklido melancholiška bitlų dainelė.
       Irma neryžtingai sustojo prie durų. Aš įžengiau į kambarį ir sustingau. Prie lango, nugara į mane, stovėjo aukštas vyriškis su juodu katiliuku ant galvos, susikišęs rankas į ilgo tamsaus palto kišenes. Masinė haliucinacija, pagalvojau. Irma kyštelėjo galvą, bet pamačius Godo sukliko ir puolė atgal. Jis grįžtelėjo. Išvydau šviesias pašaipias akis, kumpą nosį, plonas ironiškas lūpas, aristokratišką smakrą. Viena ranka jis atidarė langą, antrąja pasirėmė į palangę ir grakščiu šuoliu stryktelėjo laukan. Aš nustėrau.
       Irma įėjo į kambarį ir, atsisėdusi ant grindų, pradėjo verkti. Aš priėjau prie lango. Apačioje, apšviestas mėsos parduotuvės vitrinos, juodavo išsikėtojęs kūnas.
       – Irma, kas jis toks? – paklausiau kimiu balsu. – Kur tu jį slėpei ir kas čia per scenos iš bulvarinių romanų?
       Pritūpiau prie jos. Ji užsidengė veidą rankomis.
       – Kad ir kas jis būtų, jo jau nebėra, jis nusižudė.
       – Tai Godo, – pasakė ji taip keistai, kad vos supratau žodžius.
       – Gana šitų kvailysčių! – surikau ir trenkiau jai per veidą. Sako, tai padeda nuo isterijos. Ir tikrai, Irma nustojo raudoti. Priėjo prie lango ir persisvėrusi pažiūrėjo žemyn.
       – Eime, – pasakiau imdamas ją už rankų, – gal dar įmanoma ką padaryti, kol kaimynai nesubėgo. Visa kita paliksim milicijai.
       Ji bejėgiškai šyptelėjo ir nieko neatsakė. Baisėjausi jos šaltumu. Juk tarp jos ir to tipo, kuris išsikėtojęs gulėjo ant grindinio, apšviestas mėsos parduotuvės vitrinos, tikrai kažkas buvo. Taip, nieko sau naktelė... Irmą nutempiau laiptais žemyn. Ji klusniai vilkosi iš paskos. Bet po jos langu nieko nebuvo.
       Gatve tolo aukštas vyriškis su skrybėle ir ilgu paltu. Jis keliskart atsisuko, bet nesugebėjau įžiūrėti jo veido. Norėjau vytis, bet Irma pasakė:
       – Neverta, jis tuoj vėl ateis, – ir atsiduso lyg senučiukė.
       Žvilgtelėjau į laikrodį – pusė keturių. Vaiduoklių metas jau seniai praėjęs. Galėjau, žinoma, pasakyti, jog manęs laukia tėveliai, ir šiaušti namo. Bet Irma taip pat galėjo išeiti pro langą, ir vargu ar jai baigtųsi taip sėkmingai kaip Godo. Nenorėčiau visą gyvenimą jaustis nužudęs žmogų.
       Mes vėl užlipome laiptais, Irma vėl įjungė muziką. Apsikabinome ir glamonėjomės. Irma elgėsi it žmogus, kuris žino, jog tai paskutinė jo naktis. Staiga sučirškė durų skambutis. Buvo galima į jį nekreipti jokio dėmesio. Bet Irma išsiveržė iš mano glėbio ir pravėrusi burną maldaujamai žvelgė į mane.
       – Šefai? – paklausiau turėdamas galvoje jos tėvus.
       Ji papurtė galvą. Aišku.
       Atidariau duris. Jis. Dabar galėjau geriau apžiūrėti jo veidą, blyškų ir liesą, dideles, šiek tiek išsprogusias ilgesingas akis, erelio nosį, bespalves lūpas su amžinos pašaipos raukšlelėmis kampučiuose.
       Aš praleidau jį pro duris nieko nesakydamas. Ką, po velnių, galėjau sakyti?
       Jis patraukė tiesiai į Irmos kambarį, aš – jam iš paskos, Irma sėdėjo ant lovos kietai užsimerkusi, skausmingu veidu.
       Godo paėmė siurrealizmo knygą, prisidegė cigaretę ir patogiai įsitaisė ant raudonosios kėdės.
       Paėmiau Irmą už rankos ir tariau:
       – Eime iš čia, – reikėjo juk kažką daryti.
       Mes išėjome, užtrenkėme duris. Godo išeis pro langą. Vėl ėjome tylėdami, sutartinai atžygiavome prie Vyto durų, grįžome į išgertuves, paliktas prieš kokias penkias valandas. Balius, žinoma, tebesitęsė. Kaip visuomet. Vyto kompanija buvo tokia ištverminga, kad galėdavo gerti kelias paras be pertraukos, kol pasidarydavo aišku, kad nevilties šitaip nenuvysi. Vytas nieko neklausinėjo. Mudu su Irma žaibiškai nusipylėme ir šiaip taip nusigavome iki Vyto tėvų lovos.
       Kitą rytą visa Godo istorija atrodė it absurdiškas sapnas. Mudu su Irma stengėmės vaidinti, jog taip ir yra. Irma buvo linksma, juokavo, čiauškėjo visokius niekus. Man buvo gera su ja. Žinojome, jog mūsų draugystė greit baigsis, taigi stengėmės naudotis kiekviena akimirka. Buvome visiškai nepriklausomi kits nuo kito, mūsų santykiai neturėjo nei praeities, nei ateities – tai buvo puiku.
       Mes išėjome iš Vyto, bastėmės gatvėmis, landžiojome į visas kavines, dūkome lyg įsimylėję šeštokai.
