aš apsigobiu geltona vilnone skara nuo tavo žvilgsnio, žingsnių aido. pasislepiu už geležiniais siūlais apraizgytų užuolaidų ir tyliai tūnau, sulaikiusi kvapą tūkstančiuose savo gyvenimų. bet šaltis stovi priešais ir šaiposi pamėgdžiodamas kiekvieno danties kalenimą.
žinau – kaip ir kiekvieną vakarą tapai mane gracingais teptuko brūkštelėjimais. kiekvieną vakarą vis tomis pačiomis spalvomis. tais pačiais žodžiais, balso intonacijomis spalvini mano akis, lūpas; šukuoji plaukus.
– gana –
geriau nupiešk man bespalvę jūrą. ne. geltoną. apgobsiu ja savo pečius ir tuomet viskas baigsis.
/iš dienoraščio/
salvadoras dali ravi dykumą
musės suka ratus
genialios antikinės musės
atropinėjančios dar genialesnes mintis
tai pirmas būdas įkvėpti
atsikvėpti
gulėti ir leistis nuropinėjamam
antrasis būdas eiti tuštintis
vėlgi genialios mintys
išsituštinusioj galvoj
įropoja tvirčiau
nuleidi smegenis
ir sėdi balkone gurkšnodamas
ką nors gyvenimiško
atropinėdamas kažkam
kažką nukankindamas kai atsibosta
prisimeni savo ekscentriškumą
pro balkoną matai musę
dykumą savo
eini ravėti menkiausių šapelių
kad būtų nebjaurota švari
nutapai atominį laiką
parduotas laikrodis tiksi seno
barzdočiaus kišenėj
išsiravėjus širdį kepenis dantis
iš savo dykumos
ir atominis laikas netenka prasmės
ir musės durnos atrodo
a ankščiau šitaip genialiai
atropinėdavo
anri pasistato raudoną kambarį
matisas apsukrus jaunuolis
per sekundę antradieninę
180° kampu
praeivį gatvėj nutvėręs sulanksto
sukarpo mažais kvadratėliais
kietais viršeliais knygoj
padžiovina
džiovinta praeiviena
raudonesnė apetitiškesnė
anri serga ligoninėj
nes žino – namie negalima
atneša lauktuvių knygą kumpanosis
giminaitis iš motinos pusės
90° kampeliu raudonu
išsivynioja
išsirengia lygi džiovintos džiovos
rausvinto kvadratėlio
ima delnan
ir krizena
sakytum nepilno proto deda
viena kvadratėlį
kitą delną
paklijuoja palygina teptuku pasistato
kambarį raudoną
atidaro duris
nebeturėdamas nei vienos atsarginės
delno dalies
pakviečia negražią damą prisėsti
ant kilimo nutriušusio
svarbu sienos raudonos išdžiovintos
svarbu nevarva
damai patinka
anri palata
raudonam kambary
ar tai kambarys palatoj
ant delno
vincentas van gogas vedasi brolį prie upės
teo, nebėk taip greitai nesvarbu
kad niekas nepastoja kelio
štai žiūrėk
bitė gėlė brolio bendravardžio
kapas akmeninė tvora
po kaklu mums tabaluoja
trys rožės ir dievas
su visais šventaisiais
tėvas su visais parapijiečiais
teo, nupjauk man ausį
gogeno marsietiškos akys
persekioja vis sparčiau
o saulėgrąžos su kiekviena diena vis
labiau spaudžia smilkinius
teo, visi psichiatrai serga
kaip ir psichai
galbūt netgi žymiai
sunkiau serga
teo, nebežvejokim
skauda joms
aistringasis amedėjas modiljanis arba modis eina nusigerti
visos mergaitės su kasytėm
visi keliai veda į romą
cara italia!
