... o vieną kartą, ankstyvą pavasari – visi mes dar tebuvom murzini, strazdanoti ir spuoguoti berniukai bei mergytės – mūsų artimas kaimynas, siuvėjas Zacharijas Lataška, savo geležiniais spąstais sugavo didžiulę Žiurkę. Ne, Lataškos jūs nepažįstat, o jei pažįstat, tai čia ne tas Lataška. Vėliau girdėjau šoferį Gyguolį kalbant, kad jeigu tie spąstai nebūtų buvę grandine prirakinti prie gardo, toji Žiurkė, ko gero, būtų nusitempusi juos į savo karalystę, o ten, padedama gausių giminaičių... supratot?
       Ne, žiurkės nebuvo tokie reti sutvėrimai, kad juos būtume matę tik zoologijos vadovėlyje. Kur ten! Kai rytais skubėdavau už tvarto nusičiurkšti, visas jų pulkas iš diendaržio tingiai sprukdavo po tvarto pamatais. Net slėptis nelabai skubėdavo!
       Žmonės naikino jas kaip išmanydami – gaudė spąstais, nuodijo, tik beveik bergždžiai. O Zacharijas Lataška buvo tiesiog aistringas žiurkių naikintojas, nekentė tų padarų visa savo siela, jei tik tokią turėjo. Žiurkės Latašką siutindavo. Siutindavo, aišku, visus, bet Zacharijų ypatingai.
       Visuomet tvarkingas, pasitempęs, pasikirpęs savo šiurkščius jau žilstelėjusius ūsus, šventadieniais tik su tamsiai mėlynu kostiumu, baltais marškiniais ir kaklaryšiu, spindinčiais bateliais ir dvelkiąs odekolonu, siuvėjas negalėjo pakęsti, kad jo valdose, jo nuosavame tvarte, karaliauja žiurkių gaujos! Daro ką tik įsigeidę – iš peniukšlės lovio išryja ėdalą, o smarkiausios taip suįžūlėja, kad sušveičia ir šuniui Tūzui pripiltą sriubą! Įnirtęs Lataška pagaliu pliekdavo vargšą Tūzą, bet juk šis nebuvo iš žiurkgaudžių – girgžtelėjus kiemo varteliams, jis tik tingiai vamptelėdavo – juk suprasdavo, kad ne vagis eina, o tik koks prašmatnus kavalierius lanko kurią dviejų siuvėjo dukrų – Johaną ar Nelly.
       Ilgai šitaip tęstis negalėjo. Lataška nebuvo iš tų žmonių, kurie leistųsi apvagiami. Padedamas staliaus Razgaičio, Lataška sumeistravo savo kiaulei tarsi pakylą iš lentų – peniukšlė atsidūrė vos ne tvarto palubėje! Tik maža buvo iš to naudos, juk žiurkė pasieks visur, jei tik panorės!
       Be to, pašykštėjęs gerųjų, priestato statybai skirtų lentų, tą aukštą tvarto sceną šeimininkas sudurstė iš jau papuvusių, mėšlinų lentgalių. Tad ko čia stebėtis, kad vieną tykią naktį kiaulė šlumštelėjo su visu loviu žemyn, išsinarino koją, ėmė baisiausiai žviegti, išbudindama ne tik vištas, šunį ir Latašką, bet ir kelis kaimynų kiemus.
       Įsiutęs siuvėjas vis dėlto pakvietė veterinorių Martišių; šis sugipsavo lūžį, bet šeimininkas ėmė marinti kiaulę badu – kelias dienas nieko nedavė ėsti! Tik tuojau susivokė, kad šitaip kenkia vien pats sau. Kiaulė gavo jovalo, bet žiurkės ir toliau siautė kaip siautusios.
