Liudvikas Jakimavičius (g. 1959) – poetas, dramaturgas, literatūros kritikas. 1985 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1991 m. – Muzikos akademijos scenaristų kursus. Išleido eilėraščių rinkinį „Kitoj miško pusėj“ (1989), rinktinę „Medinė/Wooden“ (2001), kurioje spausdinama ir naujų eilėraščių. Parašė pjeses „Milžino širdis“ (1985), „Gaisrininkų legendos“ (1988), 1989–90 kūrė tekstus „Šėpos“ teatro tęstiniams vaidinimams „Revoliucijos lopšinės“ ir „Komunistinės nostalgijos“. 2002 m. su dailininku Mindaugu Šnipu Vilniuje surengė akciją „Viešoji knyga“ (į knygą-skulptūrą visi rašė ką nori). Dirbo „Metų“, „7 meno dienų“ redakcijoje, prodiuserių firmose, Baltijos TV, vėliau – „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Apdovanotas Gaisrininkų premija už pjesę „Gaisrininkų legendos". LR Kultūros ministerijos premijos už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis (2003) laureatas. Už eilėraščių apysaką „Elio“ (2007) apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos premija.  L. Jakimavičiaus poezijai būdinga elegiškai ironiška intonacija, tolimesnės ar artimesnės istorijos veikėjų ir dabarties susidūrimai, atskleidžiantys žmogaus trapumą ir negailestingą, kartais sarkastiškai pavaizduotą romantinės praeities modifikaciją dabartyje. „Gimiau Žemaitijoje, Kulių kaime 1959 metais. Iš ano tolimo laiko prisimenu tik sausledžius, kuriuos pelkynuose traiškydavau auliniais, brolio išaugtais batais“ (LIudvikas Jakimavičius).