jakimavicius elio

      „Elio“ – tai knyga apie pralaimėjimą. Ir apie tai, kas neįmanoma. Tai taip akivaizdu, jog pastebi net pats autorius: „Ir ši neįmanomybė labiau guodžia nei liūdina, nes tobulas yra tik tas, kurio vardo čia neminėsiu – tasai, kuris stebi, šypsosi ir liūdi, keliaudamas Elio pralaimėjimo istorijų paraštėmis, kartais pasislėpdamas ir vėl išnirdamas iš už debesies atsisėda šalia, kad mūsų Elį persekiojanti lemtis netaptų nepakeliama.“ Salmano Rushdie „Šėtoniškose eilėse“ romano herojams kartais pasirodo Dievas, kuris skaitytojui aiškiai primena autoriaus bruožus. Ir tai ne tiek postmodernu, kiek logiška. L. Jakimavičius Elio likimą dalijasi su skaitytoju, sako „mūsų Elis“, tartum šis būtų jųdviejų kūdikis (tai kūrybos ir jos suvokimo psichologijos požiūriu – teisinga), ir jau cituotame knygos viršelio tekste piešia ne savo, kaip Elio, t. y. teksto apie Elį, kūrėjo, o įsivaizduojamo, tiesa, kiek sukarikatūrinto, iš už debesėlio pasirodančio ir greta prisėdančio, Dievo portretą. O gal autorius, ištardamas „mūsų Elis“ turi omenyje save ir Dievą? Ir vienu, ir kitu atveju – gražu bei infantilu. (Aidas Marčėnas)

 
 
 
Gimdymo trauma
 
bijojo gimdymo

jautė – kažkas ne taip

lyg žagsėtų įsčiose

kalendoriuj vis mėgino atsiskaičiuoti

ar tik nebus ta kovo diena

kai pati prisiprašė

 
Kulių vyrai

visą diena, per lietų

kapojo kadugius ir eglišakes tankumynuose

vilko ir metė glėbiais į užlietas užutekių pievas

darė nerštavietes
negrįžo pietų

mintys per lietų įsibėgėja belaukiant

ypač tą valandėlę

kai vaikai sumigdyti pokaičio

 

jau sutemus visas permirkęs grįžo

žlegsinčiais kerziniais

klestelėjo ant uslano prie krosnies

šypsojosi kojas ištiesęs

sako, – nutrauk, susimetė autai –

gal kiek ir per daug išgėręs Sidabro naminės

visi Kuliai žinojo – sidabrinė gera – tai ne valdiškas tručas

nutraukė kerzus, nurengė

 

sėdi visiškai nuogas, nugara atsirėmęs į krosnį

žvilgsnis toks minkštas iš užkrosnio prieblandos

jau koks susitraukęs tas pimpalas – net paėmė juokas

sako, – sąnariai sustingo, įpilk iš šėputės

įpylė stiklinę, atriekė duonos, lašinių, papjaustė lėkštėn cibulio

eik šen po katdra – sušildysiu

tyliai pasakė lyg kitos moters balsu

tas ir buvo tikrasis jos balsas

išsūpuotas lietingos dienos minčių

 
berniukas gimė
atbulas

nenorėjo į šitą pasaulį, – juokės akušeris

kai atnešė žindyt

vos paėmus apsiverkė –

žvairas viena akim

 
šitas bus Elis
 

Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
prieš tai
 
Elis
 

Gimiau rajono ligoninės gimdymo skyriuj.

 

Prieš tai gimė du mano broliai

prieš tai

buvo mirę du motinos broliai

motinos tėvas

mirė nuo džiovos per karą

prieš pat savo laidotuves

prieš mirdamas dar pasakė:

kas eis į mokslus –

žemės negaus.
 

Prieš tai svetimoj žemės pusėj

per karą miško darbuos

medkirčių barake išsekęs numirė tėvo tėvas

kitam Lenos krante kietam

gavo žemės

per patį ledonešį tratant upėj ledams

ten kiti ir palaidojo

nebuvo žmonių kas girdėtų

ką pasakė prieš mirdamas

greičiausiai – nieko.
 