       Lataška buvo kiek į mistiką linkęs vyras, jis visiems kartojo: reikia tik sučiupti Žiurkių karalienę, tada kitos pačios išeis! Gera kalbėt! Siuvėjas tarėsi su pačiais žymiausiais specais, dar kartą apsilankė pas Martišių, paskui ir pas prasigėrusį rusų šventiką, gyvenantį net už lauko aerodromo, ir netgi pas žiniuonę Giliuvienę. Ir, žinoma, kasdien spęsdavo spąstus. Krovė į juos, pats nuo savęs ir šeimos nutraukdamas, gardžiausius kąsnelius, netgi tokius delikatesus, kaip unguriai ir rūkytos antys. Veltui! Visaėdžiai graužikai tenkinosi paprastu, sveiku jovalu, o ant kabliuko pakliūdavo tik jaunos, paikos smaližės.
       Lataška nutarė nepasiduoti. Visi matėm – kas pro langą, kas įsilipęs į ąžuoliuką, kas tiesiog užsikvempęs ant tvoros, kaip Lataška parsineša naujus sunkius metalinius spąstus. Specialiai Karalienei! Ar esat matę tikrus žiurkių spąstus? Ne. Ką gi, pabandykit įsivaizduoti nemažą pailgą dėžę – nelabai aukštą ir, kaip ir visas tvartas, dvokiančią mėšlu ir jovalu. Viename jos gale įtaisytas negudrus, bet pražūtingas žiurkei mechanizmas: vos tik, priviliota masinančio kvapo, auka čiumpa masalą, mechanizmas tvirtai užtrenkia dureles ir kelio atgal nebėr! Galas! Spąstais, kuriuos visi matėm parsinešant siuvėją, būtų buvę nesunku pagauti ir šešką, ir žebenkštį – šito Lataška, matyt, slapta ir vylėsi. Oho, šeškas! Turtas, lobis netgi. Bet nei šeškai, nei žebenkštys, nei jokie kiti brangiakailiai gyvūnai į naujuosius siuvėjo spąstus kažkodėl nelindo. Vengė jų ir žiurkės, nors siuvėjas atkakliai bandė vis naują, vis įmantresnį masalą. Ūžtelėjus pavasariui, pamiršom ir siuvėją, ir jo žiurkes. Vos pradžiūvusioje aikštelėje tarp pušų tą atmintiną popietę mes žaidėm rankinį, tuomet dar visai naują žaidimą. Tądien naujasis mūsų didelio namo gyventojas Evaldas Mažuolis kaip tik iš kažkur buvo parsinešęs puikų kamuolį – naują, odinį, kur kas mažesnį už krepšinio, ir net už futbolo. Tikrą rankinio kamuolį! Suaugęs vyras tokį kamuoliuką apglėbdavo plaštaka ir išdarinėdavo su juo ką tinkamas. Bet iš mūsų dar niekas neįstengdavo jo apglėbti. Vis tiek žaidėm ir karščiavomės – vienuose vartuose stovėjo Mykoliukas iš vaiknamio, kituose – Marcelė Marcinkutė, būsimoji mūsų miesto sporto žvaigždė, netgi didvyrė. Jau vėliau mūsų Marceliukė toli pagarsėjo, tik ne kaip rankininkė, o kaip nepralenkiama atletė – rutulio stūmikė, diskininkė ir penkiakovininkė. Bet ji mieliausiai drauge žaidė visus berniukiškus žaidimus. Kaip šiandien menu: Marcelė išėjo iš vartų ir pareiškė, kad pereina į puolimą! Mūsų komanda susigūžė – juk žinojom, kad jos smūgių Mykolas tikrai neatlaikys. Marcelė buvo trim galvom už jį aukštesnė ir kokius dvylika kartų stambesnė. Pala, mes visai pamiršom Zacharijų Latašką! Taigi, vos Marcelė metėsi pirmyn ir per minutę pelnė keturis sausus įvarčius iš eilės, nedaug kas atkreipė dėmesį, kad iš savo kiemo išlėkė vienmarškinis – vienmarškinis, bet su kaklaraiščiu! – Lataška, pačiupo kamuolį, sviedė jį į vartus, nepataikė, žinoma, ir suriko:
       – Klausykit! Aš ją pagavau! Pagavau! Girdit?!
