Kada tik beeidavau prošal, berniukas visąlaik būdavo lange. It koks paveikslas – žvelgdavo pro tą langą nekrustelėdamas ir net nemirkčiodamas. Ilgą laiką nekreipiau į jį jokio dėmesio, pražygiuodavau į savo darbą, ir tiek. Bet, žinot, kasdien matant tą patį nejudrų veidą – gražų vaikišką veiduką – norom nenorom imi ir įsidėmi jį. Tad vėliau praeidamas kartais šyptelėdavau vaikui ar net pamodavau ranka, bet jis tarsi nė nepastebėdavo tų šypsnių ir mostų. Žvelgdavo kažkur virš mano galvos iš savo pirmojo aukšto tarsi užburtas princas. Sykį neiškentęs sviedžiau į jo langą purią sniego gniūžtę – jis krūptelėjo, atšoko nuo stiklo, paskui greit papurtė galvą ir vėl prigludo.
       Kiek galėjau pastebėti, visuomet būdavo švariai apsirengęs, glotniai susišukavęs (ar sušukuotas?), plaukai tvarkingai pakirpti – tamsūs ir lygūs. Nežinau, kodėl jis mane erzino. Nutariau nekreipti į jį jokio dėmesio, bet sykį vogčiom žvilgtelėjęs supratau, kad jis manęs tiesiog nemato, kad jam visai nereikia atsitiktinės mano draugystės ar užuojautos. Kodėl užuojautos? Ogi dažnai dingtelėdavo, kad vaikas galbūt luošas, negali vaikščioti ir tasai langas jam yra langas į pasaulį tikrąja prasme. Kitų jo namiškių lange niekad nematydavau, betgi ir mano tarnyba prasidėdavo vienuoliktą ryto, kai visas miestas jau stovėdavo prie staklių, linkdavo prie konvejerių, aiškindavosi darbo santykius ir t. t. Tik jeigu jis ligonėlis, tai tikriausiai turėtų džiaugtis praeivio dėmesiu, juoba kad praeidavau kasdien tuo pačiu metu.
       Kurį laiką lange jo nebemačiau, buvau ir beužmirštąs, bet po keleto savaičių berniukas vėl rymojo ant savo palangės. Dabar jis man kažkodėl pasirodė panašus į kokią senutę, ką tik atkilusią iš nugriauto vienkiemio į baisų miesto bestiariumą, nieko čia nepažįstančią ir bijančią išeiti net į kiemą, kad nepasiklystų. Tik dingtelėjo, jog dabar berniukas lyg ir pagyvėjęs, net kiek įdegęs saulėje. Jis, rodės, vos vos šyptelėjo man gudriai kaip senis ar sąmokslininkas. Bet veikiausiai taip tik pasivaideno. Kitądien plačiai pamojau ranka, o jis vėl nė krust.
       Tegu. Bet man jau senokai krebždėjo mintelė – užeiti į tuos namus ir paklausti – nagi sakykit, kas yra berniukui? Kodėl jis toks? Kodėl jis taip? Tik nebuvo progos, veikiau dingsties. Kaipgi būčiau galėjęs prisistatyti jo namiškiams? Aš draudimo agentas? Elektrikas? Žiurkių ar tarakonų nuodytojas? Paika!
       Niekam apie berniuką nepasakojau, užtat matyt, man taip ir rūpėjo.
       Atpažinau jį miesto parke vieną vaiskią, dar vasariškai šiltą ankstyvo rudens dieną. Ne, tai jis mane atpažino! Truktelėjo motiną už rankos, toji pasilenkė, ir jis kažką kuštelėjo. Dar jauna moteris skubriai dirstelėjo į mane, tada timptelėjo vaiką kiton pusėn ir abu dingo man iš akių. Viena ,,mįslė“ buvo įminta – berniukas sveikutėlis, gražiai nuaugęs, duotum jam devynerius, o gal ir dešimt metų.