       Sodelyje prie rotondos atsisėdome parūkyti. Katedros laikrodis išmušė šešias. Irma sudavė delnu sau per kaktą ir šūktelėjo:
       – Juk vakar palikom uždegtas visas šviesas, įjungtą patefoną, atdarą langą. Mirtinai reikia grįžti namo, įvarysiu tėvus į bankrotą.
       Apie Godo – nė žodžio.
       Grįžome pas ją. Visos šviesos užgesintos, patefonas išjungtas. Raudonoji kėdė pristumta prie stalo. Langas praviras, rožės ant sienų siūbuoja, vėjas sklaido siurrealistų reprodukcijas.
       – Jis, – pasakė Irma, uždarydama langą.
       Aš tylėjau.
       Vakaras praėjo puikiai, jis – nepasirodė. Mes atsigulėme anksti, visuose kambariuose buvo tamsu, tyliai grojo Pink Floidai.
       Naktį pabudau nuo tabako dūmų kvapo. Maniau, kad rūko Irma (panelės turi įprotį rūkyti lovoje). Bet Irma miegojo, padėjusį galvą man ant peties. Aš vėl užsimerkiau, dūmai plūstelėjo tiesiai man į nosį. Atsimerkiau. Sutikau skaidrių pilkų akių žvilgsnį. Užsimerkiau, vėl atsimerkiau. Jis atsitiesė, leisdamas dūmų sroveles pro dailias šnerves. Dabar svarbiausia buvo, kad nepabustų Irma. Ji vėl pultų į isteriją, o tai užkrečiamas dalykas.
       – Godo, – tariau, – išeik iš čia, mergaitė miega.
       Jis užsitraukė cigaretę, sučiaupė lūpas, kilstelėjo antakius ir prisiartino prie lango. Užsimerkiau, kad nematyčiau, kaip jis išeina.
       Irma pasimuistė. Ranka uždengiau jai akis ir pats nenorėjau atsimerkti.
       – Aš žinau, jis čia, – pasakė Irma blaiviu balsu. Greičiausiai ji išvis nemiegojo.
       Trinktelėjo atidaromas langas.
       Ji pasisuko ir apkabino mane. Švelniai perbraukė man ranka per akis.
       – Gali atsimerkti, jis jau išėjo.
       Atsimerkiau. Kambary – tuščia. Pažvelgiau į Irmą. Jos akys buvo plačios, blizgančios, kaip žmogaus, praleidusio nemigos naktį. Irma dairėsi po kambarį. Iš to, kaip viename taške sustingo jos žvilgsnis, supratau, jog ji kažką pamatė. Pro matinį durų stiklą juodavo vyriškio siluetas. Jis sujudėjo, ir aš išvydau delną, plonus ilgus pirštus, prispaustus prie stiklo. Priartėjo kita ranka, keistai sugniaužta, joje švietė mažytis cigaretės žiburiukas. Paskui siluetas atsitraukė nuo durų, nutolo lengvi žingsniai, sutraškėjo parketas, trinktelėjo balkono durys ir apačioje sulojo šuo.
       Irma nulenkė galvą.
       – Pasistenk užmigti, – pasakiau.
       Ji, žinoma, nebemiegojo. Kai pabudau, išgirdau jos balsą virtuvėje. Ji garsiai dainavo seną bitlų dainelę. Yesterday, all my troubles seem so far away! Vakar, visi mano rūpesčiai, rodos, taip toli! Šitaip ji tikriausiai saugojosi nuo Godo. Atsikėliau ir nuslinkau virtuvėn. Irma krūptelėjo, man įėjus nutilo ir, matyt, bijojo atsisukti.
       – Čia aš, Arvydas, – tariau.
       Pajutau, jog kažkas žiūri man į pakaušį. Atsigręžiau – tai buvo jis. Stovėjo prie veidrodžio raižytais raudonmedžio rėmais. Blausaus rytmečio dangaus ir kalno fone. Irma atsigręžė tuo pat metu. Aš tai pamačiau veidrodyje. Lieknos žalios žvakės degė.
       – Aš uždegiau žvakes, – pasakė Godo, išsiimdamas cigaretę.
       Bandžiau save įtikinti, jog Godo – paprasčiausias Irmos draugas ir jie vaidina man komediją su siaubo filmo elementais. Norėjau optimistiškai sušukti: na, vaikučiai, metas pusryčiaut, baikim šituos žaidimus. Atsisukau į Irmą... Ji bučiavosi su Godo. Blausaus rytmečio dangaus ir kalno fone. Taigi vienas Godo stovi ir rūko veidrodžio fone, kitas bučiuoja Irmą lango fone, o aš, brangieji, stypsau šaldytuvo fone ir jaučiu, jog ir mano nervai ne geležiniai. Pasitraukiau į šalį ir atsisėdau ant taburetės. Pirmasis Godo taip pat atslinko virtuvėn. Bet, pamatęs antrąjį ir Irmą, matyt, pajuto atėjęs nelaiku, dėbtelėjo į mane, sumurmėjo „atsiprašau“ ir nužingsniavo prie virtuvės lango.
       Aš pašokau, išlėkiau iš virtuvės, drebančiom rankom atsirakinau duris ir lyg beprotis puoliau laiptais žemyn. Išgirdau žingsnius. Atsirėmiau į sieną. Pro mane praėjo Godo. Viena puse lūpų ironiškai šyptelėjo, nukėlė skrybėlę.
       Išlėkiau gatvėn. Ėjau greitai, nesidairydamas, bet staiga sustojau. Pro šalį praėjo dvi kikenančios panelės. Mano švarkas, batai, diržas liko pas Irmą.