       Tik tada jau nuščiuvom. Niekas net neklausė, ką pagavęs siuvėjas, kūdikiui buvo aišku – Karalienę! Žaidimas nutrūko, nebe jis rūpėjo. Laukėm, ką pasakys didysis žiurkgaudys. O jis pranešė:
       – Tuoj nešu čionai! Lazdas visi turit?
       – Turim! – choru atsiliepėm plonais ir kiek storesniais balsais. Tikrai, laukdami Evaldo ir to kamuolio, žaidėm „pikerį“, o be lazdų to žaidimo nepažaisi, lazdos ten būtinai reikalingos. Stiprios, švarios žalio medžio lazdos. Dabar jos gulėjo sumestos po egle, ir visi puolėm prie jų. Aš net surikau iš apmaudo, kai mano patogią, lengvą ir stiprią lazdą pirmas nustvėrė Mandeikų Petras! Petras tik dabar prisijungė prie mūsų, o lazdą čiupo pirmas! Kur aš dabar gausiu kitą? Kuo aš tvatinsiu Karalienę? Petro niekaip nebūčiau įveikęs, kur ten!
       – Klausyk, – prisigretinau prie Marcelės, – atimk tu iš Petkos mano lazdą, gerai? Gausi abu Gvadelupos ženklus už tai!
       Akimirką Marcelė dvejojo. Net susiraukė iš įtampos. Petrą ji, aišku, būtų sutvarkiusi kaip šiltą vilną. Ji jau ir rengėsi tai daryti, bet lyg tyčia pro vartelius, nešinas spąstais ir net sulinkęs nuo jų svorio, jau skubėjo siuvėjas Zacharijas Lataška. Marcelė tik nekantriai stumtelėjo mane, aš vos nepargriuvau aukštielninkas, ir buvau gatavas juos visus ištvatinti. Tik kad lazdos neturėjau.
       Lataška pastatė spąstus ant žemės, suplojo delnais ir sušuko:
       – Ei! Klausyt mano komandos! Lazdas visi turit? Nuostabu! Bet ne čia, ne čia! Ainam in miškelį, prie Dailidės! Nu, paskui mane, piriot!
       Aplink ošė pušynas, ir mūsų namai tamsavo pušyne, bet pušynas kitapus Basanavičiaus gatvės kažkodėl jau buvo vadinamas miškeliu. Toliau jis maišėsi su eglėm, skroblais, ąžuolais ir pamažu virto tikru mišku. Taigi pasileidom visi į miškelį. Pirmas su spąstais skubėjo pats Lataška – visi juste jutom, kad juose spurda didžiulis ir be galo įsiutęs žvėris! Žiurkė davėsi iš paskutiniųjų, juk nujautė, aišku, kuo baigsis ši išvyka ir iš kur visas šis alasas! Tad ir daužėsi į narvo geležis. Miškelyje spąstus perėmė Marcelė Marcinkutė, o kai nuvargo net ji – Zyzė su Bundzium, mokytojos Sadukaitės sūnelis Algimantas ir dar kažkuris. Lazdos tačiau nė vienas nepaleido iš rankų – aš jau praradau paskutinę viltį...
       Nuėjom daugmaž iki Gaisrininkų tiltelio. Nieko nenujausdama, šalia ramiai tyvuliavo Dailidė. Ant jos kranto ir sustojom – Lataška pastatė spąstus su Karaliene, o būrys jau pakėtė lazdas.
       – Pala! – sušuko siuvėjas. – Stokit pusračiu! Atgal! Dar biskutį atgal!
       Sustojom pusračiu, ir aš stovėjau, kad ir beginklis.
       – Dabar žingsniuką arčiau. Va taip, gerai! Klausykit! Aš atidarau spąstus... Ta bjaurybė metasi tiesiai ant jūsų! Koks jūsų uždavinys? Ką darot?
       Kvailas klausimas! Kam dar klaust! Ir taip viskas aišku – tvatinam lazdomis, kol toji išties kojas!
       – Gerai! – Lataška atrodė labai patenkintas. – Pasiruošt! – įsakė jis. – Skaičiuoju iki trijų ir atidarau! Nagi... Viens. Du... Trys!