       Daugiau nebekreipiau į jį dėmesio. Tikriausiai motina augina jį kaip kambarinį šuniuką, neleidžia net kieman, kad nesusipurvintų, neužsikrėstų nuo šunų ir kačių, ir draudžia vestis namo draugelius, jeigu tik berniukas jų turi. Tokie vaikai paprastai užversti brangiais žaislais, tad ko gi jis prilipęs prie to lango, pro kurį tesimato vijokliais apaugusi blokinio namo siena? Juk pro virtuvės langą, kuris išeina į kitą namo pusę, jis galėtų aprėpti nemažai – toly dūlavo miškas, kiek artėliau ėjo žvyrkelis, kuriuo riedėdavo mašinos, o kartais ir koks vežimas, traukiamas arkliuko.
       Taigi dabar droždavau net nepažvelgęs į tą langą, kol vieną sykį visai netikėtai užgirdau visai tylų: „Ei, palaukit...“ Net krūptelėjau! Langas buvo praviras (neregėtas dalykas!), o berniukas, iškišęs pro jį galvą, mojo man prieiti. Tai bent naujiena! Priėjau, žinoma.
       – Klausykit, – droviai pasakė vaikas, – ar jūs labai skubat?
       Dėl tokio nepaprasto įvykio buvau pasiryžęs niekur neskubėti.
       – Gal nelabai, – atsakiau, – o ką?
       – Tai gal jūs iškeltumėt mane pro langą?
       Namas mat buvo šlaite, tad ir pirmas aukštas – nežemai. Aišku, kiti jo bendraamžiai iš tokio aukščio šokinėtų kaip žiogai.
       – O kam?
       – Pasakysiu, kai iškelsit, – sugudravo jis.
       Nežinau, kas man šovė į galvą. Juk skubėjau į tarnybą, buvau sutaręs susitikti su žmogum, kuris dar vakar atvažiavo iš kito miesto. Priėjau prie pat lango, paguldžiau portfelį į žolę ir ištiesiau rankas. Jis stryktelėjo man į glėbį taip smarkiai, kad aš net loštelėjau ir vos išsilaikiau ant kojų.
       Pajutęs po kojom kietą žemę, berniukas pritūpė, paskui susigrūdo rankas į velvetinių kelnių kišenes ir šelmiškai užvertė galvutę į mane.
       – Gerai, – tariau aš, – o kas toliau?
       Jis vėl susigūžė, sustingo, pasidarė beveik toks pat, kokį matydavau lange.
       – Ar nenuvestumėt manęs į mišką?
       Jis mostelėjo mėlynuojančio pušyno link.
       – Betgi mačiau tave su mama parke.
       – A, – tarė jis, – tai visai kas kita! Ledai ir karuselės. Tikram miške tai dar niekad nebuvau.
       Aš užsirūkiau.
       – Ir mano mama rūko, – prašneko jis. Ir vėl tylėjo.
       – Gerai, eime, – apsisprendžiau. – O kada tau reikia grįžti?
       Kaip jis nušvito!
       – Žinot, aš mokausi popiet! Būtų gerai, kad iki pamokų galo grįžtume. Kitaip kliūtų mums abiem!
       Abiem! Nieko sau sąmokslininkas! Pasitaikė graži birželio priešpietė – pats vasaros gražumas.
       – Taigi dabar atostogos. Kokios tau dar pamokos?
       – Ai, užmiršau, – suglumo jis. – Vis tiek reikės pavakare grįžt.
       Lauko keliuku mudu patraukėm miško link – iš pradžių sparčiai, vis dar atsigręždami atgalios, o kai blokiniai namai nutolo ir pasidarė visai mažyčiai, jau nebelėkėm kaip akis išdegę ir per priemiesčio kaimelį, beveik jau virtusį miestu, žygiavom oriai kaip du keleiviai, kurie žino, kad didysis kelias dar priešaky.
       – Žinai ką, – tariau, – čia yra tokia sumauta krautuviukštė. Gal užeinam ir nusiperkam ko užkąsti? Miške, žinai, greit alkis suima. A?