Prieš tai
 

sunkūs bet nuostabūs buvo laikai

visi buvo gyvi
 

motinos tėvas ūky augino kvapnų tabaką

atsivežęs iš Amerikos seklų

vakarais rūkydavo storas suktines

kaip koks tavernų kaubojus

drėgnai atsikrenkšdavo

seserys siuvinėdavo arnotus

bažnytines vėliavas

nimbus – plonyčiais auksiniais siūlais

mažais dygsniukais.

 

Tėvo tėvas samdydavo guvernantę

vaikus mokė gražių manierų

dainuoti prancūziškai

visus penkis susodindavo už fortepijono

skambinti Rigadoną

per pokylius

svečiams ir klebonams

iš Ariogalos Baisogalos Leščių ir Kauno

iš grafinėlio

įpildavo savo gamybos krupniko.

 
Bet Eli
juk ir jie visi

turėjo turėti savo prieš tai –

kur andainykščių šaukštai šakutės durų rankenos

                                                     pypkės samovarai

plauką smeigtukai porcigarai kur lazdos

panelių žiedai su akelėm

kur surašytos jų meilės ir nuopuoliai

kur jų akmenys su epitafijom

kastai per menas

kokia gyvenimo filosofija

taip nugyventi gyvenimus

kad nebeliktų nieko?
 

Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Mokytoja Angelė
 

Šitas vaikas yra kitoks

ne vien

žvairas jo žvilgsnis

visa raižanti skustuvo geležtė

akys yra tik plyšelis

dirstelėk pro jį
ir atsivers
siaubinga misterija

kur sielos tamsiuos kambariuos

grumiasi nesutramdomi demonai

pleška baltas pragaro gaisras

nežiūrėk į šito vaiko akis

venk krypčių

kur susikerta trajektorijos

nematomu tiltu

persimes ta velniava

tavo sielon
įsivogs

nužiūrės slapčiausių kertelių paslaptis

naršys ir pavers skudurynu nebesutvarkomu

 
nebeišeis
 

naktimis tau sapnuosis

košmariški jo vaizdiniai

 

Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
 

Elio pirmasis regėjimas

 

Priepuolis ištiko sekmadienį

per pietus buvo atėjęs

tėvo pažįstamas su nutrintu odiniu portfeliu

valgė su visais balandėlius

tėvas ištraukė iš bufetuko nugertą butelį pliskos

žmogelis kalbėjo tyliai

sunku buvo suprast apie ką

baugščiai dirsčiojo į šalis

į telefono aparatą koridoriuj

ant stalo krašto padėjo

dvi nestoras knygas aplenktas laikraščiu

sakė, – ginkdie, apie tai niekam neprasitarti

pats jis laikąs tokias knygas

lovoje po patalyne

 