       Žiurkė šoko iš narvo kaip šernas, ar kaip raganosis, net nežinau. Petras laiku suglaudė kerzo auliniais apautas kojas, gyvūnėlis neprasmuko, bet lazda bumbtelėjo tik į sausą pernykštę žolę. Netikša! – sušnypščiau, tik niekas neišgirdo. Žiurkė dėjo staigų šuolį į kairįjį flangą, paskui į dešinįjį – viskas veltui! Mūsų gynyba buvo aklina. Žiurkė tai aiškiausiai juto – cypė klaikiai ir davėsi žūtbūtinai. Suvokusi, kad pro mus neprasmuks, ji netikėtai apsigręžė ir ... taip, ji šoko ant be galo atidžiai visą šią batalinę sceną stebinčio Zacharijaus Lataškos! Šis netekęs žado, spėjo tik atsišlieti į netoliese kerojusį ąžuolą. Žiurkė užšoko jam ant krūtinės, nagais perrėžė baltus krakmolytus marškinius, kita letenėle drykstelėjo per švariai nugramdytą siuvėjo skruostą. Trykštelėjo pralietas siuvėjo kraujas, Zacharijas pasipurtė, sukliko tikrai ne savo balsu ir jau rengėsi dėti į kojas, bet kaip tik tuo metu ant dribtelėjusios žemėn karalienės nugaros ir galvos pagaliau pasipylė pirmieji taiklūs ir skaudūs lazdų smūgiai. Bumbt, pliumpt! Bumbt, pliumpt! Pliumptpliumptpliumpt! Stovėjau atokiau ir vos neverkiau iš piktumo. Lazda plumpino net mažoji Rūta Gyguolytė, o ką kalbėt apie Evaldą, Algimantą Saduką, Petrą, Marcelę, abu Kalantukus, Mykolą! Visi darbavosi kaip kokioj kūlimo talkoj! Visi jie tvatino žiurkę, o jei ne žiurkę, tai bent sausą žolę, jei ne žolę, tai vienas kito kuprą, argi taip jau svarbu ką tvatinti? Visi jie buvo kovotojai, didvyriai, Žiurkės nugalėtojai! Tik aš, didžiausias nelaimėlis ir nevykėlis, stovėjau greta ir stebėjau nuožmią kovą. Kovą? Deja, tai buvo tik paprasčiausias susidorojimas su belaisve. Kaži, pagalvojau, ką jūs darytumėt, jei Karalienė atsivestų čia savo kariuomenę, rinktinę pėstiją? Jei netikėtai išmestų žiurkių desantą! Deja, visa Karalienės kariauna lindėjo savo šiltose kareivinėse – miestelėnų tvarteliuose, daržinėse, rūsiuose bei podėliuose.
       Saulė jau sėdo tarp pušų kamienų, ilgi šešėliai krito ant krūmų, avietojų, žolės. Žiurkė tebesiblaškė. Atsikvošėjęs Lataška nustūmė vaikus:
       – Leiskit man! Man leiskit! Kur ta sterva?
       Pliumpt, pliumpt. Karalienė paskutinį kartą pabandė stotis. Veltui. Pakilt ji, tiesa, pakilo, bet nebeįstengė žengti nė žingsnelio. Didžiulis jos šešėlis nustelbė medžių, žiurkmušių ir jų lazdų šešėlius. Toks išsirietęs ir labai platus buvo tas šešėlis. Gūdus Žiurkių Karalienės siluetas pavasarėjančio dangaus fone. Visa tai truko gal akimirką, gal dvi ar tris, bet aš tą šešėlį įsidėmėjau visam gyvenimui. Tą šešėlį – didesnį už medžius, už visus mūsų žinojimus bei nuojautas, už prietarus ir būsimąsias mistikas. Didžiosios Žiurkės šešėlis...
       – Mirtis tau! – riktelėjo Lataška. – Mirtis tau!