       Jis truputėlį susimąstė, paskui pradėjo įnirtingai raustis kišenėse ir suspaudęs saujoje padavė man krūvelę baltų monetų.
       – Et, – pasakiau. – Pasilaikyk. Išsiversim.
       Berniukas net paraudo, mačiau, kaip virptelėjo lūpa:
       – Tai vienintelė proga protingai sunaudoti mano kuklias santaupas!
       Vos neprunkštelėjau – taip rimtai ir oriai jis pareiškė savo nuomonę. Paėmiau jo pinigus – buvo du rubliai šešiasdešimt.
       Krautuvėlė jau veikė, ir mudu pirkom, ką paprastai perkasi kelio žmonės – duonos, konservų, sausainių. Paėmėm dar kelis butelius pepsikolos.
       – O gal tu nori ir saldainių? Šokolado?
       Jis niūriai ir ryžtingai papurtė galvą: supratau – to gero jis prisivalgo ir namie, o štai kilkių už keturiasdešimt keturias kapeikas tikriausiai nėra net ragavęs.
       Ilgokai žingsniavom švariu sausu pušynu, kol tarp kamienų blykstelėjo nedidelis ežeras: berniukas net išpūtė akis jį pamatęs.
       – Dabar, jei nori, pauogauk, o aš paskaitysiu laikraščius, – pasiūliau jam, išsitiesęs minkštoj žolėj. Ir aš senokai bebuvau miške, ir dar šiokią dieną – nusirėškiau keletą sodrių rūgštynių ir gardžiai jas kramčiau. Berniukas žiūrėjo į mane, tarsi būčiau valgęs gyvą vabalą.
       – Pabandyk ir tu. Rūgštoka, bet nieko. Žemuogės jau gausiai raudonavo, jis greit įgudo jų rasti tarp lapelių. Nugnybau standesnę smilgą ir parodžiau – štai kaip reikia verti uogas.
       Saulė užkaito kaip reikiant, ir aš nusprendžiau išsimaudyti.
       – Tu čia pasėdėk, o aš kiek paplaukiosiu.
       Vaikas tik linktelėjo. Pakrantė buvo smėlėta, atabradas seklus; ilgokai bridau, kol galėjau plaukti. Išlipau atsigavęs ir patenkintas.
       – Gal ir tu nori?
       Mačiau, kad nori, oi kaip nori, bet labai ir bijo.
       – Eime, eime, prie kranto čia visai negilu.
       Kaip jis paskui nenorėjo lipti iš vandens! Stvėriau jį po pažasčia ir nešte išnešiau spiegiantį ir krykščiantį krantan.
       – Dabar apdžiūkim ir pietausim.
       Pietausim! Viską sukirtom – neliko nė trupimo duonos, nė lašo pepsikolos.
       Jis užsnūdo ant mano vasarinio švarko. Aš dar pavarčiau laikraštį ir gal nuo šilumos, miško palaimos irgi užmigau, o kai pramerkiau akis ir žvilgtelėjau į laikrodį, buvo jau gerokai po penkių. Berniukui nieko nesakiau, tik vis raginau greičiau rengtis, autis ir eiti. Bet jis buvo nuovokus.
       – Pavėlavom, – apmaudžiai tarė jis. – Dabar tai bus.
       – O ką tu manai, brolyti, – atsakiau, – ir aš visą dieną nebuvau darbe. Klius ir man.
       Jis kažkaip viltingai pažvelgė į mane.
       – Tik neimk tu į galvą, – raminau jį, bet pats pradėjau kurti visokiausius planus, kaip čia išsisukus, ką reikės pasakyti jo motinai, tai dar nenuvytusiai moteriai, kurią tada mačiau parke su šiuo berniuku. Ir nieko nesugalvojau. Vaiko plaukai dar buvo drėgni nuo maudynės.
       Ėjom tylėdami ir greitai.

 

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.