       – Arvydai, Arvydai, kodėl mane palikai? – ūmai išgirdau. Tai buvo Irma su visa mano manta. – Arvydai, – sušnibždėjo ji maldaujamai.
       Aha – Arvydai, Arvydai, Arvydai... Atsisėdau čia pat ant grindinio ir ėmiau varstytis batus. Ji pritūpė šalimais.
       – Arvydai, aš negaliu ten grįžti! Tu nematei jokio Godo, Arvydai, juk taip, jis neatėjo?
       Vėl – Arvydai, Arvydai, Arvydai... Žinoma, nemačiau jokio Godo, atsistojau, paėmiau diržą.
       – Kaip jis mane bučiavo, Arvydai! – pasakė ji kažkam į erdvę.
       – Kas? – jaučiausi velniškai pavargęs.
       – Arvydai, kodėl viskas šitaip? Aš mokėjau būti viena. Iš pradžių tą savo vienatvę branginau, bet dabar ji nebepakeliama. Mes žinome, kad esame pasmerkti vienatvei, tačiau... Reikia kažkaip padaryti viskam galą, Arvydai...
       Aš tylėdamas apsivilkau švarką.
       – Arvydai, nepalik manęs! – Bet aš nuėjau.
       Paskui, žinoma, jos ieškojau. Susiradau telefoną, skambinau kone kasdien – niekas neatsiliepdavo.
       Vakar ėjau katedros aikšte. Diena buvo karšta, žmonės jautėsi lyg žuvys verdančiame vandenyje. Keikiau savo nutrintus džinsus ir plonutėlius marškinius, kurie, rodos, sutraukė į save visą vidurdienio šutrą.
       Staiga išvydau aukštą vyriškį ilgu juodu paltu, su katiliuku ant galvos. Mane nukrėtė šiurpas, tačiau ėmiau sekti jam iš paskos. Varpinės bokšto papėdėje pamačiau sėdinčią ir rūkančią Irmą. Vyriškis priėjo prie jos, juodu pasibučiavo, prisiminiau vaizdelį dangaus ir kalno fone...
       Irma pastebėjo mane.
       – Labas, – tarė ji šypsodamasi ir rodydama pirštu į Godo: – čia Mindaugas. O čia, Mindaugai, ponas Godo, – ji paplekšnojo man per petį. – Taigi susipažinkit!
       Loštelėjau atgal lyg nuo stipraus smūgio. Irma mirktelėjo man ir, įsikabinus Godo –ak, atsiprašau, Mindaugui – į parankę, nuėjo. Atsisukus dar pamojavo man. Parodžiau jai liežuvį.
       Atsisėdau varpinės bokšto šešėlyje. Užsirūkiau, leidau dūmus pro nosį. Ponas Godo! Nežinau kiek laiko taip kiūtojau.
       – Arvydai, – staiga kažkas subliuvo man į ausį, – vaikeli mielas, kas gi tau šovė per tokius karščius vaikščioti su paltu ir dar katiliuku ant galvos?!
       Tai buvo mano bičiulis Algis. Nedrąsiai pakėliau galvą, lyg prasikaltęs vaikas dėbtelėjau į jį.
       – Paltas ir katiliukas, žinoma, pritrenkiantys, lyg iš Magrito paveikslų, kur tu ir išknisai tokius? Vaikeli, nusivilk šituos drabužėlius, kol tavęs nesupakavo ir neuždarė! Eime verčiau išgerti!
       Atsistojau. Mes nuėjome katedros aikšte. Mudviejų siluetai tolo nelyginant sename filme, vis mažėdami ir mažėdami...

       1980

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.


       KONCERTAS Nr. 1

       Na žinoma, Ji pavėlavo! Atbėgo jau merkiantis šviesoms didžiajame hole. Prietemoje užlėkė marmuriniais laiptais, nė nespėjusi žvilgtelėti į savo atspindį milžiniškame veidrodyje (tikriausiai Venecijos stiklo, kaip jūs manote?). O taip svajojo kopti lėtai lėtai, susikaupusi, gal ir truputėlį liūdna, sustoti prie veidrodžio, išvysti save krištolinių sietynų šviesoje rausvo žoržeto suknele, lengva it krintantis aguonos žiedlapis (dabar Ji dėvi džinsais ir juodu aptemptu džemperiu, jokios rausvo žoržeto suknelės, lengvos lyg krintantis aguonos žiedlapis, nė būti negali!). O gal net turėtų rankose arbatinių rožių puokštę, švytinčią nelyginant rugpjūčio dangus saulėlydyje. Gėles įteiktų dirigentui, rūsčiam asketiškam vyriškiui klasikiniu profiliu, ilgomis laibomis rankomis it paukščio sparnų griaučiai viduramžių alchemikų piešiniuose. Tačiau – nebuvo nieko panašaus... Ji tik susibarė su budinčiąja, bedante senute, jokiu būdu nenorėjusia leisti salėn prasidėjus koncertui (na ar ne absurdas?).
       Praskleidusi nušiurusią purpurinio aksomo užuolaidą, Ji įsmuko salėn.
       Ūmai į Ją plūstelėjo kažkas mėlyno, gaivaus, kvepiančio ir vėsaus. Atsirėmė į sieną, buvo sunku išsilaikyti ant kojų, tokia mėlyna mėlyna, gaivi, kvapi ir vėsi banga Ją užplūdo (įsivaizduokite, lyg bristumėt audringon jūron!).
       Pastebėjusi tuščią vietą nuo krašto paskutinėje eilėje, nutipeno ir atsisėdo. Kėdė gryno juodmedžio, apmušta tamsiai žaliu pliušu (taip atrodė tik tamsoje, šiaip gobelenas buvo pilkas, nusitrynęs, o prastame lakuotame medyje išpjaustyti inicialai G.H., tikriausiai kokių prievarta atvarytų mokinukų).
