Rimantas Kmita. Eilėraščiai iš rinkinio „UPĖS MATAVIMAS“ (2002)

Į skaitytojus

Dabar aš jums įrodysiu,
kad upės žemyn, kad gėlės visaip,
kad arbūzo dryžiai, o stalas – dabar.

Aš dar įrodysiu žiemą, vasarą,
pavasarį, rudenį, mylimą
šunį.

Aš įrodysiu jums
poeziją, prozą, dramą,
skaičių sumas, dangaus ženklus,
rodyklės sukimąsi apie svetimą ašį.

Dabar aš banalybę, saują agrastų,
konotatą ir denotatą, kremą prieš miegą,
dušą ryte.

Įrodysiu ir jau rodau
progresą, regresą, ateities perspektyvas,
(kad ir kokie tenai būtų trejybės kampai, pagal Talį,
suma visada ta pati).

Už stiklo vanduo, lygus širdies plakimas,
vandenžolių siūravimas, nė vieno papildomo judesio.
Burbulai. Viens paskui kitą.

Dabar aš jums.

tokiomis kopėtėlėmis lipti

tokiomis kopėtėlėmis lipti
pradžiai į medžio viršūnę

šiek tiek suirzus:
jei be sparnų, tai nors kopėtėlėmis

lipti toliau iki debesies
et, iki pačio dangaus

lipti, kabarotis ir
jau visai išsekusiam
žvalgytis nuo paskutinės pakopos:

kaip čia dabar nulipus

***
netikėtas svetys, bičiulis,
iš tolimų kraštų sugrįžęs
maloniai pasiūlė žvilgtelėt
į tenykštį gyvenimą

turi skaidrių, aparačiuką,
greit viską sutvarkėm ir štai
ant mano kambario sienos
mirguliuoja didžiojo Gango vandenys

karvės, beždžionės, drambliai,
atsiskyrėliai, jogai, šamanai –
visokie dyvai ir kas antras šventas

ką gi, mano būstas jau prismilkytas,
prileistas mantrų iš CD
po truputį tvarkomės, judam

tik tarakonas ant sienos –
net ūsų nekrutina –
aptuisęs, apmiręs, o gal nušvitęs
nuo tokių spalvotų vaizdų

teko padėti užbaigti
šitą samsaros ratą –
krito už lovos, daugiau jo nematėm

***
Ji sėdi rimtame vakare,
kur kalbama apie poeziją, kultūrą,
kur visi inteligentiški.

Ji sėdi, nes sėdėti čia reikia,
reikia klausytis, šypsotis,
atitinkamose vietose rodyti savo reakcijas,
nuomonę, tik labai dviprasmiškai,
jeigu kas.

Ji sėdi. Ilgai tam ruošėsi,
Rinkosi rūbą, visaip bandė plaukus,
vis svarstė, kokį pasirinkt makiažą.

Ji sėdi. Pasilenkia. Kužda kažką
kaimynei į ausį -

tik seilių pursleliai
                    šviesoj

šypsotis

            kaip kad pataria Gintaras G.

to reikia ant ryškiai apšviesto stalo,
atiduodant galus,
maloniai užleidžiant vietą,
o kitą užsiimant

labai to reikia
per išpažintį, tiesiog privalu
prieš darbdavį, kūno
ir sielos pirkėją

labiau to reikia
duobkasiams, skerdikams ir budeliams,
ano svieto budavotojams,
kad visi mes ilgiau gyventume,
taip ilgai, kol įgris iki gyvo kaulo,
kol nebeišturėsim, šauksimės

o labiausiai to reikia
myruoliui, lavonui,
kad tyliai galvotute sau:
tikras balvonas, balvonas, balvonas,
kad sutrauktų jį, kad jau sutraukė, velnias
ir neriatės, neriatės iš kailiukų

vaivorykštė

po lietaus kvepianti YIN YANG PARIS
(555 Lt., Sarma)

po septynių askezės dienų
išsiūbuoja klubais visą grand aveniu

saulės nutviekstose vitrinose
atsispindėdama ant Dolce&Gabbana
Mexx Isa Dora Versace Armani

visais pojūčiais prasismelkusi į skaičių simboliką
aukštakulnių batelių kainose

staiga apsipila visom vaivorykštės spalvom ir tykšta
ant žiopsančių praeivių

kurie tiesiog čia ir dabar
ima lietis į tobulas COSMO proporcijas

stačiai ima švytėti
oda dantys akys
visame kame

laimėdami paskutinįjį mūšį
su dangaus kariaunomis

Trys baltos juostelės

Ženklų įvairovė skurdi. Bet niekas per daug nesiskundžia.
Gal net atvirkščiai, visur aplinkui savi, o ir svetimi, bet paženklinti,
ne priešai. Daug svarbiau užkariauti dar tuščias teritorijas.

Ženklai greit nusiplauna, lengvai keičiami,
bet tai ne išdavystė, tiesiog nieko negali padaryti,
jie nepriklauso nuo mūsų, jie migruoja per mus, per miestus, šalis,
plinta kaip miela epidemija.

Ir ji sakė:
Manęs nėra, aš tik atrodau.
Ir juokės – – –

                     trys baltos juostelės
                     pasakyk man, brangusis,
                     kuri iš jų tikroji?

