LABAS, SRAIGE!

– Sraige, labas! Kur eini?
– Į pasaulio kraštą!
– Ką tu, sraige, gabeni?
– Aš nešioju paštą.
– Ar sunkus tavo krepšys?
– Oi, sunkus be galo!
– O iš kur žinias neši?
– Iš pasaulio galo...
– Kas girdėti už kalnų?
– Ten jau žydi gėlės.
– O už jūrų mėlynų?
– Gieda vieversėlis!
Bet dabar – gana kalbų –
Aš labai labai skubu!

 

Kunčinas, Jurgis. Labas, sraige, kur eini?: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vyturys, 1989.



 

KUR KAS GYVENA!

– Kas gyvena tvartely?
– Paršiukai kriuksiukai!
– Kas gyvena miškely?
– Rudžiukai lapiukai!

– O kas ežere gyvena?
– Žuvys! Didelės, mažos!
Ant pačio dumblėto dugno –
Storas, ūsuotas šamas!

– Klausyk! Kas gyvena ant stogo?
– Žvirblis! Žinoma, žvirblis!
Neša pilka žvirblienė
Mažam žvirbliukui kirminą.

– O kas gyvena virtuvėj?
– Pelytė. Mažytė Cycytė.
Oi, kaip ji baltą cukrų
Mėgsta laižyt ir kramtyti!

 

Kunčinas, Jurgis. Labas, sraige, kur eini?: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vyturys, 1989.



 

LINKSMOJI KIAULAITĖ

Oi, padūkus ši kiaulaitė!
Kaip viela jos uodegaitė!
Pasiknisus po kiemelį,
Ji į tamsią girią skelia!

Kur dumi, palauk, degloji!
Sargis ją piktai aploja.
Bet kiaulaitė jau toli,
Ir pavyt ją vos gali...

Vilkas dairos iš lomelės:
Tai kąsnelis! Bent kąsnelis!
Tiesiai į nasrus man neria...
Oi koksai gardus kąsnelis!

Jei ne ištikimas Sargis,
Greitas kaip strėlė, ir Margis,
Iš padykusios kiaulaitės
Būtų likus... uodegaitė!

 

Kunčinas, Jurgis. Labas, sraige, kur eini?: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vyturys, 1989.



 

JONAS IŠ PERLOJOS

Išpėdavo visą dangų
Paukščiai plačiakojai!
Žąsį pabalnojęs skrenda –
Jonas iš Perlojos!

Riestaragiai vabalai
Klumpakojį trypia!
Kiškiai groja skrabalais
Ant kelmų sulipę.

Dar nebuvo ir nebus
Tokių šalalojų!
Stebis nuo dangaus lubų
Jonas iš Perlojos.

Linksma, žydra ežeruos!
Tik pažvelk nelaukęs:
Ant lydekos nugaros
Du pempiukai plaukia!

Dar nebuvo ir nebus
Tokių šalalojų!
Dairos pro žolių stiebus
Jonas iš Perlojos!

 

Kunčinas, Jurgis. Labas, sraige, kur eini?: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vyturys, 1989.



 

KĖKŠTO POKŠTAI

Upės krantas – gelsvas, lėkštas,
O ant kranto – šaukia kėkštas!
Tarp lieknų pušelių ūgių
Rėkia kėkštas tarsi mugėj!

– Kas ten dedas tarp šilojų?
– Kėkšte, ko skelbi pavojų?
Kėkštas dar garsiau kvatoja;
– Rasos krenta! Štai pavojus!

Dumia į tankmes barsukas,
Ir paukštelis snapą bruka,
Net ežys spyglius pašiaušė:
– Tai bent rasos! Tarsi kriaušės!

Netgi rytmečio saulutė
Mąstė – kas čia gali būti?
Pasikėlė virš pušyno
Ir... raselę nudžiovino!

 

Kunčinas, Jurgis. Labas, sraige, kur eini?: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vyturys, 1989.



 

GRIKIAI GERIA LIETŲ

Virš geltono grikių lauko
Baltas debesėlis plauko...
Vėjas eina per grikius:
Klius lietučio, ar neklius?

Debesėlis auga, juosta,
Lauką rateliu apjuosia:
Linksmas, šiltas ir platus
Šniokštė nušniokštė lietus!

Keliasi pailsę grikiai:
– Lyk, lietuti! Lyk iš tyko!
O laukinė obelis:
– Neprigerkit! Vėl palis!

 

Kunčinas, Jurgis. Labas, sraige, kur eini?: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vyturys, 1989.



 

ŽIRGELIAI

Baltos šakos svyra,
Dulka snaigėm kelias,
Ant stogų sustirę
Gūžiasi žirgeliai...

Dunkso plačios trobos
Tarp gilių pusnynų,
Apšerkšniję guobos
Ilgą kelią mina...

Bet... pakyla vėjas!
Ir sumirksta kelias!
Į žvaigždes nuskrieja
Nuo stogų žirgeliai.

Ir nustemba trobos,
Ir nustemba guobos:
Per žvaigždėtą skliautą
Dumia baltos rogės!

Tai smagiai per dangų
Prunkščioja žirgeliai!
Skambalėliai žvanga,
Keliasi miegaliai!

Sklaidos prisimerkę
Žilos rūko sruogos.
O žirgai nuvargę
Nutupia ant stogo...

Kunčinas, Jurgis. Labas, sraige, kur eini?: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vyturys, 1989.