       Taip prasidėjo Jos pirmasis koncertas! Nenustebkite. Staiga Ji nusprendė susidomėti klasika! Lygiai taip jūs nusprendžiate mokytis portugalų ar japonų kalbos, perskaityti dvidešimt tris Emilio Zola tomus, kolekcionuoti pašto ženklus aviacijos tema arba nuvažiuoti autostopu ligi Ulan Udės. Na o Ji kitą rytą po savo aštuonioliktojo gimtadienio sumanė nueiti į rimtosios muzikos koncertą. Savo dienoraštyje Ji užrašė: koncertas Nr. 1.
       Ji niekam nenorėjo prisipažinti pavargusi nuo „savo kartos“ muzikos tonacijų, verčiančių suktis ratu vietoje lyg margaspalviam vilkiukui, trankyti galvą į grindis ar į sieną apsidrabsčius veidą plaukais, kandžiotis pirštus, gesinti cigarečių nuorūkas sau į delnus. Pasiutusios elektroninės muzikos, beviltiškos lyg trokštančioje riksmas tyruose, šiurpios it tuščios švytinčios naktinio didmiesčio gatvės, nykios lyg dulkini fabriko kaminai, įklimpę užtroškusiame danguje. Ir net bitlai, kurių klausydavosi labai atsargiai, tyliai tyliai, naktimis, kai Jos kambarį užliedavo pavasarinė mėnesiena ir tamsiame lango kvadrate mirkčiodavo raudonai žalios aklon prarajon neriančiu lėktuvu švieselės, n e b e g e l b ė j o !
       Dabar sėdėjo štai čia net prasižiojusi iš nuostabos! Tik nemanykit, kad Ji pirmąsyk išgirdo simfoninį orkestrą, fortepijoną ar berniukų chorą! Ji net skyrė Bachą nuo Bethoveno, žinojo Bartoką, Malerį, Mesianą, Prokofjevą, Pendereckį, Skriabiną – taip, taip!!! Bet dar niekada jokia kita muzika nebuvo Jos taip paveikusi! Jautėsi tarsi šiltą žvaigždėtą liepos naktį bristų į čiulbančius jūros vandenis, nedrąsiai slystų raibuliuojančiu mėnesienos taku, liguistai grakščiai it somnambulė ištiesusi rankas link akinamai balto disko giliai alsuojančiame danguje. Eitų, eitų, eitų, eitų, kol vanduo susiskleistų virš galvos nelyginant milžiniškas juodosios tulpės žiedas. Tuomet – atsimerktų. Ne, ji nebūtų mirusi, tačiau nebegyva. Suprantate? Pro akis, ausis, burną srūtų kažkas – plazdėtų, pleventų, banguotų, tilindžiuotų, gaustų, kuždėtų, skambėtų, šlamėtų, vaitotų, švytėtų, tvinkčiotų, ulbėtų, pulsuotų, blyksėtų... Vanduo? O gal – muzika? Matote, girdite, jaučiate, užuodžiate?
       Jautėsi visiškai besvorė, buvo taip lengva, ramu ir gera! Prisiminė koncertus, kuriuose klykdavo iki užkimimo (rodės, balso stygos plyš, it skaudus metalas smigdamos gomurin drauge su trūkstančiomis elektrinių gitarų stygomis), kratydavo galvą, trypdavo kojom į grindis negirdėdama, nenorėdama girdėti, neapkęsdama muzikos, užsimerkusi, kad nematytų, kas dedasi prakaitu perdvisusioje salėje, scenoje. Išslinkdavo laukan leisgyvė, it būtų bėgus milijono kilometrų maratoną, bet taip ir nepasiekus finišo, jusdavo spengiantį skausmą ir įtampą visame kūne (garsas panašus į sugedusio mikrofono spiegimą, girdėjote kada nors?). Galva atrodydavo suskeldėjus nelyginant puodynė į šukes, spausdavo gniauždavo ją rankomis, kad galutinai nesubyrėtų (taip daro ką nors sudaužę išsigandę vaikai). Kartais apimdavo nežemiškas ilgesys, jausdavosi ūmai praradusi absoliučiai viską, vaitodavo – galvoje nubusdavo kažkokių melodijų nuotrupos ar iškildavo mėlynai apšviesti, be galo artimi ir reikalingi, amžiams pradingę veidai.
       O, čia buvo visai kas kita! Scenoje degė žvakės, skleisdamos šventyklos, paslaptingų apeigų kvapą, palaimingą ramybę, rimtį, susikaupimą. Ji prisiminė, kad inkai turėjo Nežinomo Dievo šventyklą, kurioje galėjo melstis kiekvienas ir kam tik panorėdavo. Čia žmonės taip pat pamaldžiai susikaupę žvelgė į begalybę.
       Sėdint paskutinėje eilėje smičių nebuvo matyti, atrodė, kad juodarūbiai žmonės keistais, grakščiais, slėpiningais judesiais išgauna garsus, nė neprisiliesdami medinių instrumentų. Ji žiūrėjo į tai pakerėta. Pirmame plane sėdėjo violončelistė tamsiai raudonu drabužiu it vešlus (toks gali būti ne tik krūmas!) angelas iš van Eiko paveikslų. Violončelistė glamonėjo instrumentą lengvais plačiais judesiais, čia atsilošdama, čia palenkdama galvą, siūbuodama į šalis, staigiai atmesdama geltonus raibuliuojančius plaukus. Ji buvo neįprastai graži ir mįslinga, tarsi kokia Karnos šventyklos vaidilutė. O dirigentas, įsivaizduojate, buvo lygiai toks, kaip Ji ir tikėjosi! Rūstus asketiškas vyriškis klasikiniu profiliu, kietai sučiauptomis lūpomis, žilais plaukais, ilgomis laibomis rankomis it paukščio sparnų griaučiai, su skausmo ir netekties ženklu veide (kurį galėjai įžiūrėti net sėdėdamas paskutinėje eilėje!). Berniukų choras priminė žydintį saulėgrąžų lauką! Tikrai, tikrai! Jie buvo juodais drabužiais, su didžiausiomis mezginių apykaklėmis. Berniukų tęsiama melodija buvo skaisti, spiginamai geltona nelyginant saulėgrąžų laukas karštą rugpjūčio vidudienį.