slenkant naktį neapšviestom
gatvėm svarbiausią pažadinti ką
nors aistringo
paspirti valkatą
ir stebėti grožėtis
kaip šoka ant kojų
ketindamas ir trenkdamas
tau į akį
stebėtina metamorfozė
užsikalam duris
užmigdom langus
modžio nėr namie
visos mergaitės su kasytėm
kartas nuo karto įšoka paplaukioti
tau į akį guolį ar vyno butelį tuščią
numestą už lovos
pikaso žaidžia kauliukais
strykt – pastrykt
po dvi tris ar net kokias visas
keturias akis ant lovos išvyniojęs
senumu purvinus skudurus
po grindis išspardęs
išmeti savo laimingą skaičių
arba nelaimingą išmeti pro langą
nuo to jis kaip žinia netampa laimingesnis
pradeda inkšti
aimanuoti ir kitaip švebeldžiuodamas
skųstis
policijos viršininkui kaimynėlei
kartais net mamytei
pasklidus žiniai apie mėtymą
kauliukų negerą ir nedraugiškai taikingą
azartiškuolį
kubizmais išpravardžiuoja
kad išvyniojai
tada spjauna ir nueina
nugirsta neišmanėlis žurnalistas
parašo kaip liaupsę
ir visi
lankstosi musulmoniškai švebeldžiavimus
murmėdami lyg įmantrias mantras
leonardo nutapo džokondą
nubraukia nerimus vargus
aimanas ne savo teptuko
potepiais ant virtuvinio stalo
pozuoja keletas širšių koketiškai
(juodai – geltonai)
pakėlusių sijonus ar kokius
pasijonius dantų vietoj
visur pilna širšių ropojančių
įropojančių – išropojančių
padėtų kažkur netoli vinčo
vietoj lūpų raudonio tik
juoda geltona meistriškai
paskui paglosto užglosto
kad nesikandžiotų
štai ir džokonda
paserviruota ant virtuvinio
stalo
rembrantas nukryžiuoja jėzų
kai gyveni tarp žydų
pradedi tapyti save religiniuose paveiksluose
nuo seno taip viskas gerai
kol kaimynai paskolina cukraus
arbatai miltų blynams
gražu būna nyderlandiškai
ir jėzus gimsta gatvėj kokioj
amsterdamo netyčia
ir arbata pasaldėja keliagubai
bet va kartas nuo karto nepaskolina
nei minčių nei žodžių šykštūs jie nesvietiškai
galvoji galvoji galvoji
kokie negeri
susigėsti prigavęs save begalvojanti nesvietiškai
šitaip
ir tapai dienoraščių drobėse
save poncijum pilotu tituluodamas
nužemintinai
arba kokių sadistu nevispročiu
gera tada palieka tau
ir žydams gera
atpažįstą draugą sakosi
cukraus keliagubai duoda
direktorius fransiskas goja apkursta
sakiau nebėgioti koridoriais sakiau
skambučiais skambinti nematomais
kad matyti nespėtum romantiškai
tapytum juodus katinus ir dar
juodesnes žmonių bei antžmogių paklodes
goja goja
koks gi tu direktorius koridoriuos
labirintiškai bebėgiodamas
koks dailininkas su dvasiom kalbėdamas
į galvą įšoko
ir tupi koks vaikėzas
verkia taip garsiai
kad pasaulio nebėra
tik paveikslai neįpareigojantys
dabar daug kas verkia garsiai
populiarus tapai
daktaras anri de tulūz-lotrekas atgaivina kekšę
elektros šoką ir pėdų masažą visuomet
reikia derinti norint sulaukti gerų
ar dar geresnių rezultatų
reikia kuprotis šlubčioti
raukytis
svarbiausia niekada nepamiršti
elektros šoką ir pėdų masažą derinti
rausvas suknutes lyginti ant valties mažojo
denio savo galvoj
irstantis banguojančio ežero
gyventojų gulbių būry
klodas lorenas susimedžioja draugą
už lango leidžiasi saulė
neišeik dar paskutinę
sekundę nuplasnojo visas būrys
medinių pingvinų
paviliotų šviesos
mane irgi viliodavo
todėl dabar įdegęs
neišeik dar žinau – nešviesus
tačiau vardan šviesos
nudegęs ir įdegęs
be apsauginių kremų
ir aristokratiškų
nėriniais pasidabinusių dvasių
sako klodas
kai jis kažką sako
regis daugiau nieko nėra
regis pasauly daugiau nieko
net manęs
net klodo
nieko nebėra
nes klodas moka ištirpti
lyg spąstai lokio sapne