***
ko daugiau, tik paganyti akis

jos juda iš lėto tarsi tirpdamos
vaiskiuose savo kūnuose
lyg stikliniai indai pilni
tyriausio vandens
spinduliai jose lūžinėdami
žaidžia ir kiaurai krinta ant
grindinio be menkiausio šešėlio
tik vos įžiūrimos plonų rūbelių
siūlės ornamentais išmargino sau-
lėtą dieną ir raibstančias mūsų akis

tik paganyti akis,
o štai ganytojai jau nusivaro
aveles ir, varge tu mano,
nė vienos pasiklydusios

***
tarytum ten kas nors yra
staiga atidarai duris,
įsiverži, apžiūri ir aplakstai
visus kampus,
tarytum ten kas nors yra

tarytum ten ko nors nebūtų
sustoji ir krapštai paausį,
eini laukan ir uždarai duris,
tarytum ten ko nors nebūtų

***
Norint kažką surasti,
kažką suprasti, užantspauduoti
galima ieškoti susimąsčiusios musės.

Būtinai susimąsčiusios, o ne
tyliai snaudžiančios, įkyriai
zirziančios, pjaunamos širšės.

Susimąsčiusi musė jau būtų ženklas,
labai įdomus ženklas
norint kažką surasti.

Sultingosios

lyg ne šių kraštų –
sugėrusios saulę ir vandenį
(ant stangrios odos rasos lašeliai),
saldžios, vos vos iki brandos,
aukojamos geriausiam vynui
nuo gracingai linguojančio kamieno

sutvirtintų kiekvieną savo sakramentais,
išsipildančios lyg sultingos pranašystės,
čia ir dabar suteikiančios pažadėtąją žemę

nuslysta žemyn gerkle
elgetai prie apdulkėjusios krautuvėlės,
kai ties akim susiūbuoja
jos – vynuogės kekėje

***
Jie nekalbėdavo

Rodydavo pažymėjimus, kvietimus, leidimus,
sėdėdavo ramūs, spoksodavo pro langą.

Jie nekalbėdavo.

Sėdėdavo ant suoliukų,
nužiūrinėdavo praeinančius
akmeniniai tokie.

Jie nekalbėdavo.

Viskas pasakyta, parašyta,
žodis buvo tik pradžioje, ir vanduo
nuplovė ženklus nuo smėlio.

Jie nekalbėdavo.

Atsiskaitydavo kreditinėmis kortelėmis,
visur stovėjo ženklai. Derėtis buvo neįmanoma.

Jie nekalbėdavo.

Dūsaudavo tik.

Didysis ap(si)verkimas

I
Jėzus Kristus verkia,
Marija Magdalietė verkia,
Marija Klopienė verkia,
fariziejai verkia,
Jeruzalės dukros verkia,
kareiviai verkia
ir visi sekantys paskui.

Aukšti pareigūnai verkia,
žali policininkai verkia,
ketvirtoji valdžia verkia,
olimpiečiai verkia,
scenos darbininkai verkia,
laikrodžių mechanikai verkia,
šokėjai ant ledo verkia.

Slibinai devyngalviai verkia,
karalaičiai verkia,
karalaitės verkia,
stiklo kalnai verkia,
mediniai žirgeliai verkia,
lapės snapės verkia,
kalėdų senelis verkia
nežinodamas, kuo visa tai pasibaigs.

II
angelai, šventieji, jėzūs kristūs
sunešti į muziejų

koplytstulpiai, kryžiai, grabai
sunešti į muziejų

dviračiai, televizoriai, telefonai
sunešti į muziejų

laikrodžiai, knygos, laiškai
sunešti į muziejų

batai, kepurės, apsiaustai
sunešti į muziejų

filosofai, matematikai, rašytojai
sunešti į muziejų

paskutiniai teismai, nirvanos, nušvitimai
sunešti į muziejų

gamtos apsauga, humanizmas, politika
sunešti į muziejų

mea minima, media, maxima
culpa

III
Jėzus Kristus, išganytojas mūsų, nebeverkia,
Marija, į dangų paimtoji, nebeverkia

Buda verkia pragare.
Visi kiti verkia kaip verkę savo vietose.

Ašaros sulig pupomis,
vanduo sulig keliais.

gražios buvo laidotuvės

nu, laidotuvės buvo gražios

velionis karlo lagerfieldo kostiumu,
lorenzo batais,
gucci kvepalai

karstas, nežinau,
kokie trys žalio

mes rūkėm,
girdėjos tokia vežanti muzikytė

į kapines, ką tu, kaip pjovėm,
keturiais kadilakais

žemyn centrine gatve per žalią,
faraonai prie sankryžų

vyskupas kažką paskaitė,
tipo prikels mus su kūnais,
kaip gi kitaip, saviškei sakau

fejerverkų pavarėm

paskui negalėjau užmigt
visokie vėjai galvoj

***
jau ir XXI amžius, o pūga
(neįskaitmeninta, nevaldoma)
seniai tokios nebuvo
ir kiek reikia turėti sniego,
kad šitaip žaisti galėtum

policija – užpustyta,
gaisrinė – užpustyta,
klerkai – kur dabar
klerkai? – plevėsuojančiais
paltais, diplomatais,
o batukai slidūs –
čiūžt – ir nebėr

ir aš sapnavau:
tik žybt
pinigėlio
žvynas

į akis, o pabudus – pūga
nuo stogų ir dangaus,
ir nuo žemės
siaučia senais metodais

informacijos amžius, o nieks
nesuteikia žinojimo,
netgi prielaidų nuojautoms

pūga, vien tik žaidimas ir
Dievo praktikantų klaidos

Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.