       Rodės, pasibaigus koncertui tie žmonės ne nužengs, o nuskris nuo scenos, didžiuliais baltutėlaičiais sparnais keldami vėsų ūžesį. Kokia viena plunksna gal net nusklęs Jai ant kelių...
       Ji stengėsi suvokti, iš kurgi sklinda muzika – iš susikaupusių įdvasintų veidų, akių, burnų, rankų, pirštų, sielų, instrumentų? Ne, ne! Muzika gaubia mus, pulsuoja aplinkui ir mumyse, tereikia nepastebimo judesio, magiško gesto, mudros jai prižadinti (kam gi tie sudėtingi instrumentai – fortepijonai, sitarai, vargonai, klavesinai, samisenai?).
       Apžvelgė sėdinčiųjų aplinkui veidus (paprastai taip žiūrima ne į žmones, o į debesis danguje ar pro šalį srūvančius sūkuringus upės vandenis). Veidai buvo ramūs, susikaupę, tarsi taurūs indai sklidini palaimos. „Ak, dar ne viskas prarasta, kaip tai nuostabu!“ – sukosi galvoje.
       Ją užplūdo begalinis dėkingumas viskam. (Teatleidžia tie, kurie moka draugauti su senais medžiais, išklausyti vargonų aimanų, kalbėtis su patamsėjusiais nuo laiko paveikslais. Jums šie jausmai pažįstami ir nereikalingi jokių paaiškinimų, bet Jai visa tai dėjosi PIRMĄSYK!)
       Tai buvo dėkingumas sėdintiems šalia, susikaupusiems, spinduliuojantiems pamaldžiu susižavėjimu, tiems scenoje, pasinėrusiems į apeiginį ritualą. Atrodė, lyg jie visi draugę dabar skrietų kokiame auksu, palaima, vos girdimu liūdesiu švytinčiame debesyje. Ji dar niekada nesijautė tokia vieniša ir niekada nebuvo šitaip susijusi su kitais! Dar niekuomet nebuvo taip kankinamai graudu, nė karto neteko patirti tokio sopulingo džiaugsmo! Tarsi lietaus, barbenančio paskutinę vasaros naktį į jau pradėjusius gelsti drebulių lapus, vienatvė, delčios, atsispindinčios žydinčiame tvenkinio vandenyje, skaidrus liūdesys, patrakęs džiaugsmas, kurį bloškia į veidus šiltas vėjas kiekvieną pavasarį, sumišai su vyšnių žiedlapiais. (Prisiminkite visa tai ir išgirsite muziką, kurioje skendėjo Ji!)
       Deja, Ji žinojo, kad tai BAIGSIS kaip kiekvienas stebuklas ir vėl viskas bus kaip buvę. Pragariškai sunku išlaikyti nesuteptus, neišblukusius šviesius įspūdžius – lygiai kaip prisiminti šviesius sapnus. (Kažkurioje Afrikos gentyje žmonės, kurie pamena savo sapnus ir gali ką tinkami veikti tuose trapiuose regėjimuose, laikomi šventaisiais!) Kai būdavo baisiai bloga, sunku, liūdna, Ji knaisiodavosi savyje, kankindavosi tarsi klaidžiodama aklinai tamsiais koridoriais ir nuolatos skaudžiai atsitrenkdama į sunkias, amžiams užtrenktas cinko duris. Ir iš niekur nesulaukdavo pagalbos, ir niekas niekas niekas, net ramūs medžiai po Jos langu, nežadėdavo paguodos!
       Ūmai prapliupo ovacijos!!!!! Ji krūptelėjo, tartum kas prie pat ausies būtų susprogdinęs balioną. Sėdėjo užsimerkus, nekrustelėdama, paskui vėl nuvilnijo muzika nelyginant glamonė. Troško amžiams pasilikti šioje muzikoje, įklimpti lyg marmurinė statula Pompėjos lavoje.
       Vėl klioktelėjo ovacijos. Žmonės salėje ėmė stotis, nekantriai bildėjo kėdės, kai kurie metėsi link durų, apklotų raudono pliušo užuolaidomis. Ji žiūrėjo, kaip mažas berniukas baltu megztiniu padavė violončelistei geltonų astrų puokštę. Krūptelėjo staiga prisiminus lygiai tokią puokštę, perrištą oranžiniu kaspinu su užrašu I LOVE YOU, kurią virpėdama teikė akiniuotam estrados žvaigždei (paskui visą savaitę sirgo, ilgėdamasi trumpo, šilto jo rankos prisilietimo).
       Ji vis dar sėdėjo. Ir, pasirodo, ne veltui! Į sceną išėjo moteris labai negražia blizgančia suknele ir pranešė, kad koncertas bus tęsiamas (balsas keistai trūkčiojo, nors Jai šįvakar viskas atrodė keista). Moteris negražia blizgančia suknele kažką pašnibždėjo dirigentui, paskui violončelistei ir pirmajam smuikininkui. Berniukai, nulipę nuo scenos, susėdo salėje laisvose vietose, tamsoje neryškiai bolavo apykaklės.