Elis staiga pajuto

kad svaigsta galva

nesusigaudo kas vyksta

stebėjo tarytum iš tolo nebesuprantamą užstalės sceną

nuėjo prigulti į kitą kambarį

gulėjo ant nugaros atsimerkęs

ir nustebęs žiūrėjo

kaip ima iš lėto pulsuoti

baltas lubų ekranas

toje vietoje kur nutrupėjusios kalkės

atsirado plyšys
 

iš pradžių nedidelis

gana sparčiai platėjo ir žiojos

tarytum bedantę burna pakraščiais užsiraičiusiom lūpom

ta erčia ėmė traukti savin

jautė lyg kviestų kas į tuščiaviduri tolį

jokios baimės nejuto ir niro

akimirką buvo visiška tuštuma

iš kurios lyg iš miego gilaus nubudo

tenai

stovėjo ant didžiulės kalvos

apačioj plytėjo žalias saulės nutviekstas slėnis

už nugaros padūmavęs skendėjo pilkšvas raukšlėtas kalnynas

baltas ožys riestais rantėtais ragais

įbėgo į slėnio peizažą

gaivalas muistės šėliojo stojosi piestu

priešais jį iš kažkur atsirado vyras drobiniu apsiaustu

avėjo sandalais

stiprus nebejaunas negražių grubių veido bruožų

galėjai aiškiai matyt – patyręs gyvenimo

vėtytas mėtytas

čiupo gyvulį už ragų

laužė sprandą

ožys nesidavė muistėsi šaižiai subliovė spyrė užpakalinėm į tuštumą

bet vyras

lenkė prilenkė ir keliu

prispaudė gaivalo galvą prie žemės

išsiplėtė gyvulio šnervės

pasimatė bjaurūs geltoni kapliai

galingas sukinys už ragų

ir toks garsas

lyg sutraškėjo stuburo kaulas

trumpas agonijos virpulys perbėgo gyvulio kailiu

atsistojo žmogus ir nuėjo mažėdamas slėniu

dabar Elis pamatė

kad slėnio pačiam pakrašty bolavo

lyg gelsvo marmuro miestas ar palapinės

buvo ir žmonės
ten

tekėjo ramus kasdienis gyvenimas

Elis kaip amfiteatre

galėjo stebėt panoramą ir detales

rytietiško gymio veidus

dviem kubilais nešina kinkavo susiraukšlėjusi senė

iš paskos straksėjo neūžaugos

erzino gal ir šaipės

 

staiga žvilgsnis sustojo miesto pačiam pakrašty

prie aptrupėjusio seno fontano

tikriausiai seniai iš jo

nebetryško vanduo
be tvarkos aplink

augo lopais parudavę aštrūs krūmynai

gal buvusių oranžerijų ar gyvatvorių liekanos

išdžiūvęs baseinėlis

o ant jo atbrailos

sėdėjo jauna mergina

liūdėjo ar mąstė nusiminus kažką

matė ją iš nugaros

ir Elį staiga nutvilkė

atpažinimo šiurpas –

Gabrielės tamsraudoni plaukai –

atmintinai buvo išmokęs tą vario spalvą

be jokios abejonės – tai ji

štai kas dabar paaiškėjo Eliui

visados įtarė, kad slypi joje kažkokia paslaptis

kurios gal ir ji negalėjo pati sau įminti

taip būtų žiūrėjęs dabar į ją ištisom amžinybėm

buvo liūdna ir gera taip būti kartu

nematomam matant

bet už akimirkos pasirodė vyras

tas pats kur sutramdė gyvulį slėny

jis priėjo artyn prie Gabrielės

delnu palietė galvą

kalbėjo labai ramiai

ne ramino ne guodė

o sakė kažką be galo svarbaus ir buvo matyt

kad Gabrielė supranta

per ranką į ją

suteka ramios to žmogaus mintys

po to vyras pasisuko į Elį

ir tas pasijuto nejaukiai

tarytum slapukas pagautas smalsaujant

bet vyras

matyt visą tą laiką žinojo

kad buvo stebimas
– Eli,

niekam nieko nepasakok ką čia matei

jei prasitarsi
nebesugrįši.
 
Akimoju dingo regėjimas

buvo girdėt iš virtuvės

kaip motina kriauklėje plauna lėkštes

kaip sutarška šakutės

Elis įėjo į valgomąjį

tas žmogelis su portfeliu buvo išėjęs

stalas jau buvo nurinktas

nebuvo matyti tų dviejų knygų aplenktų laikraščiais

buvo sekmadienio pavakarė

tėvas buvo palinkęs prie radijo aparato

klausėsi Amerikos balso

 

Eliui buvo tada septyniolika.

 

Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Skaistykla
 

Elis svarstė, – jei yra du skirtingi mano pasauliai: tas kasdieninis čia, kuriame gyvenu, rytais nubundu, keliuosi, prausiuosi, geriu baltintą kavą su cikorija, einu į pamokas, pasaulis, kuriame yra mano tėvas, motina, du vyresni mano broliai, kurių beveik ir nėra, mano portfelis, draugeliai , vadinantys mane apuoku, su kuriais žaidžiu futbolą, mokykla, mokyklos direktorius, darbų mokytojas, patvirkusi anglų kalbos mokytoja Angelė, rodanti savo triusikėlius, Gabrielė, bet apie ją visai kita šneka, ir daugybė kitų mane supančių daiktų, atsitikimų ir kasdienių istorijėlių, nutinkančių ištisus metus, ir kitas mano pasaulis – ten – esantis mano regėjimuose, kuriuose aš irgi esu. Gabrielė irgi yra ir viename, ir kitame pasaulyje. Tas vyras su sandalais – tik ten. Kaip tie pasauliai susiliečia, ir išvis, ar tas „ten“ yra pats sau, gyvena savo gyvenimą savo miestuose su savo žmonėm ir jų istorijom, meilėm, nusivylimais ir paslaptimis, savo tragedijom ir džiaugsmais, pagal savo gyvenimo taisykles ir logiką. Jei jie nesusiliečia, nesusikerta, būna kiekvienas pats sau užskliaustas, kaip aš į jį pakliuvau, kaip galėjo ten atsirasti Gabrielė? Jei tai tik mano fantazija, kodėl ji sukūrė tai, ko aš pats sau negaliu paaiškinti? Tai, ką aš dažnai fantazuoju, yra visai kas kita, nes kuriu vaizdus, kurių trokštu, geidžiu matyti, istorijas, kuriose norėčiau dalyvauti, susigalvoju tokias jų pradžias ir pabaigas, kad tas žaidimas patiktų pačiam. Tie naujai atsivėrę reginiai visai kitokie, ten veikia visai kiti man nežinomi dėsniai, aš nieko negaliu numatyti, ir ar priklauso tame pasaulyje kas nors nuo manęs? Jei aš pamėginčiau ten ką nors pakeisti, ar įvykiai imtų rutuliotis kita kryptim? Sakytum, panašu tai kažkuo į sapnus, bet ne sapnai. Sapnas nubudus subyra, sueižėja, sutrupa, išsisklaido, o šitie reginiai lieka aiškūs ir ryškūs kaip neblunkantys paveikslai. Ir ištinka jie ne miegant, atsimerkus, būnant visai aiškaus, ne aptemusio proto.

 

Elis prisiminė vieną dalyką, kuris anksčiau jam atrodė nesąmonė. Tai matematikos lema, kad dvi lygiagretės susikerta begalybėje. Vadinasi, du begaliniai laidai susijungia kažkur be galo toli. Tame susilietimo taške turėtų įvykti trumpas sujungimas. Jei dvi lygiagretės susikerta, tai šalia esantys pasauliai susikerta ir susipina neišvengiamai. Elis jautė, kad priėjo kaži kokią labai svarbią ribą, atsakymas turėtų būti visai čia pat, ir jam staiga toptelėjo – religija... Apie religiją neišmanė beveik nieko. Tiesa, mokėjo atmintinai gal keturis, gal penkis poterius, pienburnis, gal iki keturiolikos motinos stumiamas per Kalėdas ir Velykas dar nueidavo į bažnyčią, nuobodžiaudavo, kaip tada jam atrodė, visiškas banalybes, kunigo pamokslus ir pagrūmojimus. Tuščias jam tada atrodė motinos religingumas ir visas tas reikalas, juoba, kad negalėjo atrasti atsakymo, už ką Dievas nubaudė jį, pačią pirmą gimimo dieną apdovanojęs žvaira akim ir apuoko nosim. Bala nematė. Dabar į tuos dalykus reikėtų pasižiūrėti visai kitaip, atmetus visas nuoskaudas ir pigius prietarus, kuriais apskritai per laiką viskas apsineša ir apauga, kad tampa savo parodija. Ir kaip jam anksčiau šitai neatėjo į galvą, kad religija ir yra tiltas tarp šiapus ir anapus, dviejų plokštumų ar sferų sankirta. Bet iš kokios religijos yra jo regėjimai, Eliui kol kas buvo didžiulė neįminta mįslė. Kad ne Pragaras, tai tikrai, bet ir ne Dangus, nes yra ten ir liūdesio, o dar tie neūžaugos besišaipantys iš raukšlėtos senės... Ne, ten negali būti Dangus, ir jis nusprendė kol kas tą „Ten“ pavadinti Skaistykla, kol bent kiek aiškiau susidėlios sau visa tai, kas, kaip ir prie ko.

 

Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Pralaimėjusių

(mokyklos tualete koridoriaus gale)

 

Išsirėkt, išsikeikt, išsikosėt,

išsispjaudyt paauglio ašaras,

išvietėje išsišviečia

pralaimėjimų tuštuma.

