Ji plaukiojo baseine.

       – Ei! – sušuko jis nuo baseino krašto ir atsidūrė po vandeniu.

       Jis išniro prunkšdamas ir ėmė kosėti.

       Ji nusijuokė ir priplaukė artyn.

       – Tu čia dažnai lankaisi? – ji paklausė.

       Jis palinksėjo galva.

       – Tai gerai... – tarė ji ir jis pajuto jos vidų, jis slinko joje ir aiškiai žinojo, kas atsitiks tuoj pat – jis daug kartų matė šį siužetą kine.

       – Reikia pabusti, – tarė jis sau, – reikia pabusti, – jis mokėjo vieną būdą, staiga sumaigantį sapno vaizdą ir išmetantį tave lauk – ir apsisuko.

       Jis pabudo savo automobilyje prie benzino kolonėlės.

       – Jūs nesipilsite? – šūktelėjo jam pro uždarytą langą moteris.

       – Ne ne, – tarė jis ir atsiminė kaip stūmė šią mašiną iš toli. Jai nereikia benzino – ji paprasčiausiai sugedusi.

       Jis išlipo iš automobilio. Jos namai, pasirodo, stūksojo visai šalimais. Jis pamatė save einantį prie stotelės ir lipantį į troleibusą. Nepažįstamos gatvės sukiojosi prieš jo veidą. Jis išlipo prie pat jos namų.

       Jos šviečiantis langas liudijo, kad ji turbūt dar yra viduje. Slinkdamas aplink namą iš dešinės pusės jis pasiekė garažą. Kitoje namo pusėje nuaidėjo žingsniai. Jis prisiplojo prie kolonos.

       „Taip ir maniau“, – tarė mintyse. Pro langą, pasilenkęs ir atidžiai išvertęs akis, praslinko Šundaras.

       „Taip ir maniau“, – tarė ir žvilgtelėjo po kojomis. Jis žinojo, kad žengti toliau negalima – ten baseinas – tas pats baseinas. Jis palingavo galva, išsišiepė ir nukiūtino atgal į garažą.

       Šundaras stovėjo viduje. Tačiau jo šautuvas kabojo jam ant peties. Šundaras stovėjo susigūžęs ir rengėsi kažką greitai atlikti – šoktelėti atgal, arba slėptis tarp gelžgalių – mat link garažo šviečiančiomis lempomis artėjo automobilis. Šundaras krūptelėjo.

       Jis pamažu prislinko Šundarui už nugaros, nukabino jo šautuvą, apvertė aukštyn buože ir prisitaikęs tvojo Šundarui per galvą. Garažo durys atsidarė. Vidun, barškindamas raktus, žengė neaukštas, su pilvuku vyriškis. Šundaras svyruodamas apsisuko ir nukrito veidu aukštyn. Jis įdėmiai stebėjo Šundaro akis. Žinoma – akys prasivėrė ir įsistebeilijo. „Aš viską mačiau,“ – pagalvojo jis jo mintimis.

       Jis atsigręžė į mašinos savininką. Šis lipo į savo automobilį ir paspaudęs rankenėles, įvažiavo į garažą. Jis prisimerkė ir pradūrė mašinai padangą. Mašinos savininkas pasilenkė prie jos ir dejuodamas ėmė seilinti pirštą ir liesti žiojinčią skylę. Jis truktelėjo dureles ir jos pakibo ant savo laidų. Mašinos savininkas apsigręžė ir, vaikiškai suraukęs veidą, griebė dureles už rankenos ir praverto stiklo. Jis spyrė iš visų jėgų į šviečiančias mašinos lempas, jis spyrė į besisukantį vairą, jis spyrė ir sulankstė bagažinės dangtį, jis spyrė į garažo sienas, jis spyrė į garažo duris.

       Jis pasileido lauk iš čia. Jis bėgo pučiančiam vėjui trenkiant į visą kūną ir priešinantis judesiams. Jis išskėtė rankas.

       – Stok! – ėmė rėkti jis, – stok! Stok! Stok! – jausdamas virpėjimą krūtinėje.

       Jis griebėsi savo švarko pečių – jie prigrūsti vatos ir tik sunkina bėgimą.

       – Stok, – dar tarė jis ir ėmė šnabždėti, – Dieve mano, Dieve mano, Dieve mano...

       Jis pasiekė aptemusios gatvės vidurį. Susilpnėjus vėjui, jis skriete skriejo gatve.

       (tik atsibudus)

      1992.9.15 12.30–13.20