       Koncertas tęsėsi. Koncertas tęsėsi ir tęsėsi. Violončelistė nebegrojo. Apsisiautusi pilkos vilnos skraiste, stovėjo scenos papėdėje, atsilošusi į sieną. Tolydžio uostydama nekvepiančias astras, stebėjo orkestrantus ir dirigentą. Žvakės geso, tačiau niekas nedegė šviesos. Salėje nervingai, nerimastingai, net truputį maištingai sušnarėjo.
       Dirigentas dabar jau buvo panašus į pamišusį atsiskyrėlį fanatiką, per pamaldas užgrobusį šventyklą. Žili plaukai krito jam ant veido, judesiai tapo kampuoti, staigūs, nervingi, atrodė, kad jis laido prakeiksmus arba pagauna kažką ore, sugniaužia ir įniršęs sviedžia savo muzikantams į veidus. O muzika įgavo nuodingą, žaliai geltoną sieros garų atspalvį. Žvakės geso, ir muzikantai nustodavo groję, nors tai nebuvo „Atsisveikinimo simfonija“! Ilgiausiai jos ruseno prie mažyčio žilo senučiuko, stypsančio tarp milžiniškų litaurų, būgnų, lėkščių. Melodija pasidarė neapsakomai nyki, visus ūmai užplūdo neviltis lyg pabudus tamsią šaltą naktį, kai tolumoje bejėgiškai ūkia traukinys.
       Dirigentas sutrikęs negrabiai skėstelėjo rankom, paėmęs pluoštelį natų, uždegė nuo baigiančios smilkti žvakės. Muzikantai nutilo.
       Kilo juokas, švilpimas, kažkas plojo, trypė kojomis, šaukė iš pasipiktinimo ar nuostabos. Niekas nedegė šviesos nei salėje, nei scenoje.
       Išslinko laikydama žvakę toji pati moteris labai negražia suknele. Iš liepsnos trūkčiojimo buvo galima spręsti, kaip virpa jos ranka.
       – Prašome ramybės ir – nekelti panikos. Prasidėjo karas. PRASIDĖJO KARAS. P r a s i d ė j o    k a r a s , – pasakė ji tris kartus visiškai skirtingomis intonacijomis, tarsi ieškodama tinkamos tokiems žodžiams. – Ant miesto numesta bomba. Prašomebepanikos! – iškošė vienu atsikvėpimu, buvo neįmanoma suprasti, ką tai reiškia. – Visas miestas sunaikintas. Prašomebepanikos! Esame per pusę kilometro nuo sprogimo epicentro. Prašomebepanikos! Mūsų pastatas per kažkokį stebuklą, – ji nutilo, o paskui lyg ir pasitaisė: – neišaiškintomis aplinkybėmis išliko. Prašomebepanikos! Pas mus jau skrenda gelbėjimo ekspedicija. Visus prašome pasilikti savo vietose. Prašomebepanikos! Išeiti iš salės, atidarinėti langus ir duris griežtai draudžiama! Prašomebepanikos! Šviesos įjungti, deja, negalime, nutraukta elektros linija. Prašomebepanikos! Tuoj bus surastos ir atneštos žvakės, skirtos naujametinei „Atsisveikinimo simfonijai“. Prašomebepanikos! – užbaigė ji atsikvėpdama taip giliai, kad net žvakė užgeso.
       Tačiau panika kilo. Įsivaizduokite save tokioje situacijoje – tarsi pabudus iš košmariško sapno, kai rankos ir kojos nutirpusios, sukaustytos, o atlošta galva nepajudinama, suparaližuota siaubo. Prašomebepanikos!!! Tačiau jūs puolate prie durų, kurios pasirodo užrakintos, plėšiate raudono pliušo užuolaidas, klebenate rankenas, daužote kumščiais, spardote kojomis, mėginate išlaužti pečiais.
       Ji tebesėdėjo savo vietoje. Matė, kaip mažutėlytė kuprota senukė su šlepetėmis dalina žvakes. Muzikantai degiojo jas drebančiom rankom, daugelis rūkė.
       Dirigentas, atsisukęs į salę, kažkaip maldaujamai įsakmiai, o gal įsakmiai maldaujamai tarė:
       – Ak, sėskite gi visi į savo vietas. Mes jums ką nors pagrosime. Nusiraminkite...
       Keista, bet visi pakluso, lyg darželinukai nuolankiai susėdo verkšlendami, vaitodami, aikčiodami, šniurkščiodami nosimis.
       Ji suprato, kokiomis „neišaiškintomis aplinkybėmis“ išliko jų pastatas vos per puskilometrį nuo sprogimo epicentro. Muzika panardino juos visus drauge į kažkokį palaima ir vos girdimu liūdesiu švytintį debesį. Tai buvo niekieno nenugalimas švytėjimas!
       Bet veikiai Jos galvoje ėmė suktis, tikriau, trūkčioti kaip užsikirtusi plokštelė vienui viena mintis: a š n e n o r i u m i r t i a š n e n o r i u m i r t i  a š n e n o r i u m i r t i . . . Ji regėjo, kaip toji mintis it deginantis, iki šnypščiančio raudonio įkaitintas stačiakampis blokas be galo lėtai leidžiasi nuo lubų žemyn, ant galvų, grasindama visus sutraiškyti.