 

Surašyk pralaimėjimo sąskaitą

ant tualetinio popieriaus

ir nuplėšk išvyniotą juostą

ties riba, kur esu

dabar.
 

Pro išsižiojusią burną

didelis pučiasi burbulas,

sprogsta ir seilėm aptaško

išleistuvių švarko skvernus.

 

Niekad daugiau nesugrįši

į kabinetą kur saulėj,

tirpstant polaidžio sniegui,

violetu švietė plaukai.

 

Rytas už gluosnių nuo upės

vynioja rūko paklodę,

saulėj mirgančią srovę

pila raudonus dažus.

 
Dieve,

kodėl šiam scenarijuj

beprotiškai ilgos atomazgos?

Prašau, per uždangų virvę

aštriu kalaviju
kirsk.
 

Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Akmenys

(pamokantis esė, nusižiūrėtas iš A.Camus „Sizifo mito“)

 

Visai neblogai išsimiegota, – tokia rami pirmoji mintis sukirbėjo Elio bundančioje sąmonėje. Ji palengva ryškėjo lyg nespalvota nuotrauka, plūduriuojanti ryškalų vonelėje. Geras rytas, kai dienai neturi jokių įsipareigojimų ar pažadų, kai neturi net aiškesnių siekių ar norų ką nors nuveikti. Gryniausias dzenas, drybsotum sau visą dieną lovoje, leisdamas mintims nevaržomai srūti, kol vakaro prieblandos ims glaustytis aplink langus, po to jau užsnūsi ir vėl nubusi neblogai išsimiegojęs, – svarstė Elis, ir maloni gaivumą, tiesiog gerumas užliejo jo kūną ir kambarį. O kodėl turėtum gyventi kitaip, pasiduoti savo ir kitų norams, užgaidų pagundoms, kurios neišvengiamai įvels tave į dienos reikalų mizeriją? Ta inercija veikti atsiranda iš būties baimės, ne iš kur nors kitur, – filosofiškai nusprendė Elis ir, pasidžiaugęs tokia gilia įžvalga, metė žvilgsnį į taburetę – jo naktinį stalelį. Į peleninę nuorūkų pavidalu buvo sukeliavęs visas Kastyčio pakelis. – Jo, – pagalvojo Elis. – Niekur nesidėsi – teks padaryti nedidelę išlygą, išnirti gatvėn cigarečių. Anksčiau Slovackio kiemas buvo lyg ir labiau pritaikytas tokiam žmogui kaip aš. Čia, ant smėlio dėžės atbrailos atsisėdęs, dažnokai parūkydavai, o kiek čia buvo išgerta su mergom ir prieteliais. Niekam neužkliūdavai šitame apleistame, yrančiame peizaže, tiesiog būdavai į jį įstatytas kaip nerėžianti akies detalė, ne per daug iškalbinga, bet potėpis ir ne visai bereikšmis. Dabar jau kitaip, – svarsto ant tos pačios smėlio dėžės cementinio borto atsisėdęs parūkyti Elis. Visi kampai nulaižyti, išrauti net krūmynėliai, malonūs nusimyžti, ir dar negana, lenda kaip kirminai iš po žemių statybininkai tinkuotom „specovkėm“. Aha... savivartis atvežė akmenų. Vienas, gal prarabas, nes kiek švaresniu apdaru, rodo vairuotojui abiem rankom, kad tasai važiuotų atbuliniu per veją. Chuj, – atsako jam vairuotojas, – per žolę nevažiuosiu, – ir išverčia akmenis ant grindinio, tolokai nuo pusrūsio, iš kurio buvo išlindę statybininkai. Na chuj, – ne per pikčiausiai tarsteli prarabas, – nenešiosim. Einam pietauti, – ir sulenda visi trys atgal į savo pusrūsį.