       Jis sunkiu batu spyrė Žiurkei į kruviną snukį. Galėjo ir nespirti, pati būtų nusibaigus. Bet spyrė! Žiurkė pašliaužė dar kelis metrus į šalį ir išpūtė savo žiurkišką dvasią. Buvo didesnė už Bundziaus katiną. Didesnė ir už stambiausią Zyzės triušį. Nuilsę vyresnieji berniukai sviedė lazdas šalin. Kažkuri mergaitė – ar tik ne Pankų Janė? – užsidengė burną ir nusisuko. Viskas baigta. Nebėr Karalienės!
       Aš viską mačiau. Mačiau ir tik stebėjausi: kodėl jie nedžiūgauja? Ko Petras suka akis šalin? Ko papūtė lūputes Rūta? Štai, girdžiu, net Marcelė Marcinkutė garsiai pareiškia:
       – Ainu namo! Ryt treniruotė ir krosas. Nereik man tų tavo ženkliukų!
       – Užkast reik, užkast! – net šiandien girdžiu šaukiant Zacharijų Lataška, tik niekas jo nė klausyt nenori. Pats kask, kad gudrus! Visi jau išsilakstė kas sau. Niekas nenori laidot Žiurkių karalienės. Ką, taip ir liks drybsoti padailidy?
       – Ot rupūžiukai! – plūstasi Lataška ir pasiunčia kaimynų vaiką kastuvo. Šis tik liuokt, ir atneša. Aš tebestoviu –vienintelis likęs žiūrovas – ir stebiu, kaip piktai jis plūstasi, bet rausia duobę, kapoja kastuvo ašmenim plonąsias ir storesnes šaknis, vėl keikiasi – rusiškai, lietuviškai ir gal totoriškai? Kyšteli kastuvą statmenai, pamatuoja duobelės gylį. Gerai, kaip tik! Ima tą žiurkių žiurkę už pilkos uodegos, dygėdamasis įverčia ją duobėn ir – greit, greit, greit! – užrausią. Sutrypia kojom jos jau bevardį kapą ir nusispjauna ant jo. Tik tada pamato ir mane.
       – O tu čia ką veiki? – užrinka ir, rodos, jau mosis kastuvu. – Ko spoksai?
       Tyliu. Ką atsakysi į tokį klausimą? Nieko!
       – Eik namo! Pasakyk motkai, kad švarką jau išverčiau!
       Jis irgi eina namo. Galėtume eiti kartu, pakeliui, bet kur tau, Lataška lekia kaip akis išdegęs. Dar girdžiu, kaip jis iš tolo niršta: apdraskė, gyvatė! Neduokdie, gal pasiutus? Tai padla! Apdraskė!
       Seku jį, atsilikęs gal per dešimtį žingsnių. Kiek čia to ėjimo! O kai nuo namų pusės atsisuku ir pakeliu akis, nugara nubėga pagaugais: per visą skliautą, susirangiusi virš miškų, tupi milžiniška Žiurkė! Ilgai žiūriu, kol galop susivokiu, kad tai viso labo tik šėmas debesis, sumišęs su kažkuriame kieme kūrenamo laužo dūmais, bet negaliu atitraukti akių – Žiurkė! Ta pati, kurią ką tik mirtinai užtvatijo siuvėjo Zacharijaus Lataškos vadovaujamas baudžiamasis būrys. Štai kruvini, pražioti nasrai, galva, dvi didelės ausys, štai platus jos pilvas ir stora kaip virvė uodega – Žiurkė!
       – Štai tavo lazda, imk! – pajudina mane už peties iš kaži kur išdygęs Petras.
       Stveriu tą lazdą, ir iš visų jėgų užsimojęs, sviedžiu į dangaus skliautą. Lazda lengvai pakyla, trumpam įstringa tarp Žiurkės kaplių, lūžta perpus ir vėl nukrenta po mano kojom...
       Bet šešėlis per visą dangų – Didžiosios Žiurkės šešėlis! – nė nekrusteli. Ji tupi. Ji tyko naujo grobio.
       Tokį tą šešėlį aš dar ir šiandien kartais išvystu. Ir nežinau – džiaugtis ar ne, kad tuomet neturėjau lazdos?

       Kunčinas, Jurgis. Didžiosios žiurkės šešėlis: Apsakymai. – Vilnius: AB „Spauda“, 1996.