       Dabar jau, be jokios abejonės, vyko apeigos! Taip žmonės, laistydami ašaromis šaltas mozaikines grindis, giedodavo cerkvėse, vildamiesi atstumti totorių antplūdį. Varinis varpų gaudesys drauge su varnų pulkais kildavo į alkaną dangų neužkirsdamas kelio juodiems maro vandenims. Mušdavo būgnus, pūsdavo didžiules rožines kriaukles, kol akys iššokdavo ant kaktų, o smilkiniuose sprogdavo gyslos, tačiau ugnis plėsdavosi, godžiai springdama, žiaukčiodama, žagsėdama rydavo kaimus, miestus, rūmus, miškus.
       Buvo keista, kraupu ir absurdiška. Muzika nebebuvo nei gaivus vanduo, nei glamonė. Ji tapo skvarbi, visa ardanti, ėdėsi į akis, burną, visą kūną, keldama šleikštulį, silpnumą, kaustančią baimę paširdžiuose ir galugerklyje – lygiai kaip radiacijos spinduliai ten, anapus.
       Įtampa augo. Salėje buvo visiškai tamsu, žvakių apšviesti muzikantų veidai panėšėjo į nemaloniai tragiškas ispanų baroko skulptūras.
       Galvoje buvo tuščia kaip niekad. (Seniau ji manė – kol žmogus gyvas, tol jame sūkuriuoja mintys.) O gal ji jau buvo mirusi?
       Į sceną vėl išslinko moteris, nešina žvake. Nusivilkusi negražiąją blizgančią suknelę, dabar buvo su tokiu pat bjauriu žydru lietpalčiu.
       – Atvyksta gelbėjimo ekspedicija! Prašomebepanikos! Malūnsparniai mus paims! Prašomebepanikos! Pirmieji bus sodinami vaikai, paskui moterys ir seneliai. Prašomebepanikos! Orkestrantai išeis paskutiniai. Prašomebepanikos! Prašome griežtai laikytis eilės tvarkos! Piašomebepanikos! Prašome visus lėtai ir tvarkingai eiti link išėjimo!
       L i n k  i š ė j i m o .
       Taigi, kaip duris mes vadiname „įėjimu“ iš lauko ir „išėjimu“ iš vidaus, lygiai toks gyvenimo ir mirties santykis, – prisiminė kažkada skaičiusi Tibeto Mirusiųjų Knygoje.
       Vėl kilo panika. Visi laužydami kėdes, stumdydamiesi, virsdami, keikdamiesi, rėkdami grūdosi prie išėjimo. (Ji pasijuto lyg atsidūrusi kokiame pragariškame POP muzikos festivalyje.) Berniukai iš choro veriamai spiegė. Orkestrantai grojo kažką panašaus į žvalų maršą. Spūstis išrovė Ją iš vietos, nubloškė link durų, šveitė į koridorių. Iki kraujo nusibrozdinusi ranką, atsidūrė prie laiptų. Klampioje tamsoje visi plūdo marmuriniais laiptais; vaiduokliškai atsispindėdami veidrodyje. Ji užsimerkė ir išvydo padūmavusį to estrados žvaigždės (prisimenate – geltonos astros, oranžinis kaspinas su užrašu I LOVE YOU) žvilgsnį. Jautė lygiai tokį pat alpulingą silpnumą kaip ir tuomet. Mėgino įsivaizduoti, kad jos kūnas krinta nebūtin pragaištingais kalnų upės verpetais, su maurojančia sniego lavina ar aštrių, krauju aptaškytų akmenų griūtim. Tai pasirodė taip klaiku, taip beprasmiška, taip absurdiška, kad ji ėmė klykti drauge su visais. Jautė, kad tuoj tuoj neteks sąmonės.
       Hole jau vaikštinėjo kareiviai. Tikriausiai kareiviai. Sunkiai apibūdinami padarai, žmonės ne žmonės, panašūs į marsiečius iš primityvių fantastinių filmų (įsivaizduojate?). Ant parketo voliojosi neštuvai, slepiamosios spalvos dėžės su Raudonojo Kryžiaus ženklais, dujokaukės, storos medžiagos apsiaustai.
       Žmonės blaškėsi šlitiniuodami, stumdydamiesi, griūdami ant gerai išvaškuoto parketo. Kareiviai turėjo stiprius žibintus, šviesa smogte smogdavo, rodės, spiria į veidą, paširdžius, pilvą ar pakinklius.
       – Stokite į eilę, stokite į eilę, – šaukė kažkas į megafoną, – tvarkingai, ramiai, be panikos stokite į eilę! Pirma vaikai, moterys, seneliai, paskiausiai vyrai. Tvarkingai stokite į eilę prie I Š Ė J I M O . Ten jums išduos dujokaukes ir radiacijai nepralaidžius apsiaustus!
       – Nenoriu prie išėjimo!!! Nenoriu prie išėjimo!!! – spiegė Ji, nebeatpažindama savo balso.
       Šalia Jos stovėjo frakuotas vyriškis su kontrabosu (orkestrantas tikriausiai). Ji staiga prisiminė motinos pasakojimą: kai toji buvo dar visai mažytė, okupacijos metais, kartą regėjo iš geto šaudyti varomus žydus. Moterys nešėsi mantą, vaikai – medinius arkliukus išpešiotais ašutiniais karčiais, o vienas senas vyras giliai įdubusiomis akimis, beveik žydra veido oda – kontrabosą. Ar jie žinojo einą mirti? Kiekvienąsyk, kai mama tai pasakodavo, Ji graudžiai raudodavo.
       Dabar Ji raudojo lygiai taip pat graudžiai. Vėl pasijuto kaip ir po kitų koncertų: galva – tarsi ištaškyta į šipulius puodynė. Mėšlungiškai gniaužė ją rankomis, rodėsi, šukės iki pasiutusio skausmo sminga delnuosna.