 

Jo, – pagalvoja Elis ir užsirūko dar vieną cigaretę. – O kas būtų, jei dabar niekieno neprašomas imčiau ir pradėčiau nešioti tuos akmenis, kiekvieną akmenį po dvidešimt metrų iki pusrūsio. Neprašydamas jokio atlygio, vadovaudamasis tik Kanto moraliniu imperatyvu. Ar ne visi taip daro? Eina į darbą, nesavanaudiškai pluša, nors, neslėpkime, sielos kertelėje viliasi, kad jo „prarabas“ gal kartą jį pastebės, o pastebėjęs stabtels akimirkai, gal net pasakys: „Gerai dirbi, galima tau ir sumokėti.“ O žmogui ko daugiau reikia, grįš namo pas žmoną ir vaikus laimingas, nes jį įvertino, jis gaus pinigų, atneš juos namo, arba dar geriau – nupirks rūkytos skumbrės, alaus, vyno ir nedidelį plokštuką (tą jau sau), ir dar liks pinigų, ir viską parneš namo. Toks tatai ne pats bjauriausias gyvenimo scenarijus. O kodėl ir neišbandžius?.. Elis susikaupia, pakyla nuo smėlio dėžės, prieina prie krūsnies akmenų, ima didėlesnį akmenį, užsiverčia ant pilvo ir neša link pusrūsio. Antrą, trečią. Prasiveria pusrūsio dangtis ir iš ten pasirodo pusė prarabo veido: „Ty čto, durak, dielaješ... Jabis ot siuda, pridurok.“

 

Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Elio postilė
 

Tada Jėzus paėmė duoną, padėkojo ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Jn 6, 11

 

Koks nors kino režisierius tiesiog apsilaižytų trindamas rankas – kokia kinematografiška situacija ir scenovaizdis: „Kristus – pagrindinis veikiantis asmuo, trys ar keturi personažai keliais tiksliais sakiniais nusako veiksmo aplinkybes, kad trūksta pinigų ir duonos, penkių tūkstančių minia ir daug žolės, ant kurios galima visus susodinti.“ Viskas paruošta stebuklo scenos filmavimui. Pliauškė. Įsijungia galingi prožektoriai, kameros, paleidžiami dūmų kamuoliai ir iš dangaus pasipila duonos kepalai ir rūkytų skumbrių muliažai. Ar ne tai mes kas dieną matome, kai dumia mums akis įvairaus plauko šuleriai ir fokusininkai gatvėje, turguje, iš žydrųjų ekranų ir iš kitur. Nieko naujo per amžius neišrasta, net didieji Renesanso meistrai, savo drobėse norėdami pavaizduoti stebuklą, griebdavosi panašių triukų – stengdavosi pagauti tą fizinę virsmo akimirką, kai tarytum iš nieko atsiranda daiktas. Ta stebuklo akimirka yra nepagaunama, neįmanoma fiksuoti taško, kada jis įvyksta, nematome, kokiu fiziniu ar jutimais sugriebiamu būdu realybė yra perkeičiama. Nėra to virsmo regimybės. Stebuklas iš tikro įvyksta tada, kai žmogus susigaudo, kad čia akimirkai buvo susipynę du pasauliai – regimasis ir anapusinis su skirtingais savo dėsniais ir logika, susilietę kaip dvi plokštumos. Ta pasaulių sankirtos akimirka nuo jo akių buvo paslėpta, užantspauduota. Slėpinys, mūsų protu ir logika neatrakinamas, tik įtikimas. Kitame Evangelijos epizode įtikėjimo pritrūksta Petrui, einančiam per vandenį, nes jis grįžta į savo žmogiškojo mąstymo logiką. Stebuklas atpažįstamas ne iš paties jo vyksmo, o iš ženklų, kurie suvokiami tada, kai stebuklas jau įvykęs, kai surinkti trupiniai. Tie neįtikėtini, protu nepaaiškinami perkeitimai vyksta ne regratyje, o sąmonėje. Esame klausinėjami, kaip tai atsitiko, kaip buvo, ką matei, jei matei, kaip Jis atrodė, ką Jis tau kalbėjo, ką sakė? Niekaip Jis neatrodė, nieko aš nemačiau.

 

Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Pralaimėjusiųjų tylėjimas
 
Gražiausia yra

ta pralaimėjusiųjų akimirka –

nesvarbu –

dar laisvų ar belaisvių,

kai jie niekur nebėga,

sėdi ant žemės,
kai tyli

ilgą gyvenimo pauzę –

maldą be žodžių.
 

Ir dažniausiai tada

Dievas liūdi tarp jų

graudžia pralaimėjusių šypsena.

 

Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.