       Žmonės lyg pamišę veržėsi laukan, nors ten ir tykojo radiacijos pavojus. Tarsi visus ūmai būtų apsėdusi klaustrofobija, rovė nuo langų mėlyno aksomo ir gofruoto šilko užuolaidas, plėšė užkaltus langus, nusidrėksdami rankų odą, laužydami nagus, mėgino kulti stiklus. Galop pavyko atverti vieną langą, žmonės rėkdami, griūdami šoko laukan, bėgo prie malūnsparnių, į kuriuos lipti pasirodė draudžiama.
       Ji taip pat išsprūdo laukan, šokdama parklupo, susimušė koją. Ant Jos užgriuvo dar kažkieno kūnas, pabiro geltonos astros. Pasukus galvą, šalia pamatė išblyškusį putlų veidą – lygiai kaip Van Eiko angelų (atspėjote, tai buvo violončelistė). Jos padėjo viena kitai atsikelti. Van Eiko angelo suknelė buvo keliose vietose perplėšta. Ji žiūrėjo į geltonas, juoduose pelenuose pažirusias astras ir šįsyk kažkodėl prisiminė jo (taip taip, to estrados žvaigždės) praviras lūpas.
       Kur tik pažvelgsi driekėsi juoda, tarpais violetine liepsna rusenanti plynė, lyg milžiniška laužavietė. Oras buvo nepakeliamai tvankus, dvokiantis, smaugiantis, dusinantis, žudantis! Pačia tiesiogine prasme – žudantis oras, užuodžiate?
       Violončelistė, staiga suklikusi, nelyginant pašautas paukštis laviruodama tarp ugnies apimtų plotų, pasileido ton pusėn, kur buvo senamiestis. Ūmai plati raudona jos suknia užsiliepsnojo, ugnis lyžtelėjo angeliškai purius plaukus. Įdomu, ar ji išgirdo goslų liepsnos kuždesį sau už nugaros? O gal tai priminė deginantį sparnų šlamesį? Ji ėmė pratisai klykti. Griuvo ant žemės ir pradėjo voliotis, vis taip pat pratisai klykdama. Tai nebebuvo žmogaus balsas, – sumišas mašinos stabdžių ir pervažiuoto šuns spygsmas. Būrys kareivių nubėgo prie jos. Buvo visiškai aišku, kad nebeįmanoma padėti tam kupliam liepsnojančiam angelui (kažkam kažkada pasirodė kuplus liepsnojantis krūmas...). Niekam nebebuvo įmanoma padėti!!!
       Vaikai su dujokaukėmis ir plačiais apsiaustais kniubdami bėgo prie malūnsparnių ir dingdavo juose tarsi pražiotuose drakonų nasruose.
       Dangus pulsavo, nepakenčiamai raudonas, šleikščiai geltonais pakraštėliais (nors buvo naktis ir tamsiai mėlyni žvaigždėti debesys turėjo skleisti gaivią sidabrinę vėsą). Ji pamatė juodą išdidų siluetą pūlingai kraujuojančio dangaus fone. (Tai dirigentas, rūstus asketiškas vyriškis klasikiniu profiliu, kietai sučiauptomis lūpomis, plevėsuojančiais žilais plaukais, su amžinu skausmo ir netekties ženklu veide.) Ji prisiminė dar vieną mamos pasakojimą: mergytė, praūžus priešo bombonešiams, mėšlungiškai spausdama savo mamos (Jos senelės) ranką išlipo iš paskubomis iškastos slėptuvės, pamatė lygiai tokį juodą išdidų siluetą pūlingai kraujuojančio dangaus fone. Tai buvo vienuolis, tėvas Paukštys, meldęsis su jomis toje pat slėptuvėje antskrydžio metu. Dabar jis dėkojo dievui už praūžusią nelaimę, o maža mergytė, skaudžiai gniauždama motinos ranką, žvelgė į dangų – milžinišką, krauju pasruvusią žiauraus pamišėlio, žmogžudžio dievo akį.
       – Ne, ne, ne, ne! – šaukė dusdama, kosėdama, springdama.
       Ji susiėmė rankomis galvą. Atrodė – čia kažkokia klaida, Ją užmiršo pažadinti iš klaikaus sapno, jėga bloškė į žiauraus, žmogžudžio dievo pamišėlišką regėjimą.
       – Ne, ne, ne, ne, ne! – šaukė dusdama, kosėdama, springdama. Kažkas čiupo ją už pečių, užlaužė rankas, maukšlindami ant galvos dujokaukę.
       – Ne, ne, ne, ne, ne! – švokštė dusdama. Pro aprasojusius dujokaukės stiklus regėjo, kaip į raudoną dangų nyra malūnsparniai nelyginant milžiniškos musės krešančio kraujo vonion.
       Matė, kaip sprogsta pirmasis, kuriame sėdėjo patys mažiausi choro dainininkai, ir tas, baltais drabužėliais, teikęs geltonas astras violončelistei. Ją čiupo už rankų, tempė prie malūnsparnio. Ji muistėsi, rangėsi, klaupėsi, duso, kol neteko sąmonės.
       Atsigavo tik malūnsparniui pakilus, Jai nuėmė dujokaukę ir pakišo amoniako buteliuką panosėn. Kosėdama žiūrėjo pro langą. Iš viršaus baltas Filharmonijos rūmas juodoje rūkstančioje plynėje atrodė lyg nespėjęs sudegti kaulas gęstančiame aukure.
       Dėl neišaiškintų priežasčių sprogo ir tas malūnsparnis, kuriame skrido Ji, taip pat – visi likusieji. Niekam nepavyko išsigelbėti.
       Tik nepaliestas Filharmonijos pastatas bolavo rūkstančiame pamišėlio aukure, vos per puskilometrį nuo sprogimo epicentro...

       1982

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.